2018-09-26 Nr. AB-16787-3-61-3-03163-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2300-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03163-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 38 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2009 m. vasario 13 d. iki 2016 m. kovo 18 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Nurodė, kad buvo pažeistos gyvenamojo ploto normos, tenkančios vienam asmeniui bendrabučio tipo patalpose. 2016 m. gegužės 27 d. kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją su prašymu pateikti duomenis, kuriuose būriuose, lokaliniuose sektoriuose buvo laikomas pareiškėjas, kiek nuteistųjų gyveno toje pačioje patalpoje kartu su pareiškėju, bet Pravieniškių PN-AK administracija atsisakė pateikti reikalaujamą informaciją. Nurodė, kad būriuose nebuvo laisvalaikio kambarių, taip pat jam nebuvo leidžiama melstis. Pažymėjo, kad gyvenamuosiuose būriuose nebuvo džiovyklos, dėl ko į gyvenamąsias patalpas sklido drėgmė. Nurodė, kad nebuvo įrengtos rūkyklos, nuteistieji rūko prie durų, pareiškėjas buvo nuodijamas tabako dūmais. Teigė, kad nebuvo spintelių maistui laikyti, šaldytuvai buvo perpildyti. Nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nėra aptverti saugia siena, skiriančia juos nuo sporto aikštelių, be to, dėl netinkamai įrengtų kanalizacijos nuotekų griovelių kiemeliuose atsirasdavo balos. Pažymėjo, kad dėl nuolatinės drėgmės daug nuteistųjų užsikrėtė tuberkulioze, dėl ko bijojo pats užsikrėsti, taip pat nurodė, kad gyvenamosiose sekcijose buvo prasta apšvieta. Teigė, kad dėl netinkamų įkalinimo sąlygų patyrė diskomfortą ir stresą, sutriko miegas, teko gerti raminamuosius vaistus, vaistus nuo kraujospūdžio, kuris kilo nuo streso dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Prašė netaikyti senaties termino dėl skundžiamų pažeidimų tęstinumo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti ir prašė taikyti trejų metų senaties terminą laikotarpiui nuo 2009 m. vasario 13 d. iki 2013 m. rugpjūčio 3 d. (I t., b. 1. 17–22; II t., b. l. 173–176).

4. Nurodė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose gyvenamųjų patalpų ploto norma nebuvo pažeista. Dėl rūkymo vietų nurodė, kad pataisos namų lauke, prie įėjimo į būrius yra įrengtos ir atitinkamai pažymėtos vietos, skirtos rūkantiems nuteistiesiems, remiantis Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2014 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. V-609 „Dėl rūkymo vietų pataisos įstaigos ir Valstybės įmonės „Mūsų amatai“ teritorijose nustatymo ir reikalavimų tvarkos aprašo patvirtinimo“. Pažymėjo, kad nuteistieji, sergantys tuberkulioze, laisvės atėmimo bausmės Pravieniškių PN-AK neatlieka. Teigė, kad maisto gaminimas bendrabučių virtuvėlėse yra tik papildoma galimybė, nes maitinimo paslaugos nuteistiesiems yra teikiamos pataisos įstaigos valgykloje, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo per mažo virtuvėlės ploto atmestini kaip nepagrįsti. Nurodė, kad, atsižvelgiant į 2011 m. balandžio 5 d. Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės pasirašytą memorandumą dėl 2009–2014 metų Norvegijos finansinio mechanizmo įgyvendinimo, Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje, vykdant statybos darbus sporto aikščių metalinės tvoros yra demontuotos. Nurodė, kad yra įrengtos stacionarios džiovyklos, todėl galimybė džiovintis rūbus yra užtikrinta. Pažymėjo, kad, atsižvelgiant į nuteistųjų, išpažįstančių islamo religiją pageidavimą, nuteistiesiems nuo 2014 m. gruodžio 11 d. yra sudarytos sąlygos atlikti religines apeigas. Atsakovas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti laikantis pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais teiginiais ir konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 1 000 Eur neturtinės žalos. Kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.131 straipsnio nuostatomis. Teismas nustatė, jog pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad Pravieniškių PN-AK buvo laikomas nuo 2009 m. vasario 13 d. iki 2016 m. kovo 18 d., tačiau skundą teismui paštu išsiuntė 2016 m. rugpjūčio 2 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, atsiradusios nuo 2009 m. vasario 13 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., atlyginimo pareikšti. Pareiškėjas skunde nenurodė aplinkybių, dėl kurių praleido trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas raštu reikalavo taikyti ieškinio senatį, taip pat į tai, kad nebuvo jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, sutrukdžiusių pareiškėjui laiku ginti savo teises, buvo taikytas trejų metų ieškinio senaties terminas pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinę žalą dėl galimai netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 13 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d.

7. Teismas iš Pravieniškių PN-AK į bylą pateiktų 2016 m. rugsėjo 9 d. pažymos Nr. 63-21115 ir Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. rugsėjo 13 d. pažymos Nr. 77-2239 nustatė, kad, atsižvelgiant į lovų skaičių patalpose, pareiškėjui visais atvejais buvo suteikiamas didesnis nei 3,1 kv. m minimalus gyvenamųjų patalpų plotas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui Pravieniškių PN-AK tenkantis gyvenamasis plotas visu ginčui aktualiu laikotarpiu atitiko privalomo vienam asmeniui turinčio tekti 3,1 kv. m ploto normą.

8. Teismas atsižvelgė į tai, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nustatyta, kad atvirose kolonijose nuteistųjų gyvenamuosiuose korpusuose turi būti įrengtas laisvalaikio kambarys kiekvienam būriui (5.8 p.). Atsakovo atstovas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 3-io sektoriaus būrių laisvalaikio kambariuose buvo įrengtos gyvenamosios patalpos. Aplinkybę, kad poilsio kambariai nėra įrengti, patvirtino ir 2017 m. balandžio 21 d. pažyma Nr. 77-1166. Teismas vertino, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu buvo pažeistos.

9. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad 2016 m. kovo 7 d. patikrinimo akte Nr. 36-253 3-iojo sektoriaus 1-ojo ir 4-ojo būrio patalpose buvo nustatyti teisės aktų pažeidimai – apšvieta neatitinka Higienos normos 134:2015 14 punkto. Teismas vertino, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu buvo pažeistos.

10. Dėl pareiškėjo teiginio, kad nėra įrengtų rūkyklų, teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovo atstovas pažymėjo, kad pataisos namų lauke prie įėjimo į būrius yra įrengtos vietos, skirtos rūkyti. Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2014 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. V-609 patvirtintas rūkymo vietų pataisos įstaigos ir valstybės įmonės „Mūsų amatai“ teritorijose nustatymo ir reikalavimų tvarkos aprašas ir rūkymo vietų 1-ąjame sektoriuje ir prie šio sektoriaus valstybės įmonės „Mūsų amatai“ teritorijose schema. Pravieniškių PN-AK pateikti duomenys apie rūkymo vietų įrengimą atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl pažeidimas šiuo aspektu nenustatytas.

11. Vertindamas pareiškėjo teiginį, kad pasivaikščiojimui skirti kiemeliai nėra atitverti saugia tvora nuo sporto aikštelių, teismas atsižvelgė į tai, jog Pravieniškių PN-AK nurodė, kad šiuo metu vykdant statybos darbus sporto aikštynų metalinės tvoros yra demontuotos. Minėtą aplinkybę patvirtino 2017 m. balandžio 21 d. pažyma Nr. 77-1166. Pažymėta, kad Eksploatavimo taisyklėse nėra nurodyta, kad pataisos įstaigoje turi būti įrengta tvora, atitverianti kiemelius nuo sporto aikštelių. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog dėl sporto aikštelės neatitvėrimo pareiškėjui galėjo kilti kokių nors neigiamų padarinių. Byloje pateikta pareiškėjo sveikatos istorija, kurioje nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus sveikatos sutrikdymus dėl minėtos aplinkybės. Teismas vertino, kad Pravieniškių PN-AK nepažeidė pareiškėjo teisių šiuo aspektu.

12. Teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog pasivaikščiojimui skirtame kieme dėl netinkamai įrengtų kanalizacijos griovelių susidaro balos, laikytini abstraktaus pobūdžio nusiskundimu. Nėra aišku, kokios pareiškėjo teisės, pareiškėjo nuomone, buvo neteisėtai apribotos ir kokios neigiamos pasekmės jam dėl to kilo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, priežastinio ryšio, nepateikė įrodymų, kad balos atsirado dėl Eksploatavimo taisyklių reikalavimų nesilaikymo, teismas konstatavo, kad pažeidimas šiuo atžvilgiu nenustatytas.

13. Dėl pareiškėjo skundo teiginio, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamuosiuose būriuose nebuvo džiovyklos, teismas vertino atsakovo atstovo patikslinto atsiliepimo teiginius, kad 3-io sektoriaus būriuose yra įrengtos stacionarios džiovyklos. Teismas rėmėsi Eksploatavimo taisyklių 5.9 punktu, pagal kurį pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiama drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui). Teismas taip pat atsižvelgė į Kauno visuomenės sveikatos centro 2010 m. rugpjūčio 18 d. pažymą Nr. 39-0428(13), kurioje nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK yra įrengtos atskiros patalpos nešvariems skalbiniams laikyti. Byloje buvo pateikta Pravieniškių PN-AK 2017 m. balandžio 21 d. pažyma Nr. 77-1166 dėl pareiškėjo laikymo sąlygų. Pravieniškių PN-AK laikomų asmenų dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi metu rūbus nuteistieji gali skalbti dušinėje, kurioje nuolat tiekiamas karštas vanduo. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad šie teiginiai ir įrodymai yra melagingi. Teismas neturėjo pagrindo vertinti Pravieniškių PN-AK pateiktą medžiagą kaip neatitinkančią faktinės situacijos, todėl konstatavo, kad pažeidimas nenustatytas.

14. Teismas vertino ir pareiškėjo teiginius, kad virtuvėlėse dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus nebuvo vietos maisto produktams laikyti, nebuvo įrengtos spintelės ir pakankamai šaldytuvų. Šiuo aspektu teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovas atsiliepime nurodė, kad jis negali pateikti informacijos, koks inventorius virtuvėlėse buvo ginčo laikotarpiu, nes šie duomenys įstaigoje nekaupiami. Teismas pažymėjo, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymą pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su skundu, ir atsakovas, gindamasis nuo pareikšto reikalavimo, privalo pateikti dokumentus ir kitus įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą. Šiuo atveju Pravieniškių PN-AK kartu su atsiliepimu nepateikė dokumentų ar įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjo teiginius dėl netinkamai įrengtos virtuvės. Atsakovo atstovui nepateikus įrodymų apie virtuvių inventorių, teismas konstatavo, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

15. Skunde pareiškėjas pažymėjo, kad dėl didelės drėgmės ir perpildytų patalpų kai kurie nuteistieji susirgo plaučių tuberkulioze. Pareiškėjas nuolat jautė baimę užsikrėsti. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad nuteistieji kartą per metus yra tiriami dėl tuberkuliozės. Nurodė, kad nuo 2009 metų Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje profilaktiškai tiriant nuteistuosius buvo įtarta plaučių tuberkuliozė 1 asmeniui 2013 metais, diagnozė pasitvirtino. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad atsiliepime į skundą pateikti teiginiai yra melagingi, nes užsikrėtusių tuberkulioze asmenų buvo ir daugiau. Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 3 dalimi. Teismas pažymėjo, kad duomenų apie pažeidimus dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančios drėgmės Pravieniškių PN-AK byloje nebuvo. Iš pareiškėjo ir Pravieniškių PN-AK teiktų paaiškinimų matyti, kad įstaigoje pasitaiko atviros tuberkuliozės atvejų. Pravieniškių PN-AK nepateikė duomenų, ar tuberkulioze sergantys asmenys yra izoliuojami taip, kad kitiems Pravieniškių PN-AK laikomiems asmenims nekiltų pavojus užsikrėsti. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš pareiškėjo sveikatos istorijos duomenų matyti, kad tuberkuliozė pareiškėjui nenustatyta. Teismas vertino, kad Pravieniškių PN-AK nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl netinkamo asmenų, sergančių tuberkulioze, izoliavimo.

16. Pareiškėjas skunde nurodė, kad būriuose nebuvo leidžiama melstis. BVK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2014 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. V-545 patvirtintoje 3-iojo sektoriaus nuteistųjų dienotvarkėje pateiktas paaiškinimas, kad laisvalaikis – tai laisvas laikas nuo dienotvarkėje numatytų socialinės reabilitacijos priemonių taikymo, psichologinei reabilitacijai skirtų užsiėmimų vykdymo, taip pat laisvas laikas nuo mokymosi ir darbo. Minėtoje darbotvarkėje nustatyta, kad asmenys gali naudotis jiems tenkančiu laisvalaikiu nuo 8 val. 30 min iki 21 val. 15 min., jokie apribojimai, kuo asmenims galima užsiimti laisvalaikiu nėra nustatyti. Pravieniškių PN-AK pareiškėjui teiktame 2016 m. birželio 20 d. rašte Nr. S-14778 nurodyta, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas – suteiktos patalpos ir nustatytas laikas. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teismas vertino, kad Pravieniškių PN-AK nepažeidė pareiškėjo teisės į religines apeigas. Kitų galimai netinkamų laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų pareiškėjas nedetalizavo.

17. Teismas pažymėjo, jog skunde buvo nurodoma, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, patirto streso ir nepatogumų pareiškėjas kalinimo laikotarpiu privalėjo gerti vaistus nuo (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes patvirtino pareiškėjo sveikatos istorijos duomenys. Teismas vertino, kad byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtino aplinkybę, kad pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs pažeidimo trukmę, vertybes, kurioms daromu pažeidimu buvo kilusi grėsmė (sveikata), atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 1 000 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. 18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti (III t., b. l. 15–18).

19. Atsakovas atkreipia dėmesį į pareiškėjo nuolatinį kreipimąsi į teismus dėl blogų kalinimo sąlygų pataisos namuose. Atsakovas mano, kad pareiškėjas sąmoningai siekdamas sau naudos nurodo skirtingus skundžiamus įkalinimo laikotarpius.

20. Atsakovo teigimu, vien tik poilsio kambario neįrengimas ginčo laikotarpiu ne visada savaime reiškia, jog buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laivių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose.

21. Atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad pareiškėjo teisė pažeista, vadovavosi pareiškėjo deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

22. Atsakovo nuomone, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę niekuo neišsiskiria nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai nebuvo negrįžtami ir nesudarė pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

23. Atsakovas teigia, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.

24. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teisės į nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

25. Pareiškėjas I. S. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimo, prašydamas priimti naują sprendimą (III t., b. l. 25–27).

26. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas buvo priimtas neišnagrinėjus visų byloje pateiktų reikalavimų, nebuvo atsižvelgta į pateiktus rašytinius įrodymus, neįvertinti liudytojų parodymai.

27. Pareiškėjas nesutinka su ieškinio senaties taikymu. Pareiškėjas pabrėžia, kad pažeidimai buvo tęstiniai ir Pravieniškių PN-AK pažeidinėjo nuteistųjų teises visą laiką iki 2016 m.

28. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kuris jam tekusį plotą apskaičiavo atsižvelgdamas į atsakovo melagingas pažymas, lovų skaičių. Pareiškėjas buvo nurodęs nuteistųjų, su kuriais jis buvo toje pačioje kameroje, pavardes, iš ko matyti, kad patalpos, kuriose jam teko gyventi, buvo perpildytos.

29. Pareiškėjas teigia, kad asmenys rūkydavo prie įėjimo į gyvenamąsias patalpas, koridoriuose. Be to, atsakovas pateikė pažymą apie rūkymo vietas 1 sektoriuje, nors pareiškėjas gyveno 3 sektoriuje.

30. Pareiškėjas nurodo, kad jo teiginiai dėl tvorų nebuvimo pasivaikščiojimo kiemeliuose, balų buvo paneigti pažymomis, parengtomis pareigūno, suinteresuoto, kad nebūtų įrodyti pažeidimai.

31. Pareiškėjo teigimu, jo pateikti statybos planai (1 ir 9 būrių išplanavimai) ir liudytojo parodymai patvirtina, kad nebuvo įrengta džiovyklų. Atsakovo teiginiai dėl atskirų patalpų nešvariems skalbiniams yra melagingi.

32. Pareiškėjas pabrėžia, kad jam nebuvo sudarytos galimybės tinkamai melstis pagal savo religiją. Kiti nuteistieji (katalikai, stačiatikiai) galėjo melstis kasdien tam skirtoje koplyčioje.

33. Pareiškėjas I. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (III t., b. l. 30–33) prašo tenkinti jo skundą.

34. Pareiškėjo teigimu, atsakovas apeliaciniame skunde nurodo melagingus, deklaratyvius pasisakymus, kurie nepaneigia pareiškėjo teiginių.

35. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo teiginiai dėl judėjimo laisvės nepagrįsti. Lokaliniai sektoriai yra labai maži ir nėra vietos, kur pasivaikščioti, nuteistieji negali būti ten, kur negyvena ir nedirba, pareiškėjas negali sportuoti, lankymasis koplyčioje jam neaktualus, renginiai vyksta retai.

36. Pareiškėjas akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį pareiškėjui I. S., padarytos dėl netinkamų laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų.

38. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Likusią pareiškėjo skundo reikalavimų dalį atmetė kaip nepagrįstą.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, jog teismas be pagrindo pritaikė ieškinio senaties terminą, taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jo teiginius dėl minimalaus ploto normos pažeidimo, galimybės melstis nesuteikimo, neįrengtų džiovyklos, rūkymo vietos, netinkamai įrengto pasivaikščiojimo kiemelio. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju apskritai nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

40. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu ir jo skaičiavimu, pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

42. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.

43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016 ir kt.).

44. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

45. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

46. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 2 d. (I t., b. l. 9), prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2009 m. vasario 13 d. iki 2016 m. kovo 18 d. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį.

47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013 ir kt.).

48. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

49. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

50. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2009 m. vasario 13 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d.

51. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su jam tekusiu gyvenamuoju plotu pažymėtina, jog ginčui aktualios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kurių 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

52. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

53. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas pateikė pažymą apie I. S. gyvenamųjų patalpų kaitą bausmės atlikimo metu, kurioje nurodytas miegamųjų vietų skaičius šiose gyvenamosiose patalpose, tačiau tik 2016 m. balandžio 28 d. duomenimis, taip pat pažymą apie ginčui aktualių gyvenamųjų patalpų plotus (I t., b. l. 31–32). Iš šių duomenų matyti, kad atsakovas tik apibendrintai nurodė, jog 1 būrio 4 patalpoje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2016 m. kovo 18 d. (I t., b. l. 18, 30), 2016 m. balandžio 28 d. duomenimis buvo 9 miegamosios vietos. Tačiau pareiškėjas su skundu buvo pateikęs 1 būrio 4 patalpos planą, patvirtintą 2015 m. gruodžio 1 d. (I t., b. l. 5). Šiame 1 būrio 4 patalpos plane konkrečiai išvardinti 11 asmenų, laikomų šioje patalpoje. Atsakovas nepateikė jokių konkrečių duomenų, paneigiančių pareiškėjo pateiktus įrodymus, kad tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas 1 būrio 4 patalpoje, joje buvo ne 9, o 11 asmenų.

54. Vadovaujantis minėtomis įrodinėjimo taisyklėmis, šiuo atveju atsižvelgtina į nepaneigtus pareiškėjo duomenis dėl asmenų skaičiaus 1 būrio 4 patalpoje. Atitinkamai, šioje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas yra 28,75 kv. m, būnant 11 asmenų, vienam asmeniui teko 2,61 kv. m, t. y., mažiau nei minimali 3,1 kv. m norma. Atsakovui nepaneigus pareiškėjo pateiktų duomenų apie 1 būrio 4 patalpą, laikytina, jog visą laiką, kai pareiškėjas buvo laikomas šioje gyvenamojoje patalpoje (nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2016 m. kovo 18 d.), nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

55. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo pažymos apie miegamųjų vietų skaičių apskritai yra melagingos, tačiau konkrečių duomenų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis apie kitas gyvenamąsias patalpas, pareiškėjas nepateikė. Todėl vertinant pareiškėjui tekusį plotą kitose gyvenamosiose patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo pagrindo nesivadovauti atsakovo pateiktais duomenimis, iš kurių matyti, jog visą likusį ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismu ir tuo aspektu, kad jis atmetė pareiškėjo teiginius dėl džiovyklos, rūkymo vietos nebuvimo, netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė į bylą duomenis, patvirtinančius, kad rūkymo vietos, džiovyklos ir pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti laikantis jiems nustatytų reikalavimų. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovas pateikė melagingus duomenis apie tinkamą šių patalpų įrengimą, tačiau pats jokių duomenų, patvirtinančių šiuos jo abstrakčius teiginius, nepateikė. Pažymėtina, jog atsakovas, be kita ko, pateikė ir 3-iojo sektoriaus planą, kuriame nurodytos rūkymo vietos. Taip pat pateikė 2017 m. balandžio 21 d. pažymą Nr. 77-1166, kurioje nurodyta, kad 3-io sektoriaus būriuose stacionarios džiovyklos yra įrengtos. Pareiškėjas tik abstrakčiais teiginiais prieštarauja šiems atsakovo duomenims, tačiau nepateikia jokių konkrečių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog minėtos patalpos Pravieniškių PN-AK iš tiesų nebuvo įrengtos. Be to, pareiškėjas nenurodo jokių su tuo susijusių realiai jam kilusių pasekmių. Taip pat pažymėtina, jog nors pareiškėjas skundžiasi dėl tvoros pasivaikščiojimo kiemeliuose neįrengimo, pataisos namų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtintas tokios tvoros reikalavimas.

57. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl atskirų patalpų nešvariems skalbiniams nebuvimo nagrinėjamu atveju nenagrinėtini, nes šie argumentai nebuvo išdėstyti pareiškėjo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

58. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pakartoja savo skundo teiginius dėl nesuteiktos galimybės melstis, šiuo aspektu konstatuoti pažeidimą nebuvo jokio pagrindo. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjui buvo suteiktos patalpos ir nustatytas laikas atlikti religines apeigas (I t., b. l. 42). Be to, iš nuteistųjų dienotvarkės matyti, kad kiekvieną dieną yra numatytas laisvalaikis, kurio metu pareiškėjas gali užsiimti jo norima veikla, be kita ko – ir melstis. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, kur laisvu metu nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, pareiškėjas pats atitinkamai galėjo pasirinkti vietą, tinkančią maldai atlikti. Taigi pareiškėjui nebuvo apribotos galimybės melstis jo norimu būdu.

59. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo kurių nors pareiškėjo skundo reikalavimų. Iš teismo sprendimo matyti, kad buvo įvertintos visos esminės pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės. Be to, pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kokios konkrečios aplinkybės liko neįvertintos. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė pareiškėjo pateiktais liudytojų paaiškinimais. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad buvo įvertinta byloje surinktų duomenų visuma, be kita ko – ir liudytojų paaiškinimai. Tačiau pažymėtina, jog didžioji dalis šių paaiškinimų yra abstraktūs, juose tiksliai neįvardintos konkrečios datos ir patalpos, kuriose buvo laikomas būtent pareiškėjas, duomenys apie sąlygas Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose nurodyti apibendrintai. Todėl šie liudytojų paaiškinimai nepatvirtino konkrečių laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK patalpose, kuriose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas.

60. Dėl atsakovo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su neturtinės žalos atlyginimo būdu, pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

61. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į įkalinimo įstaigą, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę (neįrengtas laisvalaikio kambarys, netinkamai įrengtos virtuvės, netinkamas asmenų, sergančių tuberkulioze, izoliavimas, apšvietos pažeidimai, be to, nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2016 m. kovo 18 d. buvo pažeista minimalaus gyvenamojo ploto norma), į kitas reikšmingas žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

62. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

63. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

64. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

65. Šiuo atveju nustatyta, kad nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2016 m. kovo 18 d. pareiškėją laikant 1 būrio 4 patalpoje jam teko tik 2,61 kv. m gyvenamojo ploto. Be to, pareiškėjui būnant Pravieniškių PN-AK buvo ir kitų laikymo sąlygų pažeidimų. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytus pažeidimus, daro išvadą, kad pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis ir Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis.

66. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, sprendžia, kad šiuo atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo priteistą sumą padidinti ir pareiškėjui priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

67. Nors pareiškėjas prašė, kad jam būtų priteistas 38 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

68. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui I. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, priteistą 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 1 500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius