2022-10-26 Nr. AB-25795-3-61-3-01118-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-65-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01118-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. spalio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2449-822/2021 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Švyturys-Utenos alus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Švyturys-Utenos alus“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Švyturys-Utenos alus“ (toliau – ir UAB „Švyturys-Utenos alus“, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2020 m. vasario 20 d. nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas, AKĮ, Įstatymas) pažeidimus Nr. ATK2-34/20 (toliau – ir Nutarimas) bei jo pagrindu paskirtą ekonominę sankciją; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino skundžiamo Nutarimo motyvuojamąją dalį, kurioje konstatuota, kad nuoroda ant alaus „Utenos“ ir „Utenos nealkoholinis“ skardinių į svetainę www.utenosalus.lt skatina vartoti alkoholinius gėrimus ir yra laikoma alkoholio reklama. Kitą skundo dalį teismas atmetė.

Pareiškėjas UAB „Švyturys-Utenos alus“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimą ta apimtimi, kuria buvo atmestas jo skundas, ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2022 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2449-822/2021 pareiškėjo UAB „Švyturys-Utenos alus“ apeliacinį skundą tenkino ir pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimą – panaikino Departamento 2020 m. vasario 20 d. nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus Nr. ATK2-34/20 bei jo pagrindu pareiškėjui paskirtą ekonominę sankciją.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aktualią administracinių teismų jurisprudenciją, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus, aiškinant Alkoholio kontrolės įstatyme pateiktą alkoholio reklamos sąvoką, nurodė, kad alkoholio reklamos sąvoką sudaro du elementai: 1) informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimas ir 2) tokios informacijos sąsajos su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kiekvienu atveju šie abu elementai turi būti tiriami neatsiejamai vienas nuo kito, įvertinant visas turinčias reikšmės aplinkybes.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmąjį alkoholio reklamos sąvokos elementą ir pasisakydama dėl alkoholinio ir nealkoholinio alaus skardinių panašumo bei dėl vidutinio vartotojo suvokimo apie reklamoje pateiktus vaizdinius, nesutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo skleista reklama buvo daromas poveikis vartotojų pasirinkimui, susijusiam su konkrečių alkoholinių gėrimų įsigijimu ir vartojimu. Teisėjų kolegija taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo ir atsakovo pozicija, kad reklamuojant nealkoholinius gėrimus vis tik orientuojamasi į alkoholio vartojimą. Teisėjų kolegija vertino, kad Departamentas Nutarime, siekdamas pagrįsti pareiškėjo padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą, nurodė iš esmės nepagrįstus argumentus, jog pareiškėjas netiesiogiai skleidė draudžiamą alkoholio reklamą.

Teisėjų kolegija sutiko su pareiškėjo argumentu, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostata negali būti taikoma teisiniams santykiams, susijusiems su nealkoholiniais gėrimai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, ar ginčo reklama gali būti laikoma alkoholio reklama. Akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčo nėra dėl to, jog reklamuojamas buvo nealkoholinis alus, kuris nelaikomas alkoholiniu gėrimu. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas prekiauja būtent tokiomis prekėmis, t. y. nealkoholiniu alumi, kurį ir reklamavo. Taip pat nėra nustatyta, kad ginčo reklama galėtų būti vertinama kaip klaidinanti reklama, remiantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, t. y., kad joje pateikiami teiginiai yra neteisingi (1 p.), pateikiama informacija neišsami (2 p.) ar pateikiama tokiu būdu ar forma, kad vartotojas gali suvokti neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį (3 p.).

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad alkoholio reklamos elementas (informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimas) ginčo atveju patvirtintas iš esmės tuo pagrindu, kad dėl alkoholinių gėrimų ir nealkoholinio alaus prekės ženklo ir dizaino panašumų yra didinamas ir alkoholinio gėrimo ženklo žinomumas, o vidutinis vartotojas, pamatęs reklamoje matytą prekės ženklą ir vaizdinį, gali patirti teigiamas asociacijas ir norėti vartoti panašiai atrodančius alkoholinius gėrimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti teiginiai turi būti laikomi tik hipotetiniais teiginiais ir jie susiję su tuo, kad apskritai siekiama eliminuoti nealkoholinio alaus reklamą, nes ji iš esmės visuomet vidutiniam vartotojui primins apie alkoholinius gėrimus. Su tokia išvada teisėjų kolegija negalėjo sutikti ir darė išvadą, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, jog vidutiniam vartotojui nealkoholinio alaus reklama paprastai turės tokį poveikį, kad jie pirks alkoholinius gėrimus, bet ne nealkoholinį alų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nusistovėjusi taisyklė yra tai, kad reklamuojamos prekės pardavimas yra reklamos tikslas, dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, jei yra priešingai – šį faktą reikėtų įrodyti.

Teisėjų kolegijos neįtikino ginčijamo Nutarimo hipotetiniai teiginiai, taip pat neįtikino ir pirmosios instancijos argumentai dėl to, kad ginčo reklama siekiama reklamuoti alkoholio prekes. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad nei Alkoholio reklamos įstatymas, nei kiti teisės aktai nedraudžia nealkoholinių gėrimų reklamos, taip pat nėra nustatyti reikalavimai nealkoholinių gėrimų prekės ženklams. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad patvirtinus atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadą, jog konkreti ginčo reklama yra alkoholio reklama, iš esmės būtų eliminuota nealkoholinių gėrimų reklama, kas iš esmės būtų nesuderinama su pačiu alkoholio reklamos draudimo principu.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju taip pat neįvertinta ta aplinkybė, jog ginčo reklama sietina būtent su įmonės komercine veikla nealkoholinio alaus srityje ir tas nėra paneigta konkrečiu atveju. Nustatytos faktinės aplinkybės, o ypač ginčo reklama, jos turinys, pateikimo būdas ir forma turinio bei visumos atžvilgiu, leido apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra abiejų būdingų reklamai elementų, t. y., kad nėra įrodyta, jog ginčo reklama siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui įsigyti ar vartoti alkoholį, o taip pat, kad ginčo reklama yra neabejotinai susijusi su pareiškėjo komercine, ūkine ir finansine veikla. Teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl to, kad pareiškėjas, reklamuodamas nealkoholinį alų, nėra suinteresuotas alkoholio produktų pardavimo skatinimu. Atsakovas neįrodė, kad ginčo reklama skatina įsigyti ar vartoti alkoholio produktus ir yra susijusi su pareiškėjo komercine, ūkine ir finansine veikla alkoholio gėrimų srityje. Teisėjų kolegija laikėsi nuostatos, kad remtis tik abstrakčia prielaida, jog ginčo reklama atitinka abu elementus, keliamus alkoholio reklamai, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai atsakovo pozicija pagrįsta iš esmės tik prielaidomis, nėra galimybės.

III. Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2449-822/2021 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.

Atsakovas prašyme nurodo, kad LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2449-822/2021 neatitinka nuoseklios, ilgą laiką formuotos teismų praktikos alkoholio reklamos bylose. Atsakovas pažymi, kad aktualioje administracinių teismų jurisprudencijoje, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus (žr. 1997 m. vasario 13 d. ir 2004 m. sausio 26 d. nutarimus) ir susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje A63-1586/2008; 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1160/2009, 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1003/2009, 2010 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-395/2010, 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-717/2010), aiškinant Įstatyme pateiktą alkoholio reklamos sąvoką lingvistiniu, sisteminiu ir teleologiniu metodais, laikomasi nuostatos, kad alkoholio reklamos sąvoką sudaro du elementai:

1) informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimas ir 2) tokios informacijos sąsajos su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla. Kiekvienu atveju šie abu elementai turi būti tiriami neatsiejamai vienas nuo kito, įvertinant visas turinčias reikšmės aplinkybes (žr. 2012 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2644/2012; 2011 m. liepos 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1079/2011; 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-327/2013; 2013 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-398/2013).

Taip pat aiškindamas alkoholio reklamos draudimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad alkoholio reklamos reglamentavimu draudžiamas ne tik skatinimas vartoti konkrečius alkoholio produktus, tačiau ir bet koks palankaus įvaizdžio formavimas, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinantis vartoti alkoholį apskritai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1829-415/2021 taip pat buvo pabrėžta, kad bendrovė, vykdydama prekybą nealkoholiniais gėrimais ir siekdama nepažeisti Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyto absoliutaus alkoholio reklamos draudimo, privalėjo ypač atidžiai rinktis <...> pateikiamos produkcijos apipavidalinimą, kad šis vidutiniam vartotojui nesisietų su alkoholiniais gėrimais ir taip tiesiogiai ar netiesiogiai nebūtų reklamuojami alkoholiniai gėrimai.

Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2449-822/2021 esmingai pakeitė nuoseklią ir ilgametę administracinių teismų praktiką, iš esmės nustatydamas naują pareigą kiekvienu konkrečiu atveju, tiriant galimus alkoholio reklamos draudimo pažeidimus, nustatinėti ir įrodyti papildomą alkoholio reklamos apibrėžimo elementą – informacijos sąsają su ūkio subjekto komercine, ūkine ir finansine veikla alkoholinių gėrimų srityje. Pasak atsakovo, apeliacinės instancijos teismas galimai padarė materialiosios teisės normos pažeidimą aiškindamas ir taikydamas Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalį, nes nutarties 39 punkte, vadovaudamasis akivaizdžiai klaidingu Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalies siaurinamuoju aiškinimu, konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog ginčo reklama skatina įsigyti ar vartoti alkoholio produktus ir yra susijusi su pareiškėjo komercine, ūkine ir finansine veikla alkoholio gėrimų srityje.

Atsakovo nuomone, tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino įstatymų leidėjo nustatytą ir nuosekliai teismų praktikoje taikytą alkoholio reklamos apibrėžimą, t. y. numatydamas trečią įrodinėtiną elementą – informacijos sąsają su ūkio subjektų komercine, ūkine ir finansine veikla alkoholinių gėrimų srityje. Pasak atsakovo, nutartis šiuo Įstatymo 2 straipsnio 10 dalies siaurinamojo taikymo aspektu taip pat galėtų būti laikoma sprendimu be motyvų, nes joje nėra paaiškinta, kokiais argumentais vadovaudamasis teismas siaurinamai aiškina įstatyme aiškiai įtvirtintą alkoholio reklamos apibrėžimą.

Atsakovo teigimu, toks akivaizdžiai klaidingas ir nepagrįstai siaurinamas teisės normos aiškinimas iš LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutarties šalintinas, nes sudaro prielaidas ateityje vystytis ydingai teismų praktikai, kai įrodinėjant informacijos atitiktį Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje apibrėžtiems kriterijams, teks įrodinėti ir įstatymų leidėjo nenumatytas sąlygas, t. y. kiekvienu atveju papildomai įrodyti, su kokia ūkio subjektų komercinės, ūkinės ir finansinės veiklos sritimi yra susijusi komercinio pobūdžio informacija.

Be to, LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutartyje padaryta neteisinga ir ankstesnės teismų praktikos neatitinkanti išvada nepagrįstai riboja galimybę ateityje ekonomines sankcijas taikyti ūkio subjektams, kurie neveikia tiesiogiai alkoholinių gėrimų srityje (pvz., reklamos kūrėjams ir skleidėjams, interneto svetainių valdytojams ir kt.), nes nepavyktų įrodyti tokių ūkio subjektų veiklos alkoholinių gėrimų srityje. Atsakovas laikosi pozicijos, kad apeliacinės instancijos teismas padarė materialiosios teisės normos pažeidimą ir galimai nukrypo nuo teismų praktikos, o tai gali būti laikoma proceso atnaujinimo pagrindais pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2449-822/2021 37 punkte nurodyta „nusistovėjusi taisyklė“ nėra plačiau aptarta, nes nenurodyta, kas ir kada tokią praktiką (taisyklę) suformulavo, todėl šioje apimtyje aptariamą nutartį būtų galima laikyti sprendimu be motyvų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju procesas turėtų būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Pareiškėjas UAB „Švyturys-Utenos alus“ atsiliepimu nesutiko su atsakovo prašymu dėl proceso atnaujinimo ir prašė jį atmesti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, LVAT nutartyje yra ir kitų argumentų, kurių pagrindu LVAT nenustatė Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio pažeidimo, o minėtas nutarties 39 punkto teiginys buvo pateiktas tik kaip faktinė aplinkybė, nustatant reklamos ryšį su pareiškėjo veikla. Pareiškėjas pastebi, kad Departamento analizuojami teiginiai yra ištraukti iš konteksto, o pagal nuoseklią LVAT praktiką proceso administracinėje byloje atnaujinimo pagrindai turėtų būti aiškinami juos vertinant visų bylos aplinkybių kontekste.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas nenurodė nei vienos bylos, kurioje būtų buvę nagrinėti analogiški klausimai dėl nealkoholinio alaus (kitų nealkoholinių gėrimų) reklamos pagal tokias pačias faktines aplinkybes, kaip to reikalauja LVAT praktika, taikant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Pareiškėjas pažymi, kad nepagrįsti atsakovo teiginiai, jog LVAT nutartis neatitinka Alkoholio kontrolės įstatymo keliamų tikslų, nes byloje buvo vertinama aiškiai ir tinkamai pažymėta nealkoholinio alaus reklama. Taip pat atsakovas nepagrįstai teigia, kad dėl LVAT nutartyje pateikto išaiškinimo būtų sunkiau taikomas Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnyje numatytas absoliutus alkoholio reklamos draudimas subjektų, kurie neveikia alkoholinių gėrimų srityje, atžvilgiu. Pareiškėjas pastebi, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnyje numatytas absoliutus alkoholio reklamos draudimas nebuvo taikytas ne dėl to, kad nebuvo vadovaujamasi susiklosčiusia Įstatymo 29 straipsnio taikymo praktika, o dėl to, kad pareiškėjas iš esmės paneigė Departamento deklaratyvius ir hipotetinius argumentus, kad UAB „Švyturys-Utenos alus“ skleidžiama nealkoholinio alaus reklama gali būti prilyginama alkoholio reklamai, į ką, be kita ko, LVAT nutartyje reikšmingai atkreipė dėmesį.

Pareiškėjo nuomone, LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutartyje tinkamai taikė Įstatymo 2 straipsnio 10 dalį, o atsakovas, teigdamas, jog LVAT susiaurino minėtos teisės normos aiškinimą ir taikymą, iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu.

Pareiškėjo teigimu, jeigu LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutartyje padarė materialiosios teisės normos pažeidimą dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalies normos aiškinimo ar taikymo, jis (pažeidimas) nebuvo esminis, nes LVAT nutartyje pateikė ir kitus argumentus, pagrindžiančius, kad pareiškėjas nepažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnyje numatyto draudimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. sausio 23 d. sprendimą Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95). Taigi proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta trylika pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartą administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Atsakovas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Dėl šio proceso atnaujinimo pagrindo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-65-756/2019). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-54-552/2018, 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-20-968/2019).

Teisėjų kolegija, įvertinusi LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutarties turinį, nesutinka su Departamento nuomone, kad ši apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų. Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo reiškia pretenzijas tik dėl atskirų ginčo momentų, t. y. teigia, kad LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutarties 37 punkte plačiau neaptarė nurodytą „nusistovėjusią taisyklę“, nenurodė, kas ir kada tokią praktiką (taisyklę) suformulavo; taip pat LVAT nepaaiškino, kokiais argumentais vadovaudamasis susiaurino Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalies nuostatų aiškinimą. Teisėjų kolegija dėl šių atsakovo teiginių pažymi, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintas pagrindas procesui byloje atnaujinti yra susijęs su motyvų nebuvimu, o ne su nepakankamu motyvavimu. Pabrėžtina ir tai, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegijos nuomone, iš LVAT nutarties motyvuojamosios dalies galima aiškiai suprasti, kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė savo išvadas. LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutarties turinys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje kilusio ginčo esmę ir detaliai ją aptarė. Nutartyje iš esmės pasisakyta dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių, kurios turi būti vertinamos sprendžiant, ar Departamento 2020 m. vasario 20 d. nutarimas taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus Nr. ATK2-34/20 ir jo pagrindu UAB „Švyturys-Utenos alus“ paskirta ekonominė sankcija yra teisėti ir pagrįsti, o vien tam tikrų įrodymų ar argumentų neaptarimas teismo procesiniame dokumente savaime negali būti tapatinamas su motyvų nebuvimu teismo procesiniame sprendime apskritai. LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutarties turinys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ši nutartis yra nemotyvuota (be motyvų), o iš nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis šis teismas padarė išvadas, suformuluotas nutarties rezoliucinėje dalyje, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas, kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Atsakovas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu grindžia argumentais, kad LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutartyje, aiškindamas ir taikydamas Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalį, nepagrįstai susiaurino įstatymų leidėjo nustatytą ir nuosekliai teismų praktikoje taikytą alkoholio reklamos apibrėžimą, numatydamas trečią įrodinėtiną elementą – informacijos sąsają su ūkio subjektų komercine, ūkine ir finansine veikla alkoholinių gėrimų srityje. Departamentas nuogąstauja, kad LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutartimi suformuluota įrodinėjimo pareiga nepagrįstai riboja galimybę ateityje ekonomines sankcijas taikyti ūkio subjektams, kurie tiesiogiai neveikia alkoholinių gėrimų srityje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Departamentas argumentus, jog LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutartimi nustatė trečią alkoholio reklamos sąvokos įrodinėtiną elementą (informacijos sąsają su ūkio subjektų komercine, ūkine ir finansine veikla alkoholinių gėrimų srityje), grindžia neįvertinęs visų LVAT nutartyje nurodytų faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų. LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutarties motyvuojamoje dalyje (32 punkte) nurodyta, kokia teismų praktika vadovaujamasi, aiškinant Alkoholio kontrolės įstatyme pateiktą alkoholio reklamos sąvoką, t. y. LVAT nurodė, kad alkoholio reklamos faktą vertins pagal du elementus: 1) informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimą ir 2) tokios informacijos sąsają su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla. Iš LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino abi Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalies taikymo sąlygas bylos faktinių aplinkybių kontekste ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra abiejų būdingų reklamai elementų, t. y. nėra įrodyta, kad ginčo reklama siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui įsigyti ar vartoti alkoholį, o taip pat, kad ginčo reklama yra neabejotinai susijusi su pareiškėjo komercine, ūkine ir finansine veikla. LVAT nekilo abejonių dėl to, kad pareiškėjas, reklamuodamas nealkoholinį alų, nėra suinteresuotas alkoholio produktų pardavimo skatinimu. Atsakovas neįrodė, kad ginčo reklama skatina įsigyti ar vartoti alkoholio produktus ir yra susijusi su pareiškėjo komercine, ūkine ir finansine veikla alkoholio gėrimų srityje. LVAT laikėsi nuostatos, kad remtis tik abstrakčia prielaida, kad ginčo reklama atitinka abu elementus, keliamus alkoholio reklamai, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai atsakovo pozicija pagrįsta iš esmės tik prielaidomis, nėra galimybės (39 punktas).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutarties 39 punkte nurodyta citata „Atsakovas neįrodė, kad ginčo reklama skatina įsigyti ar vartoti alkoholio produktus ir yra susijusi su pareiškėjo komercine, ūkine ir finansine veikla alkoholio gėrimų srityje“ yra susijusi su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, jog ginčo reklama nėra alkoholio reklama, todėl ji nei skatina įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, nei yra susijusi su pareiškėjo komercine, ūkine ir finansine veikla alkoholio gėrimų srityje, nes pareiškėjas prekiauja nealkoholiniu alumi, kurį ir reklamavo, o nealkoholinis alus nelaikomas alkoholiniu gėrimu. Teisėjų kolegijos nuomone, LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutarties motyvai nesuponuoja išvados, jog buvo suformuotas trečias įrodinėtinas elementas (informacijos sąsają su ūkio subjektų komercine, ūkine ir finansine veikla alkoholinių gėrimų srityje) ir susiaurintas Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalies nuostatų aiškinimas bei taikytas. Atsakovas nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikydamas, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Taigi šis proceso atnaujinimo pagrindas yra siejamas su administracinių teismų vienodos praktikos formavimu. Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).

Atsakovas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytą proceso atnaujinimo pagrindą, t. y., kad LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutartimi susiaurindamas alkoholio reklamos bylų praktikoje įprastą subjektų, kurių atžvilgiu taikomi Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies reikalavimai, ratą, nukrypo nuo teismų praktikoje suformuluotų alkoholio reklamos apibrėžimo taikymo taisyklių. Atsakovas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, aiškinant Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje pateiktą alkoholio reklamos sąvoką, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1829-415/2021, kurioje buvo sprendžiamas klausimas, susijęs su nealkoholinio gėrimo – Čepkelių nealkoholinės netrauktinės – reklama.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, atsakovas nepagrįstai teigia, jog LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutartimi suformavo trečią įrodinėtiną elementą ir susiaurino Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalies nuostatų aiškinimą bei taikytą, todėl taip pat atmetami kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad LVAT nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, aiškindamas alkoholio reklamos apibrėžimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartimi išnagrinėtos administracinės bylos Nr. eA-1829-415/2021 faktinės aplinkybės nėra tapačios LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutartimi išnagrinėtai administraciniai bylai (naujai sukurtas nealkoholinis gėrimas „Čepkelių nealkoholinė netrauktinė“, dėl kurio reklamos buvo sprendžiama administracinėje byloje Nr. eA-1829-415/2021, nėra tapatus nealkoholiniam alui). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu nustačius, jog nurodomose bylose priimti skirtingi sprendimai dėl jose nustatytų skirtingų faktinių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju nenustačiusi, kad atsakovo nurodytose administracinėse bylose teismai vertino iš esmės tapačius veiksmus, teisėjų kolegija atmeta atsakovo prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatymo nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2449-822/2021 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma.

Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodydamas, kad išlaidas pagrindžiantys dokumentai teismui bus pateikti įstatymų numatyta tvarka ir terminais. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis numato, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl šis prašymas nespręstinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2449-822/2021 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Švyturys-Utenos alus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Švyturys-Utenos alus“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė