2013-06-13 Nr. AB-2409-3-61-3-03059-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A756-1526/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03059-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., nustatant nuo 2010 m. sausio 1 d. 2 089,76 Lt per mėnesį valstybinę pensiją su atitinkamomis neprieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) išskaitomis (perskaičiavimais) Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) nustatyta tvarka; priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtos 37 448,64 Lt pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Skunde (b. l. 1-5) nurodė, kad 2008 m. sausio 1 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam buvo paskirta 2 089,76 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija buvo sumažinta iki 501,54 Lt ir tokio dydžio pensija buvo mokama iki 2012 m. rugsėjo mėn. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo sumažintos pensijos dirbantiems pensininkams, taip pat Valstybinių pensijų įstatymo nuostata, pagal kurią sumažinta valstybinių pensijų maksimalaus dydžio riba nuo 1,5 iki 1,3 vidutinio darbo užmokesčio dydžio, prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjas 2012 m. spalio 18 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti trūkstamą pensijos dalį. 2012 m. lapkričio 10 d. gavo Vidaus reikalų ministerijos atsakymą, kuriuo buvo informuotas, jog ministerija neturi teisinio pagrindo grąžinti pareiškėjui neišmokėtą pensijos dalį. Tvirtino, jog atsakovo Vidaus reikalų ministerijos pozicija prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai dėl Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatų galiojimo laiko atžvilgiu. Atsakovo sprendimas nuo 2010 m. sausio mėn. perskaičiuoti ir mokėti pareiškėjui pensiją, vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, nebuvo įvykdytas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatos turi būti taikomos atgal ir pareiškėjui turi būti priteista neišmokėta pensijos dalis. Dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo pareiškėjui 2010-2012 metais nebuvo išmokėta 37 448,64 Lt dydžio pensijos dalis, kuri priteistina iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 13-15) nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį, todėl negali būti taikomas nagrinėjamam ginčui. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių bei 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, nenustatyta, jog jie taikytini į praeitį. Atsakovo manymu pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 28-30) nurodė, kad pagal 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių - kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal šią formulę pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8. Pritaikius šį koeficientą, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota ir nustatytas 1 671,81 Lt pensijos dydis (2 089,76 x 0,8 = 1 671,81). Kadangi nuo 2010 m. sausio mėnesio pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, jo pensija buvo perskaičiuota pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Pabrėžė, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjui mokėti 2 089,76 Lt dydžio pensiją ir grąžinti neišmokėtą pensijos dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą patenkino: priteisė A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 37 448,64 Lt (trisdešimt septynis tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt aštuonis litus ir 64 ct) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

Nurodė, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Sprendė, jog pareiškėjas nepraleido skundo padavimo termino.

Nustatė, jog pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn.-2012 m. rugpjūčio mėn. buvo 2 089,76 Lt, todėl per šį laikotarpį pareiškėjui būtų buvę išmokėta 66 872,32 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 straipsnio 1 dalį, nurodyta suma perskaičiuota iki 53 497,92 Lt. Ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, perskaičiuota ir pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 16 049,28 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas, teismas sprendė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. neišmokėta 37 448,64 Lt suma turi būti priteista. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2012 m. gruodžio 3 d., nepraleidęs termino ginti savo pažeistas teises teisme.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija (2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012) vertino, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtą pensijos dalį pareiškėjui priteisė ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 53-54) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį, todėl negali būti taikomas nagrinėjamam ginčui. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių bei 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, nenustatyta, jog jie taikytini į praeitį, todėl pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjo prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 59).

Pareiškėjas A. S. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 61-63) nurodo, kad įstatymų leidėjas, 2012 m. birželio 30 d. priėmęs Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių bei 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą, neišsprendė Konstitucijai prieštaraujančiu įstatymu sukurtų neigiamų pasekmių pašalinimo klausimo. Konstitucijai prieštaraujančiu įstatymu sumažinta pensija yra pareiškėjo turtinis praradimas, kurį teismas privalo pašalinti. Priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančios nuosavybės teisinės apsaugos imperatyvas. Pabrėžia, jog taisyklė, kad konstitucinių nutarimų galia yra nukreipiama į ateitį nėra absoliuti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. S. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Nustatyta, kad 2008 m. vasario 28 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 11SP-476 pareiškėjui paskirta 2 089,76 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 19). Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu ir jam paskirta 1 671,81 Lt dydžio pensija. Kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų jo valstybinė pensija dar kartą perskaičiuota Laikinojo įstatymo 5 straipsnio pagrindu, kurį pritaikius pareiškėjui pensija sumažinta iki 501,54 Lt (b. l. 17).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodė, jog valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes.

Vertindamas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1-2 dalių konstitucingumą, Konstitucinis Teismas išaiškino, kad reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama valstybinė pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Pabrėžė, jog, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus Konstitucinis Teismas sprendė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurios faktinės aplinkybės labai panašios į šios bylos aplinkybes, pažymėjo, jog vien tik Laikinojo įstatymo atitinkamų nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai nepašalina asmens, kurio atžvilgiu šios nuostatos buvo taikomos, teisių pažeidimo pasekmių. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje sprendė, jog nepašalinus pareiškėjo teisių pažeidimo, pasireiškusio jo turtiniu praradimu, t. y. dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusia valstybinės pensijos nepriemoka, teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Sprendžiant dėl Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo teisiniams santykiams, atsiradusiems iki tokio nutarimo įsigaliojimo, paminėtinas Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra.

Jau minėtoje 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir į nurodytą Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, konstatuotina, jog pareiškėjui grąžinta neišmokėta pensijos dalis, susidariusi dėl antikonstituciniu pripažinto Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo.

Nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., perskaičiavus pensiją Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu pareiškėjui turėjo būti išmokėta 53 497,92 Lt, tačiau pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pareiškėjui buvo išmokėta tik 16 049,28 Lt. Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjui pagrįstai priteisė dėl šios teisės normos taikymo neišmokėtą 37 448,64 Lt dydžio pensijos dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją perskaičiuoti jam paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., nustatant nuo 2010 m. sausio 1 d. 2 089,76 Lt per mėnesį valstybinę pensiją su atitinkamomis neprieštaraujančiomis Konstitucijai išskaitomis (perskaičiavimais) Laikinojo įstatymo bei Valstybinių pensijų įstatymo nustatyta tvarka yra perteklinis. Konstatuotina, jog pareiškėjo teisės bus tinkamai apgintos teismui patenkinus jo reikalavimą dėl 37 448,64 Lt dydžio valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinio teisinio reguliavimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., priteisimo.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo. Teismas turi priimti tokį sprendimą, kurį būtų galima realiai įvykdyti. Kadangi teismo sprendimas vykdomas pagal teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytą teismo nurodymą, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje privalu išdėstyti patenkinto reikalavimo turinį (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 5 d. 1 p.). Tai turi būti padaryta itin aiškiai ir nedviprasmiškai. Teismo nurodymas, išdėstytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, neturi sudaryti byloje dalyvaujantiems asmenims galimybės skirtingai aiškinti teismo sprendimo turinį, to kaip konkrečiai ir kokia apimtimi jis turėtų būti vykdomas.

Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas apgynė pareiškėjo teises ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 37 448,64 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, tačiau teismas nenurodė laikotarpio, kuriuo pareiškėjo teisės buvo apgintos. Konstatuotina, jog tokia teismo sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka anksčiau paminėtų reikalavimų. Dėl šių priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo rezoliucinė dalis keistina nurodant laikotarpį, už kurį pareiškėjui priteista pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Priteisti A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 37 448,64 Lt (trisdešimt septynis tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt aštuonis litus ir 64 ct) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, neišmokėtą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.“

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė