2020-03-10 Nr. AB-5501-3-62-3-01502-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1462-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01502-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 18 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (I t., b. l. 1–3, 110).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. birželio 12 d. buvo kalinamas kamerose, kurios buvo perpildytos ir jose pareiškėjui teko mažesnis plotas nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Papildomai baldai dar labiau mažino kameros plotą. Manė, kad iš kameros ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Teigė, kad kameroje buvo tamsu, gulint 1-ojo aukšto lovose skaityti ar rašyti buvo neįmanoma. Kamera Nr. 222 buvo avarinės būklės. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų juto diskomfortą, papildomus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, kančią, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą. Vadovaudamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika bei Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK), prašė teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į skundą (I t., b. l. 9–13) prašė pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, t. y. pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas tinkamas suėmimo vykdymo sąlygas (minimalų asmeniui kameroje tenkantį plotą) buvo pažeista 3 dienas, o reikalavimą dėl 18 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

4. Nurodė, kad pareiškėjui ginčo nagrinėjimui aktualiu laikotarpiu Kauno TI buvo tik 3 dienas pažeistas teisės aktuose nustatytas minimalus asmeniui kameroje tenkantis plotas, kada pareiškėjui teko 3,37 kv. m ploto. Pažymėjo, kad pažeidimas nebuvo tęstinis, pažeidimo mastas buvo itin nežymus. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato tam tikrų baldų bei įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Teigė, kad visuomenės sveikatos centrai reguliariai atlieka kamerų patikrinimus, siekiant nustatyti, kaip įstaigoje laikomasi higienos normų reikalavimų. Kameros yra įrengtos taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Paaiškino, kad pareiškėjas nusiskundimų dėl laikymo sąlygų Kauno TI nėra pateikęs. Pareiškėjas nekonkrečiai argumentuoja savo patirtą neturtinę žalą, nurodo nepagrįstas aplinkybes, neįrodo kalinimo sąlygų sukeltos neturtinės žalos fakto. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo prašymas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas. Atsakovo atstovas prašė taikyti trejų metų senaties terminą.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė R. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 50 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai 2015 m. liepos 20 d. – 2016 m. birželio 12 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Kauno TI, atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (I t., b. l. 135–141).

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių, 1.131 straipsnio 2 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Kauno TI laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. birželio 12 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, depresiją, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. liepos 19 d. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. liepos 19 d. buvo pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. liepos 19 d. atmesta kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

7. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu.

8. Teismas, remdamasis Kauno TI pateiktais duomenimis, darė išvadą, kad teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto pareiškėjui nebuvo užtikrintas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. 20 val. iki 2015 m. rugsėjo 25 d. 20 val. ir nuo 2015 m. spalio 3 d. iki 2015 m. spalio 5 d. taigi, iš viso 3 paras.

9. Teismas taip pat pažymėjo, jog įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Taigi, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas darė išvadą, jog pareiškėjui kalint Kauno TI ginčo laikotarpiu 3 paras nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko 0,23 kv. m ploto).

10. Dėl pareiškėjo teiginio, jog kamerose trūko šviesos, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintų Lietuvos higienos normų HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir HN 76:2010) 22 punktu, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir HN 134:2015), 14 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.3 punktu.

11. Teismas nustatė, jog atsakovo atstovas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu apšvieta buvo tikrinama kamerose Nr. 213 bei Nr. 336, kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvieta nebuvo tikrinama. Pateiktame 2016 m. kovo 30 d. Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. 36-457(7) nurodyta, kad dirbtinis apšvietimas tikrintose kamerose (tarp jų ir kamerose Nr. 213 bei Nr. 336) atitinka HN 134:2015 reikalavimus. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose ginčo patalpose aktualiu laikotarpiu, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti. Taip pat pažymėta, kad nėra duomenų, jog pats pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą, prašydamas atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno.

12. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad kameroje Nr. 336 vasarą buvo labai karšta, kamera Nr. 220 avarinės būklės, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nebuvo vertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

13. Byloje duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų Kauno TI vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

14. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, kalinimas perpildytose kamerose bei higienos normų neužtikrinimas nurodytu kalinimo laikotarpiu sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 18 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma buvo pažeista tik 3 paras, o higienos normų pažeidimai nebuvo tokie intensyvūs. Be to, byloje nebuvo jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Byloje nepateikta įrodymų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą ar higienos normų nesilaikymas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus.

15. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 18 000 Eur suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50 Eur, kuri ir priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, o kita pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

III. 16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, apeliaciniame skunde (I t., b. l. 172–176) prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 4 d. sprendimo dalį dėl 50 Eur neturtinės žalos priteisimo, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į minimalaus ploto, tenkančio asmeniui kameroje, užtikrinimą buvo pažeista, o pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas nepagrįstai, nes yra neproporcingas padarytai neturtinei žalai. Nusprendus netenkinti Kauno TI prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pakeitimo, sumažinti R. G. priteistą sumą.

17. Atsakovas neginčija teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjui 3 dienas nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui kameroje tenkantis plotas (3,6 kv. m), tačiau mano, jog pareiškėjui neturėjo būti priteista neturtinė žala pinigais. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog teismo sprendime buvo konstatuota, kad duomenų apie pareiškėjo pablogėjusią fizinę ar psichinę sveikatą laikymo Kauno TI metu nėra, nenustatyta, kad pareiškėjas kalinimo metu kokiu būdu skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų perpildymo ar su tuo susijusių nepatogumų, nenustatyta, kad Kauno TI pareigūnai ir kiti darbuotojai būtų tyčia siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skundą pateikė po beveik 3 metų nuo nustatyto pažeidimo.

18. Atsakovas nurodo, kad ploto pažeidimas buvo atsitiktinis ir mažareikšmis. Tik 3 paras trūko 0,384 kv. m, o higienos normų pažeidimų nebuvo užfiksuota. Taip pat pažymi, kad pareiškėjui buvo užtikrinta pakankama judėjimo laisvė su galimybėmis pasirinkti veiklą už kameros ribų. Be to, Kauno TI nuolat tikrinamas visuomenės sveikatos centrų, kurie grubių pažeidimų Kauno TI nenustato.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų neužtikrinimu Kauno TI, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. liepos 19 d. galimai padarytos žalos taikęs ieškinio senatį, o dėl likusios skundo reikalavimo dalies konstatavęs, kad 3 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kameroje, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą padavė atsakovas, prašydamas jį pakeisti, parenkant kitą pažeistos teisės atlyginimo būdą arba sumažinant priteistos lėšų sumos neturtinei žalai atlyginti dydį.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo ypač detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 3 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (kai jam teko 3,36 kv. m ploto).

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

26. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir jos atlyginimo būdo ir / ar dydžio, pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

27. Įvertinusi atsakovo atstovo padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirtą diskomfortą, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo tiek parinktas pažeistų teisių gynimo būdas, tiek apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis (50 Eur) yra proporcinga ir adekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

28. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialiosios teises normas, priėmė sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais bei ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė