2016-06-23 Nr. AB-13382-3-61-3-06008-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3641-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06008-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. (D. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos reikalų skyriaus 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-1304(00677) (toliau – ir 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimas).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą (toliau – ir Migracijos valdyba) su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei pateikė visus sprendimui priimti reikalingus dokumentus. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2015 m. balandžio 29 d. priėmė sprendimą (toliau – ir 2015 m. balandžio 29 d. sprendimas) pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. Migracijos valdyba 2015 rugsėjo 25 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi (toliau – ir 2015 rugsėjo 25 d. leidimas laikinai gyventi), galiojantį iki 2017 liepos 10 d. Tačiau po leidimo išdavimo Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriui kilo įtarimų, kad UAB „B.“, kurios vadovas yra pareiškėjas, nevykdo steigimo dokumentuose nurodytos veiklos ir raštu paprašė Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) atlikti patikrinimą dėl įmonės vykdomos veiklos. Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnams labiausiai nepatiko, kad įmonės vadovas bei teisininkė darbo vietoje avėjo šlepetes. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos įstatymai nedraudžia įsirengti patogesnę dirbti biuro patalpą. UAB „B.“ darbuotojai nesuprato VDI pareigūnų, kadangi M. S. (M. S.) ir P. S. (P. S.) yra Ukrainos piliečiai, statybininkai, neseniai atvykę į Lietuvą ir negalintys laisvai bendrauti lietuvių kalba. Bendrovės vadovas paaiškinime inspekcijai nurodė, kad įmonės darbuotojai, kuriems darbo sutartys pakeistos nustatant trumpesnį darbo laiką vykdo tik tam tikras funkcijas statybos procese, ir nustatyta darbo trukmė atitinka darbuotojų kvalifikaciją bei įmonės poreikius. Už atliktą darbą darbuotojai gauna nustatytą darbo užmokestį, bendrovė moka mokesčius.

Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad įmonė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje realiai nevykdo. VDI atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo nurodytais adresais (duomenys neskelbtini), kuriais UAB „B.“ vykdo statybos darbus, statybos darbai nevykdomi arba dirba ne UAB „B.“ darbuotojai. Pagal pareiškėjo pateiktą darbo grafiką patikrinimo metu turėjo dirbti 10 darbuotojų, tačiau įmonės adresu rastas tik pats pareiškėjas ir teisininkė E. P.. Pareiškėjas atsisakė nurodyti, kur yra kiti darbuotojai. Jo nurodytais kontaktais su UAB „B.“ darbuotojais susisiekti nepavyko. Kaip konstatavo VDI, įmonės darbuotojai, kurie turėjo vykdyti įmonės veiklą (atlikti statybos darbus), faktiškai nedirbo, o pareiškėjo teiginiai dėl įmonės veiklos neatitinka tikrovės. Pažymėjo, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog įmonė su darbuotojais iš trečiųjų šalių buvo sudariusi darbo sutartis, pagal kurias jie įdarbinti pilnu etatu, tačiau sutartys pakeistos ir nustatyta 5 valandų per mėnesį darbo trukmė, mokėtas minimalus valandinis atlyginimas, kuris kas mėnesį sudaro apie 9 Eur.

Atsakovas pažymėjo, kad prie skundo pridėti banko sąskaitos išrašai nepatvirtinti banko, juose nėra nurodytas banko sąskaitos savininkas. Pareiškėjo asmens byloje yra pateikti UAB „B.“ banko sąskaitos išrašai, tačiau, Migracijos departamento nuomone, vien tik jie savaime nepaneigia visų surinktų duomenų visumos – pateikti išrašai nepatvirtina, kad finansinės operacijos atliktos būtent vykdant UAB „B.“ steigimo dokumentuose nurodytą realią įmonės veiklą (pareiškėjas nepateikė jokių sutarčių ar paaiškinimų, kurie pagrįstų teiginius, kad finansinės operacijos atliktos būtent vykdant realią įmonės veiklą). Atsakovas akcentavo, kad finansinės operacijos dėl įmokų „Sodrai“ neturėtų būti vertinamos kaip paneigiančios įmonės fiktyvumą, nes tai nėra pagrindinis įmonės ūkinę ir komercinę veiklą įrodantis požymis (realų įmonės veiklos vykdymą patvirtinančių sutarčių ar kitų dokumentų pareiškėjas nepateikė).

Atsakovo teigimu, įmonė neturi tinkamų (pritaikytų) patalpų, kurios reikalingos pateiktuose įmonės vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentuose nurodytai veiklai vykdyti, ofisas primena gyvenamąją patalpą. Nors ši aplinkybė nebuvo vienintelis ginčijamo sprendimo priėmimo pagrindas, šis sprendimas priimtas įvertinus visų surinktų duomenų visumą. UAB „B.“ įsteigta ne siekiant vykdyti šios įmonės veiklą Lietuvos Respublikoje, o įmonės vadovui, akcininkams, valdybos, stebėtojų tarybos nariams gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl Migracijos departamentas, išsamiai išnagrinėjęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 31 d. sprendimu (toliau – ir 2016 m. kovo 31 d. sprendimas) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 26 d. atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dokumentus, susijusius su minėtu prašymu. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2015 m. birželio 29 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams. Migracijos departamentas priėmė 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamas sprendimas priimtas išanalizavus VDI Vilniaus teritorinio skyriaus atlikto patikrinimo rezultatus, pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, Juridinių asmenų registro duomenis apie UAB „B.“ stebėtojų tarybos ir valdybos narius ir kitus surinktus duomenis. Skundžiamame sprendime konstatuota, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog UAB „B.“, kurios akcininkas ir direktorius yra pareiškėjas, yra fiktyvi įmonė.

Teismas, išanalizavęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų - Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP, Įstatymas) ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas), nuostatas, nustatė, kad VDI 2015 m. lapkričio 2 d. raštu Nr. (l)SD-13423 pranešė Migracijos departamentui, jog buvo atliktas tyrimas ir, remiantis surinkta medžiaga bei atliktais patikrinimais, galima konstatuoti, kad UAB „B.“ darbuotojai iš trečiųjų šalių faktiškai įmonėje nedirba ir jų įdarbinimas galimai yra tik formalus. Tyrimo metu nustatyti darbo teisės pažeidimai, dėl kurių UAB „B.“ atsakingi asmenys bus traukiami administracinėn atsakomybėn.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, priėjo prie išvados, kad byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina, jog UAB „B.“ vykdo realią veiklą. Pareiškėjo skundo motyvai, kad įstatymai nedraudžia įsirengti patogesnę darbui biuro patalpą ir kad pateikti banko sąskaitų išrašai patvirtina įmonės veiklos realumą, yra formalūs. VDI atlikto tyrimo metu iš esmės nenustatyta, kad įmonė vykdytų realią veiklą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie įmonės realią veiklą, nors kaip įmonės vadovas neabejotinai turėjo galimybę tai padaryti – nurodyti įmonės atliktus darbus ir pateikti visus tai patvirtinančius įrodymus (sutartis, darbų priėmimo-perdavimo aktus, apmokėjimus už darbą ir kt.). Uždarajai akcinei bendrovei, kaip profesionaliam ir pelno siekiančiam verslo subjektui, yra nesudėtinga įrodyti savo atliekamą veiklą. Pateikti sąskaitų išrašai, paaiškinimai apie epizodinius atliktus darbus yra nepakankami įrodymai apie įmonės vykdomos veiklos realumą. Teismas pažymėjo, kad šių nustatytų aplinkybių visuma laikytina rimtu pagrindu manyti, kad UAB „B.“ yra fiktyvi, todėl konstatavo, kad atsakovas ginčijamu sprendimu pagrįstai pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais. Papildomai pareiškėjas nurodo, kad prie bylos buvo pridėta visa Migracijos departamento surinkta medžiaga, kuri patvirtina, kad įmonė yra tikrai veikiantis subjektas, šią aplinkybę patvirtina banko operacijos ir kasos pajamų orderiai, sutartys su pirkėjais ir tiekėjais, rangos sutartis, darbo sutartys su darbuotojais. Teismas netinkamai įvertino faktą, jog pareiškėjas planuoja ir stengiasi vystyti veiklą Lietuvoje, mokėti mokesčius.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir pateiktame atsiliepime prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas nurodo, kad Migracijos departamentas, bendradarbiaudamas su VDI, siekdamas įvertinti, ar UAB „B.“ nėra fiktyvi, atliko išsamų patikrinimą, kurio metu pareiškėjui (UAB „B.“ vadovui ir akcininkui) buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus ir papildomus dokumentus, buvo apklausti pareiškėjo nurodyti asmenys, bandoma susisiekti su įmonės darbuotojais (pareiškėjo nurodytais kontaktais), taip pat buvo nuvykta į UAB „B.“ biurą, pareiškėjo nurodytas įmonės vykdomų darbų vietas ir kt. Atlikus patikrinimą buvo nustatyti Tvarkos aprašo 100 punkte įtvirtinti veiksniai, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė yra fiktyvi. Pareiškėjo atveju nustatytas ne vienas toks veiksnys: pateikti įmonės steigimo dokumentuose nurodytos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentai neįrodo, kad ši įmonė realiai vykdo veiklą (pavyzdžiui, įmonė už suteiktas paslaugas negauna pajamų, nevykdo jokių finansinių operacijų), yra požymių, kad darbuotojų įdarbinimas įmonėje yra fiktyvus (pavyzdžiui, darbuotojų nebūna darbo vietose, įmonė neteikia Mėnesinių pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijos (FR0572 forma)), įmonė neturi tinkamų (pritaikytų) patalpų, kurios reikalingos pateiktuose įmonės vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentuose nurodytai veiklai vykdyti (pavyzdžiui, neįrengtos darbo vietos, patalpos nepritaikytos prekių laikymui, nesudaryta patalpų nuomos sutartis), taip pat nustatyta, kad yra kitų požymių, jog įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi.

