2018-04-11 Nr. AB-7356-3-61-3-00979-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-614-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00979-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 12.13.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui E. P. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2015 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (32.42‑31‑1)RM‑23268 bei 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (32.42-31-1)RM-26372 (toliau – ir VMI sprendimai); 2) įpareigoti atsakovą pripažinti pareiškėjo 8 454,30 Eur pajamas, įgytas mokestiniu laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., pardavus gyvenamąją patalpą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir butas), neapmokestinamosiomis pajamomis; 3) įpareigoti atsakovą leisti pareiškėjui patikslinti mokestinio laikotarpio nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. deklaraciją.

2. Paaiškino, kad jis kartu su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise 2011 m. rugsėjo 7 d. įsigijo ginčo butą. Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 4 d. sudarė preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, o 2014 m. sausio 17 d. perleido nuosavybės teises į butą. Už gautas lėšas pareiškėjas bei jo sutuoktinė įsigijo kitą gyvenamąją patalpą.

3. Nurodė, kad keletą kartų žodžiu kreipėsi konsultacijos į mokesčių administratorių dėl gautų lėšų už parduotą butą. Vėliau gavo pranešimą iš VMI, kad apskaitos data yra 2015 m. rugpjūčio 25 d., taip pat nurodytas 8 454,30 Eur dydžio nesumokėtas gyventojų pajamų mokestis už mokestinį laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. 2015 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Vilniaus AVMI) su raštišku prašymu pripažinti ginčo pajamas pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 54 punktą neapmokestinamosiomis pajamomis, taip pat leisti patikslinti pateiktą deklaraciją už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d iki 2014 m. gruodžio 31 d., tačiau nesulaukė jokio atsakymo.

4. Pareiškėjas 2015 m. spalio 8 d. pakartotinai kreipėsi į Vilniaus AVMI su analogišku prašymu. Vilniaus AVMI 2015 m. spalio 28 d. informavo pareiškėją, jog siekiant pajamas, įgytas mokestiniu laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. pardavus ginčo butą, pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktą pripažinti neapmokestinamosiomis pajamomis, pareiškėjas turėjo būti deklaravęs gyvenamąją vietą parduoto nekilnojamojo turto adresu. Tačiau nei pareiškėjo, nei jo sutuoktinės gyvenamoji vieta nebuvo deklaruota minėtu adresu, todėl Vilniaus AVMI nurodė, jog pareiškėjas privalo įrodyti aplinkybę, kad jo faktinė gyvenamoji vieta buvo būtent šiuo adresu.

5. Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į Vilniaus AVMI su pakartotiniu prašymu ir, be kita ko, pateikė papildomus įrodymus, jog jis su šeima faktiškai gyveno ginčo bute ir jis buvo naudojamas šeimos reikmėms.

6. Vilniaus AVMI 2015 m. gruodžio 4 d. pareiškėjui pateikė atsakymą, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo fakto, jog jo deklaruota gyvenamoji vieta buvo nurodyta buto adresu. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į centrinį mokesčių administratorių dėl Vilniaus AVMI 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimo atsisakyti pripažinti jo įgytas pajamas neapmokestinamosiomis pajamomis. VMI pateikė pareiškėjui 2016 m. vasario 5 d. atsakymą, kad laikosi nuomonės, jog GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte nustatyta pajamų mokesčio lengvata jo atveju negali būti taikoma, nes neatitinka GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte nustatytų sąlygų.

7. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus AVMI neaptarė jo pateiktų dokumentų ar kitų įrodymų, nenurodė, dėl kokių konkrečių priežasčių pateikti įrodymai nėra pakankamas pagrindas gautas pajamas, pardavus gyvenamąjį būstą, pripažinti neapmokestinamosiomis pajamomis. Taip pat nenurodė, kokius papildomus dokumentus reikėtų pateikti pareiškėjui, norint neabejotinai įrodyti, kad, nors jo gyvenamoji vieta nebuvo deklaruota ginčo buto adresu, tačiau faktiškai jis ten gyveno.

8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.14 straipsnio 1 dalį nepilnamečių fizinių asmenų nuolatine gyvenamąja vieta laikoma jų tėvų ar globėjų (rūpintojų) nuolatinė gyvenamoji vieta. Faktas, kad mažametės dukros gyvenamoji vieta buvo įregistruota buto adresu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas taip pat gyveno bute kartu su savo šeima, t. y. sutuoktine bei mažamete dukra. CK 2.16 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena, t. y. asmens asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centras. Vien tai, kad pareiškėjas nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos buto adresu, nekeičia faktinių aplinkybių, jog jis nuo pat buto įsigijimo faktiškai gyveno šiame bute, ir butas buvo naudojamas šeimos reikmėms. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. S2-6757-905/2014 nustatyta, kad ginčo butas yra pareiškėjo šeimos turtas. Platesnis tyrimas turėjo būti atliekamas ir taikant turinio viršenybės prieš formą principą.

9. Pareiškėjo nuomone, GPMĮ 17 straipsnyje 1 dalies 54 punkte nurodytos lengvatos taikymas nepagrįstai siejamas su gyvenamosios vietos deklaravimu, lengvatos taikymo galimybė turėtų būti vertinama kur kas plačiau, t. y. ar gyventojas nuosavybės teise turi kitų nekilnojamojo turto objektų, kuriuos pardavęs galėtų pasinaudoti minėta lengvata.

10. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11. Teigė, kad GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte nustatyta pajamų mokesčio lengvata nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, nes neatitinka esminių GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte nustatytų sąlygų, t. y. pastaruosius 2 metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn gyventojo gyvenamoji vieta nebuvo deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka.

12. Nurodė, kad ginčo butas sutuoktinių buvo įsigytas 2011 m. rugsėjo 7 d. bendrąja jungtinės nuosavybės teise, kito asmens nuosavybėn parduotas 2014 m. sausio 17 d. Pagal turimus duomenis pareiškėjas 2014 m. metinę pajamų deklaraciją pateikė 2015 m. balandžio 29 d., 2015 m. rugpjūčio 11 d. pateikė patikslintą 2014 m. GPM308 metinę pajamų deklaraciją, kurios GPM308T priede deklaravo turto pardavimo pajamas. Nuo skirtumo tarp pardavimo ir įsigijimo kainų buvo apskaičiuotas mokėtinas pajamų mokestis. 2015 m. rugpjūčio 11 d. pateiktos patikslintos metinės pajamų deklaracijos GPM308T priede pareiškėjas deklaravo 335 000 Lt buto pardavimo pajamų ir 129 407,5 Lt su turto pardavimu susijusių išlaidų. Pagal pareiškėjo pateiktą patikslintą deklaraciją buvo apskaičiuota mokėtina pajamų mokesčio suma, kuri nebuvo sumokėta, todėl atsirado mokestinė nepriemoka.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo E. P. prašė skundą tenkinti remdamasi iš esmės analogiškais motyvais kaip ir pareiškėjas.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde iš esmės nepagrįstai tapatina deklaruotos gyvenamosios vietos ir gyvenamosios vietos sąvokas. Šios sąvokos teisės aktuose yra skirtingai sureguliuotos. Nagrinėjamą klausimą dėl turto pardavimo pajamų nepripažinimo neapmokestinamosiomis pajamomis reguliuoja GPMĮ ir Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas, t. y. viešoji teisė, o pareiškėjas iš esmės remiasi civiline teise.

16. Teismas sutiko, kad susidūrus su viešosios teisės normomis nereglamentuotais teisiniais santykiais galimas subsidiarus privatinės teisės normų taikymas. Tą tiesiogiai nustato CK 1.1 straipsnis, tačiau šiame straipsnyje aiškiai nustatyta, kad CK normos viešojo administravimo srityje taikytinos tik tais atvejais, kai tai yra įsakmiai nurodyta CK ir kai viešojo administravimo santykiai nėra tiesiogiai reglamentuoti viešosios teisės normomis.

17. Nagrinėjamą teisinį santykį tiesiogiai reglamentuoja GPMĮ ir Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas, todėl net ir pripažinus, kad ginčo butas buvo pareiškėjo gyvenamoji vieta ar kad tai buvo šeimos turtas privatinės teisės prasme, ši aplinkybė neturėtų reikšmės vertinant pareiškėjo apmokestinimą pagal GPMĮ.

18. GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte nustatytos sąlygos pripažinti pajamas neapmokestinamosiomis yra formalios ir expressis verbis reikalauja gyvenamosios vietos deklaravimo. Taigi gyvenamosios vietos deklaravimas teisės aktų nustatyta tvarka yra ta būtina sąlyga pripažinti turto pardavimo pajamas neapmokestinamosiomis pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktą. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė neginčijo, kad teisės aktų nustatyta tvarka nedeklaravo savo gyvenamosios vietos buto, kurį vėliau pardavė, adresu, todėl neįvykdę privalomų įstatymo reikalavimų neteko teisės pasinaudoti mokestine lengvata.

19. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai turto pardavimo pajamų nepripažino neapmokestinamosiomis pajamomis.

III. 20. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

21. Pareiškėjas akcentuoja, jog nagrinėjamoje byloje teismas viešosios ir privatinės teisės ribų, atsižvelgiant į teisinių santykių reglamentavimą, nenustatė, o tik formaliai pasisakė, kad GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punkto nuostatos yra formalios ir expressis verbis reikalauja gyvenamosios vietos deklaravimo. Šiuo atveju viešajai teisei nereglamentuojant gyvenamosios vietos apibrėžimo, pareiškėjas pagrįstai vadovavosi civilinės teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis fizinio asmens gyvenamosios vietos nustatymo pagrindus. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl jo šeimos faktinės gyvenamosios vietos, remdamasis tuo, kad šie pareiškėjo argumentai buvo paremti civilinės teisės normomis. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti ir taikyti CK nuostatas, kurios apibrėžia, kas yra laikoma gyvenamąja fizinio asmens vieta, ir, įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus, tenkinti pareiškėjo skundą.

22. Nurodo, kad byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas bei jo sutuoktinė kartu su vaiku gyveno bute. Šią aplinkybę patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. S2-6757-905/2014, pareiškėjo mažametės dukters deklaruota gyvenamoji vieta buvo bute, dabartinės buto savininkės bei tame pačiame name, priešais gyvenančio kaimyno rašytiniai paaiškinimai, elektroniniai ir kitokio pobūdžio užsakymai, atliekami buto adresu, elektroninis laiškas Vilniaus apskrities policijos komisariatui, mokėjimų išklotinės.

23. Pažymi, kad neatsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė nebuvo deklaravę savo gyvenamosios vietos buto adresu, reikia įvertinti realias aplinkybes, kad faktiškai pareiškėjas su visa šeima visada (t. y. daugiau kaip 2 metus) gyveno šiame bute, o pardavę šį butą sutuoktiniai iš karto įsigijo kitą šeimos turtą. Nors šis klausimas buvo iškeltas skunde, pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė, kodėl šiuo atveju nebuvo taikytas turinio prieš formą principas. Vien tik formalaus reikalavimo – gyvenamosios vietos deklaravimo – nesilaikymas negalėjo atimti iš pareiškėjo teisės pasinaudoti GPMĮ įtvirtinta lengvata.

24. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

25. Nesutinka, jog šiuo konkrečiu atveju susiklostęs teisinis santykis nėra reglamentuotas viešosios teisės normomis, nes Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje aiškiai nurodyta gyvenamosios vietos sąvoka („Gyvenamoji vieta pagrindinė vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs“), o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kas yra laikoma gyvenamosios vietos deklaravimu („Gyvenamosios vietos deklaravimas – gyvenamosios vietos adresą sudarančių ir kitų šiame įstatyme nustatytų duomenų pateikimas gyvenamosios vietos deklaravimo įstaigai“), todėl GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkto nuostata dėl gyvenamojo būsto pardavimo pajamų priskyrimo neapmokestinamosioms pajamoms tuo atveju, jeigu jame pastaruosius dvejus metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn buvo gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, turėtų būti vertinama vienareikšmiškai, t. y. jei gyventojas teisės aktų nustatyta tvarka gyvenamajame būste nedeklaravo gyvenamosios vietos (nors ir faktiškai gyveno jame pastaruosius dvejus metus iki tokio būsto pardavimo arba kitokio perleidimo nuosavybėn), tokio būsto pardavimo pajamos yra laikomos gyventojo apmokestinamosiomis pajamomis GPMĮ nustatyta tvarka.

26. Pažymi, kad nors bute buvo deklaruota nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, tačiau nepilnametis vaikas nėra būsto bendrasavininkis.

27. Nurodo, kad administruojant mokesčius vadovaujamasi ne tik turinio viršenybės prieš formą principu, bet ir kitais MAĮ principais, t. y. teisingumo ir visuotinio privalomumo principais. Mokesčių visuotinio privalomumo principas yra suprantamas kaip kiekvieno mokesčių mokėtojo prievolė mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikantis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokesčių mokėtojas, vadovaudamasis mokesčių įstatymais, privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Tuo tarpu teisingumo ir visuotinio privalomumo principo nuostata įpareigoja mokesčių administratorių, administruojant mokesčius, vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais (t. y. elgtis atidžiai, teisingai ir sąžiningai). Taikant turinio viršenybės prieš formą principą, viena vertus, realus mokestinio teisinio santykio turinys bus tinkamai identifikuotas, jis (turinys) nebus pakeistas, taip nesukuriant mokesčių mokėtojui įstatymuose nenumatytų pareigų, ir, kita vertus, mokesčių mokėtojas neįgis nepagrįstos mokestinės naudos, kaip, pavyzdžiui, šiuo atveju, remiantis turinio viršenybės prieš formą principu, yra siekiama pasinaudoti mokesčių lengvata.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl turto pardavimo pajamų nepripažinimo neapmokestinamosiomis pajamomis pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 54 punktą.

29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

30. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 17 straipsnyje išvardinta, kokios pajamos yra neapmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu.

31. Šio straipsnio 1 dalies 54 punkte nurodyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, buvo trumpesnį negu šios dalies 53 punkte nurodytą laiką, gautos pajamos, kurios per vienus metus nuo tokio būsto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn yra panaudojamos kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame gyventojas teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui.

32. Visos analizuojamoje teisės normoje įtvirtintos pajamų pripažinimo neapmokestinamosiomis sąlygos yra būtinosios, todėl, neišpildžius nors vienos iš sąlygų, nėra pagrindo pripažinti pajamas neapmokestinamomis.

33. Nagrinėjamu atveju yra aktuali sąlyga, kad parduotame gyvenamajame būste turėjo būti ir gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka.

34. Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad gyvenamoji vieta – pagrindinė vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs; o 1 dalyje – jog gyvenamosios vietos deklaravimas – gyvenamosios vietos adresą sudarančių duomenų pateikimas deklaravimo įstaigai.

35. Bylos medžiaga nustatyta ir dėl šios aplinkybės tarp šalių ginčo nėra, kad pareiškėjas parduoto ginčo buto adresu savo gyvenamosios vietos nebuvo deklaravęs, todėl, nesant vienos iš būtinųjų pajamų pripažinimo neapmokestinamomis sąlygos, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui nurodė, jog pagrindo taikyti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 54 punktą nėra.

36. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jo ir visos šeimos faktinės gyvenamosios vietos ginčo bute priešingos išvados nesuponuoja, nes, kaip jau buvo minėta prieš tai, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 54 punktas imperatyviai reikalauja, kad parduotame gyvenamajame būste būtų ir gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka.

37. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pagrindo remtis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis nėra, nes analizuojami teisiniai santykiai sureguliuoti viešosios teisės normomis. Taip pat nėra pagrindo remtis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintu turinio viršenybės prieš formą principu („Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai“), nes šiuo atveju tarp šalių joks ginčas dėl bylos faktinių aplinkybių nekyla, santykių veiklos turinys yra aiškus ir niekaip nepaneigia imperatyvios Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte įtvirtintos sąlygos (parduotame gyvenamajame būste turėjo būti gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka) taikymo būtinybės.

38. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

39. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius