2017-01-16 Nr. AB-1188-3-65-3-00369-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2497-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00369-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos S. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. M. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl atleidimo iš vidaus tarnybos policijos įstaigoje pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, administracinio sprendimo panaikinimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. M. 2015 m. rugsėjo 30 d. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) viršininko 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymą Nr. 50-TE-482 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo S. M.“ ir 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymą Nr. 50-TE-484 „Dėl inspektorės S. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“; 2) grąžinti pareiškėją į ankstesnes Komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus tyrėjos pareigas; 3) priteisti iš Komisariato vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo nušalinimo nuo tarnybos dienos 2015 m. gegužės 5 d. iki sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja 2016 m. balandžio 6 d. administraciniam teismui pateikė patikslintą skundą, prašydama: 1) panaikinti Komisariato viršininko 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymą Nr. 50-TE-482 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo S. M.“, 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymą Nr. 50-TE-484 „Dėl inspektorės S. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“; 2) panaikinti Komisariato viršininko 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą, kuriuo buvo patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 50-IS-121 „Dėl buvusios Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato pareigūnės S. M. veiksmų“; 3) negrąžinti pareiškėjos į ankstesnes Komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus tyrėjos pareigas ir priteisti iš Komisariato vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo nušalinimo nuo darbo dienos 2015 m. gegužės 5 d. iki sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad jai, pradėjusiai vidaus tarnybą Panevėžio miesto policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos pareigose, 2014 m. kovo 17 d. buvo išduotas leidimas Nr. 50-2-L-30 dirbti su ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ (toliau – ir Leidimas). Komisariato viršininkas 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 50-TE-482 panaikino pareiškėjai išduotą leidimą, o 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 50-TE-484 atleido ją iš vidaus tarnybos. Pareiškėja teigė, kad šie Komisariato viršininko įsakymai neteisėti, kadangi nemotyvuoti, priimti netinkamai pritaikius valstybės ir tarnybos paslapčių bei atleidimą iš vidaus tarnybos reguliuojančias teisės normas.

Atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto taikymo ypatumus, pareiškėja akcentavo, kad byloje nagrinėjamo ginčo esmė yra turėtos specialiosios teisės (leidimo) panaikinimo teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėja teigė, kad Komisariatas, taikydamas Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 2 dalies 10 punktą, neįvardino asmens, turinčio teistumą už nusikalstamą veiką, padarytą organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo, su kuriuo pareiškėja palaikė ryšius, nenurodė, kokius ryšius su šiuo asmeniu palaikė, ir ar yra objektyvūs pagrindai padaryti išvadą, kad tokių ryšių palaikymas kelia grėsmę patikėtos įslaptintos informacijos saugumui.

Atsakovas skundžiamame įsakyme Nr. 50-TE-482 nenurodė jokių faktinių duomenų, sudarančių pagrindą taikyti Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktą, su šios teisės normos taikymo motyvais pareiškėja nebuvo supažindinta. Pareiškėjos teigimu, ryšių su asmenimis, keliančiais grėsmę patikėtos įslaptintos informacijos saugumui, ji nepalaikė, o išduodant asmens patikimumo pažymėjimą, jokių melagingų biografijos faktų ir duomenų apie save, ryšius su kitais asmenimis, galinčių turėti įtakos sprendimo dėl leidimo išdavimo, nepateikė.

Pareiškėja, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktu Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkto taikymo aiškinimu, nurodė, kad Komisariatas nepateikė jokių konkrečių faktų, įvykių, kurie patvirtintų, jog pareiškėja negali dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, yra nepatikima ir nelojali. Be to, atsakovas neįvardino, kokios pareiškėjos asmeninės savybės kelia grėsmę patikėtos įslaptintos informacijos saugumui ir netenkina policijos įstaigos. Pareiškėja, vertindama Komisariate veikiančios nuolatinės specialiosios ekspertų komisijos išvadą, pabrėžė, kad ji nebuvo supažindinta su šio subjekto duota išvada siūlyti policijos įstaigos vadovui panaikinti jai išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Vertindama tyrimo poligrafu rezultatus, pareiškėja rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1684/2012 pateiktais išaiškinimais ir teigė, kad poligrafo išvada yra tik papildoma informacija, neigiamai apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką, todėl remiantis vien poligrafo išvada, leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija negali būti panaikinamas. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog tyrimo poligrafu neigiamos išvados patvirtino informaciją, susijusią su jos veiksmais, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti asmens nepatikimumą, ir kurie patvirtintų atsakovo nuogąstavimus dėl jos galimybės dirbti ar susipažinti su slapta informacija.

Pareiškėja, teikdama patikslintame skunde paaiškinimus dėl aplinkybių, susijusių su Komisariato viršininko priimtu sprendimu dėl išvados, kuriuo buvo patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 50-IS-121 (toliau – ir Išvada), nurodė, kad ji 2015 m. kovo 31 d. nei veikimu, nei neveikimu pareigūno vardo nepažemino, tą dieną jos atlikti veiksmai ar neveikimas jokios įtakos policijos autoritetui, policijos sistemos įvaizdžiui neturėjo. Pareiškėja teigė, kad, pasiteiraudama M. Z., kodėl jis, stabdomas policijos pareigūnų, ne stojo, o bėgo, skambindama M.

Z. motinai I. Z. ir prašydama paimti pareiškėją iš darbo bei pasakydama I. Z., kad „M. blogai“, jokios įslaptintos informacijos neperdavė ir pareigūno vardo nepažemino. Pareiškėja akcentavo, kad atsakovas nesurinko jokių duomenų, patvirtinančių, jog ji galimai žinojo apie M. Z. nusikalstamas veikas ir apie jas nepranešė teisėsaugos institucijoms.

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimais į pareiškėjos skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovas nurodė, kad, sprendžiant dėl S. M. išduoto leidimo panaikinimo, buvo atsižvelgta į policijos įstaigoje veikiančios Specialiosios ekspertų komisijos sprendimą, jog pareiškėja gali kelti grėsmę įslaptintos informacijos saugumui. Atsakovas teigė, kad nurodytą sprendimą Specialioji ekspertų komisija priėmė išanalizavusi ir įvertinusi S. M. vidinio patikrinimo medžiagą, ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje bylos Nr. 01-1-16593-15 medžiagą, 2015 m. rugpjūčio 14 d. tyrimo poligrafu išvadą Nr. 5-IL-3284. Atsakovas teigė, kad nustatytų aplinkybių ir faktų visuma Specialiajai ekspertų komisijai sukėlė pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos sąžiningumo ir patikimumo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“.

Atsakovas nurodė, kad atliekant S. M. tarnybinį patikrinimą dėl galimai įvykdyto tarnybinio nusižengimo, buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintame Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) įtvirtintomis taisyklėmis, bei pateikė duomenis apie šio patikrinimo eigą. Atsakovas pažymėjo, kad Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutarime buvo nurodyta, jog S. M., būdama policijos pareigūne, pasinaudojusi tarnybos metu gauta informacija apie įtariamojo neteisėtu narkotinių medžiagų disponavimu M.

Z. sulaikymą, ją atskleidusi pastarojo tėvui, taip sumenkino policijos, kaip visuomenės saugumą ir viešąją tvarką užtikrinančios teisėsaugos institucijos, autoritetą bei diskreditavo policijos pareigūno, kaip valdžios atstovo, vardą ir galėjo padaryti neturtinę žalą policijos įstaigai bei valstybei. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad prokuroro nutarime nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų nepakako patvirtinti išvadą, kad dėl tokių S. M. veikų policijos įstaigai ir valstybei atsirado didelės žalos.

Atsakovas teigė, kad aplinkybė, jog pareiškėjos veika nebuvo kvalifikuota kaip nusikalstama, nereiškia, kad jai už neteisėtus veiksmus apkritai neturi kilti jokia atsakomybė. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143 -231/2008, teigė, kad pareiškėjos padarytos veikos pasekmių įvertinimui nėra reikšminga, ar ši veika padaryta matant visuomenės atstovams, ar ji turėjo atgarsį visuomenėje. Atsakovas teigė, kad S. M. pažeidė Statuto 3 straipsnio 9 dalies 2 punkto, iki 2015 m. gruodžio 31 d. galiojusio Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų, 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d.

įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 14.3 ir 14.4 punktų reikalavimus. Atsakovas, remdamasis Aprašo 34 punktu, tvirtino, kad Komisariato viršininko 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimas patvirtinti tarnybinio patikrinimo išvadą priimtas nepažeidžiant nustatytų terminų.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 10 punktu, atkreipė dėmesį, kad S. M., teikdama teismui paaiškinimus dėl aplinkybių, kurias Komisariatas įvertino kaip Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytą pagrindą, pripažino apie savo ryšius su M. Z.. Pareiškėja nurodė, kad ji su M. Z. susipažino 2012 m. rudenį, draugavo ir palaikė asmeninius ryšius: su M. Z. susitikdavo beveik kiekvieną dieną, kartu pietaudavo, M. Z. atveždavo ją į darbą ir parveždavo į namus, ji lankydavosi pas M. Z. namuose ir ten pietaudavo, kartu su juo praleisdavo atostogas. Be to, S. M. patvirtino ir tai, kad 2014 m. gruodžio mėn. ji susižadėjo su M. Z., šį faktą paviešino socialiniame tinkle „Facebook“ įkeldama nuotraukų. Pareiškėja nurodė ir tai, kad M. Z. supažindino ją su savo tėvais, ji naudodavosi I. Z. vardu registruotu automobiliu, I. Z. pareiškėjos motiną pakvietė į 2015 m. kovo 31 d. vykusį M. Z. gimtadienio pobūvį. Pareiškėja nurodė, kad ji žino apie M. Z. pareikštus kaltinimus ir kad su juo ryšių nėra nutraukusi. Tačiau pareiškėja tvirtino, kad kartu su M. Z. negyveno.

Teismas sprendė, kad išvadą apie S. M. palaikomus ryšius su M. Z. patvirtina liudytojų R. K. ir S. A. duoti parodymai, kurie yra nuoseklūs, neprieštarauja tarpusavyje, taip pat vidinio patikrinimo medžiagoje esantiems šių asmenų apklausos protokoluose užfiksuotiems parodymams, byloje esantiems duomenims iš socialinio tinklo „Facebook“ bei S. M. paaiškinimams apie ryšius su M. Z., jų trukmę ir pobūdį. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja nuo 2012 metų rudens iki leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo ir jos atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą palaikė ryšius su nurodytu asmeniu. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad S. M. ir M. Z. tapo sužadėtiniais, jų tarpusavio ryšius vertino kaip artimus, nuolatinius ir pastovius. Teismas sprendė, kad Komisariato viršininkas pagrįstai padarė išvadą, jog S. M. palaikė ryšius su asmeniu, kuriam pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą buvo taikomos prevencinio poveikio priemonės.

Teismas rėmėsi iki 2015 m. gruodžio 31 d. galiojusio Policijos veiklos įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi, 21 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pažymėjo, kad S. M., stodama į vidaus tarnybą, 2014 m. kovo 17 d. pasirašė pasižadėjimą saugoti įslaptintą informaciją, įskaitant ir neatskleisti bei neperduoti patikėtos ar darbo (tarnybos) metu sužinotos įslaptintos informacijos asmenims, kurie nėra įgalioti su ja susipažinti. Teismo vertinimu, S. M. iš esmės pripažino, jog M. Z. suteikė informaciją apie policijos veiklą, kuri jai tapo žinoma tarnybos metu bei su kuria M. Z. nebuvo įgaliotas susipažinti, ir tokiais veiksmais pažeidė Policijos veiklos įstatymo nuostatas, įpareigojančias laikyti paslaptyje konfidencialaus pobūdžio informaciją, bei duotą pasižadėjimą neatskleisti ir neperduoti patikėtos ar darbo (tarnybos) metu sužinotos įslaptintos informacijos asmenims, kurie nėra įgalioti su ja susipažinti.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos siųstų M. Z. žinučių turinį ir jų siuntimo laiką, sprendė, kad S. M. suprato Komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojo ir policijos ekipažų pareigūnų pokalbio turinį bei operatyviai reagavo į išgirstą informaciją. Teismas kritiškai vertino S. M. paaiškinimus, kad ji 2015 m. kovo 31 d. neturėjo informacijos apie M. Z. sulaikymo operaciją. Teismas sprendė, kad Komisariato viršininkas, įvertinęs per vidinį patikrinimą surinktus duomenis, pagrįstai padarė išvadą, kad S. M. palaikomi ryšiai su M. Z. kelia grėsmę jai patikėtos įslaptintos informacijos saugumui, todėl ji toliau negali dirbti bei susipažinti su nurodyto pobūdžio informacija.

Teismas rėmėsi Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktu, nustatė, kad S. M. 2014 m. kovo 15 d. ir 2014 m. balandžio 1 d. teikė Privačių interesų deklaracijas, kuriose duomenų apie M. Z. nenurodė. Teismas vadovavosi Statuto 3 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Interesų derinimo įstatymas) 3 straipsnio 2 dalimi ir 4 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 1 dalies 7 punktu, įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes apie S. M. ir M. Z. ryšių pobūdį ir darė išvadą, kad byloje nepateikta pakankamų duomenų, leidžiančių M. Z. priskirti artimų asmenų kategorijai. Teismas rėmėsi Civilinio kodekso 3.8 straipsniu, nurodė, kad sužadėtuvės reiškia, jog sudarantys susitarimą tuoktis, asmenys savo tarpusavio ryšius vertina kaip artimus, nuolatinius, ilgalaikius ir pastovius, sukeliančius civilines teisines pasekmes. Teismas konstatavo, kad M. Z., su kuriuo S. M., būdama statutine valstybės tarnautoja, palaikė ryšius, priskirtinas Interesų derinimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytai kitų valstybės tarnautojui žinomų asmenų, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, kategorijai. Teismas, vadovaudamasis Interesų derinimo įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, sprendė, kad duomenis apie savo ryšius, turinčius įtakos sprendimo dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija priėmimui, pareiškėja, būdama statutine valstybės tarnautoja, privalėjo paviešinti Interesų derinimo įstatymo nustatyta tvarka, t. y. pateikdama privačių interesų deklaraciją.

Teismas darė išvadą, kad per vidinį patikrinimą surinkti duomenys leido Komisariato viršininkui pagrįstai spręsti, jog S. M. privalėjo nustatyta tvarka pateikti privačių interesų deklaraciją ir joje M. Z. nurodyti kaip asmenį, dėl kurio jai vykdant tarnybines pareigas policijos įstaigoje, gali kilti privačių ir viešųjų interesų konfliktas, o neįvykdžiusi šios pareigos, nuslėpė savo ryšius su M. Z., dėl kurio jai vykdant tarnybines pareigas policijos įstaigoje gali kilti privačių ir viešųjų interesų konfliktas, ir šią aplinkybę įvertinti kaip pagrindą, jog pareiškėja nėra patikimas ir Lietuvos valstybei lojalus asmuo, ir dėl to panaikinti leidimą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi ir sprendė, kad Komisariato viršininkas vidinio patikrinimo metu surinktus duomenis apie aplinkybes, susijusias su pareiškėjos nesąžiningumu įvertino kartu su 2015 m. rugpjūčio 14 d. tyrimo poligrafu išvada Nr. 5-IL-3284, suteikusia papildomą informaciją, neigiamai apibūdinančią pareiškėją, ir pagrįstai padarė išvadą, kad tai patvirtina pareiškėjos asmenines ir dalykines savybes, keliančias grėsmę tolimesniam darbui su įslaptinta informacija.

Teismas, vertindamas duomenis apie tai, kad S. M. buvo traukiama baudžiamojon atsakomybėn, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarime pateiktą išaiškinimą ir darė išvadą, kad Komisariato viršininkas, įvertinęs per vidinį patikrinimą gautus ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-16593-15 duomenis apie aplinkybes, susijusius su S. M., pagrįstai padarė išvadą, kad jie kelia abejonių dėl šio asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, ir dėl to šio asmens tolesnis darbas su įslaptinta informacija tampa neįmanomas. Teismas atkreipė dėmesį, kad S. M., neturėdama teisėto pagrindo, policijos duomenų bazėje duomenų apie M. Z. paiešką atliko asmeniniais tikslais, norėdama patikrinti, ar jos draugas sakė tiesą. Teismas darė išvadą, kad Komisariato viršininkas pagrįstai padarė išvadą, jog per vidinį patikrinimą surinkti duomenys yra pakankami ir patvirtina aplinkybes, vertinamas kaip Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10, 13 ir 20 punktuose numatyti pagrindai panaikinti S. M. išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Vertindamas S. M. skundo argumentą, kad ji nebuvo supažindinta su leidimo panaikinimo motyvais, teismas vadovavosi Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir pažymėjo, kad, nagrinėjant bylą, pareiškėja nepateikė jokių duomenų, jog ji kreipėsi į Komisariato viršininką, kaip paslapčių subjektą, prašymu nurodyti leidimo panaikinimo motyvus ir negavo atsakymo į tokį prašymą, todėl teismas neturėjo pagrindo teigti, kad Komisariatas pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Teismas rėmėsi Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu, 56 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad Komisariato viršininko 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. 50-TE-482 dėl M. M. išduoto leidimo panaikinimo yra pagrįstas ir teisėtas, todėl S. M. iš vidaus tarnybos 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 50-TE-484 buvo atleista teisėtai.

Teismas rėmėsi Statuto 28 straipsniu, 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, Aprašo 15 punktu, Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 34 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir darė išvadą, kad Komisariato viršininkui 2015 m. gegužės 4 d. priimant įsakymą Nr. 50-TE-269 buvo visos Statuto 28 straipsnyje ir Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos, kurioms esant, policijos pareigūnas nušalinamas nuo pareigų tarnybinio patikrinimo laikui. Teismas vertino, kad priimant įsakymą buvo laikomasi Aprašo 15 punkte įtvirtintų procedūrinių taisyklių: įsakymą priėmė teritorinės policijos įstaigos vadovas, turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą ir pasinaudojęs Valstybės tarnybos įstatymo suteikta teise; S. M. nuo pareigų nušalinta Aprašo 20 punkto nustatyta tvarka pareiškėją informavus apie jos atžvilgiu pradėtą tarnybinį patikrinimą; pareiškėjai 2015 m. gegužės 4 d. buvo įteikta šio įsakymo kopija; įsakymo turinys atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Teismas darė išvadą, kad S. M. nuo pareigų buvo nušalinta teisėtai.

Teismas rėmėsi Statuto 3 straipsnio 9 dalies 2 punktu, 12 straipsnio 2 dalimi, Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Etikos kodekso 3 punktu ir sprendė, kad ta aplinkybė, jog S. M. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo kvalifikuoti kaip BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, nereiškia, kad jie nesudaro kitokio pažeidimo, konkrečiu atveju, tarnybinio nusižengimo, sudėties. Teismas sprendė, jog Komisariato viršininkas, patvirtindamas Išvadą, pagrįstai nusprendė, jog joje nurodyti S. M. veiksmai nesiderino su jos, kaip policijos pareigūnės, duota priesaika būti ištikimai Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų ginant žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, tarnyboje taikomais Etikos kodekse įtvirtintais pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, sąžiningumo, nesavanaudiškumo, padorumo, nešališkumo, atsakomybės, viešumo ir pavyzdingumo profesinės etikos principais ir jame įtvirtintu reikalavimu saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo. Teismas sprendė, kad Statutas pareigūnams nustato aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisinis statusas pasižymi ypatinga drausmė. Todėl pareiškėjos, atstovavusios policiją, kaip visuomenės saugumą ir viešąją tvarką užtikrinančią teisėsaugos instituciją, įvykdyti teisei priešingi veiksmai atskleidžiant neįgaliotiems asmenims tik policijai žinomą informaciją, teismo vertinimu, akivaizdžiai žemina policijos, kaip institucijos, turinčios tiesioginę pareigą išaiškinti teisės pažeidimus, užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi, autoritetą, griauna pasitikėjimą ja bei ją kompromituoja, menkina jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų prestižą visuomenėje ir žemina pareigūno vardą.

Teismas darė išvadą, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo surinkta duomenų, leidusių Komisariato viršininkui spręsti, jog S. M. žinojo apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, kad ji buvo teisės pažeidimo liudytoja ir todėl privalėjo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam arba daromam teisės pažeidimui. Dėl šios priežasties Išvados teiginys, jog S. M. Išvadoje aprašytais veiksmais pažeidė Statuto 3 straipsnio 9 dalies 2 punktą ir Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismo vertinimu, yra nepagrįstas ir šalinamas iš Išvados.

Teismas rėmėsi Aprašo 10, 34 punktais, nenustatė, kad Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus vyriausiojo prokuroro 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimas būtų buvęs apskųstas Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, todėl laikė, kad jis įsiteisėjo. Kadangi S. M. laikoma nepatraukta baudžiamojon atsakomybėn ir šis procesas yra pasibaigęs, todėl atsirado sąlygos sustabdytą S. M. tarnybinio patikrinimo procesą nedelsiant atnaujinti ir tęsti. Teismas sprendė, kad Komisariato viršininkas sprendimą dėl išvados, patenkantį į Aprašo 24.1 punkte nurodytų sprendimų kategoriją, priėmė, nepažeidęs Aprašo 22 ir 34 punktų nuostatų. Teismas darė išvadą, kad S. M. skundo reikalavimai panaikinti skundžiamus Komisariato viršininko individualius aktus ir priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką yra nepagrįsti.

III. Pareiškėja S. M. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisariato viršininko 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymą Nr. 50-TE-482, panaikinti Komisariato viršininko 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymą Nr. 50-TE-484, negrąžinti pareiškėjos į ankstesnes Komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus tyrėjos pareigas, priteisti iš Komisariato pareiškėjos naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo nušalinimo nuo darbo dienos 2015 m. gegužės 5 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, panaikinti Komisariato viršininko 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą, kuriuo patvirtinta Komisariato 2015 m. lapkričio 13 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 5-IS-121, priteisti iš Komisariato pareiškėjos naudai visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja pažymi, kad neneigia pažįstanti ir bendraujanti su M. Z., tačiau ji kartu su juo negyveno. M. Z. iki skundžiamo atsakovo įsakymo priėmimo nebuvo teistas. Pareiškėja nurodo nežinojusi, jog M. Z. 2015 m. gegužės 21 d. buvo pareikštas oficialus perspėjimas. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad specialiosios ekspertų komisijos posėdyje nebuvo nustatyta, jog ji žinojo apie M. Z. taikytas prevencinio poveikio priemones. Pareiškėjos manymu, teismas turėjo įsitikinti ir atskleisti, jog jos bendravimas su M. Z. kelia grėsmę patikėtos įslaptintos informacijos saugumui ir tai pagrįsti ne prielaidomis, o objektyviais įrodymais.

Pareiškėja pabrėžia, kad laikėsi Policijos veiklos įstatyme bei 2014 m. kovo 17 d. pasižadėjime duotos priesaikos saugoti įslaptintą informaciją, įskaitant ir neatskleisti bei neperduoti patikėtos ar darbo (tarnybos) metu sužinotos įslaptintos informacijos asmenims, kurie nėra įgalioti su ja susipažinti. Pareiškėja nurodo, kad su M. Z. tėvu bendravo tik asmeniniais klausimais dėl parvykimo iš darbo. Pareiškėjos teigimu, pasakymas, kad „M. blogai“, yra ne informacija, o tik jos nuomonė, įsivaizdavimas apie tam tikras aplinkybes.

Pareiškėja pabrėžia, kad jokių faktų, duomenų, aplinkybių, girdėtų per radijo ryšį, nei M. Z. motinai, nei tėvui neperdavė. Pareiškėja pažymi, kad byloje nenustatyta, iš kokių šaltinių duomenis apie sūnų sužinojo M. Z.. Pareiškėjos manymu, teismas netinkamai vertino duomenis iš 2015 m. birželio 30 d. pokalbio atliekant tyrimą poligrafu. Pareiškėja pažymi, kad atsakovas konkrečių motyvų Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte taikymui 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakyme neįvardijo. Pareiškėja remiasi Interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir teigia, kad dėl jos bendravimo su M.

Z. interesų konfliktas nekyla, todėl ji duomenų apie M. Z. privačių interesų deklaracijose nenurodė. Pareiškėja nurodo, kad duomenų registre tikrino duomenis apie M. Z., siekdama išsiaiškinti, ar jis nėra teistas, tačiau nustačiusi, kad jis nėra teistas, deklaracijoje duomenų apie M. Z. nepateikė. Pareiškėja pažymi, kad Interesų derinimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte nurodytos aplinkybės yra vertinamojo pobūdžio, jų sąrašas nėra baigtinis. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir daro išvadą, kad teismas, konstatuodamas Interesų derinimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkto pagrindą, nevertino konkrečių faktų, aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti asmens savybėmis, ryšiais, kiek tai susiję su galimybe dirbti su įslaptinta informacija.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas sprendime neigiama poligrafo tyrimo išvada remiasi kaip pagrindine, nepaisant to fakto, jog atliekant tyrimą vienoje jo dalyje poligrafo išvada buvo negalima. Pareiškėja pabrėžia, kad nei savo veikimu, nei neveikimu nepažemino pareigūno vardo, jos atlikti veiksmai ar neveikimas neturėjo įtakos policijos autoritetui, policijos sistemos įvaizdžiui, jos veiksmuose nėra kaltės ir pasekmių. Pareiškėja remiasi Aprašo 34 punktu ir nesutinka su teismo argumentu, kad tarnybinės nuobaudos paskyrimo terminas turi būti skaičiuojamas pasibaigus nutarimo apskundimo terminui, nes pareiškėjai pateikus skundą teismui buvo akivaizdu, jog prokuroro nutarimas nebus skundžiamas.

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėja nei po įspėjimo, nei po mokymų nedeklaravo ryšių, galinčių sukelti viešų ir privačių interesų konfliktą. Atsakovas nurodo, kad 2014 m. liepos 28 d. pareiškėja neturėdama teisėto pagrindo ir ne tarnybos tikslais tikrino informaciją apie M. Z.. Atsakovo vertinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina aplinkybes, vertinamas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10, 13, 20 punktuose numatytų pagrindų buvimą panaikinti S. M. išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pagrindinis ginčas iš esmės kilo dėl apskrities vyriausiojo policijos komisariato vadovo įsakymų, kuriais pareiškėjai - policijos pareigūnei - buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir dėl to pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos, teisėtumo bei pagrįstumo. Papildomai pareiškėja kėlė klausimą dėl Komisariato viršininko 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 50-IS-121 „Dėl buvusios Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato pareigūnės S. M. veiksmų“ 2 punktas, panaikinimo.

Pareiškėja prašė teismo panaikinti minėtus įsakymus ir negrąžinti jos į eitas pareigas, bet priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą laikotarpį nuo jos nušalinimo nuo tarnybos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Su tokiu sprendimu pareiškėja nesutinka ir mano, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, kadangi teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą ir netinkamai įvertino visumą byloje nustatytų aplinkybių. Taigi, kaip matyti iš pareiškėjos apeliacinio skundo turinio, šiuo atveju pareiškėja iš esmės nesutinka su skundžiamame sprendime atliktu įrodymų vertinimu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėja, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurias patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai ir teismo posėdyje apklaustų liudytojų R. K., R. Š., M. A. parodymai (I t., b. l. 9-19, 28-35, 127–130, 2015 m. rugpjūčio 24 d. S. M. vidinio patikrinimo medžiaga dėl tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija, tarnybinio patikrinimo medžiaga – bylos priedai), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėja iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, tik juos subjektyviai interpretuoja sau palankiais aspektais, akcentuodama tai, kad ji nežinojo apie M. Z. daromas neteisėtas veikas, jam taikytą prevencinio poveikio priemonę, neturėjo pareigos deklaruoti jos ir M. Z. ryšius bei neatskleidė tarnybinės informacijos tretiesiems asmenims.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu. Valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės. Su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama. Asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama.

Taigi paslapčių subjektas, išdavęs leidimą asmeniui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir vėliau gavęs duomenų, kurie kelia abejones leidimą turinčio asmens patikimumu, privalo spręsti klausimą, ar šie duomenys nesudaro pagrindo panaikinti išduotą leidimą.

Nagrinėjamu atveju byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėja, būdama jos vadovų aiškiai informuota apie tai, kad artimi ryšiai su M. Z. gali kelti grėsmę jos darbui policijoje, šių ryšių nenutraukė, priešingai, šiam asmeniui ir jo artimiesiems vėliau perdavė konfidencialią tarnybinę informaciją, susijusią su policijos veikla. Be to, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas reikalauja deklaruojantį asmenį deklaracijoje nurodyti ne tik artimus asmenis, bet ir kitus jam žinomus asmenis arba duomenis, dėl kurių, deklaruojančiojo nuomone, gali kilti interesų konfliktas. Turint omenyje tai, kad pareiškėja nuo 2014 metų pabaigos buvo paviešinusi savo pakankamai artimus ryšius su M. Z., ir tai, kad ji buvo informuota apie šio asmens atžvilgiu atliekamus kriminalinio pobūdžio tyrimus, jai turėjo būti akivaizdu, jog ji privalo deklaruoti tokius duomenis, patikslindama savo Privačių interesų deklaraciją. To pareiškėja nepadarė. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir Specialiosios ekspertų komisijos nagrinėtų duomenų visumą, konstatuodamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte numatyto pagrindo egzistavimą. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjos asmeninės savybės, ryšiai, elgesys tarnybos metu rodo, jog ji yra nepatikima ir kyla grėsmė jai patikėtos įslaptintos informacijos saugumui, dėl ko jai ir buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Toks sprendimas buvo priimtas laikantis Įstatyme nustatytos tvarkos. Panaikinus minėtą leidimą, pareiškėja teisėtai ir pagrįstai buvo atleista iš vidaus tarnybos, remiantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu, nes jos užimamos pareigybės funkcijoms atlikti leidimas dirbti su įslaptinta informacija buvo būtinas.

Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas laikė pareiškėjos tyrimo poligrafu išvadą pagrindiniu įrodymu, tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo turinio tokios išvados padaryti negalima, priešingai, teismas akcentavo, kad minėta tyrimo poligrafu išvada Komisariato viršininkui suteikė tik papildomą informaciją, neigiamai apibūdinančią pareiškėją ir papildančią kitus vidinio patikrinimo metu surinktus duomenis.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atskirai pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja reiškė ir reikalavimą panaikinti Komisariato viršininko 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį, kuriuo buvo patvirtintas tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 50-IS-121 „Dėl buvusios Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato pareigūnės S. M. veiksmų“ 2 punktas. Šiuo punktu buvo konstatuota, kad buvusi policijos pareigūnė S. M. pažemino pareigūno vardą.

Apeliaciniame skunde minėtas Komisariato viršininko sprendimas kvestionuojamas dviem aspektais: tuo, kad jis remiasi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kad ir ankstesni Komisariato viršininko įsakymai, be to, prieš tvirtinant išvadą, buvo pasibaigę Tvarkos 34 punkte numatytas vieno mėnesio terminas, per kurį būtų galima skirti tarnybinę nuobaudą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad konkrečių faktinių aplinkybių apie pareigūno padarytas neteisėtas veikas visuma gali būti ne tik baudžiamosios ar administracinės, bet ir tarnybinės atsakomybės pagrindas. Kartu tos pačios faktinės aplinkybės gali būti pakankamu pagrindu tiek atskirai spręsti asmens patikimumo bei lojalumo Lietuvos valstybei klausimą, tiek ir pasisakyti dėl šio asmens veiksmų vertinimo pareigūno vardo pažeminimo aspektu. Kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja savo veiksmais pažeidė policijos pareigūnės priesaiką, atskleidė tretiesiems asmenims tik policijos pareigūnams skirtą informaciją, tuo sukeldama grėsmę atliekamo ikiteisminio tyrimo sėkmei. Šie pareiškėjos veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip žeminantys policijos pareigūno vardą. Tokiai išvadai padaryti nekliudo tai, kad pareiškėjai už tuos pačius veiksmus buvo anksčiau panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, ir tai, kad pareiškėja tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimo metu jau buvo atleista iš vidaus tarnybos.

Pasisakydama dėl Tvarkos 34 punkte įtvirtinto vieno mėnesio termino, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad jis skirtas tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai tarnybinė nuobauda nebuvo paskirta, buvo tęsiamas tarnybinis patikrinimas, siekiant išsiaiškinti, ar pareiškėja savo poelgiu nepažemino pareigūno vardo. Be to, nagrinėjamu atveju sąlygos tęsti tarnybinio patikrinimo procedūrą atsirado, įsiteisėjus 2015 m. rugsėjo 23 d. Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus vyriausiojo prokuroro nutarimui, t.y. nuo 2015 m. spalio 13 d. ir vieno mėnesio terminas tarnybiniam patikrinimui užbaigti nebuvo praleistas. Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu padarė teisingas išvadas.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. M. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė