2024-05-08 Nr. AB-7595-3-61-3-00159-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1589-629/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00159-2024-6

Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja S. S. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 24S271 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikiniai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą priimti naują sprendimą pagal pareiškėjos 2023 m. rugsėjo 5 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji pirmą kartą kreipėsi į atsakovą dėl asmens dokumento – laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo, nes nuo (duomenys neskelbtini) iki šio skundo dienos neturi jokio kito asmens dokumento, išskyrus gimimo įrašą liudijantį dokumentą, kuris galėtų dokumentine prasme patvirtinti jos asmens tapatybę, pilietybę. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmai 2022 m. rugsėjo 15 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-4014-1021/2022, kuriuo nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. S., gimusi (duomenys neskelbtini), gyveno iki 1993 m. liepos 1 d. ir iki šiol gyvena Lietuvos Respublikoje; bei juridinę reikšmę turintį faktą nustatyti tikslu gauti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje).

Pareiškėja su šiuo Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų sprendimu kreipėsi į atsakovą kelis kartus, tačiau dėl asmeninių priežasčių vis nepavykdavo jai pateikti tvarkingai užpildytus dokumentus. 2023 m. rugsėjo 5 d. pareiškėja į atsakovą kreipėsi su prašymu per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) dėl asmens dokumento gavimo pagal specialiąsias Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas ir pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad užsieniečiai, kurie gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau duomenys apie jų gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nėra įrašyti gyvenamosios vietos apskaitos dokumentuose, privalo teismo tvarka nustatyti juridinį faktą apie gyvenimą Lietuvos Respublikoje iki nurodyto laikotarpio ir kad šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje. <...>”.

Tačiau pareiškėjos 2023 m. rugsėjo 5 d. atsakovui pateiktas prašymas 2023 m. spalio 20 d. buvo pakeistas į kitą, kuris dar kartą buvo pateiktas tikėtinai 2023 m. lapkričio 15 d., kuris buvo netenkintas. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą nurodė, kad pareiškėjos asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Sprendime nurodė, kad įvertinus tai, kad S. S. šiuo metu atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje, užsienietės grąžinimo į užsienio valstybę klausimas negali būti sprendžiamas, o ta aplinkybė, kad užsienietė yra nuteista ir atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje nesuteikia jai galimybės įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, todėl priimamas Sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su atsakovo Sprendimu, nes toks viešojo administravimo subjekto sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo, atsakomybės už priimtus sprendimus, lygiateisiškumo principų, bei VAĮ 10 straipsnio dėl administracinio sprendimo priėmimo nuostatų (jame pateikta tikrovės neatitinkanti informacija ir pareiškėjos prašymo turinys). Toks Sprendimas pažeidžia nuteistosios teises, numatytas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 4 straipsnyje, tokius kaip, nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus, humanizmo, normalizavimo, bei kurių nesilaikymas turėjo esminę įtaką atsakovo neteisingam ir nepagrįstam Sprendimo priėmimui.

3. Pareiškėja pažymėjo, jog UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad Leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje numatytu atveju. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmai 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-4014-1021/2022 patvirtino juridinį faktą, kad S. S., gimusi (duomenys neskelbtini), gyveno iki 1993 m. liepos 1 d. ir iki šiol gyvena Lietuvos Respublikoje.

Tokiu atveju, pareiškėja teikdama 2023 m. rugsėjo 5 d. prašymą atitiko UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatoms, todėl atsakovas privalėjo nagrinėti šį jos prašymą ir priimti dėl jo sprendimą. Pažymėjo, kad pareiškėjos per MIGRIS 2023 m. spalio 20 d. pakeistas pradinis (2023 m. rugsėjo 5 d.) prašymas, neatitinka juridinių ir teisiškai reikšmingų faktų, todėl toks prašymas net negalėjo būti pateiktas pareiškėjos vardu. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos nepagrįstai pakeistą valią nesilaikė pareigos, numatytos VAĮ 3 straipsnyje dėl atsakomybės už priimtus sprendimus principo taikymo bei nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.

Dėl niekam nežinomų atsakovo motyvų ir argumentų, buvo nepagrįstai pareikalauta iš pareiškėjos ir jos tuo metu atstovaujančių pagal kompetenciją Panevėžio kalėjimo darbuotojų, pakeisti pradinio prašymo reikalavimą (eliminuojant kito teismo prejudicinius faktus), taip pažeidžiant atsakovo kompetencijas ir funkcijas pagal viešojo administravimo nuostatas, ir nepagrįstai atmetant pareiškėjos prašymą, kurio pradinis ir teisingas reikalavimas buvo pakeistas subjektyviais atsakovo darbuotojų nurodymais ir veiksmais. Tokia atsakovo situacija visiškai neatsispindi Sprendime ir nenurodomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, tuo pačiu visiškai nebuvo individualiai vertinama pareiškėjos (esamos nuteistosios) perspektyvinė teisinė padėtis, pvz. dėl teisės į sveikatos priežiūrą, dėl teisės į darbo santykius ir kitą užimtumą kalėjime ir pan.

Sprendime nurodyti atsakovo teiginiai nėra objektyvūs viešojo administravimo subjekto veiklos atžvilgiu, nes pareiškėja nesuprantamais atsakovo teritorinio padalinio darbuotojų nurodymais privalėjo pakeisti savo pradinį prašymą, kuris pagal Panevėžio kalėjimo darbuotojų teigimą buvo iš esmės parengtas suderinus jį su šio atsakovo padalinio darbuotojais, bet joms nežinomos aplinkybės, kodėl jos (po 1,5 mėnesio) privalėjo pakeisti prašymo reikalavimą, kuris neatitinka faktinių aplinkybių ir pažeidžia pareiškėjos valia pateiktą pradinį prašymą dėl Leidimo laikinai gyventi išdavimo – UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

Manė, kad turėjo būti nagrinėjamas 2023 m. rugsėjo 5 d. prašymas ir tinkamai įvertinta individuali pareiškėjos padėtis.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas paaiškino, kad Migracijos departamentas 2024 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. 24S271 atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto nustatytu pagrindu, pagal kurį leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę ar išsiųsti iš Lietuvos Respublikos UTPĮ 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais.

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) pateikė 2023 m. spalio 27 d. išvadą Nr. 5-S-26191, kad asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Išvadoje Policijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo šešis kartus teista už nusikalstamas veikas nuosavybei. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 11 straipsnio „Nusikaltimas“ 3 dalį nusikalstamos veikos, už kurias atsakomybė nustatyta BK 178 straipsnio 1 dalyje kvalifikuojamos kaip nesunkūs nusikaltimai, o nusikalstamos veikos, už kurias atsakomybė nustatyta BK 178 straipsnio 2 dalį, pagal BK 11 straipsnio 4 dalį kvalifikuojamos kaip apysunkiai nusikaltimai.

Vadovaujantis BK 97 straipsnio „Teistumas“ 3 dalies 3 punktu a papunkčiu asmuo, nuteistas už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, laikomas turinčiu teistumą bausmės atlikimo laikotarpiu ir trejus metus po bausmės atlikimo. Užsienietė paskirtos bausmės dar neatliko. Konstatavo, kad ji savo elgesiu, pasireiškiančiu sistemingu nusikalstamų veikų darymu, akivaizdžiai demonstruoja nenorą laikytis teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių.

Padarytų nusikaltimų pobūdis rodo jos antisocialinių nuostatų stiprumą, o nusikalstamų veikų pakartotinumas rodo, kad jos nėra atsitiktinės. Akivaizdu, kad paskirtos bausmės pareiškėjos elgsenos nepakeitė, ji išvadų nepadarė, nesistengė keisti gyvenimo būdo, nedaryti naujų nusikaltimų ir gyventi pagal visuomenėje priimtas taisykles. Užsienietė šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę. Migracijos departamente buvo nagrinėjamas paskutinis, t. y. 2023 m. spalio 20 d. priimtas užsienietės prašymas Nr. 2310-LLG-7669 (Įstatymo 40 str. 1 d.).

Priimant ginčijamą Sprendimą buvo vadovautasi Policijos departamento išvadomis dėl pareiškėjos grėsmės viešajai tvarkai. Taip pat, buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės (pareiškėja ne kartą teista, nusikalstamos veikos priskiriamos prie nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijos, pripažinta recidyviste, šeiminius (nustatyti), socialinius (nustatyti) ir ekonominius (nenustatyti) ryšius su Lietuvos Respublika). Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, nepažeisdamas VAĮ ir teismų praktikos suformuluotų reikalavimų.

II. 6. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

7.1. Pareiškėja S. S. gimė Lietuvos Respublikoje, Vilniuje, jai nebuvo išduoti jokie jos asmenybę patvirtinantys Lietuvos Respublikoje galiojantys dokumentai, taip pat nebuvo išduotas joks jos teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantis ar patvirtinantis dokumentas.

7.2. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmuose 2022 m. rugsėjo 15 d. išnagrinėta civilinė byla Nr. e2YT-4014-1021/2022 pagal pareiškėjos S. S. pareiškimą, kuriame buvo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji gyveno ir iki šiol gyvena Lietuvos Respublikoje. Teismas 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimu nusprendė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. S., gimusi (duomenys neskelbtini), gyveno iki 1993 m. liepos 1 d. ir iki šiol gyvena Lietuvos Respublikoje. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tikslu gauti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje).

7.3. Pareiškėjos vardu Lietuvos kalėjimų tarnybos Resocializacijos skyriaus specialistė (užimtumui) S. K. 2023 m. spalio 19 d. pateikė Migracijos departamentui per MIGRIS Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nes negali būti grąžinta į užsienio valstybę ar išsiųsta iš Lietuvos Nr. 2310-LLG-7669.

7.4. Migracijos departamentas 2024 m. sausio 2 d. priėmė sprendimą Nr. 24S271, kuriuo atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.

8. Teismas apžvelgė UTPĮ 4 straipsnio 2–4 dalių, 35 straipsnio 1 dalies, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 5-V-758 „Dėl Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 12 punkto (12.1 papunkčio), 13 punkto (13.1 papunkčio) nuostatas, bei 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (toliau – ir Šengeno konvencija) 96 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatas.

9. Teismas taip pat nustatė, kad Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių minėtam užsieniečiui gali būti atsisakyta išduoti leidimą gyventi, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 37 punktu, išsiuntė Policijos departamentui paklausimą, ar pareiškėja nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei.

Migracijos departamentas gavo Policijos departamento 2023 m. spalio 27 d. išvadą Nr. 5-S-26191, kurioje pagal Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro informaciją, nustatyta, kad S. S. Lietuvos Respublikoje buvo šešis kartus teista už nusikalstamas veikas nuosavybei: 1) Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. nuteisė S. S. pagal BK 22 straipsnio „Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką“ 1 dalį („Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.“) ir BK 178 straipsnio „Vagystė“ 1 dalį („pagrobė svetimą turtą“).

Jai paskirta 260 Lt (2 MGL) bauda. Informacijos apie baudos sumokėjimą registre nėra;

2) Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 29 d. nuteisė S. S. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį („atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį“). Jai paskirta 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė, bausmės vykdymą atidedant 1 m.;

3) Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 17 d. nuteisė S. S. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Paskirta 8 mėn. laisvės atėmimo bausmė, bausmės vykdymą atidedant 2 m.;

4) Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. kovo 5 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 17 d. nuosprendžiu taikytas bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas ir S. S. pasiųsta atlikti šiuo nuosprendžiu paskirtą 8 mėn. laisvės atėmimo bausmę;

5) Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2019 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu S. S. nuteista pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Jai paskirta 1 m. laisvės atėmimo bausmė;

6) Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmai 2021 m. rugpjūčio 26 d. nuteisė S. S. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, jai paskirta 1 m. 6 mėn. laisvės apribojimo bausmė;

7) Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2023 m. sausio 23 d. nutartimi 6 mėn. laisvės apribojimo bausmė pakeista į 90 parų arešto bausmę;

8) Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmai 2023 m. balandžio 19 d. nuteisė S. S. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir paskyrė jai 1 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę. Bausmė dar neatlikta.

10. Migracijos departamentas Sprendimu, pareiškėjos prašymo netenkino remdamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata. Byloje nebuvo ginčo, kad pareiškėja yra asmuo be pilietybės, taigi pareiškėja atitiko Įstatymo 2 straipsnio 32 punkte įtvirtą užsieniečio apibrėžimą.

11. Teismas įvertino, jog nagrinėjamu atveju Policijos departamento išvadoje nurodyta, kad S. S. Lietuvos Respublikoje buvo šešis kartus teista už nusikalstamas veikas nuosavybei, savo elgesiu, pasireiškiančiu sistemingu nusikalstamų veikų darymu, akivaizdžiai demonstruoja nenorą laikytis teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių. Padarytų nusikaltimų pobūdis rodo jos antisocialinių nuostatų stiprumą, o nusikalstamų veikų pakartotinumas rodo, kad jos nėra atsitiktinės. Akivaizdu, kad paskirtos bausmės S. S. elgsenos nepakeitė, ji išvadų nepadarė, nesistengė keisti gyvenimo būdo, nedaryti naujų nusikaltimų ir gyventi pagal visuomenėje priimtas taisykles. Vadovaujantis BK 27 straipsnio „Nusikaltimų recidyvas“ 1 dalimi („Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas“), S. S. laikoma recidyviste. Recidyvinis nusikalstamumas yra vienas iš negatyviausių ir pavojingiausių socialinių reiškinių, o recidyvisto asmenybė yra viena iš pavojingiausių socialinės asmenybės tipų, turinčių pavojingų visuomenei bruožų, savybių, požiūrių ir orientacijų. Policijos departamentas teikia išvadą: asmuo be pilietybės S. S., gim. (duomenys neskelbtini), kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

12. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai, buvo atsižvelgta ir į pareiškėjos keliamo pavojaus trukmę, kadangi buvo įvertinta tai, kad pareiškėjos teistumas nėra išnykęs, šiuo metu atlieka bausmę. Teismas pažymėjo, kad asmens keliamo pavojaus trukmė negali būti begalinė, todėl ji pagrįstai siejama su asmens teistumo išnykimu.

13. Teismo vertinimu, Policijos departamento parengta ir pateikta išvada, jog pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, atsakovui buvo pakankamas pagrindas neišduoti leidimo laikinai gyventi. Šiuo atveju teismas sutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, jog pareiškėjos padaryti nusikaltimai, aplinkybė, kad pareiškėja laikoma recidyviste, recidyvinis nusikalstamumas yra vienas iš negatyviausių ir pavojingiausių socialinių reiškinių, o recidyvisto asmenybė yra viena iš pavojingiausių socialinės asmenybės tipų, turinčių pavojingų visuomenei bruožų, savybių, požiūrių ir orientacijų, neigiamai apibūdina jos asmenybę, rodo, kad asmuo akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas, yra nenusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir jų negerbia, nors siekia likti gyventi Lietuvoje.

14. Nustatytos faktinės aplinkybės teismui leido teigti, jog pareiškėjos interesas gauti leidimą gyventi nebuvo pakankamas pagrindas nepaisyti visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos interesų. Užsieniečio elgesys yra socialiai žalingas ir rodė, kad asmuo akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas, bei nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Padarytų veikų visuma rodė, kad jos veiksmai nėra atsitiktiniai ir mažai tikėtina, kad jos elgesys ateityje pasikeistų. Įvertinęs pareiškėjos anksčiau padarytas nusikalstamas veikas, teismas sprendė, kad tikėtina, jog pareiškėja ir toliau gali daryti naujus nusikaltimus bei kitus teisės pažeidimus, todėl atsisakymas išduoti leidimą gyventi nagrinėjamu atveju teismo laikytas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką – pasiekti.

15. Teismo vertinimu, Sprendimu buvo tinkamai įvertinti ir pareiškėjos socialiniai ryšiai su gyvenamąja šalimi. Sprendime nustatyta, kad S. S. motina R. S., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietė, kurios gyvenamoji vieta yra deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini). S. S. sūnus S. S., (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta yra deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini). Duomenų apie užsienietės darbovietes, draudiminį laikotarpį, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, draudžiamąsias pajamas, nuo kurių mokama socialinio draudimo įmoka, nėra. Sprendime atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėja nedirbo, neturi turto, kad užsienietė šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę. Teismas sprendė, kad atsakovas priimdamas Sprendimą vertino ne tik pareiškėjos elgesį, jos keliamą pavojų, jo trukmę, bet ir pareiškėjos ekonominius, šeimyninius ir socialinius ryšius. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė, jog palaiko artimus santykius ar bendrauja su mama, pilnamečiu sūnumi. Pareiškėjai niekaip nepagrindžiant glaudaus socialinio ryšio su artimaisiais, teismas manė, jog šie ryšiai pareiškėjai nėra itin reikšmingi.

16. Teismo vertinimu, pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai negalėjo būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos visuomenės saugumas ir viešosios tvarkos laikymasis, todėl Sprendimas laikytas proporcinga priemone, siekiant apsaugoti visuomenės interesą.

17. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas Sprendime vertindamas tai, į kurią valstybę pareiškėja galėtų būti išsiųsta, įvertino aplinkybę, kad pareiškėja šiuo metu atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje, pareiškėja yra asmuo be pilietybės ir nėra užsienio valstybės, į kurią ji galėtų būti grąžinta ar išsiųsta iš Lietuvos Respublikos, todėl ginčijamu Sprendimu nebuvo priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją.

18. Vertindamas Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-4014-1021/2022 nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą, jog S. S., gimusi (duomenys neskelbtini), gyveno iki 1993 m. liepos 1 d. ir iki šiol gyvena Lietuvos Respublikoje, teismas akcentavo, jog vien tik faktas, kad pareiškėja gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, neįpareigoja Migracijos departamento pareiškėjai išduoti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnyje išdėstytų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas gyventi. Nagrinėjamu atveju nustačius atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindą – pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, pareiškėjai teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.

19. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas atsižvelgiant į atsakovo kompetenciją, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes, pareiškėjos asmenybę ir visus su jos padarytais nusižengimais susijusius faktus ir pritaikius nurodytų teisės aktų nuostatas, Sprendime nurodyti aiškūs ir suprantami atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi motyvai. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti pareiškėjos skundo argumentus, kuriais grindžiamas Sprendimo neteisėtumas.

20. Teismo vertinimu, Migracijos departamento atliktas pareiškėjos prašymo vertinimas išsamus, atsakovas pagrįstai, t. y. surinkęs pakankamai duomenų, nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo skundžiamo sprendimo naikinti, todėl pareiškėjos skundo reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas.

21. Pareiškėja prašė įpareigoti Migracijos departamentą priimti naują sprendimą pagal pareiškėjos 2023 m. rugsėjo 5 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

22. Teismas apžvelgęs UTPĮ 3 straipsnio 1 punkto nuostatas ir susijusią LVAT praktiką, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 28 punkto nuostatą, nurodė, kad iš bylos duomenų, MIGRIS išrašų, nustatyta, kad pareiškėja eilę kartų teikė Migracijos departamentui prašymus Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, tačiau pati neatvykdavo nustatytu laiku į Migracijos departamentą ir prašymai būdavo nenagrinėjami. Paskutinį prašymą Migracijos departamentui pareiškėja pateikė 2023 m. rugsėjo 19 d. (Prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi, negaliu būti grąžintas į užsienio valstybę ar išsiųstas iš Lietuvos Nr. 2310-LLG-7669). Yra įrašas, kad pareiškėjos prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi (Negaliu būti grąžintas į užsienio valstybę ar išsiųstas iš Lietuvos) priimtas 2023 m. spalio 20 d. ir pradėtas nagrinėti. Teismas pareiškėjos nurodytus argumentus, kad 2023 m. rugsėjo 5 d. atsakovui pateiktas prašymas 2023 m. spalio 20 d. buvo pakeistas į kitą, atmetė kaip nepagrįstus, nes pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad pagrįstų nurodytus argumentus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad 2023 m. spalio 20 d. buvo priimtas pareiškėjos pateiktas prašymas Nr. 2310-LLG-7669 (Įstatymo 40 str. 1 d.), kurį Migracijos departamentas ir išnagrinėjo, Migracijos departamentas neturėjo jokio pagrindo nagrinėti nepriimtus prašymus, todėl pareiškėjos prašymas įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti 2023 m. rugsėjo 5 d. prašymą, atmestas teismo kaip nepagrįstas.

23. Teismas pažymėjo, kad proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nebuvo esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisakė.

III. 24. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. kovo 20 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą išnagrinėti iš esmės.

25. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

25.1. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas pareigą įvertinti visas pareiškėjos skunde pateiktas ginčijamas aplinkybes ir jų atitiktį galiojantiems teisės aktams ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, o atmesdamas pareiškėjos prašymą dėl VAĮ nuostatų ir teisės principų pažeidimo, nepateikė aiškių ir išsamių argumentų. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismo pareiga buvo tirti ir išsiaiškinti ar šioje konkrečioje ginčo situacijoje, pareiškėjos skunde išdėstyti teisiniai argumentai ir motyvai dėl atsakovo priimto sprendimo procesinių reikalavimų nesilaikymo yra pagrįsti ir atitinkantys faktines bylos aplinkybes, tačiau teismas tik bendro pobūdžio sakiniais, be jokių teisinių argumentų išdėstė savo poziciją. Teismas pripažino, kad pareiškėja S. S. gimė Lietuvos Respublikoje, Vilniuje, jai nebuvo išduoti jokie jos asmenybę patvirtinantys Lietuvos Respublikoje galiojantys dokumentai, taip pat nebuvo išduotas joks jos teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantis ar patvirtinantis dokumentas. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas paprieštaravo kito bendrosios kompetencijos teismo sprendimui – Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2YT-4014-1021/2022. Paminėtina, kad bendrosios kompetencijos teismas nurodė, kad dokumento asmeniui išdavimas – tai galimybė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, nes buvimo Lietuvos Respublikoje įteisinimas yra reikšminga aplinkybė, lemianti asmens teisinį statusą bei jo teisių įgyvendinimą, kai skundžiamame pirmosios instancijos sprendime apie tai nėra svarstoma ir nepasisakoma.

25.2. Pareiškėjos asmenybę charakterizuojantys kriminaliniai duomenys šio ginčo metu nėra ginčo dalykas ir ji jų neginčijo. Ginčas yra apie tai, kad jai „už akių“ buvo liepta pakeisti jos prašymo pateikimo rūšį ir tuo pagrindu buvo atsisakyta išduoti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, kuris nulėmė jos teisinės padėties neapibrėžtumą po jos paleidimo iš įkalinimo vietos – 2024 m. lapkričio 24 d.

25.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjos 2023 m. rugsėjo 5 d. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, atsakovui pateikimo aplinkybes, nes byloje pateikti dokumentai ir žodiniai teismo posėdžio metu paaiškinimai, patvirtino, kad pareiškėjos 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakovui pateiktas prašymas 2023 m. spalio 20 d. buvo pakeistas į kitą, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi UTPI 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, kuris dar kartą buvo pateiktas 2023 m. lapkričio 15 d., tačiau buvo netenkintas, tik po Migracijos departamento Panevėžio skyriaus darbuotojų paaiškinimų ir pateiktos instrukcijos kaip per MIGRIS sistemą registruoti. Pareiškėja visas prašymų pateikimo ir konvojavimo aplinkybes nurodė pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas nepagrįstai vertino, kad pareiškėja neįrodė, jog jos vardu pateiktas 2023 m. rugsėjo 22 d. prašymas nebuvo pateiktas ir išnagrinėtas, nes ji neatvyko jo pateikti.

25.4. Teismo motyvai apie tai, jog pareiškėja neįrodė, kad ji turi tvirtus asmeninius ryšius su savo sūnumi ir kitais asmenimis Lietuvos Respublikoje yra nepagrįsti, nes juos įrodo teismui pareiškėjos pateiktame Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2YT-4014-1021/2022 išdėstytos aplinkybės. Jeigu teismui nagrinėjančiam šią bylą buvo neužtektinai duomenų apie jos socialinius ryšius su kitais artimais asmenimis, pirmosios instancijos teismas turėjo visas galimybes susipažinti su civiline byla ir jos procesiniais dokumentais siekiant priimti ar atmesti vieną ar kitą aplinkybę pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių kontekste.

25.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko ir pritarė atsakovo Sprendimo motyvui, kad Migracijos departamentas Sprendime įvertino aplinkybę, kad pareiškėja šiuo metu atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje, pareiškėja yra asmuo be pilietybės ir nėra užsienio valstybės, į kurią ji galėtų būti grąžinta ar išsiųsta iš Lietuvos Respublikos, todėl ginčijamu Sprendimu nebuvo priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją, nes šis atsakovo teiginys ir pirmosios instancijos teismo pritarimas jam pažeidžia pamatines nuteistosios teises numatytas tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose. Nuteistoji S. S. neturi asmens dokumento, todėl negali pretenduoti į darbo santykius, neformalų ir profesinį švietimą, ligos atveju – jai bus suteikta tik neatidėliotina pagalba ir kita, kas iš esmės laikytina esminiais nuteistosios teisių pažeidimais. Pareiškėjos socialinės padėties ydingumą patvirtina ir tai, kad nors nuteistoji turi teisę: 1) į trumpalaikes išvykas be sargybos ir palydos (BVK 154, 156 str.); 2) dėl lygtinio paleidimo iš įkalinimo vietos pagal BVK 157, 159 straipsnius ir kita, tačiau kaip suprantama iš atsakovo Sprendimo ir skundžiamo teismo sprendimo logikos, jai neišduodamas dokumentas, nes ji šiandienai terminuotai atlieka laisvės atėmimo bausmę (atsakovas mano, kad jis jai šioje vietoje nereikalingas), bet pareiškėjai siekiančiai realizuoti savo kitas teises ir atitinkančiai teisės aktų reikalavimus, įkalinimo įstaiga negalės jų užtikrinti – nes pareiškėja neturi jokio asmens dokumento, tokiu atveju, atsakovo pozicijos kontekste – visuomenei ir visiems kitiems bus saugiau, kol ji bus laisvės atėmimo vietoje (maksimaliai iki 2024 m. lapkričio 24 d.), tačiau kai įkalinimo įstaiga (po 2024 m. lapkričio 24 d.) neturės teisės jos ilgiau laikyti, ją privalės paleisti, tai toks atsakovo Sprendimas ir skundžiamo teismo sprendimas „įteisina“ neterminuotai pareiškėjos teisinę padėtį, kaip nelegalaus piliečio su išplaukiančiomis visomis teisinėmis pasekmėmis.

25.6. Sprendimas neturi nieko bendro su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir jų užtikrinimu Lietuvoje, tačiau nepagrįstai ir neatsakingai su tokiu sprendimu ir jo tariamu teisėtumu sutinka pirmosios instancijos teismas, nes dėl pareiškėjos teisių užtikrinimo apskritai nieko nepasakė.

25.7. Teismas nevertino tokių atsakovo – viešojo administravimo subjekto veiksmų ir pareigų, kurie numatyti VAĮ nuostatose, kuriose įtvirtinti priimamų sprendimų teisėtumo reikalavimai. Pareiškėjos nuomone, skundžiamas teismo sprendimas dėl priimamų procesinių sprendimų teisėtumo ir nepagrįstumo sudaro ydingą tokių valstybės tarnybos subjektų praktiką ir galimybes toliau piktnaudžiauti jiems suteiktais įgaliojimais, tokiu atveju, jis turi būti naikintinas.

26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

27. Atsakovas nurodo, kad Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjos teiginiais. Visų pirma, Migracijos departamente buvo nagrinėjamas paskutinis, t. y. 2023 m. spalio 20 d. priimtas užsienietės pateiktas prašymas Nr. 2310-LLG-7669 (Įstatymo 40 str. 1 d.). Antra, iš MIGRIS išrašų matyti, kad pareiškėja, užpildžiusi prašymus Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, pati neatvykdavo nustatytu laiku į Migracijos departamentą ir prašymai automatiškai buvo atmetami, todėl Migracijos departamentas neturėjo jokio pagrindo nagrinėti nepriimtus prašymus ir teismas neturi jokio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti 2023 m. rugsėjo 5 d. prašymą.

Be to, nors pareiškėja ir nesutinka su Sprendime nurodytais motyvais ir argumentais, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kurie paneigtų nustatytas faktines aplinkybes (jos teistumus, teisėto buvimo Lietuvoje patvirtinantį dokumentą). Atsakovas pažymi, kad priimant Sprendimą buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – Policijos departamento – išvadomis dėl pareiškėjos grėsmės viešajai tvarkai. Taip pat, buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės. Nors pareiškėja ir cituoja BVK, tačiau jis nėra susijęs su migracijos klausimais ir procesais, o ir cituojami Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2022 m. kovo 30 d. nutartyje byloje Nr. T-150-1021/2022, esantys motyvai taip pat niekaip nepagrindžia užsienietės pilietybės ar jos teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjos skundo argumentu dėl Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-4014-1021/2022 nustatytų aplinkybių ir mano, kad pareiškėjos sprendimo aiškinimas yra ydingas, nes sprendimu nustatytas tik juridinę reikšmę turintis faktas, kad S. S. iki 1993 m. liepos 1 d. ir iki šiol gyvena Lietuvos Respublikoje. Juridinio fakto nustatymo metu teismai nesprendžia apie asmenų teisėtą ar neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje, o nustato faktą, t. y. ar buvo toks faktas ar ne.

Taigi Migracijos departamento Sprendime nurodyti argumentai, kad „<...> užsienietė yra nuteista ir atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje nesuteikia jai galimybės įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje <...>“, nėra šabloniški, o pagrįsti faktais susijusiais su pareiškėja, t. y. ji iš tiesų šiuo metu yra įkalinta Panevėžio kalėjime ir vien tik šis faktas nėra pagrindas įteisinti jos buvimą Lietuvoje. Be to, Sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės ir spręstas klausimas tik dėl jos leidimo laikinai gyventi, bet ne dėl jos išsiuntimo.

Atsakovo nuomone, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 2 d. sprendimo Nr. 24S271 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikiniai gyventi Lietuvos Respublikoje“ pagrįstumo ir teisėtumo ir įpareigojimo Migracijos departamentą priimti naują sprendimą pagal pareiškėjos 2023 m. rugsėjo 5 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

29. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Policijos departamento parengta ir pateikta išvada, jog pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, atsakovui buvo pakankamas pagrindas neišduoti leidimo laikinai gyventi. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas atsižvelgiant į atsakovo kompetenciją, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes, pareiškėjos asmenybę ir visus su jos padarytais nusižengimais susijusius faktus ir pritaikius nurodytų teisės aktų nuostatas, Sprendime nurodyti aiškūs ir suprantami atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi motyvai. Teismas darė išvadą, kad 2023 m. spalio 20 d. buvo priimtas pareiškėjos pateiktas prašymas Nr. 2310-LLG-7669 (UTPĮ 40 str. 1 d.), kurį Migracijos departamentas ir išnagrinėjo, Migracijos departamentas neturėjo jokio pagrindo nagrinėti nepriimtus prašymus.

30. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, o atmesdamas pareiškėjos prašymą dėl VAĮ nuostatų ir teisės principų pažeidimo, nepateikė aiškių ir išsamių argumentų. Be to, teismas tik bendrojo pobūdžio sakiniais, be jokių teisinių argumentų išdėstė savo poziciją. Taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjos 2023 m. rugsėjo 5 d. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, atsakovui pateikimo aplinkybes.

31. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai ar aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

32. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos vardu Lietuvos kalėjimų tarnybos Resocializacijos skyriaus specialistė (užimtumui) S. K. 2023 m. spalio 19 d. pateikė Migracijos departamentui per MIGRIS Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nes negali būti grąžinta į užsienio valstybę ar išsiųsta iš Lietuvos Nr. 2310-LLG-7669. Migracijos departamentas priėmęs ir išnagrinėjęs šį prašymą, 2024 m. sausio 2 d. priėmė ginčijamą Sprendimą.

33. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje ginčijamas Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus ne visus pareiškėjos ar jos atstovės teiktus prašymus Migracijos departamentui per MIGRIS, bet tik vieną iš paskutinių, kurį Migracijos departamentas priėmė nagrinėti. Kaip pagrįstai nurodė atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, iš MIGRIS išrašų matyti, kad pareiškėja, užpildžiusi prašymus UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, neatvykdavo nustatytu laiku į Migracijos departamentą ir prašymai automatiškai buvo atmetami, todėl Migracijos departamentas neturėjo jokio pagrindo nagrinėti nepriimtus prašymus. Pagal Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 28 punktą prašymas išduoti leidimą laikomas priimtu, kai Migracijos departamento darbuotojas, nustatęs, kad pateikti visi reikiami aprašo 5 ir 7 punktuose nurodyti dokumentai ir duomenys, atlikęs aprašo 27 ir 271 punktuose nustatytus veiksmus, apie prašymo išduoti leidimą priėmimą pažymi MIGRIS. Pareiškėjos 2023 m. spalio 19 d. prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamente priimtas 2023 m. spalio 20 d. ir pradėtas nagrinėti.

34. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, atmestini pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjos 2023 m. rugsėjo 5 d. prašymo atsakovui pateikimo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad 2023 m. spalio 20 d. buvo priimtas pareiškėjos pateiktas prašymas Nr. 2310-LLG-7669 (UTPĮ 40 str. 1 d.), kurį Migracijos departamentas ir išnagrinėjo, Migracijos departamentas neturėjo jokio pagrindo nagrinėti nepriimtus prašymus, t. y. ir 2023 m. rugsėjo 5 d. prašymą.

35. Pareiškėja 2023 m. spalio 19 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto nustatytu pagrindu, pagal kurį leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę ar išsiųsti iš Lietuvos Respublikos UTPĮ 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais.

36. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs šį prašymą, Sprendimu atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, nes – asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai

37. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja yra asmuo be pilietybės, taigi pareiškėja atitinka UTPĮ 2 straipsnio 32 punkte įtvirtą užsieniečio apibrėžimą. Sprendime buvo įvertinti pareiškėjos socialiniai ryšiai su gyvenamąja šalimi, nustatyta, kad S. S. motina R. S., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietė, kurios gyvenamoji vieta yra deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini). S. S. sūnus S. S., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta yra deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini). Duomenų apie užsienietės darbovietes, draudiminį laikotarpį, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, draudžiamąsias pajamas, nuo kurių mokama socialinio draudimo įmoka, nėra. Sprendime atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėja nedirbo, neturi turto, kad užsienietė šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę.

38. Byloje taip pat nustatyta, kad Migracijos departamentas gavo Policijos departamento 2023 m. spalio 27 d. išvadą Nr. 5-S-26191, kurioje pagal Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro informaciją, nustatyta, kad S. S. Lietuvos Respublikoje buvo šešis kartus teista už nusikalstamas veikas nuosavybei. Policijos departamento išvadoje nurodyta, kad S. S. savo elgesiu, pasireiškiančiu sistemingu nusikalstamų veikų darymu, akivaizdžiai demonstruoja nenorą laikytis teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių. Padarytų nusikaltimų pobūdis rodo jos antisocialinių nuostatų stiprumą, o nusikalstamų veikų pakartotinumas rodo, kad jos nėra atsitiktinės. Akivaizdu, kad paskirtos bausmės S. S. elgsenos nepakeitė, ji išvadų nepadarė, nesistengė keisti gyvenimo būdo, nedaryti naujų nusikaltimų ir gyventi pagal visuomenėje priimtas taisykles. Vadovaujantis BK 27 straipsnio „Nusikaltimų recidyvas“ 1 dalimi, S. S. laikoma recidyviste. Policijos departamentas teikia išvadą: asmuo be pilietybės S. S., gim. (duomenys neskelbtini), kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

39. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas gyventi), spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

40. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

41. LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

42. Įvertinusi teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, atsižvelgęs į Policijos departamento išvadą, kurioje vertinta, jog pareiškėjos padarytos nusikalstamos veikos kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, įvertinęs UTPĮ nuostatas, pareiškėjos socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, LVAT praktiką, pagrįstai nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.

43. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas paprieštaravo Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2YT-4014-1021/2022, kuriame nurodyta, kad dokumento asmeniui išdavimas – tai galimybė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, nes buvimo Lietuvos Respublikoje įteisinimas yra reikšminga aplinkybė, lemianti asmens teisinį statusą bei jo teisių įgyvendinimą, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Marijampolės apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog S. S., gimusi (duomenys neskelbtini), gyveno iki 1993 m. liepos 1 d. ir iki šiol gyvena Lietuvos Respublikoje. Juridinio fakto nustatymo metu teismai nesprendžia apie asmenų teisėtą ar neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje, o nustato faktą, t. y. ar buvo toks faktas ar ne. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien tik faktas, kad pareiškėja gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, neįpareigoja Migracijos departamento pareiškėjai išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš UTPĮ 40 straipsnyje išdėstytų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų ir UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas ir nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas gyventi. Nagrinėjamu atveju nustačius atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindą – pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, pareiškėjai teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.

44. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos argumentų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir sprendime nepateikė aiškių ir išsamių argumentų pabrėžia, kad pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalį motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės, 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (šiuo aspektu žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1616-822/2021).

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos pareikštais skundo reikalavimais, įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti atsakovo Sprendimą ir įpareigoti išnagrinėti 2023 m. rugsėjo 5 d. prašymą, teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo byloje nustatytas aplinkybes, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

46. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

47. Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra. Pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė