2019-05-08 Nr. AB-10962-3-61-3-01816-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-4007-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01816-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viliaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas, pagrįsdamas skunde išdėstytus reikalavimus, paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo kalinami kitose įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015, kuriuo buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalis, draudžianti tarpusavyje susirašinėti kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai. Draudžiant susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie laikomi įkalinimo įstaigose, buvo atimta galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius su asmenimis įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas nurodė, kad laisvėje nebuvo asmenų, su kuriais būtų galima susirašinėti, išskyrus šeimos narius, todėl draudimas susirašinėti su asmenimis, esančiais įkalinimo įstaigose, sukėlė pareiškėjui daug nepatogumų, sudarė prielaidas patirti neigiamas išgyvenimo akimirkas, o tai sukėlė dvasines kančias bei nepilnavertiškumą.

3. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose (b. l. 12–13) teigė, kad negalėjo susirašinėti su J. L., S. A. ir E. B. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad laiškai iš minėtų asmenų jam buvo siųsti kelis kartus, tačiau Lukiškių TI-K paštininkė jokių laiškų pareiškėjui nėra įteikusi.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19–23) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Lukiškių TI-K teigė, kad pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikytiną ieškiniams dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

6. Atsakovo atstovas, pasisakydamas dėl skunde išdėstytų argumentų, paaiškino, kad pareiškėjas skunde nenurodė, ar kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl susirašinėjimo su kitais asmenimis, taip pat neturtinės žalos kilimą siejo vien su teorine galimybe, kad galiojęs draudimas susirašinėti su kitais nuteistaisiais galėjo sukelti kokias nors neigiamas pasekmes. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad siunčiami laiškai buvo grąžinti. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas patirtą žalą grindė subjektyviais samprotavimais, pareiškėjo nusiskundimai bendro pobūdžio, nepateikti jokie objektyvūs duomenys, kurie pagrįstų skundu prašomos priteisti žalos dydį. Atsakovo atstovas, atsižvelgęs į atsiliepime išdėstytų aplinkybių visumą ir į tai, kad nėra visų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą atmetė.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Lukiškių TI-K (pareigūnų) veiksmų, nesuteikiant galimybės susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo kalinami kitose įkalinimo įstaigose, atlyginimo.

9. Teismas pažymėjo, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinę žalą, kilusią laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., tačiau skundą teismui pateikė 2017 m. gegužės 30 d. Lukiškių TI-K prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Įvertinęs tai, kad dėl dalies skundo reikalavimo pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą ir neprašė jo atnaujinti, o pagrindas jį atnaujinti ex officio (savo iniciatyva) nenustatytas, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinama iš draudimo susirašinėti su kitais nuteistaisiais laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2014 m. gegužės 30 d., atmestina kaip nepagrįsta.

10. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. KT8-N4/2015 ir pažymėjo, kad pareiškėjas skunde teigė, jog Lukiškių TI-K administracija draudė pareiškėjui susirašinėti su kitais kalinimo įstaigoje esančiais asmenimis, t. y. J. L., S. A. bei E. B., ir tiek pareiškėjas negavo siųstų laiškų iš šių asmenų, tiek Lukiškių TI-K neleido pareiškėjui išsiųsti laiškų minėtiems asmenims. Pareiškėjas pažymėjo, kad išskyrus šeimos narius, laisvėje neturi jokių asmenų, su kuriais galėtų susirašinėti, todėl buvo pažeisti pareiškėjo teisėti interesai.

11. Teismas pažymėjo, kad Konstituciniam Teismui pripažinus BVK 99 straipsnio 2 dalį prieštaraujančia Konstitucijai, teismas, spręsdamas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusį ginčą, minėtų nuostatų netaiko ir jomis nesivadovauja. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K administracijos veiksmai, ribojantys pareiškėjo susirašinėjimo teisę, šio ribojimo neindividualizuojant, t. y. nevertinant individualių aplinkybių, laikytini neteisėtu veikimu, dėl kurio pareiškėjas galėjo patirti dvasinę skriaudą.

12. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu leisti susirašinėti su kitais asmenimis, kurie laikomi kitose įkalinimo įstaigose, taip pat pareiškėjas nėra pateikęs jokių duomenų (pvz., neišsiųstų laiškų, jų vokų ar kitų dokumentų), kurie patvirtintų, kad Lukiškių TI-K administracija atsisakė išsiųsti pareiškėjo laiškus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis (pvz., medicininiais išrašais), patvirtinančiais pareiškėjo nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu, būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui nebuvo trukdoma palaikyti socialinius ryšius, nes iš skundo turinio matyti, jog pareiškėjas galėjo susirašinėti su laisvėje esančiais šeimos nariais, todėl pareiškėjas turėjo galimybę socialiai bendrauti su kitais asmenimis.

13. Teismas pažymėjo, kad nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Kadangi atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatė, teismas laikė, kad atsakovo atstovo veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus.

14. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo atstovo bylinėjimosi išlaidas teismas konstatavo, jog sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 15. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 69–77), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo pareiškėjo reikalavimui pritaikė ieškinio senatį. Ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šiuo atveju draudžiant susirašinėti su kitais asmenimis buvo pažeistos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatos, pagal kurias jokie senaties terminai nėra nustatyti.

15.2. Pareiškėjas nurodo, jog nepateikė įrodymų dėl kreipimosi į Lukiškių TI-K administraciją dėl laiškų siuntimo, nes susirašinėjimas buvo draudžiamas įstatymu, todėl rašyti prašymus nebuvo prasmės. Mano, jog Lukiškių TI-K teigiant apie neteisėtų veiksmų nebuvimą, jam tenka našta tai pagrįsti įrodymais, ši našta negali būti perkeliama pareiškėjui. Kadangi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2017 m. gegužės 1 d., neišsaugojo siųstų laiškų ir kitokių įrodymų, nes nežinojo, kad pažeistas teises reikės ginti teisme.

15.3. Dėl neturtinės žalos pareiškėjas pažymi, kad patyrė neapsakomas nežmoniškas vidines kančias, dvasinius skausmus, išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimus, emocinę ir dvasinę depresiją, savivertės sumažėjimą, pablogėjo sveikata. Pareiškėjas nurodo, jog pažeidimas tęsėsi ilgą laiką, todėl mano, jog sąžininga būtų priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 82–85), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Apelianto nusiskundimai abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tarimai jam padarytos neturtinės žalos. Atsakovo atstovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo J. S. teisės, laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. kalint Lukiškių TI-K, susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais ir iš to kilusios neturtinės žalos atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą atmetė, konstatavęs, jog pareiškėjas nėra kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu leisti susirašinėti su kitais asmenimis, kurie laikomi kitose įkalinimo įstaigose, taip pat pareiškėjas nėra pateikęs jokių duomenų (pvz., neišsiųstų laiškų, jų vokų ar kitų dokumentų), kurie patvirtintų, kad Lukiškių TI-K administracija atsisakė išsiųsti pareiškėjo laiškus. Atsižvelgęs į atsakovo atstovo prašymą ir į tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2017 m. gegužės 30 d., o reikalavo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., teismas pritaikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir skundą nagrinėjo už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.

20. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti skundo reikalavimų daliai ieškinio senaties terminą, taip pat mano, jog teismas be pagrindo nepripažino Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, susijusių su draudimu susirašinėti.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017, 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-822/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-984-662/2018 ir kt.).

23. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Konvencija ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

24. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018 ir kt.).

25. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai pareiškėjui, kaip teigiama, buvo ribojama teisė susirašinėti, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2014 m. gegužės 30 d.

26. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujinamas bei nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad pareiškėjo ieškinio senaties termino praleidimo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo, todėl teismui nebuvo pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai, pritaikęs pareiškėjo reikalavimui ieškinio senatį, byloje vertino aplinkybes dėl galimai neteisėto draudimo pareiškėjui susirašinėti su kitais įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.

28. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino BVK 99 straipsnio 2 dalį tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštaraujančia Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, neteisėti atsakovo atstovo veiksmai gali būti konstatuojami tik kiekvienu atveju įvertinus konkrečias faktines aplinkybes ir nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nagrinėjamo teisinio santykio dalyvis, t. y. byloje nagrinėjamu ginčo laikotarpiu sprendžiant dėl pareiškėjo teisių (jų ribojimo) buvo taikyta BVK 99 straipsnio 2 dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1397-442/2017, 2018 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-33-822/2018). Taigi pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad vien Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimas savaime įrodo, jog jo teisės buvo pažeistos jam pačiam nepareiškus noro įgyvendinti draudžiamą teisę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3322-1062/2019).

29. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, t. y. nepagrįstą ir neindividualizuotą draudimą pareiškėjui susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog ginčo laikotarpiu jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitais įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis, t. y. J. L., S. A. bei E. B., tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šį argumentą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, siekė siųsti laiškus minėtiems asmenims ir kad jo laiškai nebuvo priimti, juos atsisakyta siųsti. Atitinkamai byloje nėra jokių duomenų apie neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, t. y. nepagrįstą draudimą pareiškėjui susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose, laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.

30. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, negali būti tenkinamas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su jo teisių galimu pažeidimu, pirmosios instancijos teismo teisėtai ir pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti, o Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu (dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui nepagrįstai taikyto draudimo susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose) nekonstatuoti.

31. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

32. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas, netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, jis neįgijo teisės į patirtų išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius