2018-01-05 Nr. AB-497-3-62-3-02092-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3581-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02092-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–6), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN), priteisti 35 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. spalio 10 d. buvo kalinamas perpildytose Pravieniškių PN bendrabučio tipo bei kamerų tipo patalpose, kuriose veisėsi parazitai, buvo drėgna, šalta, trūko apšvietimo ir vėdinimo, buvo įrengta per mažai kriauklių ir tualetų, nebuvo šilto vandens, nebuvo sudaryta galimybė skalbti ir džiovinti drabužius. Virtuvėlėje nebuvo įrengtas vandens tiekimas, įrengta per mažai viryklių, kamerose. Naudotis dušu buvo galima tik kartą per savaitę, dušo patalpa buvo netvarkinga, nehigieniška. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, depresija, dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–19) prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad miegamosios vietos gyvenamosiose patalpose ne visada yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Be to, pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos namų administraciją pareiškėjas nesikreipė. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių. Patalpoms šildyti bei drėgmės lygiui mažinti yra išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai, visos patalpos šildomos centralizuotai. Patalpas tvarkyti privalo patys nuteistieji gyvenamosiose patalpose yra iškabinti budėjimo grafikai. Dušu nuteistiesiems leidžiama naudotis kartą per savaitę, maudymosi dieną jiems suteikiama galimybė išsiskalbti drabužius. Skalbinių džiovinimo vieta įrengta lauke ir viduje esančioje skalbykloje, be to, nuteistųjų drabužiai skalbiami ir centralizuotai. Įstaigoje periodiškai atliekami buitinių parazitų naikinimo darbai pagal sutartį su šias paslaugas teikiančia įmone. Nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjui, taip pat nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais argumentais, nepagrindžia ir neįrodo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nenurodo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Nesant šių būtinų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 26 d. sprendimu (b. l. 80–86) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno 15, 16, 2 ir 18 būrių gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose Nr. 7, Nr. 6, Nr. 26, Nr. 24, Nr. 8. Atsižvelgiant į laikotarpius, kuomet pareiškėjas atlikinėjo drausmines nuobaudas kamerų tipo patalpose, konstatuotina, kad jis buvo paskirtas gyventi į 15 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 6 nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2015 m. kovo 5 d., į 16 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 1 – nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d., nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. vasario 5 d., nuo 2016 m. vasario 17 d. iki 2016 m. vasario 18 d., nuo 2016 m. kovo 5 d. iki 2016 m. kovo 10 d., į 2 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 3 – nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

8. Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, 15 būrio 6 gyvenamosios patalpos plotas yra 33,93 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, 16 būrio 1 gyvenamosios patalpos plotas yra 34,01 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, 2 būrio 3 gyvenamosios patalpos plotas yra 66,68 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta. Teismo posėdžio metu pareiškėjas neneigė atsakovo nurodytos minėtų patalpų kvadratūros, tačiau teigė, kad minėtose patalpose ginčo laikotarpiu gyveno 16 asmenų (15 būrio 6 patalpoje ir 16 būrio 1 patalpoje) ir 24 asmenys (2 būrio 3 patalpoje).

Pareiškėjas pateikė savo nuteistojo kortelės kopiją, kurioje nurodyta, jog jis 15 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje buvo paskirtas į 12 miegamąją vietą. Iš šių duomenų spręstina, jog minėtoje patalpoje buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų, nei atsakovo nurodytas skaičius – 10. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas patvirtino, kad tikslių duomenų, kiek asmenų gyveno kartu su pareiškėju 15, 16 ir 2 būrių gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiui pateikti negali, nes tokie duomenys pataisos namuose nėra kaupiami. Informacija apie miegamųjų vietų skaičių minėtose patalpose pateikiama 2016 m. lapkričio 22 d. datai, taigi ne ginčo laikotarpiu.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Būtent Pravieniškių PN turi pareigą laikytis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių ir atitinkamai užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl Pravieniškių PN nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodytas konkretus kalinčiųjų ir drauge su pareiškėju 15,16 ir 2 būrių gyvenamosiose patalpose laikytų asmenų skaičius arba miegamųjų vietų skaičius, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog pareiškėjui būnant minėtose patalpose nebuvo užtikrinta teisė į 3,1 kv. m ploto normą.

Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad, remiantis bylos duomenimis, 15 būrio 6 gyvenamoji patalpa yra 33,93 kv. m ploto, o pareiškėjas nurodo, kad joje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi asmeniui teko 2,1 kv. m; 16 būrio 1 gyvenamosios patalpos plotas buvo 34,01 kv. m, pareiškėjo teigimu, joje buvo įrengtos 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 2,1 kv. m; 2 būrio 3 gyvenamosios patalpos plotas buvo 66,68 kv. m, pareiškėjo teigimu, joje buvo įrengtos 24 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2,7 kv. m.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog minimalaus ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 405 dienas.

9. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad kamerų tipo patalpų Nr. 7, Nr. 6, Nr. 26, Nr. 24 ir Nr. 8 plotai yra nuo 13,12 kv. m iki 27,42 kv. m, o jose ginčo laikotarpiu gyveno nuo 2 iki 6 asmenų. Minimalaus ploto norma kamerų tipo patalpose Nr. 6, Nr. 7, Nr. 24 ir Nr. 26 pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta. Atsakovo atstovas nurodė, kad duomenys apie kamerų tipo patalpose buvusių asmenų skaičių yra pateikiami ginčo laikotarpiu, o pareiškėjas šių duomenų neginčijo. Tuo tarpu pareiškėjui nuo 2016 m. liepos 11 d. iki 2016 m. spalio 10 d. kalint kameroje Nr. 8, jam trūko 0,07 kv. m ploto.

10. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamų higienos sąlygų, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą, taip išvengiant drėgmės patalpose, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimus patalpos, kuriose neįrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos natūraliu būdu per langus. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo atmestini kaip nepagrįsti. Teisės aktuose nėra reglamentuota, kad kamerose ar virtuvėje turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo argumentai dėl vandens tiekimo yra nepagrįsti. Teisės aktuose taip pat nenustatytas tikslus viryklių kiekis, jis nustatomas pagal poreikį. Pareiškėjas nurodė, jog virtuvė pataisos namuose yra įrengta, joje yra viryklė. Teisės aktai nereglamentuoja virtuvės patalpos ploto. Teismo vertinimu, nėra pagrindo šiuo atžvilgiu konstatuoti Pravieniškių PN neteisėtus veiksmus.

11. Teismo posėdyje atsakovo atstovas nurodė, kad visose Pravieniškių PN gyvenamosiose patalpose yra įrengta centrinio šildymo sistema, kuri nuolat palaiko tinkamą oro temperatūrą. Santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui palaikyti bei patalpoms pasišildyti nuteistieji aprūpinami oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad buvo pateikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams dėl papildomo šildytuvo ar ventiliatoriaus išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Priešingai, tiek atsakovo atstovas, tiek pats pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad į pataisos namų administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu nesikreipė. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad patalpose buvo šalta, tačiau neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir neindividualizavo skunde nurodomų aplinkybių dėl tualetų ir praustuvių trūkumo bei netinkamo apšvietimo, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Šie pareiškėjo argumentai laikytini deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir yra nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

12. Byloje pateikto Pravieniškių PN direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtinto Pravieniškių PN gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 6 punkte nurodyta, kad pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje patalpoje gyvenantys nuteistieji. Taigi švarios aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pravieniškių PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl nešvaros patalpose bei nehigieniškos patalpų būklės atmestini kaip nepagrįsti.

13. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas pateikė duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN ir uždarosios akcinės bendrovės „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią įstaigoje reguliariai atliekami buitinių parazitų naikinimo darbai. Teismo vertinimu, šie duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose.

14. Dėl pareiškėjo argumentų, kad dušu jis galėdavo naudotis tik kartą per savaitę, teismas nurodė, kad HN 76:2010 nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui tokia galimybė nebuvo suteikta. Atsakovo atstovas pateikė 2-ame sektoriuje bausmę atliekančių nuteistųjų maudymosi duše grafiką, iš kurio matyti, kad kiekvienam lokaliniam sektoriui skirtingomis savaitės dienomis yra skiriamas laikas maudytis duše. Pats pareiškėjas patvirtina, jog tokia teisė jam buvo suteikiama, todėl ši skundo dalis atmestina.

15. Teismo posėdyje atsakovo atstovas paaiškino, jog nuteistiesiems sudaroma galimybė išsiskalbti drabužius maudymosi duše metu. Skalbyklos patalpose įrengta skalbimo mašina, džiovykla, taip pat drabužiams džiovinti skirta vieta įrengta pataisos namų kieme. Be to, kartą per savaitę nuteistųjų drabužiai skalbiami centralizuotai. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas 2-ame sektoriuje bausmę atliekančių nuteistųjų skalbinių priėmimo/išdavimo skalbykloje grafikas, kuriame pažymėta, jog nustatytu laiku nuteistieji gali priduoti ir atsiimti skalbinius iš skalbyklos, nurodytas skalbyklos darbo laikas. Pareiškėjas tik abstrakčiai pažymėjo, kad jam nesudaroma galimybė skalbti drabužius, tačiau nenurodė, kodėl jam nebuvo leidžiama naudotis skalbykla. Tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas minėtų aplinkybių nedetalizavo, taip pat nenurodė, kodėl nesinaudojo skalbykla, o buvo priverstas skalbti drabužius po šaltu vandeniu. Teismas tokį pareiškėjo elgesį vertino kaip valingą ir sąmoningai pasirinktą elgesio variantą, kuris nesudaro pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Pareiškėjas taip pat visiškai nepagrindė ir neindividualizavo dėl to jam tariamai kilusių neigiamų pasekmių.

16. Pareiškėjo skundo argumentus dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio teismas laikė neatsiejamais nuo byloje nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimo, todėl vertino juos kaip šio pažeidimo dalį.

17. Įvertinęs pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant įrodymų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Psichologinę tarnybą ar Sveikatos priežiūros tarnybą dėl ginčo dalyko sukeltų pasekmių, taip pat nenustatęs, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai, įvertinęs tai, kad pareiškėjas visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamajame kambaryje turėjo būti tik nakties metu, nenustatęs jokių kitų kalinimo sąlygų pažeidimų, atsižvelgdamas į itin nežymų ploto pažeidimą kamerų tipo patalpose bei į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas įvertino 200 Eur .

III. 18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN pateikė apeliacinį skundą (b. l. 91–94), kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

19. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines aplinkybes, neįvertino pateiktų įrodymų. Nors formaliai buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (minimalų gyvenamosios patalpos plotą), tačiau ginčo atveju šios pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija. Be to, ploto pažeidimas buvo sąlyginai nedidelis, o pareiškėjui dėl to neatsirado sveikatos sutrikimų, pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų nesikreipė į administraciją. Pareiškėjas taip pat turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje. Todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

20. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 100) nurodė palaikantis savo skunde išdėstytus argumentus, prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 96–98) prašė jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Dėl pareiškėjo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, esant kurioms nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka.

23. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

24. Pravieniškių PN nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį pakeisti, apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus dėl pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamosios patalpos plotą pažeidimo pobūdžio ir masto, kadangi pakankama priemonė pažeistai pareiškėjo teisei apginti būtų tokio pažeidimo pripažinimas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovo atstovas nereiškia. Pareiškėjas apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepateikė. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisakys tik dėl atsakovo atstovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, t. y. ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nustatęs, jog dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas Pravieniškių PN buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalią gyvenamojo ploto normą, už tai priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

25. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir atsakovo atstovas neginčija, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN 2, 15 ir 16 būrių patalpose 405 dienas, taip pat kamerų tipo patalpose Nr. 8 nuo 2016 m. liepos 11 iki 2016 m. spalio 10 d. buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose nustatytą minimalų 3,1 kv. m vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų ir 3,6 kv. m kamerų tipo patalpų plotą. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Pravieniškių PN neužtikrindamas pareiškėjui teisės aktuose nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Pravieniškių PN neteisėtus veiksmus.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015 ir kt.).

27. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjas, be kita ko, gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir turėjo judėjimo laisvę, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Šie atsakovo atstovo argumentai atmestini.

28. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08), 1978 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Airija prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5310/71) 162 p.). EŽTT ne kartą pabrėžė, jog tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, patiriamos kančios ir sunkumai bet kokiu atveju turi būti didesni, nei neišvengiamas su įkalinimu susijęs kentėjimas. Valstybė privalo užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami tokiomis žmogaus orumo nepažeidžiančiomis sąlygomis, kad bausmės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jiems tokių kančių ar sunkumų, kurie viršytų neišvengiamas su įkalinimu susijusias kančias, ir kad jų sveikata bei gerovė būtų tinkamai apsaugotos, atsižvelgiant į praktinius įkalinimo aspektus (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2000 m. spalio 26 d. sprendimo byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96) 92–94 p.).

29. Vertinant, ar kalinimo metu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas nežmoniško arba žeminančio elgesio draudimas, reikšminga aplinkybe administracinių teismų praktikoje laikoma tai, kokioje laisvės atėmimo įstaigoje pareiškėjas atlieka bausmę ir kokios galimybės jam suteiktos laisvai judėti bei užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų. Pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą iš dalies gali kompensuoti suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016; taip pat EŽTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimo byloje Insanov prieš Azerbaidžaną (pareiškimo Nr. 16133/08) 120 p., 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Živulinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Kita vertus, pagal naujausią EŽTT praktiką, jei pataisos namuose kalinamam asmeniui ilgą laiką tenka mažiau nei 3 kv. m, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; dėl šios priežasties atmestas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės argumentas, kad asmenims, laikomiems pataisos namuose, suteikiama judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 71024/13 ir 71974/13)).

30. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad nukrypimai nuo 3 kv. m vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normos nebuvo trumpalaikiai (pažeidimas truko 405 dienas), atsitiktiniai ir (ar) nereikšmingi (pareiškėjui iki 3 kv. m trūko 0,3–0,9 kv. m). Be to, gyvenamosios patalpos ploto trūkumas (nors ir nežymus) buvo nustatytas ir pareiškėjui kalint Pravieniškių PN kamerų tipo patalpoje. Todėl pareiškėjo situacija suteikia pagrindą konstatuoti, kad jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju kilusi neturtinė žala akivaizdi ir laikytina pakankamai pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotinas ir priežastinis ryšys tarp pareiškėjo dvasinių ir fizinių nepatogumų bei atsakovo veiksmų.

32. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, kurioje tam tikrais atvejais konstatuota, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

33. Nagrinėjamu atveju įvertinusi nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu bei už nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, priteisė jam 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija ir jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius