2020-09-30 Nr. AB-17835-3-64-3-02250-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3671-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02250-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Č. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 17 d. iki 2019 m. spalio 2 d. jis buvo laikomas Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis. Kamerose jam teko mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose, jose taip pat buvo šalta, drėgna, tamsu, prasta ventiliacija, veisėsi pelėsis ir grybelis, byrėjo tinkas bei dažai, nebuvo įrengtų signalizacijos mygtukų ir radijo taškų. Sanitariniai mazgai neatitiko nustatytų standartų ir reikalavimų, juose nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinių sutrikimų ir depresiją, buvo pažemintas jo orumas, sumažėjo galimybės bendrauti.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovo teigimu, ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 4,06 iki 6,8 kv. m kameros ploto, todėl jo teisė į minimalų kameros plotą nebuvo pažeista. Šiaulių TI pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus. Šiaulių TI kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjui dėl kokių nors priežasčių būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuku, tuo tarpu šio mygtuko neįrengimas savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar jam buvo padaryta žalos. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą bei radijo taškus kamerose yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Be to, pagalbos iškvietimo mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino, pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl jam Šiaulių TI kamerose tekusio per mažo ploto, nurodė, kad pagal teisinį reglamentavimą suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato sanitarinio mazgo, tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas kameroje Nr. 22, kurioje buvo kalinama nuo 3 iki 5 asmenų, todėl pareiškėjui teko nuo 4,06 iki 6,76 kv. m kameros ploto, kas atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus.

6. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl higienos normų ir įrengimo reikalavimų pažeidimų, nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų į įstaigos direktorių nesikreipė. Teismas rėmėsi Šiaulių TI atsiliepime nurodytais teiginiais, jog tardymo izoliatoriaus kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris); mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių; kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida; Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai. Teismas iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2019 m. rugsėjo 2 d. patikrinimo akto Nr. PA-6386 nustatė, kad kameroje Nr. 22 atliktos operatyviosios kontrolės metu higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes ir nurodytą teismų praktiką, konstatavo, kad nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimus.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl pagalbos iškvietimo mygtuko ir radijo taško kameroje neįrengimo, nustatė, jog teisės aktai reikalauja, kad tardymo izoliatorių kamerose privalo būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas).

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų apie tai, jog ginčo laikotarpiu jam būtų diagnozuotos kokios nors sunkios ligos, susijusios su jo buvimu Šiaulių TI.

9. Teismas apibendrino, kad pareiškėjas Šiaulių TI pažeidžiant nustatytas higienos normas buvo laikomas neilgai, periodiškai, ginčo laikotarpiu metu jo teisė į minimalų kameros plotą nebuvo pažeista.

10. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui priteisimo, atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo padėtį, taip pat į tai, jog Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (higienos normų pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai. Teismas įvertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl konstatavo, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų laikymo kamerose sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kartoja savo skundo ir patikslinto skundo, teiktų pirmosios instancijos teismui, nusiskundimus ginčo laikotarpiu buvusiomis kalinimo Šiaulių TI kamerose sąlygomis. Taip pat jis apeliaciniame skunde nurodo, kad:

11.1. Teismas neturėjo vadovautis atsakovo atstovo pateiktoje pažymoje nurodytais duomenimis apie kameros plotą. Ši pažyma yra netinkamas įrodymas, joje nurodyti duomenys neteisingi. Pareiškėjo atliktais skaičiavimais, kameros plotas buvo mažesnis, todėl jo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista.

11.2. Teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais melagingais duomenimis, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė į įvairias institucijas. Byloje pateikti atsakymai į pareiškėjo skundus šią aplinkybę paneigia.

11.3. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra įrašas apie jo nusiskundimus dėl (duomenys neskelbtini), atvykę Visuomenės sveikatos centro pareigūnai netikrino jo patalynės, atsakovo atstovas šių parazitų nenaikino.

11.4. Teismas neteisingai įvertino, kad sanitarinio mazgo pertvara buvo mūrinė, nors iš tiesų buvo pagaminta iš OSB plokštės, todėl sugerdavo įvairius nešvarumus ir skleisdavo nemalonius kvapus, kas žemino pareiškėjo orumą.

11.5. Teismas neįvertino, kad kameroje prie stalo nebuvo kėdžių ar suoliukų, todėl prie stalo ne tik nebuvo galima pavalgyti, bet ir rašyti laiškus, žaisti stalo žaidimus.

11.6. Visi pareiškėjo teisių pažeidimai jautėsi stipriai, buvo intensyvūs ir tęsėsi pakankamai ilgą laikotarpį, todėl pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

12. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių TI pažymi, kad dalis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų yra abstraktūs, kiti nurodomi naujai, t. y. nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui (dėl neatsidarančio lango, kabliukų nebuvimo, Visuomenės sveikatos centro darbuotojų neveiklumo netikrinant jo patalynės dėl blakių). Atsakovo atstovas kamerų plotą matuoja naudodamasis įprastinėmis matavimo priemonėmis, pareiškėjas tokių priemonių negali turėti, todėl nėra aišku, kaip jis išmatavo savo kameros plotą. Šiaulių TI registruoja tik jam tiesiogiai teikiamus skundus, iš kitų institucijų persiųstų skundų registruoti jo neįpareigoja teisės aktai. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 13. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 17 d. iki 2019 m. spalio 2 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino pripažinęs, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nes visi jo teisių pažeidimai jautėsi stipriai, buvo intensyvūs ir tęsėsi pakankamai ilgą laikotarpį. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nustatant kameros Nr. 22 plotą, aplinkybę dėl skundų teikimo kalinimo įstaigai, blakių įkandimų, sanitarinio mazgo pertvaros netinkamumo, kėdžių ar suoliukų neįrengimo.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Atsakant į apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, primintina, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016).

17. Patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad atsakovo atstovas Šiaulių TI ir jo pareigūnai pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas, t. y. tam tikrus higienos normose nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjas patyrė atitinkamą neturtinę žalą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde ir patikslintame skunde nurodytas aplinkybes bei atsakovo atstovo nesutikimo su pareiškėjo skundais argumentus, taip pat išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, t. y. laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

18. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl kameros ploto, skundų teikimo kalinimo įstaigai, blakių įkandimų, sanitarinio mazgo pertvaros netinkamumo, kėdžių ar suoliukų neįrengimo, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų iš esmės nurodė motyvuotus ir išsamius argumentus. Su šiais argumentais teisėjų kolegija visiškai sutinka ir, vengdama motyvų kartojimo, jų neperrašo.

19. Papildomai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nustatė, jog pareiškėjo teisė į minimalią kameros ploto normą (3,6 kv. m) nebuvo pažeista. Pareiškėjo skunde nurodyti duomenys apie kartu su juo kameroje laikytų asmenų skaičių (iš viso 5 asmenys, b. l. 1) iš esmės sutapo su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis – iš viso 3‑5 asmenys (b. l. 15–16, 71). Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad kameros plotas buvo apie 15 kv. m, tačiau savo procesiniuose dokumentuose nepaaiškino, kaip jis šį kameros plotą išmatavo. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie tai, kad ginčo kameros plotas buvo 20,29 kv. m, todėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko ne mažiau nei 4,06 kv. m kameros ploto. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisėtai ir pagrįstai nenustatė atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo nagrinėjamu aspektu.

20. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas tikrinamame sprendime nustatė neteisingą aplinkybę, jog pareiškėjas neteikė Šiaulių TI skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Šiaulių TI teikė pirmosios instancijos teismui pažymas apie tai, kad neturi duomenų apie pareiškėjo kreipimusis į Šiaulių TI direktorių su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų ir pareigūnų veiksmų ginčo laikotarpiu (b. l. 48, 72). Pareiškėjas teikė pirmosios instancijos teismui dokumentus (b. l. 89‑93), patvirtinančius, kad jis kreipėsi su skundais į Kalėjimų departamentą apie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentą, Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyrių (tačiau ne į Šiaulių TI direktorių) bei gavo atitinkamus atsakymus (administracinius sprendimus), kurie teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nebuvo apskųsti, todėl įsiteisėjo. Pažymėtina, kad minėtuose atsakymuose jokie Šiaulių TI ar jo pareigūnų neteisėti veiksmai ar neveikimas nebuvo nustatytas. Apibendrinant nustatytas aplinkybes konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, priešingai nei teigia pareiškėjas, teisingai nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, ir kad jokios institucijos nenustatė Šiaulių TI ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad iš jo sveikatos istorijos 2019 m. liepos 31 d. įrašo matyti, jog jis kreipėsi į gydytoją dėl (duomenys neskelbtini), tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės tikrinamame sprendime nenustatė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš pareiškėjo sveikatos istorijos (b. l. 95–98) nustatė, kad pareiškėjas iš tiesų 2019 m. liepos 31 d. kreipėsi į gydytoją, tačiau išraše nurodyta, jog jis skundėsi (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas dėl blakių kreipėsi į Visuomenės sveikatos centrą, kuris šiuo aspektu atliko operatyvųjį patikrinimą, tačiau jokie Šiaulių TI padaryti higienos normų reikalavimų pažeidimai šiuo aspektu nustatyti nebuvo (b. l. 27–28, 80–81). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu nenustatė Šiaulių TI ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

22. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad sanitarinio mazgo pertvara buvo įrengta iš netinkamos valymui OSB plokštės. Šiuo aspektu pažymėtina, jog atsakovo atstovas pateikė teismui duomenis apie tai, kad kameros Nr. 22 sanitarinio mazgo zonos atitvarinė konstrukcija yra pagaminta iš OSB plokštės (b. l. 21), tačiau nepaaiškino, ar minėta pertvara yra tinkama valymui. Tai reiškia, kad teismas tikrinamame sprendime iš esmės teisingai nustatė, jog pareiškėjo teisė į higienos normas atitinkančias kalinimo Šiaulių TI sąlygas ginčo laikotarpiu buvo pažeista.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kartoja savo skundo argumentus dėl prie stalo neįrengtų kėdžių ar suoliukų. Tačiau iš atsakovo atstovo pateiktų kameros Nr. 22 nuotraukų (b. l. 29) matyti, kad prie stalo stovi kėdė, kas paneigia analizuojamus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą, nepriteisė jam patirtos neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

25. Pažymėtina, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. LVAT 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012).

26. Įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, nustatytų higienos normų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į atsakovo atstovą su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų), aplinkybę, jog kitų pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Tokių pasekmių nenurodo ir pats pareiškėjas, savo procesiniuose dokumentuose įvardindamas tik bendro pobūdžio teiginius, nepagrįstus jokiais įrodymais. Nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog būtent dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar būtų kilę kokių nors kitų reikšmingų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas.

27. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo LVAT praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pateiktas apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė Vaida Urmonaitė-Maculevičienė