2025-10-22 Nr. AB-17365-3-62-3-03302-2023-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-96-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03302-2023-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechanvičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (Marijampolės pataisos namų teisių perėmėja po reorganizacijos) (nuo 2023 m. sausio 1 d. – Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimas) (toliau – ir atsakovo atstovas, Marijampolės kalėjimas, Marijampolės PN), priteisti 5 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 17 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d. jam nebuvo užtikrintas tinkamas 2 būrio 4 gyvenamosios patalpos plotas, akcentavo, jog buvo sukandžiotas blakių 2 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje ir 1 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, be to, abiejuose būriuose pažeistos priešgaisrinės apsaugos sistemos, nebuvo antrų durų išėjimo, patalpa rakinama, todėl kilus gaisrui negalėtų išeiti iš patalpos. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad nebuvo rūkymo patalpos, drabužių, batų džiovyklos, o tualete ir prausykloje reikėdavo laukti eilėje, nes trūko sanitarinių įrenginių. Pasak pareiškėjo, jis negalėjo pasinaudoti teise paskambinti, kadangi trūko taksofonų. Pareiškėjas kreipėsi į administraciją, tačiau pastaroji jo pretenzijas ignoravo. Dėl visų nurodytų aplinkybių pareiškėjas teigė patyręs pažeminimą, stiprius emocinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą, kurią vertino 5 000 Eur suma.

3. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas, pasisakydamas dėl gyvenamojo ploto, nurodė, jog pareiškėjo teiginiai dėl neužtikrinto suteikto minimalaus ploto yra nepagrįsti. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2021 m. rugsėjo 17 d. iki 2021 m. gruodžio 6 d. atliko bausmę 2 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 4, kurios plotas 50,81 kv. m., įrengta 16 miegamų vietų, o patalpoje būdavo iki 16 nuteistųjų. Nuo 2021 m. gruodžio 6 d. iki 2022 m. gegužės 17 d. pareiškėjas atliko bausmę 1 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, kurios plotas 51,30 kv. m., įrengta 16 miegamų vietų, o viso patalpoje buvo iki 16 nuteistųjų. Taigi, atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo teisė į minimalų ploto reikalavimą kalint nuo 2021 m. rugsėjo 17 d. iki 2022 m. gegužės 17 d. nebuvo pažeista.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad įstaigoje ginčo laikotarpiu buvo yra įrengti 7 taksofonai, taip pat buvo 2 monitoriai, kuriais galima atlikti vaizdo skambučius. Be to, 2021 m. gruodžio 15 d. įrengta papildomai po vieną taksofoną l-ame bei 2-ame būriuose. Atsakovo atstovas nurodė, kad patikrinus skambučių išklotinę, pareiškėjo skambučių nebuvo rasta.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog neva jam buvo apsunkintos kalinimo sąlygos dėl drabužių ir avalynės džiovinimo, dušo naudojimo, apsipirkimo parduotuvėje, virtuvės ir maisto laikymo antisanitarinių sąlygų bei psichologinio susidorojimo. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad buvo atskiros patalpos drabužiams ir avalynei džiovinti, taip pat išduotos džiovyklės, jomis turėjo galimybę naudotis ir pareiškėjas, be to, buvo sudaryta galimybė apsipirkti įstaigoje nuteistųjų parduotuvėje, o duomenų, jog būriuose, kuriuose atliko bausmę pareiškėjas, virtuvėlės ir maisto laikymo patalpos neatitiktų higienos normų, nėra.

7. Atsakovo atstovas akcentavo, kad gyvenamosiose patalpose yra griežtai draudžiama rūkyti, o rūkymas patalpose yra vidaus tvarkos taisyklių pažeidimas, už kurį nuteistieji yra baudžiami, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog yra nerūkantis.

8. Atsakovo atstovas, remdamasis Marijampolės kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2024 m. vasario 6 d. pažyma Nr. TV-20-999, nurodė, kad 2 būryje: 2021 m. III ketvirtyje viso buvo iki 55 nuteistųjų; IV ketvirtyje viso buvo iki 51 nuteistojo, o 1 būryje: 2021 m. IV ketvirtyje viso buvo iki 42 nuteistųjų; 2022 m. I ketvirtyje viso buvo iki 26 nuteistųjų; II ketvirtyje viso buvo iki 30 nuteistųjų. Pasak atsakovo atstovo, 1 ir 2 būriuose yra po 3 pisuarus, po 3 klozetus ir po 5 vandens maišytuvus. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad trūko ar dėl to reikėjo laukti eilėse pasinaudoti sanitariniu įrenginiu ar praustuve yra nepagrįstas.

9. Atsakovo atstovas tvirtino, kad nuteistiesiems 2 būryje yra nupirkta skalbimo mašina, tačiau nuteistieji taip pat gali naudotis Marijampolės kalėjimo skalbyklos paslaugomis. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2021 m. lapkričio 30 d. patikrinimo akte Nr. (4-12 4.80)PA-7083 (toliau – ir Patikrinimo aktas) užfiksuota, jog patikrinus 21 brigados (2 būrio) sanitarinį mazgą, nustatyta, jog ant sanitarinio mazgo patalpų sienų ir lubų yra vizualiai matomų pelėsių (neatitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 39 punkto reikalavimų), tačiau 2022 m. sausio 6 d. vyko grįžtamoji kontrolė, kurios metu nustatyta, kad Higienos normos 39 punkto reikalavimai pašalinti. Marijampolės kalėjimas nurodė, kad imasi visų įmanomų priemonių parazitams išvengti, skalbia, dezinfekuoja nuteistųjų patalynę, minkštąjį inventorių, rūbus, tačiau negali prievarta atimti iš nuteistojo šių daiktų ir paimti į skalbyklą ar dezinfekcijai, nes tokius darbus turi atlikti pats nuteistasis, o neprižiūrint savo aplinkos, rūbų ar minkštojo inventoriaus, pats nuteistasis sudaro sąlygas veistis parazitams. Atsakovo atstovas akcentavo, kad buvo sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove „Dezinfekcijos paslaugos“ (toliau – ir Bendrovė), prižiūrinčia ir tikrinančia Marijampolės kalėjimo patalpas, o esant poreikiui atliekančia parazitų naikinimo darbus. Be to, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatyta, kad buvo tikrinta 21 brigada (2 būrys) dėl tariamų blakių, tačiau nustatyta, jog vizualiai matomų nariuotakojų (blakių) buvimo požymių pastebėta nebuvo, o tai atitinka Higienos normos 20 punkto reikalavimus. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 17 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d. į sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl neužtikrintų kalinimo sąlygų, blakių sukandimo nesikreipė.

10. Atsakovo atstovas paaiškino, kad 2-ame būryje yra įrengti 3 evakavimo išėjimai, 1-ame būryje 2 evakavimo išėjimai, o esant vieno išėjimo neprieinamumui, nuteistieji būtų evakuojami kitais įrengtais praėjimais. Be to, visuose koridoriuose, laiptinėse iškabinti nurodomieji ženklai, nurodantys atsarginį žmonių evakavimo kelią. Kilus gaisrui, nuteistieji pareigūnų pagalba būtų evakuoti trumpiausiu išėjimo keliu. Pasak atsakovo atstovo, nuteistieji piktybiškai gadina ne tik esantį įstaigos inventorių, tačiau ir nulupa nuo sienų evakuacijos ženklus.

II. 11. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog buvo kalinamas Marijampolės PN 2 būrio 4 patalpose, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui. Teismas nurodė, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punktą, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Analogiška nuostata reglamentuojama ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (nuo 2023 m. sausio 1 d. – Lietuvos kalėjimų tarnyba) direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakyme Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“. Teismas akcentavo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas į Marijampolės PN buvo pervežtas 2021 m. rugsėjo 17 d. iš Kybartų sektoriaus ir paskirtas į 2 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 4, nuo 2021 m. gruodžio 6 d. perkeltas į 1 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 1, 2022 m. gegužės 17 d. perkeltas į atvirąją koloniją, o 2022 m. rugsėjo 20 d. – į specializuotą atviro tipo bausmės atlikimo vietą (pusiaukelės namus). Remdamasis bylos duomenimis, teismas nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 17 d. iki 2021 m. gruodžio 6 d. atliko bausmę 2 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 4, kurios plotas 50,81 kv. m., įrengta 16 miegamų vietų, kiekvienam nuteistajam tekdavo po 3,17 kv. m., o nuo 2021 m. gruodžio 6 d. iki 2022 m. gegužės 17 d. atliko bausmę 1 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, kurios plotas 51,30 kv. m., įrengta 16 miegamų vietų, kiekvienam nuteistajam tekdavo po 3,2 kv. m. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisė į minimalų ploto reikalavimą kalint nuo 2021 m. rugsėjo 17 d. iki 2022 m. gegužės 17 d. pažeista nebuvo. Nors pareiškėjas nurodė, kad gyveno 21 nuteistasis, tačiau teismas pažymėjo, kad tokioms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas nepateikė įrodymų, todėl jis neturi pagrindo nesivadovauti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.

13. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad nebuvo įrengta drabužių ir batų džiovinimo patalpa, akcentavo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog nuteistieji gali naudotis skalbyklos paslaugomis pagal patvirtintą grafiką, o skalbiniai grąžinami išdžiovinti, be to, nuteistieji turi nuolatos galimybę pasinaudoti džiovyklomis. Teismas pažymėjo, kad pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse džiovinimo kambarių įrengimas pataisos įstaigose nereglamentuotas, tačiau atsakovo atstovas nurodė, kad Marijampolės PN yra įrengtos vietos drabužiams ir avalynei džiovinti, o minėtas aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos šių patalpų nuotraukos. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie drabužių ir avalynės džiovinimo patalpų įrengimą, be to, bylos duomenimis nenustatyta, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją šiuo klausimu, nors kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovo atstovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Taigi, teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė tokio pobūdžio pažeidimų, todėl pareiškėjo deklaratyvius argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

14. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad sanitariniame mazge trūko inventoriaus, todėl tekdavo laukti eilėse, teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ 7.6 punkte numatyta, jog 1 klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras skiriamas ne daugiau kaip 15-ai asmenų, t. y. turi būti 1 kietasis įrenginys (unitazas arba pisuaras), tenkantis 15 nuteistųjų, praustuvė 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų. Teismas akcentavo, kad pagal atsakovo atstovo pateiktoje Resocializacijos skyriaus 2024 m. vasario 6 d. pažymoje Nr. TV-20-999 nurodytus duomenis, matyti, jog 2 ir 1 būriuose buvo iki 50 nuteistųjų, šiuose būriuose yra po 3 pisuarus, po 3 klozetus ir po 5 vandens maišytuvus. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Taigi, teismas vertino, kad sanitariniais įrenginiais ir vandens maišytuvais gali naudotis, pagal paskaičiavimą: 6 (kietųjų įrenginių) x 15 (nuteistųjų) = 90 (nuteistųjų), 5 (vandens maišytuvai) x 15 (nuteistųjų) = 75 (nuteistųjų). Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginys, jog trūko sanitarinių įrenginių, yra nepagrįstas.

15. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad patalpose veisėsi parazitai, pažymėjo, jog pataisos namų visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Higienos norma, kurios 17 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Teismas akcentavo, jog bylos duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Marijampolės PN ir Bendrovės buvo sudaryta Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pataisos namuose atliekamos kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugos, tačiau nenustatyta, kad sutartinių įsipareigojimų nebūtų laikomasi. Teismas nurodė, kad iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Patikrinimo akto nustatyta, jog buvo tikrinta 21 brigada (2 būrys) dėl tariamų blakių, tačiau nustatyta, kad vizualiai matomų nariuotakojų (blakių) buvimo požymių pastebėta nebuvo, o tai atitinka Higienos normos 20 punkto reikalavimus, be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į medicinos darbuotojus dėl parazitų sukandimų. Teismas pažymėjo, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, o higienos ir prieš epideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji.

16. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų dėl neužtikrintos priešgaisrinės saugos ir neįrengtų antrų durų išėjimo, taip pat dėl to, kad patalpa rakinama, todėl kilus gaisrui negalėtų išeiti iš patalpos, teismas, remdamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatė, jog 2-ame būryje yra įrengti 3 evakavimo išėjimai, o 1-ame būryje 2 evakavimo išėjimai, esant vieno išėjimo neprieinamumui, nuteistieji būtų evakuojami kitais įrengtais praėjimais, be to, visuose koridoriuose, laiptinėse iškabinti nurodomieji ženklai, nurodantys atsarginį žmonių evakavimo kelią.

Teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas su skundu kreipėsi į Priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Marijampolės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2021 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. 9.4-2-1742, nurodyta, jog buvo tikrintos Marijampolės PN 2 būrio patalpos, o patikrinimo metu nustatyta, kad bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose gaisro aptikimo ir signalizavimo sistema neįrengta, taip pat užfiksuota, jog bendrojo naudojimo patalpose (koridoriuje) yra džiovinami rūbai, sustatytos mobilios džiovyklės, o tai sumažina žmonių evakuacijos kelią.

Tačiau teismas akcentavo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, buvo užtikrinti priešgaisrinės saugos reikalavimai, taigi, byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nebuvo užtikrinti priešgaisrinės saugos reikalavimai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių individualizuotų aplinkybių, iš kurių būtų aišku, kaip pasireiškė jam kilusi neturtinė žala dėl to, jog kamerose nebuvo užtikrinti priešgaisrinės saugos reikalavimai, be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad dėl to pareiškėjas patyrė objektyvias neigiamas pasekmes, t. y. neturtinę žalą.

Teismas vertino, kad pareiškėjas argumentus dėl galimo priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymo grindė į ateitį nukreiptomis deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, jog kilus gaisrui jis neturėtų galimybės išsigelbėti, tačiau duomenų apie realiai jam kilusius neigiamus padarinius dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo byloje nėra, be to, nurodė, kad pataisos namuose visą parą budint ir dirbant apsaugos pareigūnams, medicinos personalui, esant ekstremaliai situacijai, pareiškėjui išsikviesti pagalbą nekiltų problemų.

Todėl pareiškėjui tik deklaratyviai išdėsčius savo samprotavimus dėl galimos neturtinės žalos, sietinos su priešgaisrinės sistemos nebuvimu, nenurodžius, ar būtinybė išsikviesti pagalbą jam buvo iškilusi, teismas sprendė, kad neturi pagrindo išvadai dėl žalos pasireiškimo fakto.

17. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad pataisos namuose nebuvo įrengta patalpa rūkymui, pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog rūkymo patalpos buvo įrengtos, o bendrose patalpose buvo iškabinti ženklai, draudžiantys rūkyti. Taigi, teismas sprendė, kad neturi pagrindo abejoti šiais duomenimis apie rūkymo patalpų įrengimą, todėl jais vadovaujasi ir neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus (neveikimą) šiuo aspektu.

18. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jis negalėjo pasinaudoti teise paskambinti, kadangi trūko įrenginių, teismas pažymėjo, kad pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenustato pataisos įstaigoms konkrečių reikalavimų taksofonams įrengti ar jų kiekio, o byloje nenustatyta, jog pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie taksofonų ar kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl nesudarytos galimybės skambinti telefonu dėl didelio besinaudojančiųjų telefonu skaičiaus. Teismas akcentavo, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovo atstovas, žinodamas apie nuteistojo konkretų pageidavimą realizuoti tam tikrą teisę (skambinti telefonu), ėmėsi veiksmų, kad pareiškėjas galėtų ją realizuoti. Taigi teismas vertino, kad pagal abstrakčius pareiškėjo teiginius nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, todėl sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad Marijampolės PN pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos skambinti telefonu.

19. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad tualeto patalpoje buvo pelėsis, įvertinęs atsakovo atstovo argumentus, nurodė, jog byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai, kad sanitarinio mazgo patalpose buvo pelėsis, todėl konstatavo neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus dėl pelėsio sanitarinio mazgo patalpose. Tačiau teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog dėl sanitarinio mazgo patalpose buvusio pelėsio pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme. Teismas akcentavo, kad iš bylos duomenų matyti, jog Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2022 m. sausio 6 d. atliko grįžtamąją kontrolę ir 2022 m. sausio 10 d. patikrinimo aktu Nr. (4-12 4.80 Mr)PA-63 (toliau – ir 2022 m. sausio 10 d. patikrinimo aktas) buvo nustatyta, kad Higienos normos 39 punkto pažeidimai pašalinti, o pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, jog dėl pelėsio patyrė realias neigiamas pasekmes. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl jam padarytos neturtinės žalos atmetė kaip deklaratyvius ir nepagrįstus jokiais įrodymais.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog neva jam buvo apsunkintos kalinimo sąlygos dėl dušo naudojimo, apsipirkimo parduotuvėje, virtuvės ir maisto laikymo antisanitarinių sąlygų bei psichologinio susidorojimo, be to, pareiškėjas tokių savo teiginių nedetalizavo ir tiksliai nenurodė, kaip pasireiškė toks kalinimo sąlygų apsunkinimas. Teismas akcentavo, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių kreipėsi su skundais ar prašymais į administraciją. Taigi, teismas sprendė, kad minėti pareiškėjo teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

21. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, o vien deklaratyvus tariamų pažeidimų nurodymas skunde ir hipotetinės prielaidos apie galimą žalą dėl tokių pažeidimų, jeigu jie būtų, nereiškia, jog pareiškėjas patyrė realią žalą, kurią turėtų atlyginti valstybė. Taigi, byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę laikantis teisės aktuose numatytų reikalavimų, teismas sprendė, jog pareiškėjas neįrodė Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas darė išvadą, kad nelieka būtinybės išsamiai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes, kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo viešoji atsakomybė negalima, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

23. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad jis neteisingas, vienašališkas ir pažeidžiantis jo kaip žmogaus teises. Pasak pareiškėjo, nėra jokių jo teisių gynimo, nors jis Marijampolės PN akivaizdžiai gyveno pasibaisėtinomis sąlygomis.

24. Nors pareiškėjas rašė skundus, prašymus, kad būtų užfiksuoti parazitai, pelėsis, pažeistos Higienos normos, tačiau teismas to neįvertino ir tik perrašė atsakovo argumentus.

25. Pareiškėjas tvirtina, kad iki šiol naktimis sapnuoja parazitus (blakes) ir tai jam neleidžia ramiai ilsėtis bei miegoti, nes pasąmonėje įstrigę parazitai ir jų įkandimai, o tai yra žiauru ir baisu.

26. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27. Atsakovo atstovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nurodytas aplinkybes, tai, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų įstaigoje poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Vien deklaratyvus tariamų pažeidimų nurodymas ir hipotetinės prielaidos apie galimą žalą dėl tokių pažeidimų, jeigu jie būtų, nereiškia, jog pareiškėjas patyrė realią žalą, kurią turėtų atlyginti valstybė.

28. Atsakovo atstovas tvirtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo, visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kurie galėtų būti reikšmingi įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio sprendimui.

29. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus, teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir nepažeidė proceso teisės normų, detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą.

30. Atsakovo atstovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui ir kurias teismas skundžiamame sprendime detaliai įvertino. Nors pareiškėjas reikalauja turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, išreikšto konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo, todėl pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurią jis kildino iš jam taikytų netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 17 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d.

32. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę iš esmės laikantis teisės aktuose numatytų reikalavimų, sprendė, jog pareiškėjas neįrodė Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Teismas taip pat pažymėjo, kad nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nelieka būtinybės išsamiai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes, kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

33. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu įrodymų vertinimo prasme, apeliaciniame skunde teigia, kad jis neteisingas, vienašališkas ir pažeidžiantis jo kaip žmogaus teises. Pareiškėjas tvirtina, kad nors rašė skundus ir prašymus, kad būtų užfiksuotos pažeistos Higienos normos, tačiau teismas to neįvertino ir tik perrašė atsakovo argumentus.

34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

35. Akcentuotina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra nurodyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies nepagrįstumas ir neteisėtumas.

36. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, t. y. dėl gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui, neįrengtos drabužių, batų džiovinimo patalpos, sanitariniame mazge trūkstamo inventoriaus, parazitų, neužtikrintos priešgaisrinės saugos ir neįrengtų antrų durų išėjimo, patalpų rakinimo, rūkymui neįrengtos patalpos, negalėjimo pasinaudoti teise paskambinti, kadangi trūko įrenginių, tualeto patalpoje buvusio pelėsio, dušo naudojimo, apsipirkimo parduotuvėje, virtuvės ir maisto laikymo antisanitarinių sąlygų bei psichologinio susidorojimo, detaliai išanalizavo proceso šalių argumentus, nustatė ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė aktualias ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, atliko pakankamai išsamų teisinio reguliavimo ir byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo reiškiamas pretenzijas dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, todėl kartoti pirmosios instancijos teismo motyvų nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pasisakys tik dėl tų pareiškėjo argumentų, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

37. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis iš esmės nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose atvejais, tualeto patalpoje buvusiu pelėsiu ir higienos normų pažeidimais.

38. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

39. Akcentuotina, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

40. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su galimo parazitų buvimo patalpose atvejais, tualeto patalpoje buvusiu pelėsiu ir higienos normų pažeidimais, juos itin detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kad ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Marijampolės PN ir Bendrovės buvo sudaryta kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau nenustatyta, jog sutartinių įsipareigojimų nebūtų laikomasi, kad iš į bylą pateikto Patikrinimo akto nustatyta, jog tikrinant 21 brigadą (2 būrį) dėl tariamų blakių vizualiai matomų nariuotakojų (blakių) buvimo požymių pastebėta nebuvo, o tai atitinka Higienos normos 20 punkto reikalavimus, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog dėl sanitarinio mazgo patalpose buvusio pelėsio pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, o iš bylos duomenų matyti, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2022 m. sausio 6 d. atliko grįžtamąją kontrolę ir 2022 m. sausio 10 d. patikrinimo aktu nustatė, jog Higienos normos 39 punkto reikalavimai pašalinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde dėstomi argumentai yra abstraktaus pobūdžio ir nepaneigia įrodymais pagrįstų bei motyvuotų pirmosios instancijos teismo išvadų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis arba jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės aktų nuostatomis nepagrįstas išvadas.

41. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad į bylą pateikta Lietuvos kalėjimų tarnybos Pirminės asmens sveikatos priežiūros 2024 m. sausio 30 d. pažyma patvirtina, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 17 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d. į sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl neužtikrintų kalinimo sąlygų, blakių sukandimo nesikreipė, o Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2024 m. sausio 29 d. pažyma patvirtina, jog nėra gauta duomenų, kad pareiškėjas nuo 2021 m. rugsėjo 17 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d. būtų kreipęsis į (duomenys neskelbtini) dėl neužtikrintų kalinimo sąlygų, patirto psichologinio susidorojimo ir dėl to atsiradusių neigiamų emocinių išgyvenimų. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jo pasąmonėje įstrigę parazitai ir jų įkandimai, atmestini kaip nepagrįsti ir vertintini kaip deklaratyvūs.

42. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas vienašališkai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; ir kt.). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog šis teismas byloje buvo šališkas.

43. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju, nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, taip pat neturtinės žalos fakto, t. y. nenustačius visų būtinųjų sąlygų valstybės deliktiniai atsakomybei kilti, nėra pagrindo spręsti dėl prievolės atlyginti pareiškėjui žalą pagal CK 6.271 straipsnį.

44. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisakys. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

45. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė