2K-253/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K–253/2012 Teisminio proceso Nr. NEPASKIRTAS Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4; 2.1.2.12; 2.1.7; 2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos , Jono Prapiesčio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui,

nuteistiesiems B. T. ,

L. P.,

A. D.,

gynėjams Editai Gaubienei,

Stasiui Zabitai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų B. T., A. D. ir L. P. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 9 d. nuosprendis dėl:

B. T. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių;

A. D. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių;

L. P. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių.

S. K. apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu B. T. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 28 MGL (3 640 Lt) dydžio bauda; A. D. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 28 MGL (3 640 Lt) dydžio bauda; L. P. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 28 MGL (3 640 Lt) dydžio bauda.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 9 d. nuosprendžiu taip pat buvo išteisinti E. B., A. K., R. Č., A. M., A. Ž., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo A. Klimavičiaus pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

B. T. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju, 2003 m. lapkričio 20 d. 21 val. – 2003 m. lapkričio 21 d. 2.00 val., dirbdamas Kauno teritorinės muitinės Kalvarijos kelio posto, esančio Marijampolės r. sav., Salaperaugio k., inspektoriumi, iš anksto susitaręs su Kauno teritorinės muitinės Kalvarijos kelio posto pamainos viršininku A. K., Kauno teritorinės muitinės Sudargo kelio posto inspektoriumi A. Ž., tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – pastarojo pažįstamai G.

B. su D. J. ir M. M. automobiliu „VW LT 35“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) 2003 m. lapkričio 20 d., apie 22.45 val. įvežus iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respublikos muitinę Kalvarijos kelio posto raudonuoju kanalu 7 baldų komplektus (10 823,72 Lt. vertės), tyčia netikrino įvežamų prekių bei jų dokumentų ir neužtikrino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 199 „Dėl muito režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos valstybės sieną”, už šias įvežtas prekes būtų nustatyti bei sumokėti importo muitai ir mokesčiai.

Tokiais savo veiksmais B. T. šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 4, 6, 8 punktuose numatytus teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo, atsakomybės, pavyzdingumo principus, taip pat šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktuose numatytas ir 2003 m. lapkričio 17 d. Kauno teritorinės muitinės viršininko įsakymu Nr. 3B-722 patvirtinto jo pareigybės aprašymo 23, 35.1, 35.2, 35,4 35.5, 35.12, 35.15 punktuose detalizuotas pareigūno pareigas: laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, etikos principų bei taisyklių, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas – atlikti per postą gabenamų ar poste deklaruojamų prekių, dokumentų muitinį tikrinimą ir įforminimą, vadovaujantis teisės aktais klasifikuoti prekes, nustatyti jų kilmę ir muitinę vertę, apskaičiuoti muitus ir kitus mokesčius, vykdyti muitų taisyklių pažeidimų prevenciją, išaiškinus muitinės veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų faktus, surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą.

Dėl tokių valstybės tarnautojo B. T. veiksmų didelės žalos patyrė valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – Lietuvos muitinės – funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas muitinės tarnautojo vardas.

A. D. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju, 2003 m. lapkričio 29 d., 9.00–11.00 val., dirbdamas Kauno teritorinės muitinės Kalvarijos kelio posto, esančio Marijampolės r. sav., Salaperaugio k., inspektoriumi, iš anksto susitaręs su Kauno teritorinės muitinės Sudargo kelio posto inspektoriumi A. Ž., tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – pastarojo pažįstamam E. B. su G. B. ir M. M. automobiliu „VW LT 35“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) apie 10.15 val. įvežus iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respublikos muitinę Kalvarijos kelio posto raudonuoju kanalu 12 baldų komplektų (14 311,62 Lt vertės), tyčia netikrino įvežamų prekių bei jų dokumentų ir neužtikrino, kad, vadovaujantis Vyriausybės nutarimu Nr. 199 „Dėl muito režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos valstybės sieną“, už šias įvežtas prekes būtų nustatyti bei sumokėti importo muitai ir mokesčiai. Tokiais savo veiksmais A. D. šiurkščiai pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 4, 6, 8 punktuose numatytus teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo, atsakomybės, pavyzdingumo principus, taip pat šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktuose numatytas ir Kauno teritorinės muitinės viršininko įsakymu Nr. 3B-722 patvirtinto jo pareigybės aprašymo 23, 35.1, 35.2, 35,4 35.5, 35.12, 35.15 punktuose detalizuotas pareigūno pareigas: laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, etikos principų bei taisyklių, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas – atlikti per postą gabenamų ar poste deklaruojamų prekių, dokumentų muitinį tikrinimą ir įforminimą, vadovaujantis teisės aktais klasifikuoti prekes, nustatyti jų kilmę ir muitinę vertę, apskaičiuoti muitus ir kitus mokesčius, vykdyti muitų taisyklių pažeidimų prevenciją, išaiškinus muitinės veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų faktus, surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Dėl tokių valstybės tarnautojo A. D. veiksmų didelės žalos patyrė valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – Lietuvos muitinės – funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas muitinės tarnautojo vardas.

L. P. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju, 2004 m. vasario 20 d. laikotarpiu nuo 9.00 iki 15.00 val., dirbdamas Kauno teritorinės muitinės Kalvarijos kelio posto, esančio Marijampolės r. sav. Salaperaugio kaime, inspektoriumi, iš anksto susitaręs su Kauno teritorinės muitinės Kalvarijos kelio posto inspektoriumi R. Č., pamainos viršininku A. K. , Sudargo kelio posto inspektoriumi A. Ž., tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – pastarojo pažįstamam E. B. kartu su G.

B. ir A. V. automobiliu „VW LT 35“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) 2004 m. vasario 20 d. apie 14.10 val. įvežus iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respublikos muitinę Kalvarijos kelio posto raudonuoju kanalu 11 baldų komplektų (14 142,31 Lt vertės), tyčia netikrino įvežamų prekių bei jų dokumentų ir neužtikrino, kad, vadovaujantis Vyriausybės nutarimu Nr. 199 „Dėl muito režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos valstybės sieną”, už šias įvežtas prekes būtų nustatyti ir sumokėti importo muitai ir mokesčiai.

Tokiais savo veiksmais L. P. šiukrščiai pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 4, 6, 8 punktuose numatytus teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo, atsakomybės, pavyzdingumo principus, taip pat šio 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktuose numatytas ir Kauno teritorinės muitinės viršininko įsakymu Nr. 3B-722 patvirtinto jo pareigybės aprašymo 23, 35.1, 35.2, 35,4 35.5, 35.12, 35.15 punktuose detalizuotas pareigūno pareigas: laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, etikos principų bei taisyklių, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas – atlikti per postą gabenamų ar poste deklaruojamų prekių, dokumentų muitinį tikrinimą ir įforminimą, vadovaujantis teisės aktais klasifikuoti prekes, nustatyti jų kilmę ir muitinę vertę, apskaičiuoti muitus ir kitus mokesčius, vykdyti muitų taisyklių pažeidimų prevenciją, išaiškinus muitinės veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų faktus, surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą.

Dėl tokių valstybės tarnautojo L. P. veiksmų didelės žalos patyrė valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – Lietuvos muitinės – funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas muitinės tarnautojo vardas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kaltinimas nepateikė jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog kaltinamieji A. D., B. T. ir L. P. padarė nusikaltimus, numatytus BK 228 straipsnio 1 dalyje. Nusikaltimo objektyvinės ar subjektyvinės pusės požymių kaltinamųjų veiksmuose nėra, todėl negalima konstatuoti, jog jie pažeidė Valstybės tarnybos įstatyme numatytus teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo, atsakomybės, pavyzdingumo principus, taip pat grubiai pažeidė pareigybės aprašyme detalizuotas pareigas.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatavo, kad apylinkės teismas neteisingai nustatė aplinkybę, jog muitinės pareigūnai tikrino transporto priemonę, kuria G. B. ir bendrakeleiviai atvykdavo į Lietuvą, tačiau jokių pažeidimų nenustatė. Bylos duomenimis nustatyta, jog E. B. ir G. B. Lietuvoje vertėsi prekyba baldais, dėl to dažnai vykdavo į Lenkiją ir nuolat įsiveždavo baldus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino teisinės pagalbos būdu gautų duomenų iš Lenkijos Respublikos bei pokalbių telefonu išklotinių. Būtent iš šių aplinkybių ir darytina išvada, kad į Lietuvą buvo įvežtas didesnis kiekis, negu leistinas neapmokestinamas gabenamų prekių 1000 Lt vertės vienam asmeniui, pagal tuo metu galiojusio 1997 m. kovo 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 199 „Dėl muito režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nustatymo“ 5.2 punktą. Juolab kad, būdami savo srities žinovai ir turėdami informaciją, gautą tiesiai iš paties E. B. ir A. Ž., A. D., B. T. ir L. P. ne tik žinojo, bet ir aiškiai suprato, jog tuo metu E. ir G. B. vežami baldai yra komercinės paskirties ir jiems apskritai negalima taikyti minėto Vyriausybės nutarimo 5.2 punkto nuostatų ir atleisti juos kaip keleivius nuo importo muito ir mokesčių. Remdamasi ankščiau aptartomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka byloje surinktais ir išsamiai iširtais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių, teismo išvados prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl L. P., A. D., B. T. dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos skirtinguose epizoduose išteisinti nepagrįstai.

Kasaciniu skundu nuteistasis B. T. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 9 d. nuosprendį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 10 straipsnio 1 ir 2 dalies, 44 straipsnio 8 dalies, 50 straipsnio 2 ir 4 dalių, 52 straipsnio 1 dalies bei 250 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų. 2011 m. lapkričio 8 d. vykusiame posėdyje teismas ignoravo nuteistojo B. T. konstitucinę teisę į gynybą savo iniciatyva jam prieštaraujant skirdamas advokatą, prieš tai nepasiūlęs nuteistajam pačiam pasikviesti gynėją, o atsisakius skirto gynėjo, nebuvo surašytas protokolas. Kasatorius nurodo, kad jau buvo sudaręs teisinių paslaugų sutartį su advokatu Renu Bradūnu, kuris teismui pateikė prašymą atidėti bylą, skirti jam laiko susipažinti su byla.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas ir nuosprendžio surašymą, taip pat pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 5 d. nutartyje nurodytų esminių pažeidimų, kuriuos padarė prieš tai šią bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teismas, nemotyvuotai atmetė jo prašymą atlikti pakartotinį įrodymų tyrimą ir nesiėmė jokių priemonių, kad būtų išsamiai ištirti kasacinių skundų argumentai, susiję su BK 228 straipsnio 1 dalies taikymu. Kasatoriaus nuomone, apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas nesant neginčijamų jo kaltės įrodymų.

Kasatorius teigimu, Kauno apygardos prokuratūra savo apeliaciniame skunde sąmoningai sukūrė naują kaltinimo aplinkybę, kad E. ir G. B., dirbdami baldų prekybos įmonėje, baldus gabendavo šiai įmonei ir B. T. apie tai buvo informuotas. Tokiu atveju E. ir G. B. statusas, vykstant per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, laikytinas juridinio asmens statusu, todėl jiems negalima taikyti tuo metu galiojusio 1997 m. kovo 6 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 199 „Dėl muito režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nustatymo“ 5.2 punkto. Įvežamos prekės (baldai) laikytinos komercinėmis, todėl už jas privalu pateikti įgijimo ir įmonės dokumentus bei už visą įvežamų prekių kiekį turi būti sumokėti importo muitai ir mokesčiai. Įveždami prekes į Lietuvos Respubliką E. ir G. B. neturėjo jokių juridinių dokumentų šiai muitinės procedūrai įvykdyti, o nesant jų – ir tokios teisės. Kasatorius teigia, kad ši aplinkybė nėra pagrįsta bylos medžiaga ir panaudota tam, kad, neatlikus jokio papildomo įrodymų tyrimo, neturint kitų įrodymų prieš jį, paneigtų pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje nustatytus faktus. Pasak kasatoriaus, ši nauja prokuratūros sukurta aplinkybė prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams, nes kertant Lietuvos Respublikos valstybės sieną statusą (fizinio keleivio ar juridinio asmens atstovo) renkasi tik pats pilietis, vadovaudamasis savo konstitucinėmis teisėmis. Fizinio keleivio statusas kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas pagal keleivio pateikiamus asmens dokumentus – asmens pasą ar asmens identifikavimo (tapatybės) kortelę, o juridinio asmens – pagal įstaigos steigimo dokumentus (licenciją), važtaraščius, sąskaitas ir t. t. Taip apygardos prokuratūra apeliaciniu skundu sąmoningai klaidino apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegiją, o teismas nenagrinėjo ir nuosprendyje nepasisakė dėl tokių prokuratūros teiginių vertinimo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė įrodymu kaltinimo pateiktų teisinės pagalbos būdu iš Lenkijos Respublikos gautų duomenų, kad 2003 m. lapkričio 20 d. kaltinime nurodyti asmenys įvežė iš Lenkijos 7 komplektus baldų už 10 823,72 Lt, nes šie duomenys prieštarauja byloje esantiems duomenims, jog buvo įvežta prekių už 2 940 Lt, ir šių prieštaravimų teisme pašalinti nepavyko. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs šių duomenų analizės, papildomai netyręs, nepateikęs naujų įrodymų, nemotyvuotai pripažino juos tinkamu įrodymu byloje.

Nuteistojo B. T. teigimu, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje sąmoningai nuslėpė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotą aplinkybę, kad Kauno teritorinės muitinės Kalvarijos kelio posto inspektorius E. S. visiškai patikrino ir, nenustatęs jokių pažeidimų, tinkamai įformino visas minėtu automobiliu „VW LT 35“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vežamas prekes. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas jį nuteisė už kelis iš bendro pokalbio konteksto paimtus tik informacinį pobūdį turinčius pokalbius telefonu, kurie vyko jau po muitinio patikrinimo (inkriminuojamai veikai įvykus) su Kauno teritorinės muitinės Sudargo kelio posto inspektoriumi A.

Ž. . Kasatorius nurodo, kad apie automobiliu „VW LT 35“ gabenamas prekes (baldus) sužinojo ir telefonu apie juos kalbėjo jau po muitinio patikrinimo, kai kriminalinės tarnybos inspektorius J. Ž. atlikinėjo šiuo automobiliu gabenamų prekių pakartotinį patikrinimą, t. y. jau inspektoriui E. S. patikrinus vežamas prekes, kai bet kokie nuteistojo B. T. veiksmai ir pokalbiai negalėjo turėti ir neturėjo jokios įtakos. Teiginiai, kad B. T. buvo žinomas faktas, jog vežamas baldų kiekis ir vertė yra didesnė, negu leidžiama pravežti juos neapmokestinus, taip pat teiginiai apie išankstinį susitarimą ir pažadą „susitvarkyti“ su šiuo tikrinimu, pasak nuteistojo, yra tik prielaidomis paremtas kaltinimas, kuris nėra ir negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Apeliacinės instancijos teismas neįrodė ir nebandė įrodyti šių aplinkybių. Nuosprendyje neteisingai konstatuojama, kad B. T. privalėjo iš atvykstančių asmenų pareikalauti pateikti prekių įgijimo dokumentus, sumokėti importo mokesčius arba prekių į Lietuvos muitų zoną neįleisti. Pasak kasatoriaus, tai privalėjo padaryti ir padarė inspektorius E. S., kuris 2003 m. lapkričio 20 d. atliko automobilio muitinį patikrinimą ir įformino G. B. bei jos bendrakeleivių pateiktas deklaracijas. Iš bylos duomenų matyti, kad po to inspektorius J.

Ž. atliko pakartotinį šio automobilio, prekių bei jų lydimųjų dokumentų patikrinimą ir jokių pažeidimų nenustatė. Tokiais savo tiesioginiais veiksmais šie Kauno teritorinės muitinės pareigūnai prisiėmė visą teisinę atsakomybę, todėl jeigu automobilis buvo netinkamai patikrintas ir prekės buvo neapmokestintos įvežimo mokesčiais, už tai turi atsakyti inspektorius E. S. bei inspektorius J. Ž. , tačiau jie šioje byloje pripažinti tik liudytojais. Kasatoriaus nuomone, darytina išvada, kad prekių kiekis buvo leistinas, nes abiejų instancijų teismai kitokių aplinkybių nenustatė ir minėtame 2003 m. lapkričio 20 d. epizode nusikalstamos veikos požymių nėra.

B. T. nuomone, jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio l dalį, nes minėtas automobilis teisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 228 straipsnį galima tik nustačius tiesioginę tyčią kaltininko veikoje ir didelę žalą valstybei. Kasatorius teigia neturėjęs teisės daryti kokią nors įtaką savo kolegoms ir taip pat neturėjęs tikslo netinkamai atlikti muitinį patikrinimą bei pareigybės aprašyme nustatytas pareigas. Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis B. T. pažinojo ar buvo susijęs su E. ir G. B. , žinojo apie jų ryšius su baldų prekybos bendrovėmis. Teismai nenustatė nei nusikalstamos veikos tikslų, nei motyvų, nors turėjo tai padaryti. Kasatoriaus nuomone, byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Nuteistojo teigimu, konstatuodamas, kad jo veiksmais buvo padaryta didelė žala valstybei, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje turėjo sukonkretinti nustatytus padarinius, nurodydamas, kaip juos suvokė nuteistasis B. T. . Teismų praktikoje padaryta žala pripažįstama didele tada, kai veikos daromos sistemingai, kaltininkas, t. y. valstybės tarnautojas, eina svarbias pareigas valstybinėje institucijoje ir turi teisę priimti svarbius, plačiam asmenų ratui taikomus sprendimus, o jo nusikalstamas elgesys menkina valstybės institucijos prestižą (kasacinės nutartys Nr. 2K-265/2007, Nr. 2K-321/2007). Kasatorius nurodo negalėjęs suvokti, kad atlieka veiksmus, kuriais diskredituoja valstybės tarnautojo vardą, nes E. ir G. B. nepažinojo, juos matė tik kartą, nežinojo, kuo jie verčiasi. Nuteistojo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad vienkartiniu netiesioginiu jo veikimu buvo sumenkintas muitinės tarnautojo vardas ir padaryta didelė žala valstybei.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 9 d. nuosprendį arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo teismų praktikos, pažeidė BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir BPK nuostatas, įtvirtinančias teisę į nešališką, objektyvų ir teisingą teismą, teisę į gynybą.

2011 m. lapkričio 7 d. Kauno apygardos teismui A. D. nusiuntė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nes dėl objektyvios priežasties – stuburo ligos – negalėjo dalyvauti 2011 m. lapkričio 8 d. vykusiame posėdyje. Nuteistasis teigia teismui pateikęs reikalavimus atitinkantį prašymą ir medicininius dokumentus, tačiau apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo posėdyje nedalyvaujant nei jam, nei jo pasirinktam gynėjui, su kuriuo buvo sudaryta teisinių paslaugų sutartis. Teismas savavališkai, pažeisdamas kasatoriaus interesus ir teises, pasiskyrė gynėją, kurio jis nėra matęs ir kuris su nuteistuoju gynybos pozicijos nederino. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. D. buvo išteisintas, byla yra ypač didelės apimties ir joje nėra duomenų, kad teismo paskirtas gynėjas yra susipažinęs su visa bylos medžiaga.

Kasatoriaus nuomone, teismas pasielgė nesąžiningai, nedemokratiškai, pažeidė jo teises į teisingą teismą ir efektyvią gynybą. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą nedalyvaujant nuteistajam ir jo pasirinktam gynėjui, teismas pažeidė ir rungimosi principą: nei nuteistasis, nei jo gynėjas negalėjo pasinaudoti jokiomis gynybos priemonėmis, t. y. pareikšti prašymus, dalyvauti įrodymų tyrime, baigiamosiose kalbose ir t. t.

Apkaltinamajame nuosprendyje teismas nurodė, kad A. D. kaltė įrodyta pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais, tačiau kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje surinktus įrodymus priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės tik perkėlė prokuroro apeliaciniame skunde nurodytus motyvus ir aplinkybes, tačiau teisiškai nemotyvavo, kodėl yra keičiamas išteisinamasis nuosprendis. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė vertinti kaip įrodymą 2004 m. birželio 14 d. iš Lenkijos Respublikos gautą teisinės pagalbos medžiagą, nes jos negalima patikrinti BPK 20 straipsnio prasme: teisės ir mokesčių duomenų bazės yra skirtingos, nesusijusios, nevienodos skaičiavimo metodikos, o prekės gali būti išvežamos ne per vieną kartą.

Šiuo klausimu analogiškai pasisakė Muitinės departamento teisės skyrius. E. B. nurodė, kad jei ir skambino A. Ž., tai nieko neteisėto atlikti neprašė; tikriausiai vežė baldus, tačiau nesutinka, kad vežė viršijančią leistiną vienam asmeniui 1000 Lt normą; taip pat nesutinka su Lenkijos muitinės duomenimis, kad įvežė 12 baidų komplektų 14 311,62 Lt vertės – tiek komplektų į mikroautobusą netilptų; be to nurodė, kad baldų įsigijimo dokumentai būdavo išrašomi viename dokumente, kurį pateikdavo lenkų muitininkams, tačiau įsigytus baldus veždavo per kelis kartus.

Kasaciniame skunde teigiama, kad E. B. nurodytų aplinkybių nepaneigė nei teismas, nei kaltinimas, be to, jis nebuvo sulaikytas su kroviniu ir nebuvo galima tiksliai nustatyti prekių kiekių, muitinės vertės, specifikacijų, todėl šios nepašalintos abejonės turėjo būti vertinamos nuteistojo naudai. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų, BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas: nepatikrinęs BPK numatytais būdais, nemotyvuotai pasisakė dėl teisinės pagalbos būdu gautų duomenų iš Lenkijos Respublikos pripažinimo tinkamu įrodymu, be to, nepagrįstai A.

D. kaltės įrodymu laikė pokalbių telefonu suvestines. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pokalbių tarp E. B. ir A. Ž., tarp A. Ž. ir A. D. suvestinėse nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog kaltinamasis A. Ž. organizavo, iš anksto tarėsi su A. D., kad šis netikrintų E. B. vežamo krovinio, praleistų su prekėmis. Nėra duomenų, kad A. D. pažadėjo atlikti kokius nors neteisėtus veiksmus ar tyčia netikrino vežamų prekių tam, kad būtų nesumokėti Lietuvos Respublikai muitų mokesčiai.

Kasaciniame skunde teigiama, kad nuosprendyje nurodyti A. D. ir A. Ž. pokalbiai yra išvestiniai ir neinformatyvūs, nes juose neužfiksuoti jokie susitarimai, todėl jie neturi jokios įrodomosios galios. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodė atskirus žodžius, paimtus iš pokalbių, ir padarė savo prielaidas, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tuo vadovavosi, nurodydamas pokalbius ne tokius, kokie jie yra, o perrašęs iš apeliacinio skundo.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir nuosprendyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kaip vertinamos Kauno apygardos prokuratūros apeliaciniame skunde pateiktos naujos, bylos medžiaga nepagristos, aplinkybės, kad E. ir G. B., dirbdami baldų prekybos įmonėje, baldus gabendavo šiai įmonei, todėl jų statusas vykstant per Lietuvos Respublikos valstybės sieną turėjo būti juridinio asmens statusas ir jiems negalima buvo taikyti tuo metu galiojusio 1997 m. kovo 6 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 199 5.2 punkto. Kasatoriaus nuomone, tokie teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir Lietuvos Respublikos įstatymams.

Kaltinimas A. D. padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįstas tuo, kad jis „tyčia netikrino įvežamų prekių bei jų dokumentų ir neužtikrino, kad už šias įvežtas prekes būtų nustatyti bei sumokėti importo muitai ir mokesčiai.“ Šis kaltinimas, pasak kasatoriaus, yra paneigtas byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes visi surinkti duomenys rodo, kad nuteistasis tikrino automobilį „VW LT 35“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) o jo patikra yra įforminta nustatyta tvarka ir pridėta byloje. Valstybės sienos apsaugos tarnybos medžiagoje nustatyta, kad 2003 m. lapkričio 29 d. 10.13 val. minėtu automobiliu į Lietuvos Respubliką įvažiavo E. B., G.

B. ir M. M., muitinį patikrinimą atliko A. D.. Kaip muitinio tikrinimo būdas buvo pasirinktas kodas 74 (tai reiškia, kad patikrino automobilį; matė įvežamus baldus; baldų kiekis ir kaina neviršijo vienam asmeniui leistinų prekių įvežimo normų), o muitinio tikrinimo rezultatas – kodas 99, kuris reiškia, kad jokių pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, teiginys, kad A. D. tyčia netikrino įvežamo krovinio, nepagrįstas. Vykstantieji E. B., G. B. ir M. M. nepateikė įsigijimo dokumentų ir vyko per sieną kaip fiziniai asmenys, nurodydami, kad daiktai yra asmeninio pobūdžio, todėl nėra tyčios ir dėl to, jog A.

D., netikrino įvežamų daiktų dokumentų. 1997 m. kovo 6 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 199 „Dėl muito režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos valstybės sieną“ 17 punkte nurodyta, kad keleivių muitinis tikrinimas paprastai atliekamas pasirinktinai. Atsižvelgiant į tai, kad prekių įsigijimo dokumentai nebuvo pateikti, o jų išreikalauti nebuvo galimybės, buvo pasirinktos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. 463 „Dėl importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės metodikos patvirtinimo“ V skyriaus 41.1 punkto nuostatos:

„atlieka duomenų, sukauptų PREMI duomenų bazėje, apie tapačių prekių sandorius pagal KPN kodą, analizę ir atrenka tuos sandorius, kurie atitinka tapačių arba panašių prekių reikalavimus, t. y, pagamintos toje pačioje valstybėje, tos pačios arba panašios klasės, rūšies, tapačių panašių fizinių charakteristikų: dydžio, galingumo, modelio; tapačios arba panašios savo paskirtimi“. Įsakymo 45 punkte nustatyta, kad „jeigu randami keli duomenų įrašai, atitinkantys vieno iš muitinio įvertinimo metodų taikymui keliamus reikalavimus, taikoma mažiausioji šių verčių“.

Pasak kasatoriaus, automobilio „VW LT 35“ ir piliečių E. B., G. B. bei M. M. muitinis patikrinimas buvo atliktas vadovaujantis šiomis teisės normomis, todėl teismas neteisėtai ir nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kaltinime nurodytus veiksmus A. D. atliko tinkamai ir pagal įstatymus, todėl jokie kaltinime nurodytų teisės aktų pažeidimai nebuvo padaryti ir dėl tokių A. D. veiksmų didelės žalos valstybė nepatyrė.

Kasaciniu skundu nuteistasis L. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 9 d. nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra naikintinas dėl padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą šioje byloje. Vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies ir 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kasatoriaus teigimu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas tokį savo sprendimą grindė ne įrodymais, patvirtinančiais jo kaltę, bet prielaidomis.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 241 straipsnio, 324 straipsnio 2 dalies bei 6 dalies nuostatas. Nors nuteistasis B. T. 2011 m. lapkričio 8 d. posėdyje pateikė prašymą atlikti pakartotinį įrodymų tyrimą, tačiau šis prašymas buvo nemotyvuotai atmestas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad buvo būtina išsamiai ištirti kasacinių skundų argumentus, susijusius su baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalies taikymu, kuriuos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko nenagrinėtus. Taip pat apeliacinės instancijos teisme buvo būtina papildomai ištirti Lenkijos muitinės pateiktus duomenis apie 2004 m. vasario 20 d. įvežtų baldų kiekį ir vertę, kurie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai jo kaltės įrodymu pripažino teisinės pagalbos būdu iš Lenkijos Respublikos gautus duomenis apie E. B. ir jo bendrakeleivių deklaruotas išvežamas prekes (baldus) ir jų vertę. Iš šių duomenų matyti, kad E. B. su kitais asmenimis į Lietuvos Respubliką įvežė 11 baldų komplektų 14 142,31 Lt vertės. Byloje esantys L. P., A. K. , E. B., A. Vasiliausko, G. B. parodymai, užpildytos keleivio deklaracijos, kita bylos medžiaga patvirtina, kad nurodyti asmenys į Lietuvos Respubliką įvežė prekių už 5 390 Lt sumą, ir ne 11, o 12 baldų komplektų.

Šie prieštaravimai nebuvo pašalinti pirmosios instancijos teisme. Teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad, vadovaujantis iš Lenkijos Respublikos gautais duomenimis, galima spręsti apie faktišką E. B. išvežtų iš Lenkijos Respublikos baldų kiekį, vertę bei jų išvežimo laiką. Šie duomenys prieštarauja ne tik byloje esantiems dokumentams, bet ir kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo ir įrodomosios reikšmės. Iš Lenkijos Respublikos gauti duomenys yra išrašai iš Lenkijos Respublikos muitinės kompiuterinės duomenų bazės, kurie nepatvirtina ir negali patvirtinti šių duomenų fiksavimo metu buvusios faktinės situacijos dėl prekių kiekio, vertės bei išvežimo laiko.

Be to, iš šių duomenų nėra jokios galimybės spręsti, kas buvo laikoma baldų komplektu (pvz., stalas ir 6 kėdės ar dar ir virtuvinės spintelės, arba sofa–lova su dviem foteliais ar dar ir staliukas, ir pan.), o tai tiesiogiai susiję su bylos faktinių aplinkybių nustatymu, nes pagal tai buvo sprendžiama, kiek faktiškai ir už kokią sumą baldų komplektų E. B.2004 m. vasario 20 d. vežė į Lietuvos Respubliką, ar E. B. galėjo savo mikroautobusu vienu metu įvežti 11 ar 12 baldų komplektų ir kada šie baldai (ar jų komplektai) faktiškai buvo įvežti į Lietuvos Respubliką.

Pagal tuo metu Lenkijos Respublikos muitinėje galiojusią tvarką ši duomenų bazė buvo kaupiama tik pagal išvykstančių iš Lenkijos Respublikos asmenų Lenkijos muitinei pateikiamus prekių įsigijimo dokumentus. Šiuos dokumentus buvo galima pateikti bet kada, nebūtinai prekių faktinio vežimo metu: Lenkijos Respublikos muitinės pareigūnai faktinio prekių buvimo dokumentų pateikimo metu netikrino, nes šių dokumentų pateikimo tikslas – ne vykdyti išvežamų prekių patikrą ar apskaitą, o susigrąžinti PVM (Lenkijoje vadinamą WAT) mokestį už išvežamas prekes.

Neturint prekių įsigijimo dokumentų (pvz., įsigytų turguje), nebuvo galimybės susigrąžinti iš PVM mokesčio, todėl jokie duomenys apie tokias iš Lenkijos Respublikos išvežamas prekes į minėtą Lenkijos Respublikos muitinės duomenų bazę nebūdavo įvedami. Kasatoriaus nuomone, pagal šiuos iš Lenkijos Respublikos gautus duomenis, dėl kurių nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas nebuvo atnaujintas, prieštaravimai nebuvo pašalinti; daryti išvadą, jog 2004 m. vasario 20 d. E. B. įvežė į Lietuvos Respubliką šiuose duomenyse nurodytą baldų kiekį (ar jų vertę), nėra jokio teisinio pagrindo.

Akivaizdu, kad šie dokumentai neparodo faktinės padėties įvykio dieną. Apeliacinės instancijos teismas dėl teisinės pagalbos būdu gautų duomenų iš Lenkijos Respublikos neatliko analizės, papildomai jų netyrė, nepašalino prieštaravimų, nepateikė naujų įrodymų ir nemotyvuotai pripažino juos tinkamu įrodymu byloje, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Taip pat, kasatoriaus nuomone, šių nuostatų pažeidimus apeliacinės instancijos teismas padarė netyręs prokuroro skunde nurodytų aplinkybių dėl E. ir G. B. statuso, nepašalinęs dėl šių aplinkybių byloje atsiradusių prieštaravimų. Teismas padarė nepagrįstą išvadą kad L. P. žinojo, jog E. B. užsiima komercine veikla ir kad E. ir G. B. vežami baldai yra komercinės paskirties. Tai yra tik teismo prielaida – nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo tirtos aplinkybės dėl E. ir G. B. statuso, apie jų neva turimą įmonę jokių duomenų byloje nėra.

Kasatoriaus nuomone, ši prokuroro skunde nurodyta aplinkybė neatitinka tikrovės, nes įvežant prekes į Lietuvos Respubliką E. ir G. B. jokių juridinių dokumentų neturėjo ir L. P. jų nepateikė. Kasatoriaus nuomone, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis pažinojo baldus vežantį E. B., jam ir kitiems muitinės pareigūnams buvo žinoma apie jo baldų vežimo periodiškumą bei E. ir G. B. statusą. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą padarė visiškai nepagrįstai remdamasis pokalbių telefonu tarp A. Ž. ir R.

Č. bei tarp A. Ž. ir L. P. išklotinėmis. Priešingai nei teigiama nuosprendyje, šiuose pokalbiuose tokių duomenų nėra. Nuteistasis nesutinka su apeliacinio teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad A. Ž. informavo jį, jog vežama baldų daugiau, negu leistina, o šis tam pritarė, liepė baldus vežančiam asmeniui važiuoti ir suprato, jog E. B. užsiima komercine veikla. Kasatorius nurodo, kad šis pokalbis buvo itin trumpas ir truko gal 10–15 sekundžių, o jo turinys visiškai neatspindi teismo padarytų išvadų, tačiau teismas jį interpretavo kaltinimui naudinga prasme.

Kasatorius nurodo, kad 2004 m. vasario 20 d. buvo pirmas ir vienintelis kartas, kada jam teko atlikti E. B. vežamų baldų tikrinimą; iki tol L. P. apie E. B. baldų vežimo iš Lenkijos Respubliką periodiškumą ir galimą komerciškumą nebuvo žinoma, todėl ir pokalbis su A. Ž. buvo tik bendro pobūdžio, be jokių prašymų ar įsipareigojimų. E. B. automobilio ir juo vežamų prekių muitinis patikrinimas buvo atliekamas pagal tuo metu galiojusius įstatymus ir, pasak kasatoriaus, jis jo niekaip nesiejo su pokalbio telefonu su A. Ž. turiniu – nuo šio pokalbio buvo praėjusios apie 5 valandos, be to, tuo metu (2002–2004 m.) pakankamai daug asmenų veždavosi baldus iš Lenkijos Respublikos ir darbo pamainos metu nuteistajam dažnai tekdavo tikrinti transporto priemones su vežamais baldais.

Kasatoriaus nuomone, jo pasakyta frazė: „tai tegu važiuoja, tas pats, kaip visada“ įrodo, kad jokių išimčių ar neleistinų veiksmų jis atlikti neketino, nurodė, kad važiuotų įprastinėmis muitinės procedūromis. Šis muitinis patikrinimas buvo išskirtinis tik tuo, kad buvo atliekama „nelydimo bagažo“ muitinio tikrinimo procedūra, kuri L. P. darbo praktikoje buvo pirma. Todėl kasatorius nurodo dėl patirties stokos galėjęs padaryti kokią nors klaidą įformindamas šią procedūrą, tačiau jokios tyčios veikti neteisėtai neturėjęs. Kasatoriaus nuomone, tokiu atveju galima tik drausminė, o ne baudžiamoji atsakomybė.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, visiškai pagrįstai konstatavo, kad E. B. ir su juo vykę du asmenys vežė prekių už sumą, neviršijančią nurodytų norminių aktų reikalavimų, nes jie vežė baldus sau ir kitiems asmenims kaip „nelydimą bagažą“. Apeliacinės instancijos teismas visiškai dėl to nepasisakė ir nepaneigė L. P., E. B. bei kitų byloje apklaustų asmenų (E. V., A. M., V. Z., A. K.) parodymų, jog E. B. 2004 m. vasario 20 d. vežė baldus ne tik sau, bet ir kitiems (tuo metu su juo kartu nebuvusiems) asmenims bei pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendį, pažeidė BPK 6 straipsnio 2 dalį bei 3 dalį, 44 straipsnio 5 dalį, nes nevienodai vertino byloje esančius įrodymus ir aplinkybes. Vienų išteisintųjų atžvilgiu (A. K., R. Č., A. M.) teisinės pagalbos būdu iš Lenkijos Respublikos gautų duomenų ir pokalbių telefonu suvestinių teismas nelaikė pakankamu jų kaltės įrodymu, o A. K. nurodytas aplinkybes dėl „nelydimo bagažo“ pripažino pagrįstomis. Tuo tarpu tiek 2010 m. gruodžio 23 d., tiek ir 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendyje Kauno apygardos teismas konstatavo, kad analogiška teisinės pagalbos būdu iš Lenkijos Respublikos gauta medžiaga ir pokalbis telefonu su A. Ž. patvirtina L. P. kaltę dėl 2004 m. vasario 20 d. nusikalstamos veikos, o kasatoriaus nurodytas aplinkybes dėl „nelydimo bagažo“ nemotyvuotai atmetė. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, visiškai analogiškose situacijose nevienodai vertindamas byloje esančius analogiškus įrodymus ir tokio skirtingo vertinimo nemotyvuodamas, padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą – pažeidė asmenų teisinės lygybės principą.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 228 straipsnį galima asmeniui veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Taigi, atskleidžiant kaltės turinį, būtina nurodyti tiek asmens psichinį santykį su pavojinga veika, tiek su pavojingais padariniais. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendį, atskleisdamas kasatoriaus kaltės turinį, nurodė, kad jis veikė netiesiogine tyčia, nes byloje nebuvo nustatyta, jog norėjo kilusių padarinių, t. y. didelės žalos atsiradimo valstybei.

Pasak kasatoriaus, kad būtų padaryta tokia išvada, byloje turėjo būti įrodyta, jog jis suprato savo veikos pavojingumą, suvokė, kad pažeidžiami Vyriausybės nutarimo Nr. 199 reikalavimai, taip pat suprato, kad veikė priešingai tarnybos interesams, bei numatė didelės turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo valstybei galimybę ir buvo tam abejingas, leido šiai žalai kilti. Tačiau šios aplinkybės, pasak kasatoriaus, byloje nėra įrodytos. L. P. teigia neturėjęs tikslo piktnaudžiauti tarnybine padėtimi ir neužtikrinti, kad už įvežtas prekes būtų nustatyti ir sumokėti importo mokesčiai.

Byloje nebuvo nustatyti nusikalstamos veikos tikslai ir motyvai, nors jie turėjo būti nustatyti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė nepagristas, prieštaraujančias Baudžiamojo kodekso 14 straipsnio ir 15 straipsnio 3 dalies nuostatoms išvadas dėl L. P. veiksmų turinio, pobūdžio ir piktnaudžiavimo tarnyba subjektyviųjų požymių buvimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 228 straipsnį galima tik nustačius didelę žalą valstybei.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad jis suvokė, jog prekių, gabenamų per Lietuvos Respublikos sieną, tinkamas netikrinimas diskredituos ir sumenkins Muitinės kaip institucijos autoritetą. L. P. nurodo suklydęs, pirmą kartą savo darbo praktikoje atlikdamas „nelydimo bagažo“ procedūrą, E. ir G. B. nepažinojęs, kuo jie verčiasi, nežinojęs, neturėjęs tikslo menkinti Muitinės autoriteto ir nesuvokęs, kad jo veiksmai ar neveikimas gali padaryti didelę žalą valstybei. Nuteistajam inkriminuoti veiksmai nėra tęstinio pobūdžio, nebuvo atliekami sistemingai, jie buvo vienkartiniai.

Atlikdamas šiuos veiksmus, tinkamai neįforminęs muitinės tikrinimo procedūros, kasatorius nurodo sąžiningai klydęs ir neturėjęs jokios galimybės suvokti savo veiksmų padarinių. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados dėl didelės žalos valstybei prieštarauja formuojamai teismų praktikai, kurioje padaryta žala pripažįstama didele tada, kai veikos daromos sistemingai, kai kaltininkas eina svarbias pareigas valstybės institucijoje ir turi teisę priimti svarbius, plačiam asmenų ratui taikomus sprendimus, o jo nusikalstamas elgesys menkina valstybės institucijos prestižą (kasacinės nutartys Nr. 2K-265/2007, Nr. 2K-321/2007).

Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad vienkartiniu netiesioginiu jo veikimu buvo sumenkintas muitinės tarnautojo vardas ir padaryta didelė žala valstybei.

Kasaciniai skundai atmestini

Dėl teisės į gynybą ir nešališką teismą pažeidimo

Kasatoriai A. D. ir B. T. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas jiems gynėjus, neatsižvelgdamas į tai, kad jie buvo sudarę sutartis su kitais, savo pasirinktais, gynėjais, pažeidė jų teisę į gynybą (BPK 10 straipsnio 1, 2 dalys, 44 straipsnio 8 dalies, 50 straipsnio 2, 4 dalys, 52 straipsnio 1 dalis, 250 straipsnio 1, 2 dalys).

BPK 44 straipsnio 8 dalis nustato, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, tačiau tam tikrais atvejais BPK normos suteikia teismui teisę pačiam paskirti gynėją. 2011 m. lapkričio 8 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo gauti B. T. gynėjo advokato R. Bradūno ir A. D. gynėjo advokato S. Zabitos prašymai atidėti bylos nagrinėjimą dėl jų užimtumo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, skiriant posėdį minėtiems advokatams tinkamu laiku, bus suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į nuteistųjų ir jų pasirinktų gynėjų veiksmus, rodančius pastangas vilkinti procesą – apeliacinės instancijos teismo posėdžiai buvo ne kartą atidedami būtent dėl jų prašymų; A. D. gynėjui S. Zabitai 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi teismas paskyrė baudą už neatvykimą į teismo posėdį be pateisinamos priežasties; nuteistasis B. T. sudarė sutartį su advokatu R. Bradūnu, kuris iš anksto žinojo, kad dėl užimtumo negalės dalyvauti paskirtame teismo posėdyje. Šį klausimą teismas išsprendė priimdamas motyvuotą protokolinę nutartį: atsižvelgdamas į tai, kad nuteistųjų pasirinkti gynėjai ilgą laiką negali dalyvauti bylos nagrinėjime, teismas pasinaudojo BPK 50 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teise paskirti nuteistiesiems kitus gynėjus. Esant tokioms aplinkybėms, paskirdamas nuteistiesiems gynėjus, teismas pasielgė teisėtai ir nuteistųjų teisės į gynybą nepažeidė. Byloje nėra duomenų apie tai, kad teismo paskirti gynėjai neprofesionaliai atliko savo pareigas, netinkamai atstovavo nuteistųjų interesams. Dėl šių priežasčių atmestinas ir kasatorių teiginys dėl teismo šališkumo, kuris grindžiamas tuo, kad, paskirdamas gynėjus, teismas pažeidė nuteistųjų teisę į gynybą. Byloje nenustatyta duomenų, rodančių, kad bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija (ar konkretus teisėjas) buvo suinteresuota bylos baigtimi ar akivaizdžiai rodė prielankumą vienai iš proceso šalių.

Nuteistojo A. D. nuomone, teismas, išnagrinėjęs bylą nedalyvaujant nei jam, nei jo pasirinktam gynėjui A. Zabitai, pažeidė ne tik jo teisę į gynybą, bet ir rungimosi principą. Kasatorius nurodo pateikęs teismui dokumentus, patvirtinančius jo negalėjimą dalyvauti teismo posėdyje dėl ligos. BPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje būtinas tik gynėjo ir prokuroro dalyvavimas. BPK 322 straipsnio 2 dalis suteikia teisę apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvauti ir nuteistajam (išteisintajam) bei nustato, kad, tinkamai jiems pranešus apie posėdį, šių asmenų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylos. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad nuteistojo (išteisintojo) dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra būtinas tuo atveju, kai teismas nusprendžia atlikti įrodymų tyrimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-271/2011). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nusprendė įrodymų tyrimo neatlikti, nuteistajam A. D. buvo tinkamai pranešta apie posėdį, išnagrinėjęs jo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, teismas motyvuotai šį atmetė. Be to, nuteistojo A. D. interesams posėdyje tinkamai atstovavo teismo paskirtas gynėjas Valerijus Karpovas.

Dėl reikalavimų, keliamų įrodymams ir nuosprendžio surašymui, laikymosi

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas: pagrįstas netinkamais, BPK reikalavimų neatitinkančiais įrodymais, teismo padarytos išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Baudžiamojo proceso įstatymas ir teismų praktika reikalauja, kad apkaltinamasis nuosprendis būtų teisėtas ir pagrįstas. Kasacinės instancijos teismas netikrina priimto nuosprendžio pagrįstumo, o apskųstus teismų sprendimus patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nuosprendis formos ir turinio prasme atitinka Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintus reikalavimus (tinkamai surašytas, grindžiamas patikimais įrodymais, motyvuotas ir kt.). Duomenys, kuriais teismas grindžia savo išvadas, turi atitikti BPK 20 straipsnio reikalavimus, t. y. turi būti gauti įstatymų nustatyta tvarka, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas privalo išsamiai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamojo posėdžio metu (BPK 301 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, atitikties įstatymų reikalavimams, nepagrįstos. Patikrinus skundžiamą nuosprendį ir kitą bylos medžiagą teisės taikymo aspektu darytina išvada, kad visi duomenys (liudytojų parodymai, pokalbių telefonu įrašai, teisinės pagalbos būdu iš Lenkijos gauti duomenys, kita rašytinė medžiaga ir t. t.), kuriais teismas grindė savo sprendimą dėl nuteistųjų kaltės, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Pažymėtina, kad tai, jog apeliacinės instancijos teismas neatliko pakartotinio įrodymų tyrimo ir nurodė, kad remiasi pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, nėra pažeidimas ir neprieštarauja BPK nuostatoms. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį įrodymų tyrimo atlikimas apeliacinės instancijos teisme daugeliu atvejų yra teismo teisė, bet ne pareiga. Priimdamas sprendimą, ar atlikti įrodymų tyrimą, teismas atsižvelgia į proceso dalyvių prašymus, nagrinėjamos bylos aplinkybes, ankstesnių bylą nagrinėjusių teismų atliktą įrodymų tyrimą.

Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik anksčiau byloje teismų netirtas aplinkybes ir prieštaringus įrodymus, jei šie nebuvo pašalinti, tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos duomenų tyrimo, kai to nereikia. Nagrinėjamoje byloje aplinkybių, dėl kurių kiltų būtinybė atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, nenustatyta. Byloje surinkti duomenys buvo tiriami pirmosios instancijos teisme. Taip pat išsamų įrodymų tyrimą atliko Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, priėmusi 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendį.

Ši teisėjų kolegija išsamiai patikrino duomenų, kuriais buvo remtasi ir priimant skundžiamąjį nuosprendį, teisėtumą. Iš prokuratūros buvo išreikalauti duomenys, pagrindžiantys operatyvinio tyrimo metu gautų pokalbių telefonu įrašų teisėtumą, taip pat nustatyta, kad duomenys iš Lenkijos Respublikos buvo gauti teisėtai – BPK 66 straipsnio ir dvišalės sutarties su Lenkijos Respublika dėl teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose pagrindu. Šių duomenų įrodomoji vertė buvo patikrinta BPK numatytais proceso veiksmais (jie ištirti posėdyje, palyginti su kitais įrodymais, nustatytas gavimo procedūrų teisėtumas), todėl teismas teisėtai pripažino, kad jie atitinka BPK 95, 96 straipsniuose nurodytus reikalavimus.

Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK nuostatų, nusprendęs neatlikti įrodymų tyrimo, nes pakartotinis nagrinėjamoje byloje jau keletą kartų ištirtų duomenų tyrimas jokios kokybiškai naujos informacijos negalėtų suteikti. Todėl pirmosios instancijos teismo išvadas apeliacinės instancijos teismas tikrino iš naujo vertindamas teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtus duomenis ir spręsdamas, kurie iš jų yra patikimi, ar šių įrodymų pakanka nuteistųjų kaltei pagrįsti.

Kasatoriai nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių jų kaltę padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nuosprendyje nenurodyti motyvai, dėl kurių pakeistas išteisinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Ginčydami apeliacinės instancijos teismo išvadas, nuteistieji kasaciniuose skunduose kelia savo versijas, kaip šie įrodymai turėtų būti vertinami, kokias išvadas teismas turėjo padaryti. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Ištyręs byloje esančius duomenis, teismas privalo nuosprendyje konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes – teismas privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Nuosprendyje turi būti tinkamai aprašytos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išdėstyti jas pagrindžiantys įrodymai ir įrodymų vertinimo motyvai, t. y. argumentai, dėl kurių teismas pripažįstą patikimais bei remiasi tam tikrais duomenimis, o kitus atmeta (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte). Pažymėtina, kad teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Išanalizavus skundžiamo nuosprendžio turinį ir kitą bylos medžiagą, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, nustatė, kurie iš jų laikytini įrodymais, o kurie atmestini, ir nuosprendyje išdėstė savo motyvus dėl įrodymų vertinimo. Priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas visiškai teisėtai įrodymais pripažino ir rėmėsi pokalbių telefonu įrašais ir teisinės pagalbos būdu iš Lenkijos Respublikos gautais duomenimis bei nusprendė, kad šie duomenys pagrindžia nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus. Kaip minėta, šie duomenys byloje buvo ištirti, patikrintas jų gavimo teisėtumas. Pažymėtina, kad vien tai, jog iš Lenkijos Respublikos gautuose dokumentuose esanti informacija prieštarauja Lietuvos Respublikos muitinėje užfiksuotiems duomenims apie E. ir G. B. įvežtų baldų vertę, nėra pagrindas abejoti Lenkijos muitinės pateiktų duomenų patikimumu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamasis procesas prieš nuteistuosius A. D., B. T., L. P. ir kitus muitinės pareigūnus buvo pradėtas būtent dėl to, kad kilo pagrįstų abejonių dėl Lietuvos Respublikos muitinėje deklaruotos minėtų asmenų vežamų baldų vertės atitikimo tikrovei ir nuteistųjų veiksmų, siekiant nuslėpti faktą, kad įvežamų baldų vertė viršijo vertę, leidžiamą įvežti vienam asmeniui be muito mokesčių. Atmestinas nuteistojo L. P. teiginys, kad nebuvo pašalintas prieštaravimas tarp Lietuvos ir Lenkijos muitinėse nurodytos informacijos apie įvežamų baldų komplektų skaičių (konkrečiame epizode 12 ar 11). Kolegija pažymi, kad tai, koks skaičius baldų komplektų buvo įvežtas į Lietuvos Respubliką, neturi jokios reikšmės nuteistųjų veiksmų kvalifikavimui. Konkrečių teisės aktų, reglamentuojančių prekių gabenimo per valstybės sieną tvarką, pažeidimas nustatomas ne pagal įvežtų baldų skaičių, o pagal tai, kokios jie buvo vertės, nes teisės normos nustato apribojimus vertei.

Nepagrįsti kasatoriaus L. P. teiginiai, kad teismai nevienodai vertino tas pačias aplinkybes skirtingų asmenų atžvilgiu, o būtent: išteisindamas A. K. , R. Č. ir A. M., teismas konstatavo, kad pokalbių telefonu įrašai ir iš Lenkijos Respublikos gauti duomenys jų kaltės nepatvirtina, o L. P. nuteisimas pagrįstas būtent šiais duomenimis. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK XIX skyriaus 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų, dėl kurių ji perduota teismui (BPK 320 straipsnio 6 dalis nustato, kad XIX skyriaus nuostatos taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme).

A. K., R. Č. ir A. M. buvo išteisinti 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. liepos 5 d. nutartimi panaikino tik tą nuosprendžio dalį, kuria buvo nuteisti A. D., B. T. ir L. P., ir būtent dėl šios dalies perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Taigi skundžiamą 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendį priėmusi kolegija neturėjo teisės iš naujo vertinti ir pasisakyti dėl A. K., R. Č., A. M. išteisinimo pagrįstumo ir teisėtumo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors teismas nustatė, jog pokalbių telefonu įrašų ir iš Lenkijos gautų duomenų nepakanka minėtų pareigūnų kaltei pagrįsti, šių duomenų įrodomoji vertė nebuvo paneigta.

Duomenų, kuriais buvo grindžiamas kasatorių nuteisimas ir kurių teismas nepripažino pakankamais kitų pareigūnų kaltei pagrįsti, turinys nėra identiškas. Esant skirtingam pokalbių telefonu turiniui, teismas, įvertinęs juos kitų bylos duomenų kontekste, galėjo padaryti skirtingas išvadas. Pažymėtina ir tai, kad kasatorių nuteisimas pagal BK 228 straipsnį nebuvo grindžiamas vien tik pokalbių telefonu įrašais ir iš Lenkijos gautais duomenimis – šie duomenys buvo įvertinti ir palyginti su kitais byloje esančiais duomenimis (liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga ir kt.).

Dėl šių priežasčių nepagrįsti ir kasatoriaus B. T. argumentai, kad automobilį su vežamais baldais tikrino pareigūnai E. S. ir J. Ž., kurie nenustatė jokių pažeidimų, todėl, esant kokių nors duomenų neatitikimų, baudžiamojon atsakomybėn turėtų būti traukiami jie. Baudžiamasis procesas prieš šiuos pareigūnus nebuvo pradėtas, be to, byloje nebuvo nustatyta, kad pareigūnai E. S. ir J. Ž. žinojo apie tai, kad E. ir G. B. įveža didesnės vertės baldus, nei leistina įvežti neapmokestinus (teismai nenustatė duomenų, rodančių, kad A.

Ž. būtų skambinęs šiems pareigūnams, taręsis dėl E. ir G. B. praleidimo), taigi, jie galėjo sąžiningai klysti. Ir priešingai – byloje nustatyta, kad A. Ž. šiuo klausimu skambino B. T., susitarė, kad šis padės neapmokestinus įvežti baldus. Tokie kasatorių argumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo ar nuosprendžių surašymo taisykles. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei savo skunduose pateikia nuteistieji, savaime nėra jų teisių ar Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai paneigtos kasatorių versijos, kad jie nežinojo apie E. ir G. B. įvežamų baldų tikrąją vertę (A. Ž. jų apie tai neinformavo ir nieko neteisėto atlikti neprašė), taip pat apie „nelydimo bagažo“ procedūrą. Remdamasis byloje ištirtų ir įvertintų duomenų visuma, teismas konstatavo, kad A. D., B. T. ir L. P., žinodami, jog E. ir G. B. įveža didesnį baldų kiekį, nei leidžiama įvežti vienam asmeniui nesumokėjus muito mokesčių, tyčia netikrino įvežamų prekių bei jų dokumentų, t. y. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad E. ir G. B. kartu su bendrakeleiviais ne vieną kartą iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką įvežė didesnį baldų kiekį, nei leidžiama per vieną kartą įvežti neapmokestinus. Šią išvadą teismas pagrindė teisinės pagalbos būdu iš Lenkijos Respublikos gautais duomenimis. E. ir G. B. patys deklaruodavo išvežamas iš Lenkijos Respublikos prekes, siekdami susigražinti WAT (PVM). Byloje nustatyta, kad deklaruoti prekes galima tik Lenkijos muitinės pareigūnams pateikus prekių įsigijimo dokumentus ir prekes tikrai fiziškai išgabenant iš šalies (Lenkijos). Byloje nustatyta, kad E. ir G. B. WAT už jų išvežtus baldus buvo grąžintas, o tai reiškia, kad vykdami per sieną jie turėjo vežamų baldų dokumentus (nes juos privalėjo pateikti Lenkijos muitininkams) su nurodyta šių prekių realia verte. Pats E. B. taip pat patvirtino, kad, vykdamas per sieną, turėjo baldų įsigijimo dokumentus. Remdamasis pokalbių telefonu tarp E. B. ir A. Ž. bei A. Ž. ir muitinės pareigūnų A. D., B. T., L. P. įrašų turiniu, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad A. Ž. iš anksto informuodavo kasatorius, jog E. ir G. B. veža didesnį baldų kiekį, nei leistina vienam asmeniui įvežti neapmokestinus, ir susitardavo, kad nuteistieji padės jam tai nuslėpti. Taigi muitininkai žinojo, kad įvežamų baldų vertė viršija leistiną neapmokestinus įvežti normą, kad privalo iš baldus įvežančių asmenų pareikalauti įsigijimo dokumentų, nustatyti realią jų vertę ir nustatyti mokėtinus muito mokesčius, tačiau sąmoningai to nepadarė, taip leisdami E. ir G. B. išvengti mokesčių sumokėjimo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino ir visas nagrinėjamu atveju įrodinėtinas aplinkybes nustatė nepažeisdamas BPK reikalavimų. Padaręs išvadas dėl nuteistųjų kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 228 straipsnio 1 dalyje, nuosprendyje šią savo išvadą tinkamai motyvavo. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai nurodyta, kodėl apeliacinės instancijos teismas kitaip vertina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, atmeta šio teismo motyvus dėl kai kurių įrodymų vertinimo ir nesutinka su jo išvadomis (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo

Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimais priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Šis požymis, kuris gali būti ir turtinio ir neturtinio pobūdžio, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes – į žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininkų einamų pareigų svarbą ir pan. Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, padaromas tik tyčia, todėl šis būtinas nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis, taikant baudžiamąją atsakomybę, turi būti nustatytas, šio požymio konstatavimas turi būti motyvuotas, pagrįstas byloje ištirtais duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis.

Kasatoriai ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl šios nusikalstamos veikos sudėties būtinųjų požymių nustatymo jų veiksmuose. Tokie kasatorių argumentai nepagrįsti.

Atmestini kasatorių teiginiai, kad byloje nebuvo nustatyti tikslai ir motyvai piktnaudžiauti tarnyba, todėl baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Tikslas ir motyvas nėra įvardyti BK 228 straipsnio dispozicijoje, taigi jie nėra būtinieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Veiksmų, kuriais piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi, atlikimo tikslai ir motyvai gali būti įvairūs ir neturi reikšmės veikos kvalifikavimui pagal šį straipsnį.

Nuteistieji taip pat teigia, kad nebuvo nustatyta jų tyčia piktnaudžiauti valstybės tarnyba: nurodo atlikę patikrinimus pagal teisės aktų reikalavimus, o neatitikimai galėjo atsirasti dėl suklydimo. Byloje ištirtais ir įvertintais duomenimis nustatytos priešingos aplinkybės, t. y. kad nuteistieji, A. Ž. iš anksto pranešus, žinojo, jog E. ir G. B. ketina įvežti didesnės vertės baldus, nei leidžiama įvežti neapmokestinus, tokie veiksmai buvo atliekami periodiškai. Taigi, nustatydami mažesnę vertę, kasatoriai ne sąžiningai klydo, o tai darė tyčia, žinodami, kad privalo nustatyti tikrąją baldų vertę ir apskaičiuoti mokesčius, bei suprasdami, kad minėtais veiksmais leis asmenims tokių mokesčių išvengti.

Kasatoriai ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad jų veiksmais buvo padaryta didelė žala valstybei. Didelės žalos nebuvimą nuteistieji grindžia suklydimu ir nesuvokimu, kad savo veiksmais pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Kaip minėta, byloje buvo nustatytos priešingos aplinkybės, t. y. tyčinis ir sąmoningas nuteistųjų veikimas. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai nurodyta ir bylos duomenimis pagrįsta dėl kasatorių neteisėtų veiksmų valstybės patirta didelė žala. Tiesioginė muitinės tarnautojų pareiga yra užtikrinti, kad vykstantys per sieną asmenys sumokėtų muito mokesčius į valstybės biudžetą, o dėl neteisėtų nuteistųjų veiksmų konkretūs asmenys ne vieną kartą to išvengė. Tokiais veiksmais A. D., B. T. ir L. P. ignoravo savo tiesioginę pareigą ir veikė prieš savo institucijos tikslus – apsaugoti Lietuvos visuomenę, rinką, aplinką ir finansinius interesus nuo neteisėtos tarptautinės prekybos daromos žalos, sudarant palankias sąlygas teisėtam verslui. Nuteistieji pažeidė kaltinime nurodytas teisės normas, be to, sudarė įspūdį, kad valstybės institucijos nevykdo savo funkcijų, t. y. sumenkino Lietuvos Respublikos muitinės autoritetą, iškraipė jos funkcijas ir veiklos principus, diskreditavo muitinės tarnautojo vardą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. liepos 5 d. nutartimi ankstesnį apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikino būtent dėl tos priežasties, kad nuosprendyje nebuvo aptartas ir bylos aplinkybėmis pagrįstas būtinasis BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymis – didelės žalos padarymas. 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendį priėmusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį pažeidimą ištaisė – detaliai aptarė ir pagrindė, kuo pasireiškė nuteistųjų veiksmais valstybei padaryta didelė žala.

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad, vertindamas įrodymus ir surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas būtų padaręs Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų. Teismo išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių buvimo ar nebuvimo motyvuotos, baudžiamasis įstatymas nuteistiesiems A. D., L. P. ir B. T. pritaikytas tinkamai. Taigi keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų A. D., B. T. ir L. P. kasacinius skundus.

Teisėjai

Valerijus Čiučiulka Jonas Prapiestis Antanas Klimavičius