2013-06-12 Nr. AB-2696-3-61-3-03599-2010-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1202/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03599-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1−28) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) sprendimą Nr. 11D(P)-3692 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) panaikinti 2010 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VRM) sprendimą Nr. 1D-8856-(2) kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 3) įpareigoti Tarnybą ir VRM ateityje mokėti nustatyto dydžio pensiją; 4) priteisti iš Tarnybos ir VRM neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) priteisti iš atsakovų VRM ir Lietuvos valstybės 1 000 Lt neturtinę žalą; 6) priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; 7) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su atitinkamu prašymu.

Paaiškino, kad 2009 m. pareiškėjui buvo mokama 3 260 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija per mėnesį. Nuo 2010 m. sausio mėn. pareiškėjas gavo sumažintą pensiją – 2 227,68 Lt. Teigė, kad jo konstitucinės teisės ir interesai buvo pažeisti taikant Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 4 dalį. Pareiškėjo teigimu, VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas paneigia pareigūnų ir karių valstybinių pensijų iš Konstitucijos kylančios pareigūno ir kario materialinės garantijos ir konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius reikalavimus.

Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m.gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimais, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu. Teigė, kad VRM veiksmai perskaičiavus ir išmokėjus sumažintą pensiją yra neteisėti ir nepagrįsti bei galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas. Pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Seimo kaltė priimant Laikinąjį įstatymą kvalifikuotina kaip neatsargumas. Neatsargūs valstybės veiksmai lėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pareigūnų pensijos daliai. Atsižvelgdamas į tai, kad iš vienos pusės Lietuvos valstybei taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų VRM veiksmų nebuvo išmokėta visa priklausanti valstybinė pensija, abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas siekė neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, nes patyrė žalą dėl Laikinojo įstatymo ir VPĮ nuostatų taikymo.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad VRM ir Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo. Pažymėjo, kad pareiškėjas reikalaudamas iš VRM turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo neįrodė, kad minėta institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 25 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies: priteisė J. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. 13 467,80 Lt ir 81 Lt bylinėjimosi išlaidų, o kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 1999 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. buvo paskirta ir mokama pareigūnų valstybinė pensija (b. l. 54-65). Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjo valstybinė pensija sudarė – 4 791,66 Lt, tačiau Seimui 2009 m. gruodžio 9 d. priėmus Laikinąjį įstatymą, atsakovas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui mokėjo sumažintą valstybinę pensiją. 2010 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą, kuri 2010 m. spalio 1 d. raštu Nr. 11D(P)-3692 paaiškino, kad, vadovaujantis VPĮ 3 straipsnio 3 dalimi bei remiantis Statistikos departamento prie Vyriausybės informaciniais (toliau ir Statistikos departamentas) pranešimais, pareiškėjui paskirtos ir apribotos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu dydis 2010 m. sausio–kovo mėn. negalėjo viršyti 2 784,6 Lt, 2010 m. balandžio–birželio mėn. – 2 753,4 Lt, 2010 m. liepos–rugsėjo mėn. – 2 640,3 Lt. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos buvo perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pareiškėjui buvo taikomas mažinimo koeficientas 0,8. VRM 2010 m. lapkričio 29 d. sprendime Nr. 1D-8856-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ nurodė, kad Tarnybos 2010 m. spalio 1 d. raštu Nr. 11D(P)-3692 pateiktas atsakymas išsamus ir pagrįstas, pažymėjo, kad neturėjo teisinio pagrindo jam mokėti kitokio dydžio valstybinę pensiją ir išmokėti nepriemoką (b. l. 30).

Vadovaujantis Tarnybos 2012 m. gruodžio 17 d. pažyma Nr. 11D (P)-6257 laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. įskaitytinai pareiškėjui iš viso buvo paskirta 153 333,12 Lt pensijos. Pritaikius VPĮ 3 straipsnio 3 dalį, pensijos dydis apribotas iki 87 540,7 Lt. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, atsakovas, apskaičiavęs pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (K=0,8), dar kartą perskaičiavo pensijos dydį ir iš viso išmokėjo 70 032,56 Lt (b. l. 84).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teismas sprendė, jog pareiškėjas turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau paskelbtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.

Konstitucinio Teismo išvados reiškia, kad valstybinės pensijos dalies neišmokėjimas pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, prieštaraujančią Konstitucijai, yra neteisėtas, todėl pareiškėjui neišmokėta pensijos dalis – 13 467,80 Lt turi būti grąžinta.

Teismas sprendė, kad pareiškėjui turėjo būti taikomas Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5, o ne 1,3 dydžio pensijos ribojimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimą. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai yra galimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir faktinėms bylos aplinkybėms, atsakovas teisėtai perskaičiavo pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismas vadovavosi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 ir sprendė, kad neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Taip pat teismo vertinimu pareiškėjas nepagrįstai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį prilygino jam padarytiems nuostoliams bei rėmėsi CK normomis. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš VRM ir Lietuvos valstybės 1 000 Lt dydžio neturtinę žalą, tačiau reikalavimo nepagrindė.

VRM, perskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui sumažintą valstybinę pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Taigi, nenustačius VRM neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą buvo atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Tarnybos sprendimą Nr. 11D(P)-3692 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir 2010 m. lapkričio 29 d. VRM sprendimą Nr. 1D-8856-(2), kaip neteisėtus ir nepagrįstus, tačiau teismas pabrėžė, kad minėti sprendimai buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Todėl teismas pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą. Iš dalies tenkinus pareiškėjo skundą jam iš viso buvo priteistas 81 Lt bylinėjimosi išlaidų

III. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą dalyje dėl netenkintų skundo reikalavimų, kadangi netinkamai pritaikė atitinkamuose Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktus išaiškinimus ir galiojančias materialinės teisės normas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 142-143) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad apeliantui priteista suma – 13 467,80 Lt apskaičiuota neteisingai, kadangi skaičiuojant pareiškėjo valstybinės pensijos nepriemoką, nebuvo pritaikytos VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurias pensijos dydis buvo ribojamas Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą, nurodo, jog nesutinka su apelianto argumentais ir mano, kad pirmosios instancijos teismas dalyje dėl atmestų apelianto J. S. skundo reikalavimų tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė šiai administracinei bylai aktualias materialinės teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, vadovavosi teismų suformuota praktika, todėl priėmė teisėtą sprendimą, kurį dalyje dėl atmestų apelianto skundo reikalavimų prašo palikti galioti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo bei dėl skundžiamo VRM sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliantas teigia, kad teismas be pagrindo pripažino teisėtais skundžiamus sprendimus, nepriteisė neturtinės žalos ir neįpareigojo atsakovo mokėti nustatyto dydžio pensiją ateityje.

Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija pažymi, jog būtina atsakyti tiek į apeliacinio skundo, tiek ir į atsakovų atsiliepimo argumentus, susijusius su teismo sprendimo teisėtumu.

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Šios teisės gynimui turi būti taikomi tokie pat standartai, kaip ir kitoms konstitucinėms teisėms.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis ir pats svarbiausias Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo.

Turint omenyje tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tai atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjo pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad perskaičiuotas pareiškėjo pensijos dydis pagal Įstatymo 1 priede nurodytą formulę 2010 – 2012 metais sumažėjo apie 20 procentų. Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į valstybei iškilusius ekonominius sunkumus. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą, susijusį su pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimu ir pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai šiuo klausimu nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo nagrinėjamu laikotarpiu klausimą, pirmosios instancijos teismas teisingai atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos), numačiusi pensijų ribojimą užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybinę pensiją, skiriamą už pareigūnų ir karių tarnybą, kuri mokama iš valstybės biudžeto, turi diskreciją nustatyti ir maksimalią tokios pensijos, mokamos atskirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija, dydį. Svarbu, kad tokio dydžio nustatymu nebūtų paneigtas socialinės darnos, teisingumo, protingumo ir proporcingumo imperatyvas. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmuo, kuriam už tarnybą bus skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, iš anksto žino, kokios yra šios pensijos mokėjimo ir skyrimo sąlygos bei dydžiai. Valstybinės pensijos ribojimas, įvertinus iki Laikinojo įstatymo priėmimo buvusį reglamentavimą ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. galiojančias Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, pateisinamas ir protingumo bei sąžiningumo principų prasme, nes tiek skiriant pareiškėjui valstybinę pensiją 2006 metais, tiek ją toliau mokant, jos dydis buvo ribojamas. Atkreiptinas dėmesys ir į Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Tai reiškia, kad pareiškėjas turi tik teisę reikalauti, kad jam būtų mokama tokio dydžio pensija, kuri buvo mokama iki 2010 m. sausio 1 d. ir ribojama pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą.

Darytina išvada, kad pareiškėjo J. S. pensijos dydis turėjo būti ribojamas tik Lietuvos statistikos departamento paskelbto užpraeito ketvirčio šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, o ne 1,3 dydžiu. Taikant tokį ribojimą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo pareiškėjui turėjo būti apskaičiuota 101 008,50 Lt pensijos, kuri dar turėjo būti mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, taikant koeficientą 0,8. Iš viso pareiškėjui minimu laikotarpiu turėjo būti išmokėta 80 806,80 Lt pensijos. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui dėl Valstybinių pensijų įstatymo dalies nuostatų taikymo buvo išmokėta tik 70 032,56 LT pensijos. Šių dviejų dydžių skirtumas ir yra ta pensijos nepriemoka (10 774,24 Lt ), kuri priteistina J. S.. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai pritaikęs reikalingas teisės normas, padarė skaičiavimo klaidą, kuri ištaisytina šia nutartimi.

Taip pat teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 1D-8856 turinį ir sukeltas pasekmes. Šiame sprendime yra išreikšta atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui J. S. jo pageidaujamo dydžio pensiją. Būtent šis atsisakymas ir yra sukėlęs pasekmes administracinis aktas, kurį skundžia pareiškėjas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal minėto įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nagrinėjamos bylos kontekste iš tiesų reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, VRM, priimdama 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 1D-8856, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą.

Kartu pažymėtina kad Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 11D(P)-3692 pareiškėjui nėra sukurta naujų pareigų ar teisių, jis laikytinas informacinio pobūdžio raštu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl šio akto panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau Konstitucinio teismo nutarimu antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Tai reiškia, jog pareiškėjas neįrodė vieno iš atsakovų būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – Vidaus reikalų ministerijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, pastarajai institucijai negali kilti civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai objektyvių duomenų, įrodančių jam padarytos neturtinės žalos realumą bei priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų Jo abstraktūs teiginiai apie dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą, piniginių lėšų neturėjimą nėra pakankami galimai padarytai žalai įrodyti, ypač atsižvelgiant į tai, kad net dėl netinkamo teisinio reglamentavimo sumažinus pareiškėjo pensiją, jos dydis viršydavo ar atitikdavo šalies ūkio vidutinį mėnesinį darbo užmokestį.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegijos manymu, pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam visą priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už praeitą laikotarpį. Viešosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų ar delspinigių, todėl jos negali būti priteisiamos.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo patenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti pensijos nepriemoką, be to, šia teismo nutartimi naikinama ginčijamo Sprendimo dalis, konstatuotina, kad sprendimas iš esmės priimtas pareiškėjo naudai ir jis turi teisę į turėtų teismo išlaidų atlyginimą. Tačiau pareiškėjas nėra pateikęs dokumentų, kad jis yra sumokėjęs jį atstovavusiam advokatui, todėl turėtos išlaidos negali būti pripažintos realiomis. Dėl šios priežasties naikintina sprendimo dalis dėl teismo išlaidų priteisimo. Kartu pažymėtina, kad ši nutartis nekliudo pareiškėjui ABTĮ 45 straipsnyje nustatyta tvarka kreiptis dėl pagrįstų ir realių turėtų teismo išlaidų atlyginimo per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, tačiau keistina sprendimo dalis dėl ginčijamo akto panaikinimo, teismo išlaidų priteisimo ir taisytina padaryta pensijos nepriemokos skaičiavimo klaida.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo J. S. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 1D-8856.

Priteisti pareiškėjui J. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 10 774,24 Lt (dešimt tūkstančių septynis šimtus septyniasdešimt keturis litus ir dvidešimt keturis centus) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan