2020-02-12 Nr. AB-3095-3-61-3-00627-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-119-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00627-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 22.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. vasario 20 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2) , kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir SAM) valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. vasario 9 d. raštą Nr. (1.1.36-16)4-528 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Komisiją atlikti pareiškėjo 2017 m. tarnybinės veiklos vertinimą; 3) priteisti iš SAM 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintų Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14 punktas nustato, kad valstybės tarnautojo, kurio tarnybinę veiklą tiesioginis vadovas įvertino gerai, tarnybinė veikla Komisijoje vertinama tik jo rašytiniu prašymu.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Komisijai 2018 m. sausio 26 d. pateikė prašymą vertinti jo tarnybinę veiklą, tačiau Komisija skundžiamu 2018 m. vasario 9 d. raštu tai daryti atsisakė. Šiame rašte yra pacituotas Taisyklių 14 punktas ir nurodyta, kad SAM Personalo skyriuje gauta kasmetinio vertinimo išvada be pareiškėjo susipažinimo žymos. Rašte nėra nurodyta jokia teisės norma, kuri suteiktų Komisijai teisę atsisakyti vertinti tarnybinę veiklą tuo pagrindu, kad yra gauta valstybės tarnautojo kasmetinio vertinimo išvada be pareiškėjo susipažinimo žymos. Kasmetinio vertinimo išvada, kurios forma pateikta Taisyklių 2 priede, apskritai neturi tokio rekvizito. Pareiškėjo manymu, kasmetinio vertinimo išvados gavimas be jo susipažinimo žymos negali būti teisėtu motyvu Komisijai atsisakyti vertinti pareiškėjo veiklą. Pareiškėjas nurodė, kad su tarnybinės veiklos vertinimo išvada buvo susipažinęs.

4. Pareiškėjas teigė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 221 straipsniu, Komisija yra kolegialus organas, tačiau sprendimą atsisakyti vertinti jo 2017 m. veiklą priėmė ne Komisija, o vienasmeniškai Komisijos pirmininkė, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir dėl pažeistų procedūrų jį priimant.

5. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Skundžiamas sprendimas reiškia, kad Komisija nevertins jo veiklos, neteiks ministrui VTĮ 22 straipsnyje numatytų siūlymų, o ministras nepriims sprendimo dėl siūlymų įgyvendinimo. Dėl tokių neteisėtų Komisijos veiksmų pareiškėjas teigė patyręs neigiamus dvasinius išgyvenimus, nerimą, neteisybės jausmą.

6. Atsakovas SAM atsiliepime (b. l. 8–15) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo tiesioginė vadovė SAM Teisėkūros ir teisinio vertinimo skyriaus vedėja 2018 m. sausio 4 d. elektroniniu laišku kreipėsi į skyriaus tarnautojus ir prašė ne vėliau kaip per 3 darbo dienas pateikti užpildytą valstybės tarnautojo vertinimo anketą. Pareiškėjas pateikė anketą, kurioje savo 2017 m. tarnybinę veiklą įvertino aukščiausiu įvertinimu visuose įvertinimo kriterijuose. Vedėja su pareiškėjo vertinimu nesutiko ir kriterijus „Lyderystė“ bei „Supratimas apie žmogiškųjų išteklių valdymą“ įvertino 2 balais, surašė savo argumentus ir įrašė bendrą vertinimo balą – 3 balus. 2018 m. sausio 16 d. SAM dokumentų valdymo sistemoje buvo registruotas aktas dėl pareiškėjo neatvykimo į tarnybinės veiklos vertinimo pokalbį. Vedėja 2018 m. sausio 19 d. elektroniniu laišku persiuntė pareiškėjui 2017 m. tarnybinės veiklos vertinimo išvadą ir nustatė laiką iki 2018 m. sausio 22 d. 15 val. grąžinti pasirašytą išvadą vedėjai. 2018 m. sausio 22 d. kanclerė elektroniniu laišku prašė pareiškėjo vykdyti valstybės tarnautojo pareigas ir pateikti pasirašytą išvadą. Vedėja 2018 m. sausio 22 d. SAM dokumentų valdymo sistemoje registravo išvadą su pastaba, kad pareiškėjas nepasirašė, kad susipažino su tarnybinės veiklos vertinimo išvada ir nurodytu laiku jos negrąžino. 2018 m. sausio 23 d. SAM dokumentų valdymo sistemoje buvo registruotas aktas dėl atsisakymo pasirašyti valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje.

8. Atsakovo teigimu, pareiškėjas, nedalyvavęs kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo pokalbyje, nepasirašęs kasmetinio vertinimo išvados, akivaizdžiai nevykdė teisės aktuose nustatytų pareigų, vedėjos pavedimų. Taisyklių 11 punktas aiškiai nustato, kad tiesioginis vadovas valstybės tarnautoją su išvada supažindina pasirašytinai. Vertinamojo valstybės tarnautojo parašas tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje būtinas. Aktas dėl atsisakymo pasirašyti valstybės tarnautojo veiklos vertinimo išvadoje nepatvirtina pareiškėjo susipažinimo su tarnybinės veiklos vertinimo išvada, kadangi Taisyklės nustato aiškią procedūrą, pagal kurią yra nustatoma, ar vertinamasis valstybės tarnautojas yra susipažinęs su jo tarnybinės veiklos vertinimo išvada – tai valstybės tarnautojo parašas vertinimo išvadoje. Atsakovo manymu, valstybės tarnautojas, nesusipažinęs su tiesioginio vadovo vertinimo išvada, negali įgyvendinti teisės jo vertinimą atlikti Komisijoje.

9. Atsakovo įsitikinimu, skundžiamas raštas nėra individualus administracinis sprendimas, jis nesukelia jokių teisinių padarinių. Atsakovas nesutiko, kad skundžiamu raštu Komisija atsisakė vertinti pareiškėjo tarnybinę veiklą. Atsakovas pažymėjo, kad Komisijos raštu pareiškėjas buvo informuotas, kad nepasirašė vertinimo išvados, nors tai privalo padaryti pagal teisės aktus. Vertinant rašto turinį, akivaizdu, kad Komisija siekia tęsti vertinimo procedūrą, rašte nėra nustatytas joks terminas, iki kada pareiškėjas gali susipažinti su tarnybinės veiklos vertinimo išvada.

10. Atsakovo manymu, informacinio pobūdžio skundžiamą atsakymą pareiškėjui Komisijos pirmininkė turėjo teisę pateikti.

11. Atsakovas nesutiko su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ar motyvų, kuriais remiantis, būtų galima daryti išvadą, kad skundžiamas raštas yra priešingas teisei veiksmas, kuris sukėlė žalą pareiškėjui. Atsakovo manymu, pareiškėjas neįrodė atsakomybei kilti būtinų sąlygų.

12. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 36 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (tai yra kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį. Atsakovo manymu, pareiškėjas, užuot vykdęs teisės aktuose numatytas valstybės tarnautojo pareigas ir vedėjos pavedimus, su skundu kreipėsi į teismą, nesant rimto pagrindo, todėl pagal ABTĮ 36 straipsnio 4 dalį, iš pareiškėjo turėtų būti pareikalauta sumokėti žyminį mokestį.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, panaikino SAM Komisijos pirmininkės 2018 m. vasario 9 d. raštą Nr. (1.1.36-16)4-528 „Dėl atsakymo į 2018 m. sausio 25 d. prašymą „Dėl tarnybinės veiklos vertinimo“ ir įpareigojo atsakovą nustatyta tvarka organizuoti ir atlikti pareiškėjo tarnybinės veiklos 2017 m. vertinimo procedūrą SAM Komisijoje, pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

14. Teismas, vadovaudamasis VTĮ ir Taisyklių nuostatomis, vertino, kad pareiškėjo supažindinimo su tarnybinės veiklos vertinimo išvada data yra 2018 m. sausio 23 d., kai buvo surašytas Taisyklių 11 punkte numatytas aktas dėl pareiškėjo atsisakymo pasirašyti tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje. Vadinasi, atsakovui kilo pareiga VTĮ ir Taisyklėse nustatyta tvarka organizuoti ir atlikti pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo procedūrą Komisijoje. Teismas sprendė, kad šiuo atveju privalėjo būti atlikti Taisyklių 14–16 punktuose nuosekliai nurodyti veiksmai. Remiantis Taisyklių 17 punktu, Komisija pareiškėjo praėjusių metų tarnybinę veiklą privalėjo įvertinti ne vėliau kaip iki einamųjų metų kovo 1 dienos.

15. Teismas laikė, kad skundžiamas Komisijos pirmininkės raštas nėra informacinio pobūdžio, nes rašte aiškiai išreikšta Komisijos pirmininkės valia nevykdyti pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo Komisijoje dėl tos priežasties, kad pareiškėjas nepasirašė tarnybinės veiklos vertinimo išvados.

16. Teismas darė išvadą, kad Komisijos pirmininkė skundžiamu raštu nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė vykdyti pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą Komisijoje dėl tos priežasties, kad pareiškėjas nepasirašė tarnybinės veiklos vertinimo išvados, todėl skundžiamą raštą panaikino, kaip prieštaraujantį Taisyklių nuostatoms ir pažeidžiantį pareiškėjo teisę reikalauti, kad tarnybinė veikla būtų įvertinta Komisijoje VTĮ ir Taisyklėse nustatyta tvarka. Kadangi teismui nepateikti duomenys, kad pareiškėjo tarnybinė veikla buvo įvertinta Komisijoje iki kovo 1 d. ar vėliau, teismas įpareigojo atsakovą nustatyta tvarka organizuoti ir atlikti pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo procedūrą Komisijoje.

17. Teismas, spręsdamas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 151 straipsnį, kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Remiantis VTĮ 5 straipsniu, ši nuostata taikoma ir valstybės tarnybos teisiniams santykiams.

18. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

19. Teismas vertino, kad, nors nagrinėjamu atveju buvo konstatuota, kad atsakovas, gavęs pareiškėjo prašymą, nepagrįstai ir neteisėtai neorganizavo ir neatliko jo tarnybinės veiklos vertinimo Komisijoje, tačiau pareiškėjas nepateikė reikšmingų argumentų, kad dėl šio pažeidimo jam kilusios neigiamos neturtinio pobūdžio pasekmės yra tokio intensyvumo, kad jas būtų pagrindas įvertinti pinigais. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė patyręs neigiamus dvasinius išgyvenimus, nerimą, neteisybės jausmą, tačiau nedetalizavo, kad tokie neigiami padariniai buvo ilgalaikiai, reikšmingi ar sukėlę realias neigiamas, liekamojo pobūdžio pasekmes.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėjas vykdo valstybės tarnautojo pareigas SAM, jo tarnybinė veikla tiesioginės vadovės vertinama gerai, todėl padarytu pažeidimu nebuvo sukeltos pasekmės esminiams pareiškėjo interesams likti dirbti valstybės tarnyboje, tarnybos sąlygos nebuvo bloginamos.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo elgesys tarnybinės veiklos vertinimo procedūroje taip pat neatitiko teisės aktų reikalavimų ir bendrųjų valstybės tarnautojų veiklos principų, kadangi pagal byloje esančius duomenis pareiškėjas neatvyko privalomo pokalbio su tiesiogine vadove, nepasirašė tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje, tai neabejotinai apsunkino sklandų pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo procesą.

22. Teismas akcentavo, kad teismo sprendimu atsakovas įpareigojamas organizuoti ir atlikti pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo procedūrą Komisijoje, taigi, tuo bus pašalintas padarytas teisės pažeidimas ir bus apgintos pareiškėjo teisės. Teismas vertino, kad tai yra pakankama satisfakcija, o neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui dėl išdėstytų argumentų neatitiktų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, todėl reikalavimą priteisti iš SAM 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmetė kaip nepagrįstą.

23. Teismas atsakovo prašymo iš pareiškėjo pareikalauti sumokėti žyminį mokestį netenkino, nurodęs, kad šiuo atveju pareiškėjo skundo reikalavimai iš dalies tenkinami, todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą piktnaudžiaudamas teisminės gynybos teise (be rimto pagrindo).

III. 24. Pareiškėjas D. J. apeliaciniame skunde (b. l. 74–80) prašo: 1) pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.I-1996-790/2018: priteisti pareiškėjui iš SAM 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) pašalinti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1996-790/2018 teiginį „Svarbu atsižvelgti, kad pareiškėjo elgesys tarnybinės veiklos vertinimo procedūroje taip pat neatitiko teisės aktų reikalavimų ir bendrųjų valstybės tarnautojų veiklos principų, kadangi pagal byloje esančius duomenis pareiškėjas neatvyko privalomo pokalbio su tiesiogine vadove, nepasirašė tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje, tai neabejotinai apsunkino sklandų pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo procesą“.

25. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimu byloje Nr. A14-653/2007, akcentuoja, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai, tačiau pirmosios instancijos teismas į šią neturtinės žalos įrodinėjimo specifiką neatsižvelgė.

26. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Taisyklių 17 punktą, Komisija privalėjo įvertinti jo 2017 m. tarnybinę veiklą iki 2018 m. kovo 1 d. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu (2018 m. balandžio 16 d.) Komisija pareiškėjo 2017 m. tarnybinės veiklos vis dar nebuvo įvertinusi ir vėlavo tą padaryti daugiau nei 1,5 mėnesio. Be to, pareiškėjo teisių pažeidimas vis dar tęsiasi, nes net ir apeliacinio skundo padavimo metu Komisija nėra įvertinusi pareiškėjo 2017 m. tarnybinės veiklos, ir vėluoja tą padaryti daugiau nei 2,5 mėnesio. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad apie būsimą tarnybinės veiklos vertinimą Komisijoje SAM privalo pareiškėją raštu informuoti ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų iki jo pradžios (Taisyklių 16 punktas), tačiau iki šiol to nėra padariusi.

27. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad tarnybinės veiklos vertinimas Komisijoje yra būtinas, siekiant VTĮ 22 straipsnio 14 dalyje numatytų priemonių. Kadangi Komisija neįvertino pareiškėjo tarnybinės veiklos, todėl pareiškėjas apskritai neteko net ir galimybės gauti vieną iš VTĮ 22 straipsnio 14 dalyje numatytų priemonių: aukštesnę kvalifikacinę klasę, pareiginės algos dydžio vienkartinį priedą ir t. t. Dėl neteisėtų Komisijos veiksmų pareiškėjo tarnybinė veikla už ilgą laikotarpi (2017 metus) liko deramai neįvertinta. Esant tokiomis aplinkybėms, neigiami padariniai (dvasiniai išgyvenimai, nerimas, nepatogumai, neteisybės jausmas ir t.t.), priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, yra ilgalaikiai, tęstiniai ir itin reikšmingi.

28. Pareiškėjo manymu, dėl SAM padaryto pažeidimo jo tarnybos sąlygos buvo pablogintos, kadangi Komisija neatliko pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo, o pareiškėjas neteko net ir galimybės gauti vieną iš VTĮ 22 straipsnio 14 dalyje numatytų priemonių (t. y. pareiškėjo tarnybinė padėtis yra blogesnė nei turėjo būti). Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1799-662/2015. Toje byloje nagrinėtu atveju tarnybinės veiklos vertinimo procedūros metu padarytu pažeidimu irgi nebuvo sukeltos pasekmės valstybės tarnautojo interesams likti dirbti valstybės tarnyboje, o to valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą tiesioginis vadovas buvo įvertinęs labai gerai (t. y. netgi geriau nei pareiškėjo atveju), tačiau tai netapo kliūtimi priteisti valstybės tarnautojui neturtinės žalos atlyginimui 500 Eur.

29. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, konstatuodamas, kad pareiškėjo elgesys neatitiko teisės aktų reikalavimų ir bendrųjų valstybės tarnautojų veiklos principų. Pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kuo tai, kad pareiškėjas neatvyko pokalbiui su tiesiogine vadove ir nepasirašė tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje, apsunkino sklandų tarnybinės veiklos vertinimo procesą, teismas tik apsiribojo abstrakčiu ir nemotyvuotu pastebėjimu, tokie teismo motyvai neatitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 4 punkto reikalavimų. Pareiškėjas pažymi, kad šiomis aplinkybėmis pareiškėjas skundo negrindė, todėl teismas dėl to neturėjo teisės pasisakyti. Pareiškėjo įsitikinimu, neatvykimas pokalbiui su tiesiogine vadove niekaip nesutrukdė Komisijai vertinti pareiškėjo tarnybinę veiklą ir neturėjo jokios įtakos sklandžiam tarnybinės veiklos vertinimui.

30. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad iš byloje esančios 2018 m. sausio 22 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvados VI-129 matyti, kad jos pabaigoje nurodytos net ne pareiškėjo pareigos, o Teisės departamento, kuris SAM neegzistuoja nuo 2017 m. birželio 15 d., darbuotojo pareigos. Taigi, pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pareiškėjas tokioje išvadoje – kaip neegzistuojančio Teisės departamento, kuriame pareiškėjas neina jokių pareigų, darbuotojas – nepasirašė yra visiškai nepagristi. Be to, tarnybinės veiklos vertinimo išvados pasirašymas yra valstybės tarnautojo teisė, bet ne pareiga.

31. Pareiškėjo teigimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl pareiškėjo elgesio, blogina jo padėtį, lyginant su ta, kuri buvo iki skundo padavimo. Taip pat, pareiškėjo manymu, jei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakytų dėl pareiškėjo elgesio atitikties teisės aktų reikalavimams, tai reikštų teisės į apeliaciją pažeidimą.

32. Pareiškėjas 2020 m. sausio 28 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kartu pridėjo naujus įrodymus.

IV. 33. Atsakovas SAM atsiliepime (b. l. 83–87) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo pareikalauti iš pareiškėjo, kuris į teismą apeliaciniu skundu kreipėsi be rimto pagrindo, sumokėti žyminį mokestį.

34. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-146-1509-12), nurodo, kad teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį turi įrodyti asmuo, prašantis žalos atlyginimo. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir pan. ir šie padariniai priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais.

35. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo fakto ir kitų būtinųjų sąlygų atsakomybei kilti.

36. Atsakovas pažymi, kad SAM Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendime išdėstytą įpareigojimą SAM įvykdys – nustatyta tvarka organizuos ir atliks pareiškėjo tarnybinės veiklos 2017 m. vertinimo procedūrą Komisijoje.

37. Atsakovas taip pat pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis ir sprendimus, kuriose teismas priima sprendimus dėl neturtinės žalos atlyginimo visiškai neanalogiškose ir iš esmės nepanašiose bylose, todėl pareiškėjo nurodyta teismų praktika šioje byloje netaikytina.

38. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo teiginiams dėl pareiškėjo elgesio atitikties teisės aktų reikalavimams ir bendriesiems valstybės tarnautojų veiklos principams. Atsakovo nuomone, šie teiginiai atitinka teisės aktuose nustatytas teisės normas ir yra pagrįsti SAM pateiktais įrodymais. Atsakovas nurodo, kad, vykdant pareiškėjo 2017 m. tarnybinės veiklos vertinimo procedūrą, pareiškėjas nedalyvavo kasmetiniame tarnybinės veiklos vertimo pokalbyje, nepasirašė kasmetinio vertinimo išvados, tokiu būdu nevykdė pareigų ir reikalavimų, nurodytų VTĮ, Taisyklėse, pareiškėjo pareigybės aprašyme, skyriaus, kuriame pareiškėjas dirba, nuostatuose.

39. Atsakovas pažymi, kad Teisės departamento Teisėkūros ir teisinio vertinimo vyriausiojo specialisto pareigas pareiškėjas ėjo apie 5 metus, tik 2017 m. birželio 15 d., panaikinus Teisės departamentą, pareiškėjas dirba tame pačiame skyriuje, eina tas pačias pareigas, tik skyrius jau nėra buvusio Teisės departamento sudėtine dalimi. Taigi, vertinimo išvadoje buvo nežymus redakcinis netikslumas, neištrynus Teisės departamento pavadinimo.

40. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo elgesys, neatitinkantis teisės aktų reikalavimų ir bendrųjų valstybės tarnautojų veiklos principų, yra išskirtinis, ir neturintis jokių analogijų SAM darbo praktikoje, tikėtina yra unikalus visoje valstybės tarnyboje, nes analogiškoje byloje sprendžiamam ginčui teismų praktikos nėra. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto argumentus, kurie prasilenkia su galiojančiu teisiniu reguliavimu, nurodoma teismų praktika netaikytina šioje byloje, taip siekiama suklaidinti teismą ir SAM, apeliaciniame skunde kelis kartus kartojami tie patys argumentai, todėl atsakovas mano, kad šiuo atveju taikytinos ABTĮ 36 straipsnio 4 dalies nuostatos ir iš pareiškėjo turėtų būti pareikalauta sumokėti žyminį mokestį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 41. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalyką sudaro neturtinės žalos, kurią valstybės tarnautojas patyrė dėl institucijos, neatlikusios tarnybinės veiklos vertinimo Komisijoje, neteisėtų veiksmų, atlyginimas.

42. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, panaikino atsakovo SAM Komisijos pirmininkės 2018 m. vasario 9 d. raštą Nr. (1.1.36-16)4-528 „Dėl atsakymo į 2018 m. sausio 25 d. prašymą „Dėl tarnybinės veiklos vertinimo“ ir įpareigojo atsakovą nustatyta tvarka organizuoti ir atlikti pareiškėjo tarnybinės veiklos 2017 m. vertinimo procedūrą SAM Komisijoje, o pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė, nurodė, kad įpareigojimas atlikti veiklos vertinimą Komisijoje ir tokiu būdu pašalinti teisės pažeidimą yra pakankama satisfakcija.

43. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašė ją pakeisti ir priteisti 3 000 eurų, teigė, kad nustatydamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teismas netinkamai vertino įrodymus, be to, iš teismo sprendimo motyvų prašė pašalinti teiginius dėl pareiškėjo elgesio vertinimo tarnybinės veiklos vertinimo procedūroje, kaip neatitikusio teisės aktų reikalavimų ir bendrųjų valstybės tarnautojų veiklos principų, nes jais peržengiamos bylos ribos.

44. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nurodomus argumentus (ABTĮ 140 str. 1 d.).

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. D. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

46. Pareiškėjo teismui 2020 m. sausio 28 d. pateikti papildomi rašytiniai paaiškinimai, atsižvelgiant į jų turinį, bei prie paaiškinimų pridėti dokumentai, laikytini naujais įrodymais, kurių pateikimas apeliacinės instancijos yra ribojamas. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose dėsto aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, arba kurios atsirado po teismo sprendimo priėmimo, taigi, šių duomenų apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti. Prie paaiškinimų dalis pateikiamų dokumentų taip pat atsirado po teismo sprendimo priėmimo, o tie, kurie buvo teismo sprendimo priėmimo metu, pridedami nenurodant priežasčių, kodėl nebuvo pateikti anksčiau pirmosios instancijos teismui bei kodėl juos būtina pateikti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija neprideda prie bylos pareiškėjo papildomų rašytinių paaiškinimų ir prie jų pridėtų dokumentų.

47. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių tyrimu, įrodymų vertinimu ir to pagrindu padarytomis išvadomis sutinka, todėl iš naujo jų nekartoja, tik papildomai išdėsto kai kuriuos motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo esminius argumentus.

48. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (2 d.).

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. LVAT 2018 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-61-662/2018). Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai <...> (žr. LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Ne. A-4780-575/2017).‏‏‎ Kita vertus, neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais (CK 6.271 straipsnio prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. LVAT 2012 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-1342).‏‏‎ ‏‏‎

50. Atsižvelgiant į nurodytus neturtinės žalos aplinkybių nustatymo ypatumus, pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtos neturtinės žalos faktą ir dydį, tenka pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas, argumentuodamas savo patirtos neturtinės žalos dydį, kaip neteisėtų veiksmų pasekmes, nurodė patyręs neigiamus dvasinius išgyvenimus, nerimą, neteisybės jausmą, nes buvo atimta galimybė gauti vieną iš VTĮ 22 straipsnio 14 dalyje numatytų skatinimo priemonių. VTĮ 22 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta, kad vertinimo komisija, įvertinusi įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą labai gerai, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui siūlo: 1) suteikti įstaigos vadovui ar karjeros valstybės tarnautojui trečią arba nuosekliai aukštesnę kvalifikacinę klasę arba 2) perkelti karjeros valstybės tarnautoją į toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, arba 3) perkelti karjeros valstybės tarnautoją į toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas ir suteikti jam ne aukštesnę negu turėtą kvalifikacinę klasę, arba 4) įstaigos vadovui ar karjeros valstybės tarnautojui palikti turimą pirmą (aukščiausią) kvalifikacinę klasę ir skirti jam pareiginės algos dydžio vienkartinį priedą, arba 5) taikyti šio Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytas skatinimo priemones (padėką ar vardinę dovaną).

51. Teisėjų kolegija pareiškėjo teiginius, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, nerimą, neteisybės jausmą, pripažįsta pagrįstais, nereikalaujančiais papildomos įrodinėjimo, nes tokius išgyvenimus patirtų kiekvienas asmuo, atsidūręs panašioje padėtyje. Kita vertus, tokių išgyvenimų intensyvumo laipsniui, kilusių neigiamų pasekmių sunkumui pagrįsti pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima individualizuoti jo patirtų neigiamų išgyvenimų mastą. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos sprendime nurodomu pareiškėjo patirtų neigiamų išgyvenimų vertinimu pasekmių aspektu – kad pareiškėjo tarnybos santykiai dėl padarytų pažeidimų nepasikeitė, kad pareiškėjo elgesys apsunkino tarnybinės veiklos vertinimo procesą, bei akcentuodama, kad teismo sprendime nustatyto įpareigojimo įvykdymas turėjo užtikrinti pareiškėjo teisėtų lūkesčių, kylančių VTĮ 22 straipsnio 14 dalies pagrindu, įgyvendinimą, parinktą pareiškėjo pažeistų teisių apgynimo būdą, kai įpareigojimas atsakovui pašalinti padarytą pažeidimą yra laikomas pakankama satisfakcija, vertina kaip adekvatų patirtai neturtinei žalai ir atitinkantį teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

52. Atmesdama pareiškėjo reikalavimus pašalinti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų dalį „Svarbu atsižvelgti, kad pareiškėjo elgesys tarnybinės veiklos vertinimo procedūroje taip pat neatitiko teisės aktų reikalavimų ir bendrųjų valstybės tarnautojų veiklos principų, kadangi pagal byloje esančius duomenis pareiškėjas neatvyko privalomo pokalbio su tiesiogine vadove, nepasirašė tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje, tai neabejotinai apsunkino sklandų pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo procesą“, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pateikiamas faktinių aplinkybių vertinimas nėra pareiškėjo skundo ribų peržengimas, nes byloje turi būti vertinamos ne tik pareiškėjo skunde, bet ir atsakovo atsiliepime nurodomos aplinkybės, bei jas patvirtina faktiniai duomenys byloje. Šių aplinkybių teisinis vertinimas, skirtingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, reiškia ne pareiškėjo veiksmų neteisėtumo konstatavimą, bet jo elgesio, turėjusio įtaką neigiamų pasekmių kilimui ir /ar padidėjimui, vertinimą, kas taip pat yra reikšmingas veiksnys sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio. Pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartyje išnagrinėtoje byloje Nr. A-1799-662/2015 ginčas tarp šalių buvo kilęs tų pačių teisinių santykių pagrindu – dėl valstybės tarnautojo veiklos vertinimo, tačiau ginčo dalyku buvo kitos aplinkybės – Komisijos atlikto vertinimo ir priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, todėl nurodomoje byloje priimtas sprendimas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje, kurioje ginčo esmę sudaro kitokios faktinės aplinkybės.

53. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina, remdamasi tomis aplinkybėmis, kurios egzistavo ir buvo žinomos jo priėmimo metu. Apelianto nurodomi faktai, kad teismo sprendimas nebuvo tinkamai vykdomas, negali būti nagrinėjamos bylos dalyku, jie negali turėti reikšmės sprendžiant dėl teismo sprendimu nustatyto neturtinės žalos atlyginimo būdo pagrįstumo ir teisėtumo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutartyje aptartus argumentus, nenustačiusi pagrindų apeliaciniam skundui tenkinti, jį atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą. Teisėjų kolegija atsakovo prašymo dėl ABTĮ 36 straipsnio 4 dalies nuostatos taikymo ir žyminio mokesčio pareikalavimo iš pareiškėjo netenkina, nes pareiškėjas, įgyvendindamas savo teisę į apeliaciją, laikėsi pagrindinių ABTĮ reikalavimų; argumentų nurodymas apeliaciniame skunde, net jei jie kartojasi, buvo nurodyti skunde, teismų praktikos nurodymas, kuri atsakovo manymu neaktuali, nėra pagrindas pripažinti pareiškėjo elgesį neatitinkančiu teisės aktų reikalavimų, piktnaudžiavimu teisminės gynybos teise.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė