2022-12-14 Nr. AB-548-3-61-3-00534-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-271-602-2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00534-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2019 m. vasario 22 d. iki 2020 m. sausio 15 d. buvo laikomas suimtas Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN jam nežinomose kamerose, kurių numerių nurodyti negali, kadangi, pareiškėjo teigimu, administracija atsisakė pareiškėjui rodyti kamerų numerius ir vedant pareiškėją maskavo juos, taip darydama kuo didesnį psichologinį spaudimą. Pareiškėjo nuomone, atsakovas jam nesuteikė apgyvendinimui tinkamų patalpų, patalpose buvo įrengti sanitariniai mazgai nesilaikant teisės aktų reikalavimų, naudojimasis jais žemino pareiškėjo garbę ir orumą. Kamerose netinkamai įrengtos techninės iškvietimo priemonės, pareiškėjas suėmimo laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpose, priskiriamose sanitariniam mazgui (pagalbinės patalpos). Atsakovas netinkamai įgyvendino socialinės reabilitacijos integravimosi į visuomenę programas, nesudarė užimtumo sąlygų už kameros ribų, laikė suėmime 23 valandas per parą ypač mažose, blogai vėdinamose, su atviru sanitariniu mazgu rakinamose kamerų tipo patalpose. Dėl netinkamų suėmimo sąlygų pareiškėjas patyrė kankinimus, nežmonišką elgesį, orumą ir garbės pažeminimus, psichologinį spaudimą ir smurtą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo laikomas apgyvendinimui netinkamose patalpose, kuriose įrengtas neatitvertas sanitarinis mazgas, jam tekęs gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN kameros buvo apie 7,7 kv. m ploto, tačiau šį plotą mažino sanitarinio mazgo patalpa, atitverta daline sienele, baldai, kiti įrenginiai ir suimtųjų daiktai. Kamerose visada buvo maksimalus asmenų skaičius, atsižvelgiant į miegamąsias vietas. Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas užėmė apie 1 kv. m grindų ploto, pastebėjo, kad apie sanitarinio mazgo lotą pateikti atsakovo duomenys yra nekorektiški. Pareiškėjo teigimu, sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į kameros plotą. Kadangi pareiškėjas vertino, kad jis buvo apgyvendintas pagalbinėse patalpose, tai jis gyvenamojo ploto apskritai neturėjo ( suteikta 0 kv. m) ir jo teisės buvo pažeistos. Pareiškėjas skundėsi, kad kameroje jis faktiškai negalėjo judėti. Judėti tarp inventoriaus, praustuvės ir klozeto buvo labai nepatogu dėl per mažos ir siauros kameros erdvės.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad kamerose įrengtas netinkama inventorius – tik iš dalies atitvertas sanitarinis mazgas neužtikrino jo privatumo juo naudojantis, prausiantis toje pačioje kameroje. Pareiškėją galėjo stebėti ir pareigūnai (pareigūnės), ir kartu kameroje gyvenę asmenys. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas tualete ir tai viena iš reikšmingiausių aplinkybių, lemiančių Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvės apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimus.

5. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo nesaugiai ir nestandartiškai įrengta sanitarinio mazgo sistema ir jos naudojimas, t. y. suprojektuoti ir grindyse įmontuoti vandens nutekėjimo sifonai, kas jam sudarė nežmoniškas ir kankinimui priliginamas sąlygas. Dėl naudojamo reguliaraus didelio vandens kiekio kamerose kaupėsi drėgmė, veisėsi pelėsis. Būtiniausių kasdieninių buitinių gyvenimo procedūrų atlikimas kiekvieną kartą buvo susijęs su orumo ir garbės pažeminimus. Tokios sąlygos kaip netinkamas sanitarinio mazgo atitvaras, nesuteikta galimybė tinkamai higienai palaikyti, neįrengta ventiliacinė sistema, neįrengta jokia atitvarinių sienelių garso izoliacija, nesudaryta jokia privatumo zona, toje pačioje kameros dalyje atliekamos visos gyvenimo buities procedūros pareiškėjui sukėlė daug nemalonių emocinių patyrimų, ypatingai didelius orumo pažeminimus, psichologinių problemų.

6. Pareiškėjas skundėsi, kad kamerų vėdinimas per langus nebuvo pakankamas, nes atverti langą trukdė vidinės lango grotos, o šaltuoju metų laikotarpiu, jei buvo atveriamas langas, kameroje laikėsi lauko temperatūra. Vandens čiaupai ir kamerų radiatoriai buvo surūdiję, bėgo rudas vanduo, kamera nepakankamai šildoma šaltuoju metų laikotarpiu, todėl kaupėsi drėgmė, pelėsis nutekamojo vandens dvokas.

7. Pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos ir dėl to, kad jis mažoje daugiavietėje kameroje buvo laikomas 23 valandas per parą, atsakovas neorganizavo jokių užimtumo priemonių, pareiškėjui nepaaiškino, kokia veikla už kameros ribų jis gali užsiimti. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas privalėjo užtikrinti, kad jis kuo daugiau laiko praleistų už kameros ribų (8 val. ir daugiau), jam nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti, mankštinti gryname ore, užsiimti įvairia kolektyvine veikla – mokytis, sportuoti, dalyvauti įvairiose programose, žiūrėti video filmus ir pan. Atsakovas įpareigotinas pateikti duomenis, pagrindžiančius, kad buvo galima naudotis užimtumo priemonėmis.

8. Pareiškėjas nurodė, kad galėjo tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, taigi prieš savo valią buvo verčiamas praustis kameroje. Pareiškėjui turi būti sudaryta galimybė nusimaudyti duše ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę, atsižvelgiant į tarptautinių institucijų rekomendacijas, kurios atsakovui buvo neabejotinai žinomos. Pareiškėjo nuomone, atsakovas tuo pagrindu neteisėtai įrengė viduryje kameros vandens nutekėjimo sifoną ir nepagrįstai vertino, kad tokiais savo veiksmais sudarė tinkamas sąlygas švarai palaikyti. Vieną kartą suteiktas per savaitę dušas prieštarauja gerai moralei ir vidaus tvarkos reikalavimui laikytis švaros, tinkamai prižiūrėti savo asmens higieną ir rodyti kitiems pavyzdį. Pareiškėjas dėl galimybės palaikyti kūno švarą nesuteikimo jautėsi nešvarus, patyrė diskomfortą.

9. Pareiškėjas teigė, kad nė vienoje kameroje nebuvo arba neveikė aliarmo sistema, todėl užtrukdavo labai daug laiko prisišaukti pareigūnus, nes beldimas į duris buvo neefektyvus metodas. Aliarmo skambučio nebuvimas ar jo nefunkcionavimas, jam kėlė pavojingą ir nesaugią aplinką, orumo žeminimą, didelius nepatogumus. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K buvo atsisakyta eksploatuoti, kadangi patalpos neatitiko jokių reikalavimų, o tai patvirtina, kad ten sąlygos buvo nežmoniškos.

10. Pareiškėjas dėl išvardytų nežmoniškų, žeminančių garbę ir orumą suėmimo sąlygų patyrė neturinę žalą, kurią vertino 10 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

12. Atsakovas detalizavo Lukiškių TI-K bei Vilniaus PN kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, kamerose gyvenusių asmenų skaičių. Pagal pateiktus duomenis ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką gyvenamosiose patalpose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

13. Atsakovas nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257 (2013 m.), 386–395 (2012 m.), 406–417 (2015 m.), 418–426 (2016 m.) sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (užuolaidos Lukiškių TI-K buvo įrengiamos iki 2017 m. kovo mėn.). Teisės aktai nenustato reikalavimo, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio ir saugumo kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai tarnybos metu bendrauja griežtai laikantis mandagumo ir etikos principų. Vilniaus PN kamerose sanitariniai mazgai įrengti kaip atskiros patalpos.

14. Atsakovo atstovas teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Vilniaus PN patalpos vėdinamos per langus, taip pat įrengta ventiliavimo sistema.

15. Įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos reikalavimus. Įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių aukštis yra 1,6 m, o plotis – 1,2 m. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų.

16. Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. Lukiškių TI-K visose kamerose buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema, ji buvo veikianti ir visi asmenys pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Teisės aktai nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Vilniaus PN kamerose taip pat buvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistema, kuri nuolat remontuojama, kadangi suimtieji (nuteistieji) ją gadina.

17. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis, mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Gyvenamosiose kamerose buvo iškabinama teisinė informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei jų pareigas. Asmenims, laikomiems įstaigoje, buvo nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai. Atsakovas detalizavo, kokios užimtumo priemonės ir programos buvo organizuojamos Vilniaus PN. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse grindžiamas savanoriškumo principu, nuteistieji turėjo savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos, kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo V. V. skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo 254 Eur neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.

19. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kameros ploto trūkumo, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu ir nurodė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas pažymėjo, kad minėtas teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

20. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų buvo nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2019 m. vasario 22 d. iki 2019 m. birželio 28 d.; nuo 2019 m. birželio 28 d. iki 2020 m. sausio 15 d. pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN (Rasų g. 8, Vilniuje). Teismo vertinimu, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 127 paras (kamerų, skirtų 2 asmenims plotas – 7,94 kv. m, kameros Nr. 125, kurioje pareiškėjas buvo laikomas vienas, plotas – 6,48 kv. m). Teismas nustatė, kad Vilniaus PN (Rasų g. 8, Vilniuje) pareiškėjas buvo laikomas 201 parą (kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas plotas buvo nuo 10,25 kv. m iki 13,59 kv. m, laikomų asmenų skaičius – 2). Teismas detalizavo, kokie baldai ir įrenginiai buvo kamerose.

21. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui minimalus tenkantis gyvenamasis plotas būnant Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN (Rasų g. 8, Vilniuje) buvo užtikrintas visas 328 paras, gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo atmetė. Teismas pažymėjo, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad tenkantis vienam asmeniui plotas turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, kadangi reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą patalpoje (kameroje), nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai. Taigi pareiškėjo skunde nurodomi pažeidimai dėl ploto trūkumo, gyvenamųjų patalpų (kamerų) įrengimo negalėjo būti nustatyti, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN veiksmus.

22. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nusiskundimus dėl drėgmės, pelėsio, vėdinimui nepritaikyto lango kamerose. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 17 punktu. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, kad Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN (Rasų g. 8, Vilniuje) kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus, taip pat į bylą pateiktus įrodymus, kad ginčo patalpose vykdoma kenkėjų kontrolė ir naikinimas, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras) patikrinimo aktus, kuriuose Lukiškių TI-K kamerose Nr. 125 ir Nr. 173 pažeidimų nebuvo nustatyta, teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN (Rasų g. 8, Vilniuje) veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo nusiskundimų (vėdinimo, pelėsio ir drėgmės) nebuvo nustatytas. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų higienos sąlygų į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas nesikreipė.

23. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su patalpų nepritaikymu gyvenimui pagal jų rūšinį ir vidaus patalpų įrengimą ir iš to kilusių nepatogumų, nepakankamo gyvenamojo ploto suteikimo, gyvenimo sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams, laikytini abstrakčiais. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl galimų pažeidimų, o kartu su skundu pateikė tik nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ bendro pobūdžio klausimais atsakovui teiktus raštus dėl Lukiškių TI-K pastato kadastro duomenų, Lukiškių TI-K reorganizavimą lėmusių priežasčių ir kt. Teismo vertinimu, kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos namai, žinodami apie higienos normų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas nesikreipė ir į Visuomenės sveikatos centrą, kuris yra kompetentingas atlikti higienos normų reikalavimų laikymosi operatyvinius patikrinimus. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė skundo argumentus dėl patalpų nepritaikymo ir iš to kilusių nepatogumų, nepakankamo gyvenamojo ploto, higienos sąlygų kamerose.

24. Vertindamas skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir nepakankamo privatumo, teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m), patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.)), o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Vilniaus PN (Rasų g. 8, Vilniuje) esančioje patalpose (kamerose) sanitariniai mazgai (klozetas ir praustuvė kartu) buvo įrengti kaip atskira nuo gyvenamosios patalpa, t. y. nuo likusios kameros patalpos atskirta durimis.

25. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Vilniaus PN (Rasų g. 8) patalpų (kamerų) įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, kadangi kamerų tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose nuo 2019 m. birželio 28 d. iki 2020 m. sausio 15 d. buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai (klozetas ir praustuvė kartu) įrengti kaip atskiros patalpos. Tačiau, teismo vertinimu, Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas 1,5 metro aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teismas pažymėjo, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti. Taigi šiuo aspektu teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.). Buvo nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 127 paras, iš jų – 8 paras kameroje buvo laikomas vienas. Teismas darė išvadą, kad 119 parų buvo neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, teismo vertinimu, sanitariniai mazgai, kuriuose įrengtas tik atitvaras – užuolaidos, nelaikytini užtikrinantys privatumą.

26. Nepripažinti pagrįstais pareiškėjo nusiskundimai dėl neveikiančios pareigūnų iškvietimo sistemos, kadangi, teismo vertinimu, atsakovo atstovas patvirtino, jog pareiškėjas nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją; Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN kamerose buvo įrengti ir veikė skubaus iškvietimo mygtukai. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad kamerose nebuvo iškvietimo mygtukų, be to, skunde nebuvo pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su realia grėsme, bet negalėjo išsikvieti pareigūnų. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas neturtinės žalos kilimą siejo vien su teorine galimybe, kad jam galėjo būti sukeltos kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. subjektyviu situacijos vertinimu.

27. Nagrinėdamas skundo argumentus dėl galimybės pasinaudoti dušu tik kartą per savaitę teismas nurodė, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teismo vertinimu, pareiškėjas neneigė, kad tokia naudojimosi dušu tvarka jis turėjo teisę naudotis, todėl pareiškėjo teiginius, susijusius su naudojimusi dušu (t. y. kad pareiškėjui privalėjo būti sudaryta galimybės nusimaudyti duše bent 2 kartus per savaitę) atmetė. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

28. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinamo užimtumo už kameros ribų. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nuostatomis ir pažymėjo, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) Antrojoje bendrojoje ataskaitoje CPT/Inf(92)3 minima aštuonių valandų per dieną rekomendacija yra taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN (Rasų g. 8, Vilniuje) veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu.

29. Teismas detalizavo atsakovo atstovo pateiktus paaiškinimus apie Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN vykdomą užimtumą, galimybę dalyvauti renginiuose, programose, lankytis bibliotekoje ir pan. Teismas pažymėjo, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Teismo vertinimu, pareiškėjas teismui nenurodė argumentų, jog buvo išreiškęs norą dalyvauti socialinės reabilitacijos programose ar tiksliniuose užsiėmimuose, o atsakovas atsisakė tokį pareiškėjo prašymą tenkinti. Atsižvelgs į tai, teismas darė išvadą, kad šiuo aspektu konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN (Rasų g. 8, Vilniuje) veiksmus nebuvo pagrindo.

30. Teismas pripažino, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kadangi Lukiškių TI-K privatumo neužtikrinimas truko nuo 2019 m. vasario 22 d. iki 2019 m. birželio 28 d., todėl neabejotinai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė, kad nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, tačiau žymaus poveikio pareiškėjo sveikatai neturėjo, taip pat buvo atsižvelgta į pažeidimo pobūdį, trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas. Remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 254 Eur ir ją priteisė iš atsakovo. Teismo nuomone, pareiškėjo prašoma neturtinės žalos suma, teismo vertinimu, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

III. 31. Pareiškėjas V. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

32. Pareiškėjas nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų. Skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kodėl vertino atsakovo atstovo pateiktus duomenis kaip tinkamus ir teisėtus, pagal juos atliko skaičiavimus, nepasisakė, kokiais motyvais atmetė pareiškėjo į bylą pateiktus priešingus atsakovo atstovo teiginiams dokumentinius įrodymus.

33. Teismas nepasisakė, kaip jis apskaičiavo baldų ir inventoriaus užimamą patalpos dalį, neanalizavo, kiek pareiškėjas faktiškai turėjo laisvos vietos kameroje. Nepagrįstai pirmos instancijos teismas laikė atsakovo atstovo duomenis patikimais, nustatant kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių minėtose kamerose, kamerų išplanavimus ir inventoriaus išdėstymą kamerose. Pareiškėjas pažymi, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo CPT išaiškinimais vertindamas pareiškėjui tekusį plotą. Pareiškėjas akcentuoja, kad kameroje esantys baldai ir įrenginiai perpildė patalpą, pareiškėjas negalėjo pasinaudoti 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Tokiais savo sprendimais pirmos instancijos teismas pažeidė Europos Sąjungos valstybių narių abipusio pasitikėjimo principą, jog kiekviena iš valstybių (t. y. ir Lietuva) laikosi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ir Konvencijos nuostatų.

34. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų, teismas nesiėmė priemonių įrodymams ištirti, vadovavosi abejones keliančiais įrodymais (nepašalino prieštaravimų). Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo kaip patikimais rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis, neišreikalavo atsakovo teiginius pagrindžiančių įrodymų.

35. Pareiškėjas pažymi, kad pirmos instancijos teismas visiškai ignoravo svarbiausią pareiškėjo pateiktą dokumentinį įrodymą, kuriuo yra pripažįstama, jog tiek Lukiškių TI-K, tiek Vilniaus PN adresu Lukiškių skg. 6, Vilnius, turėjo būti uždaryti, kad būtų nutrauktas asmenų teisių pažeidimas ir jų žalojimas, nes minėtos patalpos neatitiko nei nacionalinių, nei tarptautinių minimalių Žmogaus teisių standartų. Šios aplinkybės buvo nurodytos teismui pateiktame Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. rašte Nr. (1.39E)7R-1514; jomis turėjo būti remiamasi sprendžiant ir dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, ir dėl to, kad atsakovo atstovas nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Taigi teismas, laikydamas atsakovo atstovo teiginius pagrįstais duomenimis ir tinkamais byloje įrodymais, atmetė pareiškėjo skundo dalį. Teismas buvo šališkas, jo sprendimas negali būti pripažintas teisingu.

36. Pareiškėjas akcentuoja, kad ne jam tenka pareiga tikrinti ir rinkti įrodymus, kaip suėmimo įstaigos laikosi teisės aktų reikalavimų. Teismas vadovavosi tuo principu, kad atsakovo atstovas laikosi teisės aktų, tačiau pareiškėjas skunde nurodė ne tik neteisėtus atsakovo veiksmus, bet ir pateikė įrodymus. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kuomet jam reikėjo pasinaudoti aliarmu dėl sukelto jam pavojaus, tačiau pagal situaciją aišku, kad jeigu nėra įrengta arba neveikiantis aliarmo skambutis, tai pareiškėjas neturėjo galimybės juo pasinaudoti ir tikėtis greitos pagalbos, o tai kėlė baimę, nesaugumo jausmą.

37. Pareiškėjas nesutinka su teismo apskaičiuotu kartu su pareiškėju gyvenusių asmenų skaičiumi kamerose. Šie teismo skaičiavimai atitinka atsakovo pateiktus duomenis, tačiau pareiškėjas pažymi, kad jis skunde nurodė, kad šie duomenys nėra tikslūs. Teismo kartu buvusių asmenų skaičiavimo taikyta metodika iš esmės nesiskiria nuo atsakovo atstovo pateiktų duomenų. Manytina, kad paros metu asmenų skaičius kameroje kito, tiksliam suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui nustatyti būtina patikrinti konkrečios kameros minėtos dienos apgyvendintų asmenų kaitą, kuri fiksuojama Departamento direktoriaus 2017 m. gruodžio 7 d. įsakyme Nr. V-529 nustatyta tvarka. Pareiškėjas tvirtinta, kad teismo skaičiavimai netikslūs, neteisingi, paremti tik atsakovo pateiktais duomenimis, atlikti neištyrus aktualių įrodymų visumos. Suimtųjų skaičių minėtose kamerose apskaičiavimo metodika laikytina pagrįsta, kai asmenų skaičius apskaičiuojamas pagal minėtoje kameroje minėtu laiku buvusių įrengtų miegamų vietų skaičių.

38. Pareiškėjo teigimu, teismas nereikalavo atsakovo paaiškinimų, kokiais būdais gauti sanitarinių mazgų užimamų plotų išmatavimai, nevertino, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nepritaikytos apgyvendinimui, t. y. jis gyveno sanitarinio mazgo patalpose, pakartoja skundo teiginius dėl to, kad neįmanoma apskaičiuoti sanitarinio mazgo ploto (nėra oficialių, teisėtų kadastro duomenų), nebuvo įrengta ventiliacija.

39. Pareiškėjas pažymi, kad, tikėtina, buvo pažeistos jo procesinės teisės šioje byloje, nes jis nebuvo supažindintas su byloje esančiais visais dokumentais, kuriuos teikė atsakovas į bylą. Pareiškėjas apie tai, kad galbūt nebuvo supažindintas su visais atsakovo dokumentais, sprendė iš teismo sprendimo turinio. Taigi byloje nebuvo užtikrintas ginčo šalių lygiateisiškumas. Pareiškėjas skunde prašė, kad būtų suteikta galimybė pateikti rašytinius papildomus paaiškinimus į atsakovo teikiamus duomenis.

40. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas netinkamai įvertino aplinkybes (nenustatė pažeidimo), susijusias su sanitarinio mazgo įrengimu ir dėl to kilusiais padariniais. Pareiškėjas tvirtina, kad teismų praktikoje pripažinta, jog nevisiškas sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios patalpos ploto ar įėjimo į sanitarinį mazgą uždengimas užuolaida nelaikytinas asmenų privatumą užtikrinančiu sanitarinio mazgo įrengimu. Teismo diskrecija nustatyti priteistinos kompensacijos dydį už pažeidimus negali per daug nukrypti nuo nacionalinių ir tarptautinių teismų praktikos, sprendžiant dėl tų pačių aplinkybių. Neturtinės žalos atlyginimas turi būti proporcingas pareiškėjo patirtoms nežmoniškoms sąlygoms, viršijančioms su suėmimu neišvengiamai patiriančius nepatogumus.

41. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsileipime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti.

42. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

43. Vilniaus PN nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pripažinta, kad tam tikrais laikotarpiais nebuvo užtikrintas tinkamas sanitarinių mazgų įrengimas ir taip pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas.

44. Vilniaus PN pažymi, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose buvo paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Įstaiga plotą galėjo nurodyti apytiksliai. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurios plotas apie 0,56 kv. m. Vilniaus PN nurodė konkrečias kameras, kuriose sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

45. Atsakovo atstovas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Be to, pareiškėjas neįrodė, kad jam kilo neturtinė žala.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 46. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktų reikalavimus atitinkančių suėmimo sąlygų, atlyginimo.

47. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas 119 parų buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo pilnai izoliuotas nuo likusio kameros ploto ir įrengtas kaip atskira kabina, ir konstatavo, kad šiuo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu bei nusprendė, kad pareiškėjo patirtiems išgyvenimams kompensuoti pakankamas 254 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Kitus pareiškėjo nusiskundimus teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus, taip pat netenkino skundo reikalavimo priteisti 10 000 Eur neturtinę žalą.

48. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus padavė pareiškėjas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN.

49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismo sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų, yra priimtas remiantis tik atsakovo pateiktais įrodymais, kurie negali būti vertinami kaip patikimi ir teisingi. Teismas buvo šališkas, nereikalavo daugiau ir išsamių įrodymų iš atsakovo, todėl netinkamai vertino pareiškėjo nusiskundimus dėl jam tekusio ploto kamerose, kamerų perpildymo, nepagrįstai neatsižvelgė, kad kameros plotą užėmė baldai ir įrenginiai, nepagrįstai nenustatė pažeidimų dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko neįrengimo, privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge. Pareiškėjas nurodo, kad teismas buvo šališkas, pažeidė pareiškėjo procesines teises, nes, pareiškėjo nuomone, teismas nepateikė pareiškėjui visos bylos medžiagos, kuria jis disponavo.

50. Atsakovas apeliaciniame skunde pažymi, kad sanitarinio mazgo patalpos buvo atitvertos 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, todėl nėra pagrindo nustatyti atsakovo neteisėtus veiksmus ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.

51. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

52. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos duomenis ir nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, vadovavosi iš esmės tik atsakovo atstovo pateikta pozicija, kas patvirtina teismo šališkumą, akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017).

53. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisėtam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino įrodymo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. rašto Nr. (1.39E)7R-1514. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo akcentuojamas dokumentas yra bendro pobūdžio, o nuteistų asmenų ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kiekvienu atveju vertinami individualiai, analizuojant bylos duomenų visumą apie konkretų asmenį ir jo laikymo ginčo laikotarpiu konkrečiose kalinimo įstaigos patalpose sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-770-442/2021).

55. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

56. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

57. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su kartu su pareiškėju kamerose Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN gyvenusių asmenų skaičiumi, teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui šių duomenų nedetalizavo, nurodė, kad kamerose buvo visada maksimalus skaičius asmenų, atsižvelgiant į miegamąsias vietas. Be to, pareiškėjas savo skundo negrindė aplinkybe, kad kamerose buvusių asmenų skaičius kito. Atsakovas, atstovaujamas Vilniaus PN, atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodė konkrečias kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ir kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui minėtas procesinis dokumentas buvo išsiųstas, jį gavęs pareiškėjas atsakovo atstovo duomenų nei dėl asmenų skaičiaus, nei dėl kamerų ploto neginčijo, neteikė jokių savo argumentų, įrodymų ir apskaičiavimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nepateikus iš esmės visiškai jokių įrodymų, konstatuotina, kad Vilniaus PN į bylą pateiktų duomenų pakako, jog būtų nustatytas pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas kalinimo laikotarpiu, tad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo nesiremti atsakovo atstovo duomenimis (įrodymais).

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo procesinės teisės buvo pažeistos. Kaip jau buvo nustatyta, pirmosios instancijos teismas, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą, jį pareiškėjui skunde nurodytu adresu išsiuntė. Šie veiksmai atitinka ABTĮ 71 straipsnyje nustatytą pareigą teismui gavus iš atsakovo rašytinį atsiliepimą, jo nuorašus išsiųsti proceso šalims. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas pagal ABTĮ 52 straipsnio 2 dalį turi teisę, be kita ko, reikšti prašymus. ABTĮ 49 straipsnyje įtvirtinta proceso dalyvių teisė teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga (įskaitant elektroninę bylą) ir teismo (teisėjo) leidimu gauti mokamas jų kopijas (skaitmenines kopijas) bei išrašus. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, siekdamas susipažinti su bylos medžiaga, tačiau ši teisė jam nebuvo užtikrinta. Teisėjų kolegija nenustatė, kad buvo varžoma pareiškėjo procesinė teisė teikti procesinio pobūdžio prašymus ir pan. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl jo procesinių teisių pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

59. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl aliarmo iškvietimo (signalizacijos) mygtukų nebuvimo, pažymėtina, kad pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminio iškvietimo mygtukas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-758-261/2021). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių aplinkybių nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė.

60. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo metodikos (pareiškėjo įsitikinimu, iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuotas plotas, kurį užima baldai ir kitas inventorius), teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN kamerose, ginčui aktualus Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.. Analogiški reikalavimai vienam asmeniui turinčiam tekti minimaliam plotui tardymo izoliatoriaus kamerose nustatyti ir Departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punkte (toliau – ir Įsakymas Nr. V-109).

61. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįsta pirmosios instancijos išvada, kad vertintu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN kamerose tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus – pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto skaičiavimo metodikos apeliacinės teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teiginiai, jog teismas turėjo iš gyvenamosios patalpos ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo plotą ir baldus, nepagrįsti, nes neatitinka teisinio reguliavimo ir teismų suformuotos praktikos.

62. Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio tikėtiną pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais.

63. Kadangi Konvencija jokių konkrečių kalinamiems asmenims gyvenamojo ploto normų nenustato, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m), kuri nustatyta ir nuo 2019 m. kovo 6 d. įsigaliojusiame Įsakyme Nr. V-109. Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui tekęs plotas, apskaičiuotas iš bendro konkrečių kamerų ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, visais atvejais viršija 3 kv. m ribą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas vertintu laikotarpiu buvo laikomas ir nacionalinės teisės, ir Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus atitinkančio ploto Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN kamerose.

64. Dėl Vilniaus PN apeliacinio skundo argumento, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus, pažymėtina, kad EŽTT yra konstatavęs, jog kamerų įrengimas taip, jog sanitarinis mazgas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Tokios pat pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1436-968/2021).

65. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Lukiškių TI-K kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele (užuolaida) nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą yra pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019). Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 127 paras, iš jų – 8 paras kameroje buvo laikomas vienas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą šį laikotarpį (t. y. 127 paras) Lukiškių TI-K buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Nors atsakovo atstovas tvirtino, kad Lukiškių TI-K kamerose asmens privatumui užtikrinti sanitariniame mazge buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, tačiau šiems teiginiams pagrįsti atsakovo atstovas nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.

66. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, kad laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, buvo neužtikrintas jo privatumas, tačiau neteisingai nustatė pažeidimo laikotarpį, kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, truko ne 119 parų, o 127 paras.

67. Dėl apeliacinių skundų argumentų, kuriais nesutinkama su pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

68. Įvertinus atsakovo atstovo padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (127 paras, iš jų kurių 8 paras kameroje buvo laikomas vienas, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), atsižvelgus į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus bei į naujausią EŽTT praktiką (žr., pvz., EŽTT 2022 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Einikis ir 4 kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 43277/20, 49994/20, 50514/20, 51079/20, 54383/20), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priteista 254 Eur suma yra per maža kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti, todėl ji didinama iki 1 500 Eur.

69. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau netinkamai nustatė pažeidimo laikotarpį ir pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisiama 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 6 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo V. V. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo V. V. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Ernestas Spruogis