2020-10-14 Nr. AB-19009-3-62-3-03045-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2031-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03045-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė nuo 2019 m. balandžio 1 d. dėl reorganizavimo), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė nuo 2019 m. balandžio 1 d. dėl reorganizavimo) (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas) 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. priėmė įsakymą Nr. R1-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo” pakeitimo” (toliau – ir Įsakymas), kuriuo buvo sudaryta situacija, pažeidžianti asmens, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, teises, numatytas tarptautinėse sutartyse ir teisės aktuose. Pareiškėjui atliekančiam laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose (toliau – ir Pataisos namai), buvo padaryta žala, nes buvo sudaryta situacija, kuri pažeidė pareiškėjo teisę į sveikatą ir teisę nebūti kankinamam.

Atliekant bausmę Pataisos namuose, vadovaujantis Įsakymu iš pareiškėjo 2018 m. lapkričio 15 d. turėjo būti paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį ir daiktai, kuriuos iki Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti. Pataisos namų administracija, žinodama apie ketinimą kreiptis į teismą dėl pareiškėjo teisių pažeidimų konstatavimo, šiuo metu yra sustabdžiusi Įsakymo 2 punkto vykdymą, tačiau bet kada gali pradėti jį vykdyti, t. y. atiminėti ir naikinti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančius vertingus kilnojamuosius daiktus.

Į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (12 valandų per parą) yra paimama ne tik viršutinė patalynės dalis, bet ir čiužinys, užklotas, pagalvė, o lovos rėmas ir dugnas yra sudarytas iš medinio arba metalinio pagrindo, t. y. neišduodant minkštosios patalynės dalies yra sudaroma situacija, kuriai esant iš nuteistojo yra atimama galimybė sėdėti, gulėti ir ilsėtis, nuteistasis yra verčiamas dienos metu stovėti arba vaikščioti mažoje kameros tipo patalpoje. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, šiuo metu susidaro situacija, kai asmuo, atliekantis bausmę laisvės atėmimo įstaigoje ir pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, gali būti baudžiamas iki 15 parų truksiančia žiauria, žmogaus orumą žeminančia bausme, kadangi nuteistajam patalpintam į kameros tipo patalpas yra leidžiama išeiti iš kameros tik 2 valandas per dieną, o likusias 22 valandas nuteistasis būna kameroje, kurioje 12 valandų per parą nebūna galimybės atsisėsti, prigulti, pailsėti.

Net gydytojui rekomendavus, nuteistajam perkeltam į kamerų tipo patalpas, būtinybę turėti sąlygas poilsiui, nėra sudaroma galimybė dienos metu turėti patalynę, t. y. bent minkštą patalynės dalį (čiužinį, pagalvę), tokiu būdu suvaržant nuteistojo galimybę ilsėtis, atsigulti, atsisėsti ant minkšto paviršiaus. Vienoje patalpoje laikoma skirtingų nuteistųjų patalynė gali papildomai pažeisti pareiškėjo teisę į minimalias higienos normas. Laisvės atėmimo vietose pasitaiko atvejų dėl nuteistųjų asmenų psichotropinių medžiagų turėjimo, vykdant kratą ir patalpose suradus psichotropinių medžiagų vyksta tyrimas siekiant nustatyti kam tos psichotropinės medžiagos priklauso.

Tokiu atveju yra imama žmogaus DNR būtent nuo patalynės, todėl esant tokiai situacijai, kai patalynės yra sudedamos ir laikomos vienoje patalpoje kyla grėsmė, kad psichotropinių medžiagų likučiai papuls ant kito asmens patalynės ir bus apkaltintas visiškai nekaltas žmogus, kuris neteks galimybės apsiginti ir įrodyti savo nekaltumą. Kamerų tipo patalpose esantiems nuteistiesiems užimtumas nėra organizuojamas, jiems neleidžiama dalyvauti bendruose laisvės atėmimo vietos užimtumo grupėse, todėl toks teisinis reglamentavimas, kuriuo vadovaujantis yra apribojama nuteistojo teisė ilsėtis yra nepagrįstas jokių objektyvių tikslų, susijusių su laisvės atėmimo bausmės atlikimu, buvimu.

3. Pareiškėjas teigė, kad turi sveikatos sutrikimų, jam yra diagnozuota stuburo išvarža, todėl turi naudoti vitaminus ir papildus, kuriuos turėti draudžiama, nors pareiškėjo fiziniai mitybos poreikiai yra išskirtiniai. Nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę Pataisos namuose, iki 2018 m. lapkričio 26 d. turėjo galimybę apsipirkti tik vieną kartą per savaitę, nuo 2018 m. lapkričio 26 d. du kartus per savaitę, o vaisiai ir daržovės yra perkamų maisto produktų pagrindas, kadangi šie produktai yra vitaminų, mineralų ir kitų žmogui būtiniausių elementų šaltinis.

Toks vaisių ir daržovių kiekių nustatymas yra nuteistųjų galimybės rūpintis savo sveikata ir maitintis sveikai apribojimas, pažeidžiantis pareiškėjo teises, kadangi vaisių ir daržovių vartojimo apribojimas gali sukelti sveikatos sutrikimus. Apribojus leidžiamų įsigyti maisto produktų pakuočių dydį iki 500 ml/g šiuo metu yra susidariusi situacija, kai pareiškėjui nėra sudaryta galimybė įsigyti visų būtinų maisto gaminių, nes laisvės atėmimo vietos parduotuvė nebuvo pasiruošusi pakeitimams ir šiuo metu netiekia maisto produktų mažesnėse pakuotėse nei buvo tiekiama iki Įsakymo įsigaliojimo.

Pareiškėjas nebeturi galimybės įsigyti jokių konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų, kadangi buvo uždraustos metalinės ir/ar stiklinės maisto prekių pakuotės, o konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų ne metalinėse ar/ir stiklinėse pakuotėse nėra dėl tokių gaminių technologinių gamybos procesų. Visiškai apribota galimybė vartoti visų rūšių maisto papildus ir vitaminus. Nurodė, kad jis yra vegetaras ir sportuoja, todėl siekiant užtikrinti pilnavertę, jo asmenines savybes atitinkančią mitybą, jam yra būtina vartoti maisto papildus ir vitaminus.

Akcentavo, kad Pataisos namų siūlomo maisto davinio energetinės vertės vidurkis yra 2 423 kcal per dieną, kurio nepakanka reguliariai sportuojančiam pareiškėjui. Nėra jokios tikimybės, kad maistas yra kokybiškas ir jame išlieka naudingosios medžiagos, kurios yra būtinos sportuojantiems nuteistiesiems. Šiuo metu nėra jokios galimybės įsigyti pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių ir krienų, kadangi laisvės atėmimo vietos parduotuvė buvo nepasiruošusi šių pakeitimų įsigaliojimui ir neužtikrino, kad šie produktai mažesnėse pakuotėse būtų tiekiami laisvės atėmimo vietoje, todėl yra priverstas valgyti sausą maistą, negali jo pagardinti mėgstamais padažais.

Teigė, kad šaltuoju metų laiko nėra galimybės užsiimti sportu, kadangi sporto inventorius yra įrengtas pataisos namų kieme, o pareiškėjas nenaudodamas sportui skirtų pirštinių gali pakenkti savo sveikatai, nušalti rankų pirštus.

4. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto (Įsakymo) teisėtumo ištyrimo, kiek tai susiję su šia byla. Teigė, kad teisė į nuosavybę gali būti ribojama tik įstatymu, tačiau šiuo atveju tai daroma teisingumo ministro Įsakymu, todėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms. Įsakymo 1.1. punktas yra galimai neteisėtas. Kyla pagrįstos abejonės dėl Įsakymo 1.5 punkto teisėtumo, kadangi šis punktas galimai yra neatitinkantis viešojo administravimo principų reikalavimų. Įsakymo 1.12 punktu yra patvirtintas naujos redakcijos „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas” (toliau – ir Sąrašas), kuris dėl skunde nurodytų aplinkybių galimai pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, neproporcingai apriboja jo teisę rūpintis savo sveikata, sportuoti ir pasirinkti sau tinkamą maisto racioną, todėl šio Įsakymo 1.12 punktas galimai neatitinka Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad į nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę neįskaičiuojama administracinės, civilinės ir (ar) baudžiamosios bylos medžiaga, maisto produktai, gydytojo rekomenduoti vaistiniai preparatai ir medicinos priemonės, vaikų, gyvenančių pataisos namuose su nuteistosiomis motinomis, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai. Pažymėjo, kad iš nuteistųjų paimami tik tie maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, ir (ar) reikmenys ir kiti daiktai, kurie viršija šiame punkte nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs. Iš nuteistųjų paimti maisto produktai sunaikinami, o kiti paimti reikmenys ir daiktai saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu – kitam asmeniui.

7. Kybartų pataisos namų direktoriaus 2017 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 1/10-106 „Dėl drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų išvedimo iš kameros užimtumui gerinti taisyklių patvirtinimo” patvirtintas drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų išvedimo iš kameros užimtumui gerinti grafikas, drausmės grupės pastate yra įrengtas poilsio kambarys ir pagal įsakymu patvirtintą grafiką galima lankytis stadione, o šaltuoju metų laiku salėje, kurioje yra sudarytos galimybės sportuoti. Nuteistiesiems, kalintiems kamerų tipo patalpose, yra skiriamas pakankamas dėmesys užimtumo gerinimui.

Nuteistieji, atliekantys nuobaudas kamerų tipo patalpose (iki 15 parų), yra aprūpinami visu būtinu inventoriumi, o vadovaujantis teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. Nr. IR-139 įsakymu „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo” nuteistiesiems atliekantiems bausmę kamerų tipo patalpose yra suteikiama taburetė – 1 vnt. vienam asmeniui arba stalo ilgio suoliukas 2 vnt.

Pareiškėjo teiginiai, jog kamerose nėra galimybės atsisėsti, yra nepagrįsti, nemotyvuoti bei deklaratyvaus pobūdžio, kurių nepatvirtina jokie įrodymai, nes esant gydytojo rekomendacijoms, nuteistiesiems leidžiama turėti minkštąjį inventorių ne tik nustatytu poilsio metu. Pabrėžė, kad patys nuteistieji atsineša savo patalynę ir pasideda ją į tam skirtas patalpas, o atėjus poilsio laikui, patys ją pasiima; patalynė yra sudedama tam skirtose lentynose, ji yra atskiriama viena nuo kitos, be to, paimamo minkštojo inventoriaus laikymo patalpa yra vėdinama bei užtikrinami visi higienos reikalavimai.

Nuteistųjų apsipirkimas Pataisos namuose yra reglamentuojamas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsniu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) XII skyriumi. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213, buvo pakeistas minėtų Taisyklių 18-tas Priedas „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“, dėl šių aplinkybių pasikeitė reikalavimai daugelio produktų įpakavimui ir jų kiekiams.

Pažymi, kad vadovaujasi anksčiau paminėtu įsakymu, tai yra objektyvios aplinkybės, kurios nuo Pataisos namų nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Akcentuojama, kad po įvardijamo teisinio reguliavimo pasikeitimo operatyviai buvo išspręstas klausimas dėl aliejaus ir kitų prekių išfasavimo talpų pakeitimo ir šiuo metu parduotuvei tiekėjai pristato ir galima nusipirkti prekių mažose pakuotėse (pieno 0,5 l, aliejaus 0,45 l). Nuteistieji, gavę rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą, gali turėti gydytojo rekomenduotus vaistinius preparatus.

Pataisos namuose yra užtikrinama pilnavertė nuteistųjų mityba, tai įrodo Kybartų pataisos namuose tiekiamo maisto valgiaraščiai. Nuteistiesiems tiekiamo maisto davinio energetinė vertė nustatoma atlikus maisto davinio fizikinį – cheminį tyrimą, taigi Pataisos namuose pareiškėjui yra suteikiama tinkama ir subalansuota mityba. Visi Pataisos namų valgykloje dirbantys nuteistieji yra privalomai patikrinti, jiems išduotos privalomo sveikatos patikrinimo medicinos pažymos, todėl šie nuteistieji gali dirbti darbą, susijusį su maisto gamyba bei tiekimu.

8. Atsakovo atstovas, pasisakydamas dėl prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto (Įsakymo Nr. 1R-213) teisėtumo ištyrimo akcentavo, kad prašymas grindžiamas abstrakčiais teiginiais, kurie galimai gali kilti ateityje, todėl nėra norminio akto tyrimo dalyko.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Departamentas teigė, jog pareiškėjo teiginiai, kad Taisyklių pakeitimas pažeidžia jo teises į nuosavybės neliečiamumą, rūpintis savo sveikata, pagrįsti tik prielaidomis apie galimą žalą (t. y. nukreipti į ateitį), niekaip nepatvirtinti objektyviais duomenimis, nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamos neteisėtos veiklos ir kilusių pasekmių. Akcentavo, kad tam tikras nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

12. Ministerija akcentavo, kad BVK 112 straipsnyje aiškiai bei nedviprasmiškai nurodyta, kad leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę nustato Taisyklės, todėl teisingumo ministras turi visus įgaliojimus spręsti dėl jų nustatymo ir pakeitimo. Taisyklių 18 priede nustatytas leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas, kuris sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai. Pabrėžė, jog visiems nuteistiesiems yra teikiamas pilnavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas Pataisos įstaigos parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Sudarant Sąrašą buvo atsižvelgta ne tik į Pataisos įstaigų saugumo reikalavimus, tačiau įvertinti ir pačių nuteistųjų apklausų dėl jų dažniausiai vartojamų maisto produktų ir naudojamų daiktų rezultatai. Šiuo atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų, taip pat jis neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo V. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad atliekant bausmę Pataisos namuose, vadovaujantis teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu 2018 m. lapkričio 15 d. iš pareiškėjo turėjo būti paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktai, kuriuos iki Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, be to, į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (12 valandų per parą) paimama ne tik viršutinė patalynės dalis, tačiau ir čiužinys, užklotas, pagalvė, taip pat nėra aišku, kokiose patalpose yra laikoma paimta patalynė, kaip yra užtikrinta paimtos patalynės švara, atskyrimas, vėdinimas ir kiti higieniniai reikalavimai, pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad iš pareiškėjo realiai buvo paimti jo nurodyti daiktai (įsigyti bei turėti; taip pat nustatytam aktyvumo laikui - viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė).

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tokių aplinkybių skunde nenurodė ir pats pareiškėjas, tačiau skunde pripažino, kad Įsakymo nuostata dėl daiktų paėmimo šiuo metu nėra taikoma. Taigi teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai dėl to, jog ateityje galimai iš jo bus paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį ir daiktai, kuriuos iki Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, yra hipotetiniai, deklaratyvūs ir neįrodyti. Be to, pareiškėjas nedetalizuoja aplinkybių, susijusių su nustatytam aktyvumo laikui paimama viršutine patalynės dalimi, čiužiniu, užklotu, pagalve, t. y. nenurodo, ar buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas, ar iš jo nurodyti daiktai buvo paimami, kokiu laikotarpiu tokie daiktai buvo paimami ir pan., o tik nurodo, kad ministro Įsakyme nustatyta tvarka yra žiauri ir žeminanti žmogaus orumą, kadangi nuteistasis, patalpintas į kameros tipo patalpas, 12 valandų per parą neturi galimybės atsisėsti, prigulti, pailsėti.

Be to, pareiškėjas nekonkretizuoja aplinkybių dėl to, jog miego laikui išduota viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė galimai buvo nešvari, neatitiko kitų higienos normų reikalavimų. T. y. pareiškėjas nepateikė konkrečių argumentų, kad konkrečiu laikotarpiu miego laikui išduota viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė buvo nešvari, kada tai buvo ir pan., o tik išreiškia abejonę, kad patalynė laikoma neaiškiomis sąlygomis. Teismo vertinimu, vien tik abejonių dėl to, kokiomis sąlygomis laikoma miego laikui išduodama viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė, žalos atlyginimui nepakanka.

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginius dėl galimai pažeistos jo teisės į užimtumą, sportą ir sveikatą, pažymėjo, kad skunde išdėstyti teiginiai yra abstraktūs ir nedetalizuoti bei nėra patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Pareiškėjas iš esmės tik nurodė, kad esamas teisinis reguliavimas sukelia neigiamus padarinius, tačiau neteikia argumentų, jog pageidavo (norėjo) naudotis Pataisos namuose esamomis užimtumo gerinimo priemonėmis, tačiau dėl atsakovo atstovo kaltės negalėjo to daryti, ar jų naudojimas jam buvo ribojamas. Teismas sprendė, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos naudotis Pataisos namuose esamomis užimtumo priemonėmis.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad nuteistieji iki 2018 m. lapkričio 26 d. turėjo galimybę apsipirkti tik vieną kartą per savaitę, o nuo 2018 m. lapkričio 26 d. – du kartus per savaitę, o apribojus leidžiamų įsigyti maisto produktų pakuočių dydį iki 500 ml/g, nėra sudaryta galimybė įsigyti visų būtinų maisto gaminių; nėra galimybės įsigyti jokių konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų; nėra galimybės įsigyti pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių ir krienų, kadangi laisvės atėmimo vietos parduotuvė buvo nepasiruošusi pakeitimų įsigaliojimui ir neužtikrino, teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų apie tai ir pats pareiškėjas nenurodo, jog kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl tam tikrų produktų, kurių nėra parduotuvėje, užsakymo, ar dėl to, jog parduotuvėje nėra produktų, kurie yra nurodyti kainoraštyje, taip pat kitų prekių, kurių būtina jam įsigyti. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, ginčo laikotarpiu būtų apie galimą parduotuvės nepasirengimą pokyčiams informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti, ar pareiškėjas pageidavo ir turėjo galimybę įsigyti jo nurodytus maisto produktus, objektyvių galimybių nėra. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl nesamos galimybės įsigyti tam tikrus maisto produktus iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl juos atmetė kaip nepagrįstus.

17. Įvertinęs pareiškėjo argumentus, kad Pataisos namų siūlomo maisto davinio energetinės vertės vidurkis yra 2 423 kcal per dieną, kurio nepakanka reguliariai sportuojančiam pareiškėjui; davinį pramoniniu būdu gamina įdarbinti nuteistieji, todėl nėra jokios tikimybės, kad maistas yra kokybiškas ir jame išlieka naudingosios medžiagos, kurios yra būtinos sveikatos sutrikimų turinčiam asmeniui; visiškai apribota galimybė vartoti visų rūšių maisto papildus ir vitaminus; jam diagnozuota stuburo išvarža, todėl siekiant užtikrinti pilnavertę, jo asmenines savybes atitinkančią mitybą, jam yra būtina vartoti maisto papildus ir vitaminus, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog maistas būtų tiekiamas nesilaikant nustatytų reikalavimų, o pareiškėjas su žodiniais ar rašytiniais prašymais į Pataisos namų administraciją dėl netinkamo maitinimo ar dėl leidimo vartoti maisto papildus (vitaminus) nesikreipė. Vien pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, jog maisto kaloringumas buvo per mažas, maistas tiekiamas nesilaikant higienos reikalavimų ir pan., nesant įrodymų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių skundėsi atsakovo atstovui, nepatvirtina Pataisos namų (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

18. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais teiginiais apie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 23, 53 straipsnių ir kitų teisės aktų pažeidimus, nes pareiškėjas nurodytų teisės aktų nuostatų visiškai nesusieja su šioje byloje aktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra teisiškai reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 1 000 Eur, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjas nukentėjo bei patyrė neturtinę žalą.

19. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – LVAT) dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo turinį, konstatavo, kad prašymas iš esmės yra grindžiamas tik bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais, pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti teisingumo ministro nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui (toliau – ir VAĮ), Bausmių vykdymo kodeksui, Konstitucijai, Konvencijai, tarptautinėms sutartims. Teismas taip pat pažymėjo, kad teismas gali kreiptis dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo, kai nagrinėjamoje byloje jis yra taikomas. Šiuo atveju pareiškėjas, kreipdamasis skundu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepagrindė jokiais faktiniais įrodymais, kad jo atžvilgiu administracinio akto taikymas sukėlė jo įvardijamas negatyvias teisines pasekmes, t. y. buvo paimti ir sunaikinti daiktai, kad jam konkrečiu atveju buvo uždrausta įsigyti prekių, kad buvo paskirta drausminė nuobauda perkėlimas į kamerų tipo patalpas, kuriose paimamas minkštas inventorius ir t. t. Teismas sprendė, kad pareiškėjo išreikštos abejonės yra nukreiptos į ateityje galimai kilsiančias neigiamas teisines pasekmes, o ne į konkrečią teisinę situaciją, kilusią dėl įvardijamo akto taikymo. Taigi šiuo atveju nėra tinkamo kreipimosi į LVAT dėl norminio administracinio akto tyrimo pagrindo bei dalyko, todėl minėto prašymo dėl norminio administracinio akto – Įsakymo 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų teisėtumo ištyrimo, teismas netenkino.

20. Teismas, spręsdamas klausimą dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Kauno skyriaus prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nustatė, jog Tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-18-T-5398-20062 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ nuspręsta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą. Teismui pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. kovo 22 d. pažyma Nr. (2.15)NTP-7-1894 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ patvirtinama, jog antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidos yra 114,40 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas valstybei nepriteisiamas.

III. 21. Pareiškėjas V. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir jam priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos iš atsakovo; ištirti Įsakymo teisėtumą, kiek tai susiję su šia byla; išreikalauti iš Marijampolės pataisos namų, Kybartų sektoriaus laisvės atėmimo vietos parduotuvės kainynus, galiojusius iki 2018 m. spalio 19 d. Įsakymo Nr. 1R-213 priėmimo ir po jo.

22. Pareiškėjas teigia, kad Įsakymas yra norminis administracinis aktas, galimai prieštaraujantis Konstitucijai ir tarptautinėms sutartims, tačiau teismas, atsisakęs kreiptis į LVAT dėl norminio administracinio akto teisėtumo patikros, negalėjo nustatyti visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas tinkamai neištyrė visų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, nesikreipė į LVAT dėl norminio administracinio akto teisėtumo patikros ir vadovaudamasis išimtinai tik atsakovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus.

23. Teismas, atsisakydamas kreiptis į LVAT dėl Įsakymo teisėtumo patikros, kiek tai susiję su šia byla, negalėjo tinkamai nustatyti civilinės atsakomybės kilimo sąlygų ir priimti pagrįsto bei teisėto sprendimo. Pareiškėjui neturtinė žala buvo padaryta vykdant Įsakymą, kuris yra laikomas teisėtu iki kol jis pripažįstamas neteisėtu LVAT ABTĮ nustatyta tvarka, arba kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nustatyti, ar teisingumo ministerijos veiksmai, t. y. šiuo atveju priimtas Įsakymas, yra neteisėti, gali konstatuoti tik LVAT, todėl nesikreipus į LVAT, nebuvo įmanoma nustatyti Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus neteisėtų veiksmų. Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad nekyla abejonių dėl Įsakymo teisėtumo, nes susipažinus su skunde nurodomomis aplinkybėmis, yra pagrįstų abejonių dėl Įsakymu padarytų Taisyklių pakeitimų, varžančių pareiškėjo kaip asmens teises, proporcingumo. Proporcingumo principas įtvirtintas ir VAĮ 3 straipsnyje kaip vienas iš viešojo administravimo principų, kuriais savo veikloje turi vadovautis viešojo administravimo subjektai. Iš pareiškėjo skunde nurodytų motyvų ir Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus atsiliepime pateiktų faktinių aplinkybių matyti, kad Įsakymu priimti pakeitimai yra neproporcingi siekiamiems tikslams, kadangi laisvės atėmimo vietų saugumą galima užtikrinti ir kitomis, mažiau represyviomis, priemonėmis. Todėl Įsakymo teisėtumas kelia akivaizdžias abejones.

24. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendime konstatuota, jog suinteresuotas asmuo teisingumo ministerija savo atsiliepime nurodė, jog Įsakymu padarytais Taisyklių 1.12. punkto pakeitimais, kuriais buvo susiaurintas leidžiamų įsigyti produktų sąrašas, buvo siekiama užtikrinti visų nuteistuoju bei juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą, taip pat higienos sąlygas. Susipažinus su Įsakymu padarytais Taisyklių 1.12. punkto pakeitimais, kyla pagrįstos abejonės, ar nėra galimybės užtikrinti nuteistųjų ir juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą bei higienos sąlygas neribojant nuteistiesiems leidžiamo įsigyti vaisių ir daržovių kiekio, nemažinant leidžiamų turėti daiktų bendrosios masės ir neapribojant leidžiamų įsigyti produktų taros dydžio, t. y. ar priimti apribojimai yra būtini.

Apribojus nuteistiesiems leidžiamą įsigyti vaisių ir daržovių kiekį akivaizdžiai varžoma nuteistųjų teisė laisvai pasirinkti savo mitybos racioną, dėl šios aplinkybės byloje ginčas nekilo. Po Įsakymu priimtų Taisyklių pakeitimų, laisvės atėmimo vietose duonos gaminių, pieno produktų, termiškai apdorotų, rūkytų, sūdytų mėsos gaminių, chalvos, šokolado, šokoladinių saldainių, džiovintų vaisių, riešutų, aliejaus, margarino, natūralios arbatos, kavos, kakavos, sulčių, gaiviųjų gėrimų, mineralinio vandens, prieskonių, sintetinių saldiklių, sausų dribsnių, sausos sriubos, sausų antrųjų patiekalų, sauso sultinio, kruopų, makaronų (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems) nuteistiesiems galima įsigyti ne didesnėse nei 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes), o kečupo, pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių ir krienų galima įsigyti ne didesnėse nei 200 ml gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes).

Pažymi, kad remiantis Europos Tarybos Ministrų komiteto 2006 m. sausio 11 d. rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 31.5. punktu rekomenduojama, kad „kaliniai <...> turi turėti galimybę nusipirkti ar kitaip įsigyti prekių <...> ne didesnėmis kainomis, nei kad yra laisvėje“. Taikant minimus leidžiamų įsigyti maisto produktų taros apribojimus, nuteistiesiems leidžiamų įsigyti maisto produktų kainos tapo neproporcingai didesnės, nei laisvėje galimų įsigyti maisto produktų. Siekiant tinkamai įvertinti maisto produktų kainų pokytį po Įsakymu padarytų Taisyklių pakeitimų, yra būtina išreikalauti maisto produktų kainynus, taikytus iki Įsakymo priėmimo ir po jo.

Teismas taip pat neįvertino, ar nėra galima pasiekti nuteistųjų ir kitų asmenų saugumo, kitomis, mažiau represyviomis priemonėmis, nei žymus vaisių ir daržovių įsigijimo kiekio apribojimas ir leidžiamų įsigyti maisto produktų taros dydžio sumažinimas. Skundžiamame sprendime taip pat neįvertinta galimybė padidinti laisvės atėmimo vietoje dirbančių pareigūnų skaičių ar pagerinti jų kvalifikaciją, siekiant užtikrinti nuteistųjų ir darbuotojų saugumą, kiek tai susiję su vaisių ir daržovių bei taros panaudojimu alkoholio gamybai ir taros panaudojimo žalojantis ar žalojant kitus nuteistuosius.

Pažymi, kad nuteistieji yra laikomi uždaro tipo pataisos namuose, kuriuose, pareiškėjo vertinimu, nėra galimybės slapta susikonstruoti ir laisvės atėmimo vietos dirbantiems pareigūnams nepastebint laikyti alkoholio gaminimo technikos. Taigi teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai neįvertino Įsakymu padarytų Taisyklių pakeitimų sukeliamų pasekmių ir keliamų tikslų proporcingumo, neištyrė, ar taikomi apribojimai yra būtini ir neišvengiami.

25. Pareiškėjas nurodo, kad Pataisos namų siūlomo maisto davinio energetinės vertės vidurkis yra 2 423 kcal per dieną, kurio nepakanka reguliariai sportuojančiam pareiškėjui, o maisto papildų (baltyminių kokteilių, amino rūgščių, įvairių vitaminų ir kt.) uždraudimas neproporcingai apsunkina pareiškėjo teisės į sportą bei fizinį aktyvumą įgyvendinimą, grubiai ir negrįžtamai kenkia pareiškėjo sveikatai ir pažeidžia jo žmogaus teisę į sveikatą. Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad Įsakymu priimtais Taisyklių pakeitimais nebuvo sukelta reali žala pareiškėjo sveikatai. Pažymi, kad pareiškėjas, siekdamas išvengti žalos savo sveikatai, nedelsdamas, po Įsakymo priėmimo, kreipėsi dėl pažeidžiamų savo teisių gynybos, nelaukdamas kol kils reali žala jo sveikatai, kuri gali būti padaryta negrįžtamai. Šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas yra ydingas, sudarantis sąlygas žmogaus teisių pažeidimams kilti, todėl yra būtina atlikti Įsakymo teisėtumo patikrą, kiek tai susiję su šia byla, o nustačius, kad Įsakymas yra neteisėtas – spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Taigi teismo sprendimas yra neteisėtas, nes nebuvo tinkamai ištirtos esminės bylos aplinkybės, susijusios su neturtinės žalos atsiradimu dėl neteisėtu norminiu administraciniu aktu nustatytų žmogaus teisių suvaržymų.

26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

27. Marijampolės PN nurodo, kad teismas teisingai, visapusiškai, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas faktines bylos aplinkybes. Teismo išdėstytus argumentus Kybartų sektorius palaiko. Pažymi, kad LVAT nėra pavesta nagrinėti abstrakčius bei hipotetinius paklausimus. Tai, kad pareiškėjas savo skunde nurodo tik galimus pažeidimus, kurie gali būti padaryti vykdant Pataisos įstaigų Vidaus tvarkos taisyklių pakeitimus. LVAT yra konstatavęs, jog pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Be to, byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo negali būti inicijuojama, jeigu tokios bylos išsprendimas neturės jokios reikšmės konkrečios nagrinėjamos individualios bylos baigčiai.

28. Dėl maisto produktų kainų Marijampolės PN pažymi, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams, nebuvo nurodęs aplinkybės dėl kainų pokyčio. Todėl ši aplinkybė turėtų būti vertinama kaip naujas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme.

29. Marijampolės PN teigia, kad nuteistieji, gavę rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą, gali turėti gydytojo rekomenduotus vaistinius preparatus. Pažymi, kad Marijampolės pataisos namuose Kybartų sektoriuje yra užtikrinama pilnavertė nuteistųjų mitybą. Nuteistiesiems teikiamo maisto davinio energetinė vertė yra nustatoma atlikus maisto davinio fizikinį – cheminį tyrimą, kurį atlieka Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centras. Kybartų sektoriuje pareiškėjui yra suteikiama tinkama ir subalansuota mityba, todėl teismas teisingai konstatavo, jog nenustatyta, kad maistas būtų tiekiamas nesilaikant nustatytų reikalavimų, o pareiškėjas su žodiniais ar rašytiniais prašymais į Pataisos namų administraciją dėl netinkamo maitinimo ar dėl leidimo vartoti maisto papildus (vitaminus) nesikreipė. Vien pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, kad maisto kaloringumas buvo per mažas, maistas buvo tiekiamas nesilaikant higienos reikalavimų ir pan., nesant įrodymų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių skundėsi atsakovės atstovui, nepatvirtina Pataisos namų (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjas nukentėjo bei patyrė neturtinę žalą Pažymi, kad pareiškėjas skunde išdėstytus argumentus grindė hipotetiniais, bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjo išreikštos abejonės dėl galimo jo teisių pažeidimo yra nukreiptos į ateityje galimai kilsiančias neigiamas pasekmes, o ne į konkrečią teisinę situaciją, kilusią dėl Pataisos įstaigų Vidaus tvarkos taisyklių pakeitimų. Taigi teismas tinkamai įvertino visą jam pateiktą medžiagą, objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

31. Departamentas nurodo, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis įstatymo nuostatų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas priėmė ginčijamąjį sprendimą, todėl plačiau dėl pareiškėjo skundo teiginių nepasisako. Nėra pagrindo naikinti teismo sprendimą remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

33. Ministerija vertina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagristą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Nurodo, kad Ministerija visiškai sutinka su skundžiamo teismo sprendimo argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl teisingumo ministro veiksmų priimant 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213 bei Kybartų PN veiksmų, vykdant šį Įsakymą (nuo 2018 m. spalio 19 d. ribojant pareiškėjo teisę apsipirkti pataisos namuose veikiančioje parduotuvėje ir galimo daiktų paėmimo), atlyginimo.

35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais ir abstrakčiais teiginiais apie teisės aktų pažeidimus, nesudarančiais pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus ir spręsti, jog dėl šių veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Įsakymo 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų teisėtumo ištyrimo, nurodęs, jog šiuo atveju nėra tinkamo kreipimosi į LVAT dėl norminio administracinio akto tyrimo pagrindo bei dalyko.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad Įsakymu yra pažeista jo teisė į nuosavybės neliečiamumą (nes bet kada gali iš jo atimti daiktus), teisė apsipirkti įstaigos parduotuvėje pagal pageidaujamą racioną, taip pat absoliuti teisė nepatirti žmogiškojo orumo žeminimo. Mano, kad Įsakymas prieštarauja Konstitucijai ir tarptautiniams teisės aktams, todėl būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Įsakymo 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų teisėtumo ištyrimo. Nuteistiesiems asmenims priklausanti nuosavybė gali būti bet kada atimta. Skundžiamas teismo sprendimas pažeidžia pareiškėjo teisę į teisingą teismą ir neužtikrina teisės į pažeistų teisių gynimą.

37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).

38. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas.

39. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

40. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus, pareiškėjui įrodinėjant patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-670-520/2020, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-624/2019, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tai reiškia, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Taigi, pareiškėjas, įrodinėdamas patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, privalo įrodyti, t. y. išsamiai apibūdinti, laisvės atėmimo įstaigos jam padarytus konkrečius neteisėtus veiksmus (neveikimą), nurodant, kada (kokiu laikotarpiu) jie buvo padaryti, išdėstant konkrečias jų padarymo aplinkybes, ir pagrįsti, kad būtent dėl padarytų neteisėtų veiksmų (neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą.

42. Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui turinio matyti, kad reikalavimą atlyginti neturtinę žalą jis grindė teisingumo ministro veiksmais, priimant 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213 ir Kybartų PN neteisėtais veiksmais (neveikimu), vykdant (taikant) Įsakymą, t. y. Kybartų PN nuo 2018 m. spalio 19 d. paimant ir sunaikinant leidžiamų turėti daiktų kiekį viršijančius daiktus ir maisto produktus, ribojant teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, neaprūpinant Kybartų PN parduotuvės leidžiamais įsigyti ir turėti maisto produktais, kurie yra reikalingi pareiškėjui kaip vegetarui ir sportuojančiam asmeniui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimo nepagrįstumo: pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, kad Įsakymo 1.1 papunktyje ir 2 punkte įtvirtinta nuteistųjų daiktų paėmimo tvarka, pagal kurią gali būti atimami ir sunaikinami daiktai, nesantys leistinų turėti daiktų sąraše ar viršijantys nustatytą bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs, riboja pareiškėjo teisę į nuosavybę. Pabrėžtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog vykdant minėtas Įsakymo nuostatas, iš pareiškėjo kokie nors daiktai ar maisto produktai realiai buvo neteisėtai paimti, priešingai, pareiškėjas tik hipotetiškai teigia, jog bet kada po ginčijamo Įsakymo priėmimo iš jo gali būti atimti daiktai.

43. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad vykdant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede buvo apribotas leidžiamų įsigyti maisto produktų asortimentas / kiekis, tačiau jis nedetalizavo, t. y. nenurodė, nei kada konkrečiai ir nei kokių produktų jis Kybartų PN esančioje parduotuvėje negalėjo įsigyti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas Kybartų PN administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl būtinybės užtikrinti konkrečių maisto produktų įsigijimą, o Kybartų PN būtų ignoravę tokio pobūdžio prašymus. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nesant minėtų duomenų, šiuo metu patikrinti, ar pareiškėjas pageidavo ir turėjo galimybę įsigyti jo nurodytus maisto produktus, objektyvių galimybių nėra. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad iš UAB „Lobby Baltic” 2018 m. lapkričio 16 d. kainoraščio matyti, jog Pataisos namų parduotuvėje, be kita ko, galima nusipirkti vaisių, daržovių, konservuotų vaisių ir daržovių, džiovintų vaisių, maisto papildų, šaldytų produktų, prieskonių, grūdėtų garstyčių, fasuotos ir marinuotos produkcijos ir pan. (I t., e. b. l 104–110). Taigi pareiškėjui kaip vegetarui nėra ribojamos galimybės papildomai pataisos namų parduotuvėje įsigyti jo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodytų produktų. Byloje nenustatyta ir pats pareiškėjas nenurodo, kad jis kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl tam tikrų produktų, kurių nėra parduotuvėje, užsakymo, ar dėl to, jog parduotuvėje nėra produktų, kurie yra nurodyti kainoraštyje, taip pat kitų prekių, kurių jam yra būtina įsigyti. Taigi teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo argumentai dėl nesudarytos galimybės įsigyti tam tikrus jam reikalingus ir būtinus maisto produktus ar papildus iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nenurodė aplinkybių, susijusių su Pataisos namų parduotuvėje esančiomis kainomis, todėl jo argumentas apeliaciniame skunde negali būti vertinamas ir nagrinėjamas.

44. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog Pataisos namų siūlomo maisto davinio energetinės vertės vidurkis yra 2 423 kcal per dieną, kurio nepakanka reguliariai sportuojančiam pareiškėjui, o maisto papildų (baltyminių kokteilių, amino rūgščių, įvairių vitaminų ir kt.) uždraudimas neproporcingai apsunkina pareiškėjo teisės į sportą bei fizinį aktyvumą įgyvendinimą, pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad Pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnyba ginčo laikotarpiu būtų teikusi rekomendacijas dėl pareiškėjo gydymo ar specialaus jam būtino taikyti maitinimo, taigi skirti pareiškėjui kitokį maitinimą, nei jis nurodytas valgiaraštyje, kuris atitinka fiziologines mitybos normas. Pagrįstai pripažinta, jog Pataisos namų administracija neturėjo jokio pagrindo individuliai pareiškėjui taikyti kitokį maitinimą, nes Taisyklių 7 punktas nenustato kalinimo įstaigos pareigos koreguoti valgiaraštį individualiai konkrečiam asmeniui, jeigu toks valgiaraštis asmeniui nebuvo rekomenduotas sveikatos priežiūros specialistų.

45. Atsižvelgiant į tai, visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia abstrakčiais argumentais (aplinkybėmis) ir tik hipotetiškai jam galinčia kilti žala.

46. Dėl argumentų, susijusių su teisės aktų – Įsakymo, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatų atitikimu aukštesnės galios teisės aktams, pažymėtina, kad pagal BVK nuostatas, bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesys yra varžomas tam tikrais draudimais arba pareigomis.

47. BVK 92 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija), nustatančio nuteistųjų teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, 1 ir 4 dalys numato, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

48. BVK 112 straipsnio, reglamentuojančio pataisos įstaigų režimą ir pagrindinius jo reikalavimus, 4 dalis (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) nustato, kad nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami.

49. Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas nustatytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.12 papunkčiu keičiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedą, 2 punkte buvo nustatyta, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede nenurodyti maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kuriuos iki šio įsakymo įsigaliojimo nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, iš nuteistųjų paimami iki 2018 m. lapkričio 15 d. Paimti maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai sunaikinami, saugomi arba perduodami Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkte nustatyta tvarka.

50. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose.

Šio principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. liepos 3 d. ir kt. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia (be kita ko) tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d., 2013 m. balandžio 2 d. ir kt. nutarimai).

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).

Konstitucinis teisinės valstybės principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d. ir kt. nutarimai). Konstitucinis Teismas, savo aktuose pripažindamas, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu, jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog tada, kai Konstitucija nereikalauja, kad tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai būtų reguliuojami įstatymais, juos galima reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (inter alia žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius ir pan.).

Antai kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. gegužės 5 d. nutarimai). Atsižvelgiant į įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principą, poįstatyminiame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis.

Tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais teisės aktais, kartu laikantis iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-9-261/2016). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad BVK 92 straipsnio 4 dalies nuostata, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, ir BVK 112 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašas nustatomas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, o maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir / ar konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo kvestionuojamos minėtų Taisyklių 18 priedo nuostatos, kurios nustato Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, taip pat yra nukreiptos į minėtos BVK 92 straipsnio 4 dalies ir 112 straipsnio 4 dalies įgyvendinimą, dėl ko pareiškėjo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo inicijuoti minėtų teisės aktų teisėtumo tyrimą, nėra pagrįsti.

51. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad, kaip jau minėta, byloje nėra jokių duomenų, jog Pataisos įstaigoje iš pareiškėjo buvo paimti ir sunaikinti maisto produktai ar kokie nors daiktai, todėl pareiškėjo, kuris nėra subjektas, turintis teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str. 1 d.), argumentai, susiję su tai nustatančio teisinio reglamentavimo teisėtumu, nėra reikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Įsakymo 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų teisėtumo ištyrimo.

52. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su kitais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

53. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas (65 Eur) valstybei negali būti priteisiamas pagal į bylą pateiktą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. (2.15) NTP-7-5536 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė