2024-12-18 Nr. AB-18633-3-61-3-03245-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2510-525/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03245-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 10.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. M. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. M. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja K. M. A. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti 2024 m. birželio 4 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) Pilietybės skyriaus raštą Nr. 24SD12416 (toliau – ir Atsakymas).

2. Skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

2.1. (duomenys neskelbtini) pareiškėja sudarė santuoką su tuometinės SSRS piliečiu A. A. 2023 m. rugsėjo 13 d. A. A. įgijo Izraelio pilietybę. Pagal galiojančią Izraelio valstybės teisę pareiškėjai, kaip A. A. sutuoktinei, taip pat buvo suteikta Izraelio pilietybė. Tai įvyko savaime (ipso facto), automatiškai, be jokio pareiškėjos prašymo ir / ar išreikštos valios tokią pilietybę įgyti. Pareiškėja manė, kad jai turi būti taikomas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 7 straipsnio 5 punkto pagrindas, pagal kurį asmuo, sudarytos santuokos pagrindais savaime (ipso facto) įgijęs tos valstybės pilietybę, gali būti tiek Lietuvos Respublikos pilietis, tiek kitos valstybės pilietis.

2.2. Siekdama įrodyti faktą, kad Izraelio pilietybė buvo jai suteikta automatiškai, t. y. kaip A. A. sutuoktinei, pareiškėja kreipėsi į Izraelio vidaus reikalų ministeriją, prašydama pateikti oficialų tą patvirtinantį išaiškinimą. Nors šiai dienai dokumentas jau yra parengtas, tačiau dėl 2023 m. spalio 8 d. Izraelyje prasidėjusio karo ir įvestos karo padėties dokumentų išdavimas ir atsiėmimas yra sutrikęs. Tad nepaisant dedamų pastangų, dėl nenugalimos jėgos (force majeure) – karo, pareiškėja šiuo metu neturi galimybės gauti jos poziciją patvirtinančio dokumento, kuris įrodytų Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkto taikymą šio ginčo atveju. Šias aplinkybes pareiškėja išdėstė ir Migracijos departamentui, prašė pratęsti terminą dokumentui pateikti, tačiau iki pat skundo teismui parengimo dienos aptariamas dokumentas pareiškėjai nebuvo pristatytas, todėl neįmanoma jo pateikti teismui.

2.3. Migracijos departamentas pateikė Atsakymą, kuriame nurodė, kad pareiškėja ir A. A. santuoką sudarė (duomenys neskelbtini), o Izraelio pilietybė jai buvo suteikta 2023 m. rugsėjo 13 d., taigi, pareiškėja neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkto reikalavimų, kuomet Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Be to, pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad ji atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkto reikalavimus, t. y., kad Izraelio valstybės pilietybę įgijo automatiškai, santuokos sudarymo momentu. Sprendime taip pat nurodyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 10 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui pateikė teikimą dėl pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, tačiau joks įsakymas dar nėra priimtas.

2.4. Aplinkybė, kad pareiškėja ir A. A. sudarė santuoką anksčiau nei jiems buvo suteikta Izraelio pilietybė (jų santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), o pilietybė abiem suteikta 2023 m. rugsėjo 13 d.) nekeičia fakto, kad pats pilietybės suteikimo faktas buvo siejamas su santuokiniais ryšiais ir buvo automatinis, kadangi nesant sudarytai santuokai, pareiškėja Izraelio valstybės pilietybės niekuomet nebūtų įgijusi. Priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų bei nepagrįstai apribotų pareiškėjos konstitucinę teisę turėti dvigubą pilietybę tuo atveju, jeigu ji įgyta ipso fakto sudarius santuoką.

2.5. Lietuvos Respublikos migracijos informacijos ir paslaugų migracijos srityje teikimo centras Migration law center yra pateikęs viešą išaiškinimą, jog „Tuo atveju, jei asmeniui, Lietuvos piliečiui, sudariusiam santuoką su užsieniečiu, užsienio valstybės pilietybė buvo suteikta automatiškai (tokia praktika dažniausiai pasitaiko Islamo valstybėse), asmuo turi teisę turėti dvi pilietybes, Lietuvos ir užsienio valstybės pilietybę, kurią įgijo automatiškai, sudaręs santuoką su užsienio valstybės piliečiu. Tuo atveju, jei užsienio valstybės pilietybei įgyti iš asmens reikalaujama atlikti tam tikrus papildomus veiksmus ir vien santuokos sudarymo fakto nepakanka, asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybės netektų. Šiuo atveju dviguba sutuoktinio pilietybė negalima (išskyrus atvejus, kai dviguba pilietybė galima kitais pagrindais)“. Tad tiek Pilietybės įstatymo nuostata, tiek Migration law center išaiškinimas patvirtina, kad dvigubos pilietybės sąlyga yra siejama su automatišku (ipso facto) kitos valstybės pilietybės įgijimu per santuoką („sudarydamas santuoką“, bet ne santuokos sudarymo momentu), kas pareiškėjos atveju, t. y. jai automatiškai įgijus pilietybę dėl to, kad ją įgijo jos sutuoktinis - pilnai atitinka.

2.6. Migracijos departamento Atsakyme išdėstyta pozicija, jog pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punktą, yra itin formali ir neteisinga, kadangi nevertinama, jog pareiškėja dokumento negali pateikti dėl objektyvių ir nuo jos nepriklausančių priežasčių, kurių ji negali kontroliuoti. 2023 m. spalio 8 d. prasidėjusio karo ir 2023 m. spalio 8 d. įvestos karo padėties Izraelyje faktai yra visuotinai žinomi ir objektyviai patvirtinti, tad neįrodinėtini. Taigi, ne pareiškėjos valia ar (ne)veikimas, bet nenugalimos jėgos (karo) situacija lemia negalėjimą įrodyti ir realizuoti teisės į daugybinę pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio nuostatas.

2.7. Neturėdama teisinio išsilavinimo pareiškėja nesuprato, kokios yra jos vyro naujos pilietybės įgijimo teisinės pasekmės, t. y. kad jam tapus Izraelio piliečiu pagal galiojančius įstatymus ši pilietybė bus suteikta ir pareiškėjai. Tokia situacija, kuomet kitos valstybės pilietybė sutuoktiniui yra suteikiama automatiškai (ipso facto) negali lemti Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, kadangi įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialią dvigubos pilietybės išlygą (Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punktas), kuri Migracijos departamento buvo nepagrįstai nepritaikyta. Pareiškėja palaikė nuoseklią poziciją, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas jai būtų itin skaudus įvykis, kadangi nepaisant emigracijos į Izraelį, ji visą laiką aktyviai ir pilietiškai veikė Lietuvos naudai, laikė save išimtinai tik Lietuvos piliete, tuo džiaugėsi ir didžiavosi. Pareiškėja visą savo gyvenimą siejo su Lietuva, būdama svetur ją garsino, grįžusi – rūpinosi Lietuvos žmonėmis, savanoriavo ir atliko eilę kitų neatlygintinų veiksmų, kurie patvirtino jos atsidavimą ir meilę Lietuvos valstybei.

2.8. Pareiškėja siekė remtis ir Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 9 punktu, kuris suteikia teisę išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę asmeniui dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei. Vienok, prašymas pilietybei išsaugoti privalo būti teikiamas per du mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo (Pilietybės įstatymo 411 straipsnio 1 dalis), o dėl teisinių žinių trūkumo pareiškėja šį terminą praleido (prašymą pateikė tik 2024 m. balandžio 25 d.), dėl ko Migracijos departamentas Atsakyme atsisakė šį pagrindą taikyti. Migracijos departamento Atsakymas yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas, kadangi juo nepagrįstai atsisakyta taikyti Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 9 punktą, be to, šiuo Atsakymu buvo pateiktas nepagrįstas teikimas dėl pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Kadangi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras dar nėra priėmęs įsakymo dėl pilietybės netekimo, pareiškėja skundžia tik Atsakymą, o įsakymui esant priimtam – savo reikalavimą tikslins.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėja 2023 m. lapkričio 21 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau - MIGRIS) pateikė pranešimą apie Izraelio pilietybės įgijimą 2023 m. rugsėjo 13 d. ir, kad pareiškėja atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkto nuostatas (sudarė santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę). Migracijos departamentas 2024 m. sausio 31 d. per MIGRIS komunikaciją informavo pareiškėją, kad ji nepateikė minėtas aplinkybes patvirtinančių dokumentų ir paprašė pareiškėją pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad sudarydama santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo Izraelio valstybės pilietybę, pareiškėjos paso kopiją arba Izraelio kompetentingos institucijos išduotą pažymą apie Izraelio pilietybės įgijimą. Papildomus dokumentus pareiškėja buvo paprašyta pateikti per 3 mėnesius nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos. 2024 m. balandžio 3 d. Migracijos departamentas gavo pareiškėjos prašymą pratęsti terminą dokumentams pateikti. Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 11 d. raštu Nr. 24SD7107 informavo pareiškėją, kad dokumentų pateikimo terminas nebus pratęstas. Migracijos departamentas minėtame rašte taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos santuokos sudarymo metu (duomenys neskelbtini)) pareiškėjos sutuoktinis nebuvo Izraelio pilietis, ir, kad Migracijos departamento turimais duomenimis, asmuo sudaręs santuoką su Izraelio valstybės piliečiu savaime (ipso facto) neįgyja Izraelio pilietybės, todėl pareiškėja, 2023 m. rugsėjo mėn. įgydama Izraelio pilietybę, neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkto nuostatų. Pareiškėja minėto Migracijos departamento atsakymo neskundė.

3.2. Pareiškėja 2024 m. gegužės 21 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl pilietybės išsaugojimo. Migracijos departamentas Atsakymu informavo pareiškėją, kad atvejai, kuomet Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, yra nustatyti Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje. Prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo yra pateikiami pagal Pilietybės įstatymo 411 straipsnyje nustatytą tvarką. Prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo turi būti pateikiami per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad per 2 mėnesius nuo Izraelio valstybės pilietybės įgijimo dienos pareiškėja nepateikė prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybė negalėtų būti išsaugota kaip asmeniui, turinčiam ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei. Minėtu raštu pareiškėja taip pat buvo informuota, kad pareiškėja neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkto nuostatų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad ji atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkto sąlygas, taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad ji atitinka kurią nors kitą iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio punktų sąlygų, kuomet Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 10 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui pateikė teikimą dėl pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

3.3. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos skunde nurodytu Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkto nuostatų aiškinimu. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punktas numato, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę. Etimologine prasme minėta Pilietybės įstatymo nuostata reikalauja savaiminio kitos valstybės pilietybės įgijimo santuokos sudarymo metu („sudarydamas santuoką“). Pažymi, kad pati pareiškėja savo skunde yra nurodžiusi, kad (duomenys neskelbtini) santuoką sudarė su SSSR piliečiu, todėl negalėjo sudarydama santuoką savaime (ipso facto) įgyti Izraelio pilietybės. Taip pat Migracijos departamento turimais duomenimis, asmuo sudaręs santuoką su Izraelio Valstybės piliečiu savaime (ipso facto) neįgyja Izraelio pilietybės. Viešai prieinamais duomenimis (https://immigrantinvest.com/blog/israel-citizenship-en/), santuoka su Izraelio piliečiu nesuteikia absoliučios teisės gauti Izraelio pilietybę. Pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos skundo teiginius, kad pareiškėja sudarydama santuoką savaime įgijo Izraelio pilietybę, todėl pareiškėjai Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkto nuostatos nėra taikytinos.

3.4. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiais, kad Atsakyme nepagrįstai atsisakė taikyti Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 9 punkto nuostatas. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 9 punktas numato, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei. Pilietybės įstatymo 411 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo paduodami Respublikos Prezidentui per Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotą instituciją. Prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo turi būti paduotas per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad per 2 mėnesius nuo Izraelio valstybės pilietybės įgijimo dienos pareiškėja nepateikė prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo pareiškėjos prašymo perduoti Lietuvos Respublikos prezidentui, kuris vertina asmens atitikimą Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 9 punkto nuostatoms.

3.5. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai teikimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo buvo pateiktas 2024 m. balandžio 10 d. Taip pat atsakovas pažymi, kad ginčijamas Atsakymas yra informacinio pobūdžio, nesukėlęs pareiškėjai jokių teisinių pasekmių. Aplinkybė, kad pareiškėja neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkto nuostatų buvo konstatuota Migracijos departamento 2024 m. balandžio 11 d. rašte Nr. 24SD7107, kurio pareiškėja neskundžia; Vidaus reikalų ministerijai teikimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo buvo pateiktas 2024 m. balandžio 10 d., o ne ginčijamu Atsakymu; pareiškėja savo skunde neginčija, kad yra praleidusi Pilietybės įstatyme numatytą terminą pateikti prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

5. Teismas, aptaręs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje nustatyti atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 9 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja santuoką su A. A. sudarė (duomenys neskelbtini), Izraelio pilietybę įgijo – 2023 m. rugsėjo 13 d. Pareiškėja nurodo, kad kitos valstybės, nagrinėjamu atveju, Izraelio pilietybę įgijo savaime (ipso facto), automatiškai, be jokio pareiškėjos prašymo ir / ar išreikštos valios tokią pilietybę įgyti. Tokius pačius duomenis pareiškėja pateikė Migracijos departamentui. Teismas pabrėžė, kad Migracijos departamentas skundžiamu Atsakymu informavo pareiškėją, kad ji neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkto nuostatų. Savo atsakymą motyvavo tuo, kad pareiškėja ir A. A. sudarė santuoką (duomenys neskelbtini), o Izraelio valstybės pilietybę įgijo 2023 m. rugsėjo 13 d. Teismas akcentavo, kad Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę. Teismo vertinimu, šios Pilietybės įstatymo nuostatos analizė suponuoja išvadą, kad būtinas būtent savaiminis kitos valstybės pilietybės įgijimas santuokos sudarymo metu. Teismas pabrėžė, kad Pilietybės įstatymo nuostatoje aiškiai nurodyta „sudarydamas santuoką“. Pareiškėjos atveju santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), o Izraelio valstybės pilietybė įgyta (kaip nurodo pareiškėja) 2023 metais.

7. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos argumentus, kad Migracijos departamento prašomų dokumentų pateikti negali dėl Izraelyje vykstančio karo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai buvo suteiktas Aprašo nuostatas atitinkantis terminas pateikti reikiamus dokumentus. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodomos priežastys dėl dokumentų nepateikimo, tai yra dėl Izraelyje vykstančio karo, yra mažai tikėtinos, nes dokumentai gali būti siunčiami paštu, teikiami elektronine forma ir kt.

8. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai ginčijamame Atsakyme nurodė, jog pareiškėja neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkto nuostatų, kuomet Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės pilietis. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių dokumentų ar duomenų, kurie patvirtintų faktą, jog pareiškėja Izraelio valstybės pilietybę įgijo automatiškai, santuokos sudarymo momentu, ar, kad pareiškėjos sutuoktiniui įgijus Izraelio valstybės pilietybę, ji savaime buvo suteikta pareiškėjai dėl to, kad ji (duomenys neskelbtini) yra sudariusi santuoką su A. A..

9. Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėja prašymą dėl pilietybės išsaugojimo pateikė 2024 m. balandžio 25 d., tai yra praleidusi Pilietybės įstatymo nustatytą 2 mėnesių terminą nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos (Pilietybės įstatymo 411 straipsnio 1 dalis). Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas neturėjo pagrindo pareiškėjos prašymo perduoti Lietuvos Respublikos Prezidentui, kuris vertina asmens atitikimą Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 9 punkto nuostatoms.

III. 10. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo prie bylos pridėti naujus įrodymus.

11. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja bylos aplinkybes, prašymą prie bylos pridėti naujus įrodymus bei pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia šiais argumentais:

11.1. Pareiškėja teikia prašymą prijungti naują įrodymą – 2024 m. gegužės 20 d. Izraelio valstybės Gyventojų ir emigracijos tarnybos išaiškinimą dėl K. M. A., taip pat dokumentus (skrydžio į Izraelį pirkimo dokumentą bei Izraelio sienos kontrolės pažymą), patvirtinančius, kad minėtas išaiškinimas buvo atsiimtas tik 2024 m. spalio 8 d. Prašomi prijungti dokumentai turi esminę reikšmę teisingam ginčo išnagrinėjimui, kadangi oficialiai patvirtina aplinkybes, kuriomis pareiškėja grindė savo reikalavimą ir atitiktį Pilietybės įstatymo 7 str. 5 p., bei patvirtina, kad pareiškėja išaiškinimą gavo vos prieš kelias dienas nuo apeliacinio , t. y. 2024 m. spalio 8 d., neturėdama jokių galimybių išaiškinimą pateikti anksčiau.

11.2. Nors buvo dedamos maksimalios pastangos gauti kompetentingos Izraelio valstybės institucijos išaiškinimą kuo anksčiau, tačiau dėl Izraelio valstybėje vykstančių karo veiksmų tai buvo praktiškai neįgyvendinama. Esant atšauktiems skrydžiams į Izraelį, Pareiškėja 2024 m. spalio 7 d. nuskrido į Korfu salą (Graikija), iš kurios tą pačią dieną skrido į Tel Avivą (Izraelis) (prašoma prijungti prie bylos pastarojo skrydžio pirkimo dokumentą, kuriame matomas keleivio (Pareiškėjos) vardas, skrydžio tikslas (Tel Avivas) ir data (2024 m. spalio 7 d.)). Faktą, kad Pareiškėja tik 2024 m. spalio 7 d. atvyko į Izraelį, patvirtina ir Izraelio sienos kontrolės pažymėjimas, užfiksavęs atvykimo į šalį datą – 2024 m. spalio 7 d., 17:04 val. Kitą dieną, t. y. 2024 m. spalio 8 d. Pareiškėja nuvyko į Gyventojų ir emigracijos tarnybą, kur išaiškinimas dėl pilietybės suteikimo aplinkybių jai buvo pagaliau pateiktas.

11.3. Prašomo prijungti dokumento pabaigoje yra pateikta ir Izraelio valstybės advokato ir notaro A. V. pastaba, kurioje yra į lietuvių kalbą išversta 1950 m. Sugrįžimo įstatymo 4 a str. norma, reglamentuojanti žydo sutuoktinio teisę į besąlygišką, t. y. automatinį Izraelio pilietybės įgijimą. Būtent ši įstatymo norma pareiškėjai ir buvo pritaikyta, suteikus Izraelio valstybės pilietybę. Tokiu būdu, prašomu prijungti dokumentu yra patvirtinamas ne tik Izraelio Gyventojų ir emigracijos tarnybos sprendimas dėl pareiškėjos pilietybės, bet ir bendra Izraelio valstybėje taikoma tvarka, kuri patvirtina, jog Izraelio pilietybė yra automatiškai garantuojama žydo sutuoktiniui (nors tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas laikė priešingai).

11.4. Pirmosios instancijos teismo išskirta aplinkybė, kad pareiškėja ir A. A. sudarė santuoką anksčiau nei jiems buvo suteikta Izraelio pilietybė (jų santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), o pilietybė abiem suteikta 2023 m. rugsėjo 13 d.) nekeičia fakto, kad pats pilietybės suteikimo faktas buvo siejamas su santuokiniais ryšiais ir buvo automatinis, kadangi nesant sudarytai santuokai, pareiškėja Izraelio valstybės pilietybės niekuomet nebūtų įgijusi. Priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų bei nepagrįstai apribotų pareiškėjos konstitucinę teisę turėti dvigubą pilietybę tuo atveju, jeigu ji įgyta ipso fakto sudarius santuoką. Pabrėžtina, kad ir Izraelio pilietybė buvo pareiškėjai suteikta kaip A. A. sutuoktinei, nepaisant to, kad santuoka buvo sudaryta kur kas anksčiau nei A. A. atitiko sąlygas Izraelio pilietybei įgyti. Atitinkamai, nepaisant ankstesnės santuokos sudarymo datos, automatinis Izraelio pilietybės suteikimas pareiškėjai, kaip A. A. sutuoktinei, sudaro teisę išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę.

11.5. Pareiškėjai 2024 m. spalio 8 d. pavyko gauti Izraelio valstybinės institucijos patvirtinimą apie Izraelio pilietybės suteikimo aplinkybes, tas faktas, kad pilietybė buvo jai suteikta kaip A. A. sutuoktinei (nevertinant jokių kitų su pareiškėja susijusių sąlygų, nepildant jokių prašymų ir neatliekant jokių kitų veiksmų, kurie patvirtintų siekį šią pilietybę įgyti) yra patvirtintas oficialiu rašytiniu dokumentu. Būtent, 2024 m. gegužės 20 d. Izraelio valstybės Gyventojų ir emigracijos tarnybos Haifos gyventojų administravimo biuro pažyma patvirtina, kad „pagal mūsų įrašus p. A. K. M. asm. paž. (duomenys neskelbtini) emigravo į Izraelį su repatrianto viza kaip žydo vaiko sutuoktinė, atitinkamai Sugrįžimo įstatymo 4a straipsnio pataisai“. Taip pat, praktikuojančio Izraelio advokato ir notaro pastaboje yra paaiškinta, kad pažymoje cituojamas „1950 m. Sugrįžimo įstatymo 4a str. reglamentuoja poros kurijoje (pataisymas – kurioje) vienas sutuoktinių yra žydas (žydo vaikas ar anūkas) ir jų vaikų teisių nurodytų 1952 m. Pilietybės įstatyme lygybę, tame tarpe ir teisės į besąlygišką, t. y. automatinį Izraelio pilietybės įgijimą, išskyrus sunkaus nusikalstamumo, veiklos prieš valstybę ir tautą ir pan., taip pat žydo savanoriško tautybės atsisakymo atvejus“. Taigi, pacituotu įrodymu yra patvirtinamas pareiškėjos pilietybės įgijimo per santuoką automatiškumas ir besąlygiškumas, atitinkantis Pilietybės įstatymo 7 str. 5 d. išlygą ir dispoziciją.

11.6. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos skundžiamas Sprendimas yra informacinio pobūdžio pranešimas, kuris nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, o aplinkybė, kad pareiškėja neatitinka Pilietybės įstatymo 7 str. 5 p. nuostatų buvo konstatuota Migracijos departamento 2024 m. balandžio 11 d. rašte Nr. 24SD7107, kurio pareiškėja neskundžia, tačiau pastarojo dokumento pareiškėja niekuomet nebuvo gavusi ir pirmą kartą su jo turiniu susipažino Atsakovei dokumentą pateikus kaip priedą prie savo atsiliepimo į ieškinį. Atsižvelgiant į tai, kad tiek minimu 2024 m. balandžio 11 d. raštu, tiek Atsakymu buvo nustatytos analogiškos išvados dėl pareiškėjos neatitikimo Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkto sąlygai, manytina, kad skundžiamas Atsakymas pareiškėjai sukelia analogiškas teisines pasekmes (šiuose dokumentuose nustatyta ir analogiška jų apskundimo tvarka). Tą papildomai patvirtina faktas, jog Atsakyme nurodyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 10 d. (t. y. viena diena anksčiau, nei buvo priimtas atsakovo įvardintas 2024 m. balandžio 11 d. raštas) LR Vidaus reikalų ministrui pateikė teikimą dėl pareiškėjos pilietybės netekimo, kas patvirtina, kad teikimas dėl pilietybės netekimo buvo savarankiškas veiksmas, kurio rezultatas šiai dienai dar nėra įgyvendintas (, nesant pagrindo jo ginčyti.

12. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą. Migracijos departamentas pažymi, kad Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punktas numato, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę. Etimologine prasme minėtą Pilietybės įstatymo nuostata reikalauja savaiminio kitos valstybės pilietybės įgijimo santuokos sudarymo metu („sudarydamas santuoką“). Pareiškėja (duomenys neskelbtini) santuoką sudarė su SSSR piliečiu, todėl negalėjo sudarydama santuoką savaime (ipso facto) įgyti Izraelio pilietybės. Taip pat Migracijos departamento turimais duomenimis, asmuo sudaręs santuoką su Izraelio Valstybės piliečiu savaime (ipso facto) neįgyja Izraelio pilietybės. Viešai prieinamais duomenimis (https://immigrantinvest.com/blog/israel-citizenship-en/), santuoka su Izraelio piliečiu nesuteikia absoliučios teisės gauti Izraelio pilietybę. Teismui pateikta Gyventojų ir emigracijos tarnybos Haifos gyventojų administravimo biuro pažyma nepatvirtinam, kad pareiškėja Izraelio pilietybę įgijo automatiškai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjai Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkto nuostatos nėra taikytinos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 4 d. rašto Nr. 24SD12416, pagrįstumo ir teisėtumo.

14. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja neatitinka kad Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkto nuostatų, kuomet Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės pilietis. Teismas taip pat vertino, kad pareiškėja prašymą dėl pilietybės išsaugojimo pateikė praleidusi Pilietybės įstatymo nustatytą 2 mėnesių terminą nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos.

15. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad Izraelio pilietybė pareiškėjai buvo suteikta kaip A. A. sutuoktinei, nepaisant to, kad santuoka buvo sudaryta kur kas anksčiau nei A. A. atitiko sąlygas Izraelio pilietybei įgyti. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas pareiškėjai būtų itin skaudus įvykis, kadangi nepaisant dažnų išvykimų į Izraelį, ji visą laiką aktyviai ir pilietiškai veikė Lietuvos naudai.

16. Apeliacine tvarka nagrinėdama bylą, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde pateikto prašymo pridėti prie bylos medžiagos Izraelio valstybės Gyventojų ir emigracijos tarnybos išaiškinimą dėl K. M. A. (kartu su patvirtintu vertimu į valstybinę kalbą), skrydžio į Izraelio valstybę pirkimo dokumentą ir Izraelio sienos kontrolės pažymą apie pareiškėjo atvykimą į Izraelį (kartu su vertimu į valstybinę kalbą). Pareiškėja nurodo, kad neturėjo galimybės pateikti šių dokumento pirmosios instancijos teismui, nes jų dar neturėjo.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą.

18. Įvertinusi tai, kad pareiškėjos nurodytos priežastys dėl būtinybės pateikti naują įrodymą apeliacinės instancijos teisme yra susijusios su objektyviomis priežastimis (pateikiami įrodymai buvo gauti vėliau), teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis pareiškėjos nurodytas priežastis, dėl kurių šie įrodymai nebuvo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Dėl to pareiškėjos prašymas pridėti naujus įrodymus prie bylos apeliacinės instancijos teisme tenkinamas.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad:

20.1. 2023 m. lapkričio 21 d. pareiškėja per MIGRIS pateikė pranešimą apie Izraelio pilietybės įgijimą 2023 m. rugsėjo 13 d. ir, kad pareiškėja atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkto nuostatas (sudarė santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę).

20.2. 2024 m. sausio 31 d. Migracijos departamentas per MIGRIS komunikaciją informavo pareiškėją, kad ji nepateikė minėtas aplinkybes patvirtinančių dokumentų ir paprašė pareiškėją pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad sudarydama santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo Izraelio valstybės pilietybę, pareiškėjos paso kopiją arba Izraelio kompetentingos institucijos išduotą pažymą apie Izraelio pilietybės įgijimą. Papildomus dokumentus pareiškėja buvo paprašyta pateikti per 3 mėnesius nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos.

20.3. 2024 m. balandžio 3 d. Migracijos departamentas gavo pareiškėjos prašymą pratęsti terminą dokumentams pateikti.

20.4. 2024 m. balandžio 11 d. Migracijos departamentas raštu Nr. 24SD7107 informavo pareiškėją, kad dokumentų pateikimo terminas nebus pratęstas. Migracijos departamentas minėtame rašte taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos santuokos sudarymo metu ((duomenys neskelbtini)) pareiškėjos sutuoktinis nebuvo Izraelio pilietis, ir, kad Migracijos departamento turimais duomenimis, asmuo sudaręs santuoką su Izraelio valstybės piliečiu savaime (ipso facto) neįgyja Izraelio pilietybės, todėl pareiškėja, 2023 m. rugsėjo mėn. įgydama Izraelio pilietybę, neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkto nuostatų. Pareiškėja minėto Migracijos departamento atsakymo neskundė.

20.5. 2024 m. gegužės 21 d. pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl pilietybės išsaugojimo.

20.6. 2024 m. birželio 4 d. Migracijos departamentas skundžiamu Atsakymu informavo pareiškėją, kad atvejai, kuomet Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, yra nustatyti Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje. Prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo yra pateikiami pagal Pilietybės įstatymo 411 straipsnyje nustatytą tvarką. Prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo turi būti pateikiami per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad per 2 mėnesius nuo Izraelio valstybės pilietybės įgijimo dienos pareiškėja nepateikė prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybė negalėtų būti išsaugota kaip asmeniui, turinčiam ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei. Minėtu raštu pareiškėja taip pat buvo informuota, kad pareiškėja neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkto nuostatų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad ji atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkto sąlygas, taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad ji atitinka kurią nors kitą iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio punktų sąlygų, kuomet Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 10 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui pateikė teikimą dėl pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

21. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) nustato dvi kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas: su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus, yra vadinamas prašymu (VAĮ 2 str. 10 d.), o asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti, – skundu (VAĮ 2 str. 12 d.). Asmens kreipimosi į viešojo administravimo subjektą forma nustatoma, atsižvelgiant (vertinant) į tokio kreipimosi turinį, o ne jo pavadinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012; 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2918/2012; 2012 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2452/2012; 2014 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-494/2014). Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles, yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintose Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklėse.

22. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 (toliau – ir Aprašas), Migracijos departamentas, išnagrinėjęs prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, taip pat dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 5–7 punktus ir nustatęs, kad surinktų dokumentų ir duomenų pakanka vidaus reikalų ministro sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priimti, ne vėliau kaip per 11 mėnesių nuo prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir ne vėliau kaip per 5 mėnesius nuo dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo priėmimo Migracijos departamente ar konsulinėje įstaigoje dienos pateikia vidaus reikalų ministrui teikimą, o vidaus reikalų ministras ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo Migracijos departamento teikimo gavimo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje dienos priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (neatkūrimo), o Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 5–7 punktuose nustatytais atvejais kreipiasi į Regionų administracinį teismą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos kreipimosi į atsakovą turinį, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, neturi pagrindo atsakovo pateikto atsakymo pripažinti sprendimu administracinėje procedūroje, nes ne Atsakymo turinys ginčijamame teisiniame santykyje turi įtakos pareiškėjos teisių bei pareigų apimčiai, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymas dėl pilietybės netekimo, kuris, kaip nurodyta, priimamas atsižvelgiant į Migracijos departamento teikimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Atsakyme nei pareiškėjai, nei kitiems asmenims nėra suformuluoti patvarkymai, imperatyvūs nurodymai, juo nepritaikytos poveikio priemonės, be to, šio Atsakymo panaikinimas neišspręs administracinio ginčo, o šio skundo reikalavimo patenkinimas nereikštų galimai pažeistų pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų apgynimo.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, aptarto teisinio reglamentavimo kontekste įvertinusi pareiškėjos pateikto prašymo atsakovui turinį, konstatuoja pareiškėjos kreipimasis į atsakovą yra laikomas prašymu VAĮ 2 straipsnio 10 punkto prasme. Remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei aptartu teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija vertina, kad ginčijamu Atsakymu atsakovas pateikė išsamią informaciją pareiškėjos kreipimesi suformuluotais klausimais bei nurodė priežastis, trukdančias patenkinti jos prašymą. Aplinkybė, kad pareiškėja nesutinka su skundžiamo Atsakymu turiniu (atsakovo pateiktu teisės aktų nuostatų aiškinimu) nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjai nebuvo arba buvo netinkamai suteikta informacija. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjos materialinis suinteresuotumas turėtų būti susijęs su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu dėl pilietybės netekimo, kuris priimamas atsižvelgiant į Migracijos departamento teikimą.

25. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, ir nors ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas pritaikė nevisiškai tinkamai, teisėjų kolegija šį netikslumą ištaiso ir pakeičia pirmosios instancijos teismo motyvus. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas bylą iš esmės išsprendė teisingai, o pareiškėjos apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo esmės, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

26. Netenkinus pareiškėjos apeliacinio skundo, ji neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos K. M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius