A-822-2364-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-2364/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00345-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. F., R. Z., F. A. ir G. A. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai V. F., R. Z., G. A. ir F. A. (toliau – ir pareiškėjai) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jiems darbo užmokesčio nepriemokas, susidariusias už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.: V. F. – 1 320,64 Lt, R. Z. – 1 952,77 Lt, G. A. – 1 040,61 Lt ir F. A. – 1 336,98 Lt. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai paaiškino, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jų darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Dėl šios priežasties atsakovams kilo pareiga išmokėti nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK, atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tenkinus pareiškėjų skundą, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Be to, sprendimai, kuriais pareiškėjams buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo. Šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjams, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus. Pažymėjo, kad pareiškėjų reikalavimams taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų senaties terminas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdamas kaip Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Tenkinus pareiškėjų skundą, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Nurodė, jog, remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, įstatymas ar kitas teisės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Nurodo, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjams, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus. Teigė, jog pareiškėjai yra praleidę ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK priteisė neišmokėtas darbo užmokesčio dalis: V. F. – 1 320,64 Lt, R. Z. – 1 952,77 Lt, G. A. – 1 040,61 Lt ir F. A. – 1 191,37 Lt. Kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai atsiskaitęs su pareiškėjais.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas F. A. dėl dalies reikalavimų yra praleidęs DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą senaties terminą, todėl sumažino jam priteistiną sumą. Teismas nurodė, jog pareiškėjai prašo priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio sumas už 2006 m. 1, 2, 3 ir 4 ketvirčius, kurios pagal pateiktus duomenis jiems buvo neišmokėtos 2008 m. rugsėjo mėnesį, todėl laikė, jog pareiškėjai dėl šio reikalavimo nėra praleidę DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties termino. Sužinojimo diena laikoma sumų paskaičiavimo asmeniui diena ir įtraukimo į suvestinį lapelį diena. Vertino, jog nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjai anksčiau būtų sužinoję, jog 2006 m. atsiradusi nepriemoka jiems bus išmokėta pritaikius 70 procentų ribojimą. Teismas pažymėjo, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Atmetė prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo.

III. Atsakovas Vilniaus apskrities VPK pateikė apeliacinį skundą (b. l. 115-118), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ir atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Atsakovas taip pat pažymi, kad reikalavimams dėl darbo užmokesčio ar kitų socialinių garantijų išmokų priteisimo taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų senaties terminas. Nurodo, kad pareiškėjai prašo priteisti dalį lėšų, kurios yra atskaitytos 2006 metais, kurioms taikytinas trejų metų senaties terminas. Teigia, jog teismas nepagrįstai neatidėjo sprendimo vykdymo vieneriems metams. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki šiol nėra konstatavusi ekonominio sunkmečio pabaigos. Teigia, jog Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. 5-S-5513 informavo, kad pagal preliminarius skaičiavimus policijos pareigūnams darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti reikės 8,5 mln. Lt, iš jų vien Vilniaus apskrities VPK pareigūnams darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti reikia 394 679,60 Lt. Nurodo, jog Vilniaus apskrities VPK ir 2012 m. patirs finansinių sunkumų.

Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 129-132) su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2008 m. pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjų teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjams teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 str.). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi administracinės bylos medžiagą, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai V. F., R. Z. ir G. A. į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi nepraleidę senaties terminų, o F. A. kreipėsi į teismą praleidęs senaties terminą tik dėl reikalavimo dalies. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pritaikė senaties terminą pastarojo pareiškėjo reikalavimams, tenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisdamas tą neišmokėtą darbo, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo, užmokesčio dalį, dėl kurios senaties terminas nėra praleistas.

Atsakovas kelia ginčą dėl pareiškėjams priteistinų darbo užmokesčio nepriemokos sumų dydžio. Teisėjų kolegija, išanalizavusi administracinės bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų anksčiau žinoję, jog 2006 m. susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka jiems bus išmokėta pritaikius 70 procentų ribojimą, todėl laikytina, jog už 2006 m. neišmokėtas darbo užmokesčio sumas, kurios pareiškėjams buvo neišmokėtos 2008 m. rugsėjo mėnesį, pareiškėjai nėra praleidę DK 27 straipsnio 2 dalyje numatyto trejų metų senaties termino. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjams priteistinas sumas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog prašymas atidėti sprendimo vykdymą dėl sunkios turtinės padėties turi būti pagrindžiamas įrodymais, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011). Įvertinusi atsakovo Vilniaus apskrities VPK prašymą atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl sunkios jo turtinės padėties, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjų skundo tenkinimas, priteisiant darbo užmokesčio dalies dydžius, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatidėjo sprendimo vykdymo.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė