2020-06-03 Nr. AB-11459-3-62-3-02198-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1262-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02198-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovo atstovas), 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. periodiškai buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis ir kamerų tipo patalpose (toliau – ir KTP). Pareiškėjo teigimu, paskirta nuobauda turi būti skaičiuojama nuo patalpinimo į KTP dienos, į nuobaudos skyrimo laikotarpį turi būti įskaičiuojamas ir laikotarpis, kuomet pareiškėjas būdavo išvykęs į tardymo izoliatorius, tačiau pareiškėjui nuobaudos paskyrimo laikotarpiu išvykus iš pataisos įstaigos laikotarpis, kurį jis nebūdavo pataisos namuose, jam grįžus būdavo pratęsiamas. Pasak pareiškėjo, atliekant nuobaudas uždarosios zonos KTP jis buvo neteisėtai perlaikytas 90 dienų. Dėl šių Pravieniškių PN veiksmų pareiškėjas teigė patyręs didelių dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, gyvenimo kokybės pablogėjimą bei nepatogumus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Pravieniškių PN nurodė, kad skiriant nuobaudas uždarosios zonos KTP vadovaujamasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu (toliau – ir BVK), taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), kurių 207 punkte numatyta, kad laikas, kurį nuteistieji, atliekantys nuobaudas KTP arba pasiųsti nuobaudą atlikti kalėjime, buvo perkelti gydytis į laisvės atėmimo vietų ligoninę arba valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešąsias įstaigas, įskaitomas į nuobaudų atlikimo laiką, jeigu nuteistieji į šias gydymo įstaigas buvo perkelti ne dėl tyčinio savęs žalojimo. Jokių kitų išlygų ar sąlygų, kad šis laikas būtų įskaitytas, pvz., nuteistajam vykstant konvojumi į teismo procesus, areštinę, apklausas ir pan., teisės aktai nenustato. Pravieniškių PN pažymėjo, kad jei nuteistasis, atliekantis nuobaudą KTP, tuo pačiu laikotarpiu gauna naują nuobaudą, pirmoji nuobauda yra stabdoma, kol nuteistasis atliks naujai paskirtą nuobaudą.

5. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos skyriaus specialistus dėl pablogėjusios sveikatos, kuriai įtakos galėjo turėti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN, buvo pažeisti, ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų bei savo veiksmais (neveikimu) padarė jam žalą. Pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau neįvardijo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Pravieniškių PN direktoriaus 2016 m. rugsėjo 12 d. nutarimu Nr. 67-983 pareiškėjui skirta drausminė nuobauda – uždarymas į KTP 4 mėnesiams, pareiškėjas į KTP įkeltas 2016 m. rugsėjo 13 d., išleistas 2017 m. sausio 19 d. (2016 m. gruodžio 5 d. konvojuotas į Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – ir Šiaulių TI), parvežtas 2016 m. gruodžio 12 d.); Pravieniškių PN direktoriaus 2017 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 67-34 pareiškėjui skirta drausminė nuobauda – perkėlimas į KTP 15 parų, į KTP pareiškėjas įkeltas 2017 m. sausio 20 d., išleistas 2017 m. vasario 19 d. (2017 m. sausio 30 d. konvojuotas į Kauno tardymo izoliatorių (toliau – ir Kauno TI), parvežtas 2017 m. vasario 6 d.; 2017 m. vasario 9 d. konvojuotas į Šiaulių TI, parvežtas 2017 m. vasario 17 d.);

Pravieniškių PN direktoriaus 2017 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 67-128 pareiškėjui skirta drausminė nuobauda – perkėlimas į KTP 6 mėnesiams, į KTP pareiškėjas įkeltas 2017 m. vasario 23 d., išleistas 2017 m. rugsėjo 28 d. (2017 m. kovo 13 d. konvojuotas į Šiaulių TI, parvežtas 2017 m. kovo 20 d.; 2017 m. kovo 30 d. konvojuotas į Kauno TI, parvežtas 2017 m. balandžio 6 d.; 2017 m. balandžio 13 d. konvojuotas į Kauno TI, parvežtas 2017 m. balandžio 18 d.; 2017 m. gegužės 11 d. konvojuotas į Kauno TI, parvežtas 2017 m. gegužės 18 d.; 2017 m. gegužės 29 d. konvojuotas į Šiaulių TI, parvežtas 2017 m. birželio 1 d.; 2017 m. liepos 17 d. konvojuotas į Kauno TI, parvežtas 2017 m. liepos 19 d.; 2017 m. rugpjūčio 21 d. konvojuotas į Šiaulių TI, parvežtas 2017 m. rugpjūčio 28 d.);

Pravieniškių PN direktoriaus 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 67-1187 pareiškėjui skirta drausminė nuobauda – perkėlimas į KTP 10 parų, į KTP pareiškėjas įkeltas 2017 m. rugsėjo 29 d., išleistas 2017 m. spalio 8 d.; Pravieniškių PN direktoriaus 2017 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 67-1228 pareiškėjui skirta drausminė nuobauda – perkėlimas į KTP 14 parų, į KTP pareiškėjas įkeltas 2017 m. spalio 9 d., išleistas 2017 m. lapkričio 2 d. (2017 m. spalio 13 d. konvojuotas į Kauno TI, parvežtas 2017 m. spalio 20 d.; 2017 m. spalio 27 d. konvojuotas į Kauno TI, parvežtas 2017 m. spalio 31 d.);

Pravieniškių PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 2 d. nutarimu Nr. 67-1409 pareiškėjui skirta drausminė nuobauda – perkėlimas į KTP 15 parų, į KTP pareiškėjas įkeltas 2017 m. lapkričio 3 d., išleistas 2017 m. lapkričio 22 d. (2017 m. lapkričio 17 d. konvojuotas į Kauno TI, parvežtas 2017 m. lapkričio 22 d.).

8. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 3 dalimi, taip pat Taisyklių 207, 223 punktais, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad į nuobaudos atlikimo laiką turėjo būti įskaitytas ir laikas, praleistas kitose įstaigose (Kauno TI, Šiaulių TI). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisės aktai nenustato, kad laikas, praleistas minėtose įstaigose, turi būti įskaičiuotas į nuobaudos atlikimo laiką, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo buvimo KTP laikotarpiai pagrįstai buvo pratęsti terminui, lygiam jo buvimo kitose kalinimo įstaigose laikotarpiui (75 paroms). Pareiškėjo nuobaudų atlikimo laikas, kai pareiškėjas buvo konvojuojamas iš pataisos namų į kitas įstaigas, buvo sustabdomas iki pareiškėjas grįš į pataisos namus, be to, pareiškėjui paskirta ilgiausia 6 mėnesių nuobauda buvo sustabdoma kaskart, jam paskyrus naujas nuobaudas, ir tik jas atlikus, pirmosios per ginčo laikotarpį gautos nuobaudos terminas būdavo atnaujinamas. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį paskirtų nuobaudų atlikimo terminai buvo skaičiuojami teisingai.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą – byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba; jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo skundo reikalavimo pagrįstumo, pareiškėjas nepateikė.

10. Nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų bei žalos fakto, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų ir valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

III. 11. Pareiškėjas A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

12. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į jo skundo esmę ir nesivadovavo logika. Pasak pareiškėjo, jam skirtų nuobaudų laikotarpiais Šiaulių TI ir Kauno TI jis buvo laikomas tokiomis pačiomis, kaip ir pataisos namuose, drausmės grupės sąlygomis. Pareiškėjas pabrėžia, kad ginčą nagrinėjamu atveju kelia tik dėl pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirtų nuobaudų vykdymo termino, nurodo, jog atliekant bausmę pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą nustatomas režimas, atitinkantis BVK 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas (aktualūs laikotarpiai: 2016 m. rugsėjo 12 d. – 2017 m. sausio 19 d., 2017 m. vasario 22 d. – 2017 m. rugsėjo 28 d.). Pareiškėjo teigimu, tiek pataisos namuose, tiek tardymo izoliatoriuose jis buvo laikomas pagal tą patį BVK 86 straipsnį, jam buvo taikomi tokie patys draudimai, todėl nuobaudos pratęsimas grįžus į pataisos namus prilyginamas dvigubam nubaudimui. Pareiškėjo įsitikinimu, „kertasi“ su pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirtos nuobaudos vykdymu susiję teisės aktai.

13. Pareiškėjas pažymi, kad ginčo laikotarpiu jis, be perkėlimo į KTP, negavo jokių kitų nuobaudų, todėl nebuvo pagrindo stabdyti jam paskirtų nuobaudų vykdymą. Taip pat pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nuobaudos atlikimo metu patyrė nepatogumų, nes buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis (nurodo administracinę bylą Nr. I-1307-402/2018).

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo A. V. skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl Pravieniškių PN veiksmų, neteisingai skaičiuojant paskirtų nuobaudų vykdymo terminus, pagrįstumas ir teisėtumas.

16. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu pareiškėjui paskirtų nuobaudų – perkėlimo į KTP vykdymo terminus skaičiavo teisingai ir nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, bei padarė išvadą, jog nenustačius neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo), pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, t. y. nenustačius būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

17. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirtos nuobaudos vykdymo terminas turėjo būti skaičiuojamas ir pareiškėjui išvykus į Šiaulių TI bei Kauno TI, kadangi šiose įstaigose jis buvo laikomas BVK 86 straipsnyje įtvirtintu režimu, kuris atitiko minėtos nuobaudos vykdymo režimą pataisos namuose. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, jog nuobaudas KTP atliko nežmoniškomis sąlygomis ir dėl to patyrė nepatogumų.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad Pravieniškių PN direktoriaus 2016 m. rugsėjo 12 d. nutarimu Nr. 67-983, 2017 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 67-34, 2017 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 67-128 ir 2017 m. lapkričio 2 d. nutarimu Nr. 67-1409 pareiškėjui skirtos BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintos drausminės nuobaudos – perkėlimas į KTP nuo 15 parų iki 6 mėnesių laikotarpiui (2017 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 67-1187 ir 2017 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 67-1228 pareiškėjui skirtos BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos nuobaudos, dėl kurių vykdymo termino pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčo nekelia); taip pat kad šių nuobaudų atlikimo metu skirtingais laikotarpiais pareiškėjas etapu buvo išvykęs į Šiaulių TI ir Kauno TI. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikas, praleistas tardymo izoliatoriuose, neturi būti įskaičiuotas į pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą jam paskirtų nuobaudų atlikimo laiką.

20. Atsakydama į šiuos pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad nuobaudų vykdymo ypatumai yra reglamentuojami Taisyklių XXXIV skyriuje. Nagrinėjamu atveju aktualus Taisyklių 207 punktas (2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 1R-107, redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d.), numatantis, kad laikas, kurį nuteistieji, atliekantys nuobaudas kamerų tipo patalpose arba pasiųstiems nuobaudą atlikti kalėjime, buvo perkelti gydytis į laisvės atėmimo vietų ligoninę arba valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešąsias įstaigas, įskaitomas į nuobaudų atlikimo laiką, jeigu nuteistieji į šias gydymo įstaigas buvo perkelti ne dėl tyčinio savęs žalojimo.

21. Taigi Taisyklių 207 punktas įtvirtina tik vieną išimtį, susijusią su nuteistojo perkėlimu į kitą įstaigą ir šio perkėlimo laiko įskaitymu į nuobaudos atlikimo laiką. Nuteistojo perkėlimo laikas įskaitomas į nuobaudos atlikimo laiką tik tuo atveju, kai nuteistasis buvo perkeltas gydytis į laisvės atėmimo vietų ligoninę arba valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešąsias įstaigas. Be to, tam, kad būtų galima taikyti šį įskaitymą, būtina nustatyti, kad nuteistasis į minėtas gydymo įstaigas buvo perkeltas ne dėl tyčinio savęs žalojimo. Pareiškėjas, atlikdamas ginčo laikotarpiu jam paskirtas perkėlimo į KTP nuobaudas, nebuvo perkeltas gydytis į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ar kitas sveikatos priežiūros viešąsias įstaigas. Kaip minėta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu etapu vyko tik į Šiaulių TI bei Kauno TI, tačiau nei BVK, nei nuobaudų vykdymo ypatumus nustatančiose Taisyklėse nėra įtvirtinta, kad nuteistojo perkėlimas į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas (nepriklausomai nuo jose taikomo režimo) būtų įskaitomas į paskirtos nuobaudos vykdymo laiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1036-602/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-853-520/2020).

22. Pažymėtina, kad BVK 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Kalėjimų departamento direktorius pataisos namų direktoriaus teikimu gali nuteistąjį, šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytais atvejais perkeltą į pataisos namų kamerų tipo patalpas, pasiųsti šią nuobaudą atlikti kalėjime. Nagrinėjamu atveju Kalėjimų departamento direktorius nebuvo priėmęs sprendimo pareiškėją pasiųsti nuobaudą atlikti Lukiškių TI.

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog laikotarpių, kuriais pareiškėjas buvo etapuotas į tardymo izoliatorius, įskaitymas į pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą jam paskirtų nuobaudų atlikimo terminą, nėra numatytas teisės aktuose, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu nepripažintini pagrįstais.

24. Dėl pareiškėjo argumentų, kad ginčo laikotarpiu jam buvo skiriamos to paties pobūdžio nuobaudos, todėl nebuvo pagrindo stabdyti jų vykdymą, pirmiausia pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo skiriamos skirtingos, t. y. tiek BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte, tiek 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintos, nuobaudos. Be to, nuobaudos pareiškėjui buvo skiriamos skirtingais Pravieniškių PN direktoriaus nutarimais už skirtingais laikotarpiais pareiškėjo padarytus kalinimo režimo reikalavimų pažeidimus. Šiuo atveju aplinkybė, jog visais Pravieniškių PN direktoriaus nutarimais pareiškėjui skirtos nuobaudos yra susijusios su jo perkėlimu į KTP, savaime nėra pagrindas spręsti, kad pareiškėjui buvo paskirta viena (tapati) nuobauda. Teisinių padarinių, apskundimo bei vykdymo prasme ginčo laikotarpiu pareiškėjui aptariamais Pravieniškių PN nutarimais buvo paskirtos skirtingos nuobaudos, kurios buvo vykdomos atskirai ir nedelsiant – šių nuobaudų skyrimo ir vykdymo metu galiojusios BVK redakcijos 143 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad paskirta nuobauda vykdoma tuoj pat ir ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo jos paskyrimo, o nuobauda, kuri nebuvo pradėta vykdyti per vieną mėnesį nuo jos paskyrimo dienos, nebevykdoma.

25. Kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad vykdant paskirtas nuobaudas pareiškėjas nepatyrė nepatogumų. Pareiškėjo teigimu, nepatogumus jis patyrė, nes KTP buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, šiuos savo argumentus grindžia nurodydamas administracinę bylą Nr. I-1307-402/2018. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad minėtoje byloje buvo sprendžiamas neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, klausimas, buvo vertinamos pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose 2016 m. rugsėjo 12 d. – 2017 m. spalio 20 d. laikotarpiu sąlygos, pareiškėjui priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas, teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1307-402/2018 yra įsiteisėjęs. Taigi pareiškėjo argumentai dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose jau yra įvertinti kitoje byloje, už tai pareiškėjui įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Be to, nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas ginčą kelia ir patirtą neturtinę žalą kildina ne iš kalinimo Pravieniškių PN sąlygų, o iš nuobaudų vykdymo tvarkos, todėl sąlygos Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose nėra šios administracinės bylos dalykas ir šioje byloje nėra vertinamos.

26. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, skaičiuojant ginčo laikotarpiu pareiškėjui pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirtų nuobaudų vykdymo terminus.

27. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė