2018-03-13 Nr. BB-1815-1-01-1-23074-2016-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-107-719/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23074-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.2.23.1.2.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Piesliako ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Eglei Matuizienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės Nidos Grunskienės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalis dėl D. J. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 2 dalį ir priimtas naujas nuosprendis:

D. J. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu D. J. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimo bausme dvylikai mėnesių, įpareigojant D. J. viso laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu; dirbti arba būti užsiregistravusiam darbo biržoje; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas D. J. taikyto laikinojo sulaikymo laikas nuo 2016 m. liepos 21 d. 18.20 val. iki 2016 m. liepos 22 d. 14.58 val., vieną laikinojo sulaikymo parą prilyginant dviem laisvės apribojimo bausmės dienoms.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas Albertas A. Ž., nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes D. J. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2016 m. liepos 21 d. 18.30 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto pastato, automobilyje „Seat Alhambra“ (duomenys neskelbtini) neteisėtai laikė ne mažiau kaip 0,241 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurių delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 6,7 procento.

2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiu panaikino skundžiamo pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl D. J. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir priėmė naują – išteisinamąjį nuosprendį, konstatavęs, kad D. J. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 329 straipsnio 1 punktas).

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo D. J. gynėjo advokato apeliacinį skundą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas kvalifikavo D. J. veiką kaip baudžiamąjį nusižengimą, nustatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, įvertinęs narkotinės medžiagos kiekį pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (toliau – Rekomendacijos) ir veikos pakartotinumą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, siekiant atriboti baudžiamąją ir administracinę atsakomybę, reikėtų vadovautis ne vien BK normos tekstu, bet ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 9 straipsnio 2 dalies nuostata, reikalaujančia atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgti į kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, kilusius padarinius. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika analogiškose bylose, sprendžiant, kokia – baudžiamoji ar administracinė – atsakomybė taikytina, turėtų būti atsižvelgiama į padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą – narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, rūšį (jos poveikį žmogaus organizmui), kaltininko veiksmų ypatybes, jų atlikimo vietą ir kt. aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012).

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes D. J. laikytų narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) kiekis buvo daugiau negu dvidešimt kartų mažesnis už Rekomendacijose nustatytą nedidelį kiekį. Vadovaujantis Lietuvos teismo ekspertizės centro teikiama informacija interneto puslapyje http://www.ltec.lt/narkotiniu-metodines, kanapės delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija paprastai svyruoja nuo 0,5 iki 15 proc. (gali būti ir didesnė). Todėl darytina išvada, kad D. J. laikyta narkotinė medžiaga, kurios delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra tik 6,7 proc., yra silpnai veikiantis narkotikas.

D. J. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad kanapes vartoja kartą per du mėnesius, jos poveikis nedidelis. Teisėjų kolegija nusprendė, kad D. J. veika, atsižvelgus į jos aplinkybes, narkotinės medžiagos rūšį ir jos kiekį, palyginus jį su nurodytu Rekomendacijose, užtraukia ne baudžiamąją, o administracinę atsakomybę.

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė N. Grunskienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas veikos pavojingumą, nepagrįstai konstatavo D. J. veikos požymių kokybinę išraišką konkrečioje situacijoje, t. y. kad narkotinė medžiaga, kuria D. J. disponavo, yra silpnai veikiantis narkotikas. Pas D. J. rastose kanapėse veikliosios narkotinės medžiagos delta-9-tetrahidrakanabinolio kiekis yra 6,7 proc., todėl, lyginant su žemės ūkyje leidžiamomis auginti kanapėmis, kuriose delta-9- tetrahidrakanabinolio (THC) kiekis negali viršyti 0,2 proc., šį kiekį viršija 33 kartus. Dešimtimis kartų leistinos THC koncentracijos kiekio viršijimas neabejotinai rodo šios narkotinės medžiagos žalojamąjį poveikį žmogaus organizmui ir kartu nusikalstamos veikos pavojingumą.

4.2. Pažymėtina, kad D. J. darant veiką galiojo ATPK 44 straipsnis, numatantis atsakomybę už neteisėtą psichotropinių ar narkotinių medžiagų įgijimą ar laikymą nedideliais kiekiais be tikslo parduoti, taip pat psichotropinių ar narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo. 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksui (toliau – ANK), administracinė atsakomybė už neteisėtą nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ar laikymą be tikslo platinti panaikinta, tačiau yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė (BK 259 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai konstatavo, kad D. J. padaryta veika atitinka ne baudžiamojo nusižengimo, nustatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, o administracinio teisės pažeidimo, nustatyto ATPK 44 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius. Tai, kad šiuo metu taikytina baudžiamoji atsakomybė, nustatyta BK 259 straipsnio 2 dalyje, rodo, jog įstatymų leidėjas įvertino tokių veiksmų pavojingumą ir numatydamas baudžiamąją atsakomybę dėl neteisėto nedidelio kiekio narkotinės ar psichotropinės medžiagos laikymo be tikslo platinti.

4.3. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2017 m. kovo 21 d. išvadoje Nr. XIIIP-437 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto“ nurodyta, kad pagal dabartinį teisinį reglamentavimą dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų nedidelio kiekio disponavimo galima taikyti tik baudžiamąją atsakomybę, o ne administracinę. Pagal administracinę atsakomybę reguliuojantį ANK nėra galimybės skirti arešto, kas iš principo yra kriminalinė bausmė, todėl tai suponuoja, kad veikos, susijusios su narkotinių ar psichotropinių medžiagų disponavimu, yra baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas, dėl to negalimas klausimo kėlimas dėl kitokios atsakomybės už tokias veikas negu baudžiamoji atsakomybė. Remiantis tuo, įstatymų leidėjas, panaikindamas administracinę atsakomybę už disponavimą nedideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu, išsprendė ilgą laiką egzistavusią baudžiamosios ir administracinės teisės normų koliziją, palikdamas tai baudžiamosios teisės reguliavimo dalyku. Iš to darytina išvada, kad už disponavimą nedideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu galima tik baudžiamoji atsakomybė. Įvertinus tai, kad tokios veikos, taip pat ir išteisintojo D. J. padaryta veika, yra laikomos baudžiamuoju nusižengimu, negalima vertinti, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas D. J. pagal veikos padarymo metu galiojusį teisinį reguliavimą būtų perteklinis, o kartu pažeidžiamas ir vienas pagrindinių baudžiamosios atsakomybės principų – ultima ratio (paskutinė priemonė).

4.4. Vertinant kiekybinę veikos požymių išraišką svarbi ir apeliacinio teismo nevertinta aplinkybė, kad D. J. realiai disponavo gerokai didesniu narkotinės medžiagos kiekiu, tačiau dalį narkotinės medžiagos jau buvo spėjęs suvartoti, o likusi narkotinių medžiagų dalis surasta ir paimta D. J. sulaikius policijos pareigūnams. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atlikus D. J. šlapimo tyrimą, jo šlapime buvo rasta tetrahidrokanabinolio karboksirūgšties (2 t., b. l. 112). D. J. teisme pripažino, kad buvo įsigijęs gerokai didesnį narkotinių medžiagų kiekį. Nors pirmosios instancijos teismas iš D. J. kaltinimo pašalino kvalifikuojantį požymį gabenimą Panevėžio gatvėmis, tačiau, kaip matyti iš paties D. J. parodymų, jis šias narkotines medžiagas įgijo Kaune iš nepažįstamo asmens ir vėliau, jų dalį suvartojęs, likusią dalį laikė su savimi ir vežė automobiliu „Seat Alhambra“ (duomenys neskelbtini) iki Panevėžio. Toks narkotinės medžiagos vežimas automobiliu iš Kauno į Panevėžį, kai D. J. buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, neabejotinai rodo didesnį veikos pavojingumą ir galimybę sukelti sunkesnes pasekmes.

4.5. Sprendžiant, kokia – baudžiamoji ar administracinė – atsakomybė taikytina, turėtų būti atsižvelgiama į padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą – narkotinės medžiagos kiekį, rūšį (jos poveikį žmogaus organizmui), kaltininko veiksmų ypatybes, jų atlikimo vietą ir kitas aplinkybes. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje netinkamai taikė BK 259 straipsnio 2 dalies nuostatas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės N. Grunskienės kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 259 straipsnio 2 dalies taikymo

6. Esminis kasacinio skundo argumentas yra tai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai konstatavo, jog D. J. padaryta veika atitinka ne baudžiamojo nusižengimo, nustatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, o administracinio teisės pažeidimo, nustatyto ATPK 44 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.

7. BK 259 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikaltimo, o 2 dalyje – baudžiamojo nusižengimo sudėtis. Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti.

8. Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusi ATPK 44 straipsnio 1 dalis (t. y. D. J. veikos padarymo metu – 2016 m. liepos 21 d.) numatė administracinę atsakomybę už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ar laikymą nedideliais kiekiais be tikslo parduoti ar kitaip platinti.

9. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas kanapių (ir jų dalių) nedidelis kiekis yra ne daugiau kaip 5 g.

10. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad D. J. neteisėtai laikė nedidelį kiekį – ne mažiau kaip 0,241 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurių delta-9-tetrahidrakanabinolio kiekis yra 6,7 proc., neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, kyla baudžiamojo nusižengimo (BK 259 straipsnio 2 dalis) atribojimo nuo administracinio teisės pažeidimo (ATPK 44 straipsnio 1 dalis) klausimas. Šiuo klausimu teismų praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant, kokia – baudžiamoji ar administracinė – atsakomybė taikytina, turėtų būti atsižvelgiama į padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą – narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, rūšį (jos poveikį žmogaus organizmui), kaltininko veiksmų ypatybes, jų atlikimo vietą ir kitas aplinkybes. Spręsdami, kurią atsakomybės rūšį taikyti – ar veiką kvalifikuoti kaip administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 44 straipsnio 1 dalį, ar kaip baudžiamąjį nusižengimą pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, teismai, vertindami padarytos veikos pavojingumą, turi atsižvelgti į objektyviuosius ir subjektyviuosius veikos požymius ir jų kiekybinę bei kokybinę išraišką konkrečioje situacijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-76/2012, 2K-306/2012, 2K-275-895/2015).

11. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl D. J. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir konstatuodamas, kad jo veika, atsižvelgus į jos aplinkybes, narkotinės medžiagos rūšį ir jos kiekį, palyginus jį su nurodytu Rekomendacijose, užtraukia ne baudžiamąją, o administracinę atsakomybę, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad teismas, spręsdamas, kokia – baudžiamoji ar administracinė – atsakomybė taikytina, atsižvelgė tik į narkotinės medžiagos kiekį, tačiau pažymėtina, kad vien tik narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekio kriterijus nėra pakankamas administracinei ir baudžiamajai atsakomybei atriboti. Rekomendacijose nenurodžius žemutinės narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio kiekio ribos, šis kriterijus laikytinas vienu iš galimų ir vertintinų kartu su kitais, leidžiančiais nustatyti didesnį arba mažesnį padarytos veikos pavojingumą, kurių visumos vertinimo svarba akcentuota ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Būtent į padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą (medžiagos kiekį, rūšį, veikos pakartotinumą, kaltinamasis pats vartoja narkotines medžiagas) nagrinėjamoje byloje atsižvelgęs pirmosios instancijos teismas sprendė dėl kaltinamojo D. J. veikos kvalifikavimo, įstatymų nuostatas aiškino ir taikė bei bylos faktines aplinkybes vertino tinkamai, todėl teisės taikymo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą, pagrįstai konstatavo, kad D. J. veika peržengia pavojingumo ribą, būdingą administraciniam teisės pažeidimui, ir, kvalifikuodamas jo veiką pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

12. Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Vytautas Piesliakas

Artūras Ridikas