Atsakovas sutinka su teismo vertinimu, kad esminę reikšmę nagrinėjant ginčijamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą turi nustatytų faktų visuma. Teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie realią įmonės veiklą, nors kaip įmonės vadovas neabejotinai turėjo galimybę tai padaryti (įrodymai nebuvo pateikti ne tik Migracijos departamentui ar pirmosios instancijos teismui, bet ir kartu su apeliaciniu skundu). Teismas tiksliai ir teisingai įvertino esmines faktines aplinkybes. Migracijos departamentas duomenų visumoje įvertino aplinkybę, kad įsigaliojus Įstatymo 45 straipsnio pakeitimams, pagal kuriuos stebėtojų tarybos nariai ir valdybos nariai gali kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi, UAB „B.“ buvo sudaryta 15 narių (maksimalus Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 32 straipsnyje nustatytas skaičius) stebėtojų taryba ir 30 narių valdyba (šiems užsieniečiams leidimai gyventi buvo panaikinti arba atsisakyta juos išduoti). Sutinka su teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju pateikti sąskaitų išrašai, paties pareiškėjo paaiškinimai apie epizodinius darbus yra nepakankami įrodymai įmonės vykdomos veiklos realumui patvirtinti.

Migracijos departamento nuomone, įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjas turėjo visas galimybes pateikti išsamius paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius įmonės realumą, apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai vertintini kaip neesminiai, deklaratyvūs ir formalūs. Pažymėjo, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo tiek VDI, tiek Migracijos departamentas apklausė pareiškėją ir sudarė galimybes pateikti paaiškinimus ir dokumentus, tyrimas tęsėsi pakankamai ilgą laikotarpį, kurio metu buvo nuolat bendraujama su pareiškėju, pareiškėjas turėjo realias galimybes pateikti įrodymus, išsamius, o ne deklaratyvius paaiškinimus, patvirtinančius UAB „B.“ realumą, tačiau tokių dokumentų nepateikė.

Migracijos departamentas kritiškai vertina apeliacinio skundo teiginius, kad pareiškėjas planuoja ir stengiasi toliau vystyti verslą Lietuvoje, mokėti mokesčius, kadangi viešais Sodros duomenimis 2016 m. gegužės 4 d. UAB „B.“ skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui – 4 994,56 Eur). Atsakovo vertinimu, teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2015 m. gruodžio 7 d. (I t., b. l. 4–8) sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip minėta, skundžiamu 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje remiantis Migracijos departamentui VDI pateiktu pranešimu, kuriame nurodyta, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog UAB „B.“, kurios akcininkas ir direktorius yra pareiškėjas, fiktyvi įmonė.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs teisinio pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti atsakovui klausimą spręsti iš naujo.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su nurodytu teismo sprendimu nesutinka ir pabrėžia, kad teismas netinkamai aiškino ir vertino byloje pateiktus įrodymus, be to, skundžiamame sprendime netinkamai įvertino surinktus faktus, vadovavosi spėjimais ir todėl padarė klaidingas išvadas.

Teisėjų kolegija tokiai pareiškėjo nuomonei nepritaria.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog ginčo teisinius santykius reguliuoja ĮUTP ir Tvarkos aprašas.

ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2004 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas paaiškėjus, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai. ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte (2014 m. birželio 26 d. redakcija) numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

ĮUTP 45 straipsnis (2014 m. spalio 7 d. redakcija) numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje: 1) kai užsienietis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo 2) kai asmuo atitinka pirmame punkte išvardintus reikalavimus, leidimas gyventi gali būti suteiktas įmonės vadovui, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo nariui ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje.

ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi.

Šias įstatymo nuostatas detalizuoja Tvarkos aprašo trečiasis skirsnis (100 – 105 punktai), reglamentuojantis vertinimo, ar įmonė yra fiktyvi, tvarką. Veiksniai, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė yra fiktyvi, yra: pateikti įmonės steigimo dokumentuose nurodytos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentai neįrodo, kad ši įmonė realiai vykdo veiklą (pavyzdžiui, įmonė už suteiktas paslaugas negauna pajamų, nevykdo jokių finansinių operacijų) (100.4 p.); įmonė neturi tinkamų (pritaikytų) patalpų, kurios reikalingos pateiktuose įmonės vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentuose nurodytai veiklai vykdyti (pavyzdžiui, neįrengtos darbo vietos, patalpos nepritaikytos prekių laikymui, nesudaryta patalpų nuomos sutartis) (100.6 p.); yra požymių, kad darbuotojų įdarbinimas įmonėje yra fiktyvus (pavyzdžiui, darbuotojų nebūna darbo vietose, įmonė neteikia Mėnesinių pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijos (FR0572 forma)) (100.9 p.); yra kitų požymių, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi (100.12 p.).

Vertinant bylai svarbias aplinkybes, susijusias su leidimo panaikinimu, buvo nustatyta, kad pareiškėjas remdamasis ĮUTP 40 straipsnio 1 dalimi kreipėsi į Migracijos valdybą su prašymu (I t., b. l. 35–44), kad ĮUTP 40 straipsnio 5 dalimi ir 45 straipsnio pagrindais jam būtų pakeistas leidimas laikinai gyventi. Imigracijos reikalų skyrius 2015 m. balandžio 29 d. remdamasis ĮUTP 26 straipsnio 1 dalies pagrindu priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus, tai yra iki 2017 m. liepos 10 d. Leidimas išduotas 2015 m. rugsėjo 25 d.

Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad pareiškėjui leidimas buvo išduotas kaip UAB „B.“ kolegialaus valdymo organo nariui, kurio atvykimo tikslas yra darbas šioje įmonėje. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė ir visus kitus dokumentus, kurie reikalingi sprendimui priimti. Patikrinus visus dokumentus buvo priimtas sprendimas išduoti pareiškėjui naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus t. y. iki 2017 m. liepos 10 d., tačiau, kilus įtarimui, įmonėje buvo inicijuotas VDI patikrinimas.

ĮUTP 45 straipsnio 5 dalis numato, kad, išduodant ar keičiant leidimą laikinai gyventi užsieniečiui šiame straipsnyje nustatytais pagrindais, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka turi būti įvertinama, ar nėra rimto pagrindo manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra šis užsienietis, yra fiktyvi. Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad, kilus įtarimui, jog pareiškėjas nevykdo steigimo dokumentuose nurodytos veiklos, 2015 m. rugsėjo 30 d. Migracijos departamentas kreipėsi į VDI (I t., b. l. 110), kad būtų ištirtos aplinkybės dėl pareiškėjo vykdomos veiklos ir darbuotojų įdarbinimo. 2015 m. lapkričio 2 d. VDI pateikė Migracijos departamentui pranešimą (I t., b. l. 111–112), kuriame išdėstė atlikto patikrinimo rezultatus. Pareiškėjas pateikė VDI duomenis apie įmonės atliekamus darbus. Inspektoriai atliko patikrinimus nurodytais statybų objektų adresais (duomenys neskelbtini), kur, pasak pareiškėjo, UAB „B.“ vykdė statybos darbus. Tyrimo metu nustatyta, kad statybos darbai nėra vykdomi arba dirba ne UAB „B.“ darbuotojai (I t., b. l. 113). Nors pagal pateiktą darbo grafiką patikrinimo metu turėjo dirbti visi 10 darbuotojų, įmonės adresu rastas tik pats pareiškėjas ir teisininkė E. P.. Pareiškėjas atsisakė nurodyti, kur yra kiti darbuotojai. Nors pareiškėjas teigė, kad įmonėje dirba daugiau darbuotojų, tačiau iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 25 d. išduotos pažymos (I t., b. l. 54) matyti, kad įmonėje tik penki asmenys apdrausti valstybiniu socialiniu draudimu. VDI darbuotojams nurodytais kontaktais su UAB „B.“ darbuotojais susisiekti nepavyko. Kaip nustatyta Valstybinės darbo inspekcijos atlikto patikrinimo metu, UAB „B.“ darbuotojai faktiškai įmonėje nedirbo.

Nors pareiškėjas paaiškinimuose nurodė, kad UAB „B.“ užsiima statybos darbais, tačiau patikrinimų metu nenustatyta, kad šiuose objektuose būtų vykdomi statybos darbai ar kad juos vykdytų UAB „B.“ darbuotojai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo statusas įmonėje – direktorius, t. y. asmuo, priimantis į darbą ir atleidžiantis darbuotojus, organizuojantis kasdienę bendrovės veiklą. Pareiškėjo elgesys, kuris pasireiškė pareiškėjui nebendradarbiaujant ir nesudarant galimybės kompetentingos institucijos (Valstybinės darbo inspekcijos) atstovams apklausti darbuotojus, vertinamas kaip pareiškėjo nesąžiningumas. Toks elgesys sunkino VDI darbuotojų darbą, renkant ir sisteminant surinktą informaciją apie bendrovės veiklą. Byloje nustatyta, jog VDI darbuotojai išsamiai ištyrė UAB „B.“ veiklą, vyko į įmonės buveinę, kreipėsi į pareiškėją ir elektroniniu paštu (I t., b. l. 150), prašydami, kad pareiškėjas pateiktų informaciją apie jo įmonėje sudarytas darbo sutartis ir mokamus darbo užmokesčius, pareiškėjui sudarė visas įmanomas galimybes pagrįsti ir įrodyti įmonės veiklos skaidrumą.

Iš surinktų įrodymų matyti, kad įmonėje įdarbinti 5 asmenys iš trečiųjų šalių (I t., b. l. 122). Pagal pateiktą 2015 m. rugsėjo mėnesio darbo užmokesčio žiniaraštį Nr. 9 (I t., b. l. 129) matyti, kad visiems asmenims buvo mokamas apie 9 Eur mėnesio darbo užmokestis, o I. K. – apie 20 Eur. Su darbuotojais buvo sudarytos darbo sutartys dirbti pilnu etatu, o vėliau visos pakeistos į minimalų valandinį atlygį su penkių valandų trukme per mėnesį. Pastebėtina, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigia, kad su darbuotojais buvo sutarta dėl naujų darbo sąlygų. Pareiškėjas teigė, kad jie vykdo tik tam tikras funkcijas statybų procese ir darbuotojams nustatyta darbo trukmė atitinka jų kvalifikaciją ir įmonės poreikius. Pareiškėjas pirmos instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad su darbuotojais susitardavo, jog jie atliks darbus, kurie užtrunka trumpai, todėl darbo užmokestį mokėjo pagal grafike pažymėtas darbo valandas.

Teisėjų kolegija kompleksiškai vertina aplinkybių visumą: įmonės darbuotojų darbo grafikus ir sutartis, įskaitant ir pareiškėjo pateiktus dokumentus. Antra, byloje nustatyta, kad įmonės darbuotojai, kurie turėjo atlikti statybos darbus, faktiškai nedirbo. Pareiškėjo teiginiai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kad įmonės darbuotojai dirbo po 5 valandas per mėnesį, nes toks darbų pobūdis ir intensyvumas, vertintini kritiškai ir iš esmės paneigia pareiškėjo teiginius, jog pareiškėjas Lietuvoje plėtoja verslą ir nori mokėti Lietuvos valstybei mokesčius. Tokius teiginius paneigia ir vieši Sodros duomenys, nes 2016 m. birželio 16 d. UAB „B.“ skolinga Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 5 694,22 Eur.

Atlikdamas tyrimą, Migracijos departamentas nustatė, kad, pasikeitus įstatymui, kuriuo stebėtojų tarybos nariai ir valdybos nariai gali kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi, UAB „B.“ ėmėsi veiksmų ir 2014 m. lapkričio 27 d. sudarė stebėtojų tarybą (I t. b. l. 155–164), kurios iki tol įmonėje nebuvo. Tarybą sudarė 15 asmenų, Ukrainos piliečių (dauguma iš jų kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio pagrindu). Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 32 straipsnis įtvirtina maksimalų – 15 stebėtojų tarybos narių – skaičių.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, požymiais, liudijančiais apie UAB „B.“ fiktyvumą, galėtų būti duomenys apie stebėtojų tarybos sudėtį ir sudarymo datą (ji sudaryta iškart sugriežtinus Įstatymo reikalavimus užsieniečiams, siekiantiems leidimo gyventi teisėtos veiklos pagrindu, ir įsigaliojus Įstatymo 45 straipsnio pakeitimams, pagal kuriuos stebėtojų tarybos nariai gali kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi), taip pat valdybos narių skaičių (28). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

Kaip teigia apeliantas, pateikti Migracijos departamento surinkti dokumentai įrodo, kad įmonė – realiai veikiantis subjektas.

Kolegija nesutinka su tokia pareiškėjo nuomone ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pateikti išrašai nepatvirtina, kad finansinės operacijos atliktos būtent vykdant UAB „B.“ steigimo dokumentuose nurodytą realią įmonės veiklą: pareiškėjas nepateikė jokių sutarčių ar paaiškinimų, kurie pagrįstų teiginius, kad finansinės operacijos atliktos būtent vykdant realią įmonės veiklą; minėti išrašai nepatvirtina, kad finansinės operacijos dėl įmokų Sodrai neturėtų būti vertinamos kaip paneigiančios įmonės fiktyvumą – tai nėra pagrindinis įmonės ūkinę-komercinę veiklą rodantis požymis (realų Įmonės veiklos vykdymą patvirtinančių sutarčių ar kitų dokumentų pareiškėjas nepateikė). Prie skundo pridėti išrašai nėra patvirtinti banko, juose net nėra nurodytas banko sąskaitos savininkas. Pareiškėjo asmens byloje yra pateikti UAB „B.“ sąskaitos banko išrašai – tačiau vien tik banko išrašai savaime nepaneigia visų surinktų duomenų visumos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo teiginius, jog įmonė sudarinėjo sutartis su užsakovais ir atliko statybos darbus, paneigia surikti įrodymai: pagal pateiktus atliekamų darbų adresus buvo atliktas patikrinimas, kurio metu buvo nustatinėjama: kas darbus realiai atlieka, kokie darbai atliekami. Nurodytuose darbų atlikimo objektuose UAB „B.“ darbuotojų nebuvo rasta, apklausti nurodytais adresais gyvenantys šeimininkai nepatvirtino, kad UAB „B.“ darbuotojai būtų dirbę statybos darbus nurodytais adresais (VDI patikrinimo aktas (I t., b. l. 113) ir UAB „B.“ direktoriaus paaiškinimai (I t., b. l. 120–121)).

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pagrįsti įmonės realią veiką – nurodyti įmonės atliktus darbus ir pateikti visus tai patvirtinančius įrodymus (sutartis, darbų priėmimo-perdavimo aktus, apmokėjimus už darbą ir kt.), nors kaip įmonės vadovas neabejotinai turėjo galimybę tai padaryti, ir pažymi, jog pareiškėjas tokia galimybe nepasinaudojo ir apeliacinio proceso metu.

Dėl apelianto argumento, kad VDI darbuotojai netinkamai vertino įmonės buveinės nurodytas patalpas kaip gyvenamas ir tuo remiantis netinkamai konstatavo fiktyvios įmonės požymius, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmos instancijos teismas vertino VDI darbuotojų pastabas dėl įmonės buveinės patalpų įvertinimo kaip gyvenamų ir sutiko su pareiškėju, kad įmonė gali įrengti savo patalpas pagal jos ar jos darbuotojų poreikius, tačiau pirmos instancijos teismas šioje dalyje atkreipė dėmesį į nustatytą faktų visumą: nėra įrodymų, kad įmonė vykdytų realią ilgalaikę veiklą; su įmonės darbuotojais, kurie turėjo atlikti statybos darbus, susisiekti nepavyko; VDI inspektoriams UAB „B.“ biuras priminė gyvenamajai paskirčiai skirtas patalpas, o ne patalpas, pritaikytas įmonės veiklai; dalies darbuotojų ir stebėtojų tarybos narių gyvenamo vieta ir yra nurodytos įmonės patalpos, todėl jos ir turėtų būti įrengtos gyvenamos. Išvardintais pagrindais remiantis ir padarė išvadą, kad šių faktų visuma pakankamas pagrindas teigti, kad įmonė turi fiktyvios įmonės požymių. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, šis vertinimas teisingas, o išvados pagrįstos ir motyvuotos, todėl nėra pagrindo su jomis nesutikti.

Pažymėtina, kad vienas iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punkte įtvirtintu leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų – fiktyvi įmonė. Ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjo tikslas – ne vykdyti UAB „B.“ steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiams (taip pat ir pareiškėjui) gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamas sprendimas priimtas atlikus patikrinimus įmonės registracijos vietoje, apklausus pareiškėją ir suteikus jam galimybę pateikti paaiškinimus. Pareiškėjas įrodymų, kurie paneigtų padarytas išvadas, nepateikė. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo padarytai išvadai, kad UAB „B.“ įsteigta ne siekiant vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiams (įmonės vadovui, akcininkams, valdybos, stebėtojų tarybos nariams) gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas asmeniškai dalyvavo pirmosios instancijos teismo 2016 m. kovo 22 d. posėdyje, naudojosi vertėjo pagalba, turėjo galimybę dar kartą paaiškinti visas ginčui reikšmingas aplinkybes, pašalinti išlikusias abejones dėl vykdomos įmonės veiklos, tačiau atsakydamas į užduotus Migracijos departamento atstovo ir teismo klausimus nieko naujo nepaaiškino, naujų įrodymų teismui nepateikė. Pareiškėjo nesutikimo su atsakovo ir teismo išvadomis argumentai deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, todėl vertinami kritiškai kaip pasirinktina gynybinė pozicija.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei apibendrinant anksčiau nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad atsakovas ginčijamu sprendimu pagrįstai panaikino leidimą laikinai gyventi, nustatęs, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad UAB „B.“ veikla fiktyvi.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.), naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. B. (D. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė