2K-260/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-260/2012

Teisminio proceso Nr. 1-57-1-02087-2009-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.28.4.; 2.3.6.4.5.1.; 2.4.2.1.; 2.6.7.5. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. (V. J.) kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2, 7 punktais, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant V. J. per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atsiprašyti nukentėjusiojo M. P.. Taip pat V. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - 5 MGL (650 Lt) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Iš V. J. nukentėjusiojo atstovei D. P. priteista 200 Lt, M. P.i - 600 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 855,74 Lt Valstybinei ligonių kasai M. P. gydymo išlaidoms atlyginti.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 15 d. nutartis, kuria V. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimo ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

V. J. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 15 d., apie 15.45 val. Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą išreikalauti nepilnamečio M. P., giusio 1992 m. liepos 4 d., prisipažinimą, kad šis pavogė P. O. žoliapjovę, privažiavo automobiliu „Opel Frontera“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), prie dviračiu važiavusio M. P. ir prieš jį panaudojo fizinį smurtą. Siekdamas jį sustabdyti, per automobilio langą sugriebė jam už rankos, sudavė ranka per veidą, o M. P. sustojus – išlipo iš automobilio ir dar kartą sudavė jam ranka per veidą. Šiais veiksmais V. J. įbaugino M. P. ir privertė jį įsėsti į automobilį. Nukentėjusiajam įsėdus į automobilį, prieš šio valią nuvežė jį į mišką, esantį šalia (duomenys neskelbtini), kur, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, liepė M.P. išlipti iš automobilio, o šiam išlipus, panaudojo fizinį smurtą – sudavė keliu M. P. į pilvą, delnu daugybinius smūgius į pakaušio sritį, sugriebė nukentėjusįjį už drabužių sprando srityje ir ranka prispaudė prie žemės, reikalaudamas prisipažinti įvykdžius žoliapjovės vagystę, po to jėga įsodino jį į automobilio bagažinę ir vežė (duomenys neskelbtini) link. Pusiaukelėje sustabdė automobilį ir toliau tęsė savo nusikalstamus veiksmus – jėga išlaipino iš automobilio bagažinės M. P. ir sudavė jam keliu į pilvą, paguldė ant žemės, spyrė į dešinį šoną ir prispaudė koja prie žemės jo galvą, taip padarė M. P. nosies sumušimą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą. Tada apieškojo nukentėjusįjį ir paėmė 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 7070 D“ su jame buvusia 5 Lt vertės „Tele-2 Pildyk“ SIM kortele, 50 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Siemens C55“ su jame buvusia 5 Lt vertės „Tele-2 Pildyk“ SIM kortele, kurį vėliau grąžino nukentėjusiajam. Šiais veiksmais V. J. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens teisę – reikalavo M. P. prisipažinti įvykdžius P. O. žoliapjovės vagystę, tuo tikslu panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą, t. y. savavaldžiavo.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 20 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), bei atmesti civilinius ieškinius.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prielaidomis, nes jame padarytų išvadų nepatvirtina byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai. Teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo M. P. parodymais ir taip pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, jie nesutampa su kitais bylos duomenimis - specialisto išvada, (specialisto) eksperto paaiškinimais teisme bei liudytojų P. O., V. P., A. G., M. B. ir kt. parodymais. Teismai nukentėjusiojo parodymų neanalizavo ir nevertino kaip visumos su kitais bylos įrodymais ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Kasatoriaus manymu, dėl nurodytų pažeidimų buvo suvaržyta jo teisė į teisingą ir nešališką teismą (BPK 44 straipsnio 5 dalis).

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomoje dalyje nurodyta, kad V. J., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens teisę – reikalavo iš nukentėjusiojo M. P. prisipažinti įvykužius P. O. žoliapjovės vagystę, o konstatuojamoje nuosprendžio dalyje teigiama, kad jis savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos, tvarkos vykdė ginčijamą savo teisę susigrąžinti skolą. Kasatoriaus nuomone, dėl tokių prieštaringų teismo išvadų buvo pažeista jo teisė į gynybą, o nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos tesimas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą, nurodytų prieštaravimų nepašalino, padarė byloje nustatytų aplinkybių neatitinkančias išvadas ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio nuostatas.

Kasatorius skunde nurodo, kad teismai jo veikoje nenustatė nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų savavaldžiavimo požymių. Kaltinamajame akte ir nuosprendyje nenurodyta, kokius teisės aktus ar įstatymų nustatytą tvarką nuteistasis pažeidė. Teismai neišsiaiškino, ar V. J. suvokė inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, nesigilino į jo veikos motyvus ir tikslus. Tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo M. P. kilęs konfliktas buvo asmeninio pobūdžio, jis nėra susijęs su kokiu nors subjektinių teisių įgyvendinimu. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis galėjo pagrįstai manyti turįs tariamą teisę ir kad kilęs konfliktas būtų susijęs su bandymu spręsti kokį nors teisinį ginčą.

Kasaciniame skunde pažymima, kad tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai, būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu ir ar nebuvo pažeista jų gavimo tvarka. Bylos duomenys patvirtina, kad apmušalas iš nuteistojo V. J. automobilio buvo paimtas tik 2010 m. kovo 4 d., praėjus 4,5 mėnesiams nuo įvykio. Jis nebuvo tinkamai įpakuotas ir užantspauduotas bei saugomas. Specialisto išvadoje Nr. 11-617(10) nurodoma, kad tirti pateikti M. P. drabužiai gauti plastikiniame maišelyje su aiškinamaisiais užrašais, o bagažinės apmušalas – kartoninėje dėžutėje su aiškinamaisiais užrašais. Iš to matyti, kad M. P. drabužiai buvo įpakuoti viename maišelyje, nėra duomenų, ar maišelis buvo užrištas ir užantspauduotas. Iki bagažinės apmušalo paėmimo nuteistasis ne kartą valė automobilio saloną (kuriame iš tikrųjų 2009 m. spalio 15 d. ant galinės sėdynės sėdėjo M. P.) ir bagažinę vienu šepečiu. Automobilio salonas ir bagažinė nėra tarpusavyje atskirti ir sudaro vieną ertmę. Be to, M. P. iki įvykio dirbo pas kasatorių, todėl ne kartą važinėjo jo automobiliu. Šios aplinkybės kelia abejonių dėl minėtų daiktų įrodomosios galios byloje (BPK 91-92, 205, 207 straipsniai) bei specialisto išvados patikimumo. Kasatoriaus nuomone, tokie duomenys negalėjo būti pripažįstami įrodymais baudžiamojoje byloje ir teismai negalėjo jais remtis, grįsdami savo išvadas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis M. P. į gydytojus kreipėsi tik praėjus keturioms paroms po įvykio. Byloje esanti specialisto išvada Nr. G 1192/10(01) nepatvirtina, kad kūno sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti būtent 2009 m. spalio 15 d., nes teisme apklaustas šią išvadą surašęs specialistas V. Kolomiecas nurodė, kad tikslios dienos, kada buvo sumuštas M. P., nustatyti negalima. Policijos pareigūnai nepristatė M. P. specialistui, nepateikė jam medicininių dokumentų iš Sudervės BGP. Nukentėjusiojo motina patvirtino, kad jos sūnus anksčiau buvo įvykdęs vagystes iš mokyklos, o liudytojas P. O. parodė, kad Poškų šeimoje dažnai būna šeiminių konfliktų. Šios aplinkybės, anot kasatoriaus, rodo, kad M. P. iki kreipimosi pas gydytoją galėjo būti sužalotas ir kitur.

Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo V. J. kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti 2011 m. lapkričio 15 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas kasatorių pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, tačiau šio teismo išvados yra prieštaringos, nes iš nuosprendžio turinio neaišku, už kokius nusikalstamus veiksmus V. J. nuteistas. Kaltinamajame akte ir teismo nuosprendžio nustatomoje dalyje nurodyta, kad V. J. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens teisę – nukentėjusiojo M. P. reikalavo prisipažinti įvykdžius P. O. žoliapjovės vagystę, o konstatuojamojoje nuosprendžio dalyje teigiama, kad jis savavaldžiavo vykdydamas ginčijamą savo teisę susigrąžinti skolą. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

Nuteistasis V. J. tokias pirmosios instancijos teismo išvadas ginčijo savo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą, jį atmetė, tačiau nutartyje dėl minėto skundo argumento visiškai nepasisakė ir pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo esminių argumentų, laikytina, kad nuteistojo V. J. apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, todėl buvo pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos. Šis pažeidimas laikytinas esminiu (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nes jis sukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį ar nutartį. Kiti nuteistojo V. J. kasacinio skundo argumentai savo turiniu atitinka jo apeliacinio skundo argumentus, kurie iš naujo apeliacinės instancijos teismo turės būti tikrinami ir vertinami.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jo aprašomosios dalies pradžioje, kur teismas išdėsto įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, yra nurodyta, kad V. J. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens teisę – reikalavo iš nukentėjusiojo M. P. prisipažinti įvykužius P. O. žoliapjovės vagystę. Tos pačios nuosprendžio dalies pabaigoje, kur teismas apibendrina įrodymų vertinimo rezultatus, nurodyta, kad byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais įrodyta, kad 2009 m. spalio 15 d., apie 15.45 val., V. J. savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdydamas ginčijamą savo teisę susigrąžinti skolą, sumušė M. P., padarydamas jam nosies sumušimą, tai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. savavaldžiavo prieš nepilnametį nukentėjusįjį M. P.; kaltinamojo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Iš tokių prieštaringų formuluočių negalima suprasti, už kokios teisės – savo ar kito asmens – savavališką vykdymą V. J. yra nuteistas. Įrašydamas į nuosprendį prieštaringas formuluotes teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus bei suvaržė kaltinamojo V. J. teisę į gynybą. Iš nuteistojo V. J. apeliacinio skundo matyti, kad jame apeliantas pažymėjo aptartą nuosprendžio prieštaringumą, pabrėžė, kad tarp jo ir M. P. kilęs konfliktas buvo asmeninio pobūdžio, kad jis nėra susijęs su kokių nors subjektinių teisių, kurios kyla iš civilinių teisnių santykių, įgyvendinimu, kad pirmosios iš nuosprendyje nurodytų teisų turinys (prisipažinti) suformuluotas dirbtinai.

Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad joje teisėjų kolegija išanalizavo pirmosios instancijos teismo atliktą byloje surinktų įrodymų vertinimą, padarė išvadą, kad teismas juos įvertino teisingai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, ir padarė juos atitinkančias išvadas. Po to teisėjų kolegija nutartyje nurodė: „Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais įrodyta, kad 2009 m. spalio 15 d., apie 15.45 val., V. J. savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdydamas ginčijamą savo teisę susigrąžinti skolą, sumušė M. P., padarydamas jam nosies sumušimą, tai sukėlė nepilnamečiui nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. savavaldžiavo prieš nepilnametį nukentėjusįjį M. P. ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje“ Taip apeliacinės instancijos teismas ne atsakė į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl teismo nuosprendžio prieštaringumo, dirbtinio pirmosios iš nuosprendyje nurodytų savavališkai vykdytų teisių (reikalavimas prisipažinti) turinio, o pakartojo pirmosios instancijos teismo padarytą BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, nes apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies pradžioje taip pat nurodyta, kad V. J. nuteistas už savavališką ne savo, o kito asmens teisės vykdymą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptarti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai liko neišnagrinėti. Tai esminiai argumentai, nes nuo savavališkai vykdytos teisės turinio priklauso veikos kvalifikavimas (pavyzdžiui, kai skolos pretekstu savavališkai vykdomas reikalavimas gerokai viršija ginčijamos skolos dydį, veika kvalifikuojama ne kaip savavaldžiavimas, o kaip turto prievartavimas ir kt.). Neišnagrinėdamas dalies nuteistojo V. J. apeliacinio skundo esminių argumentų, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Tai esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes jis sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to skundžiama nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 383 straipsnis).

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vieno asmens prisipažinimas padarius kito asmens turto vagystę nėra to kito asmens subjektinė teisė, kurią būtų galima įgyvendinti įstatymų nustatyta tvarka ar savavališkai. Kaltinamojo akto pradžioje, kur dėstomos V. J. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nurodyta, kad tai buvo nusikalstamų veiksmų tikslas: „...tikslu išreikalauti nepilnamečio M. P. prisipažinimą, kad M. P. pavogė P. O. žoliapljovę ...“ Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks teiginys labiau atitinka kaltinamojo akto tolesnį turinį, kur aprašomi kaltinamajam V. J. inkriminuojami nusikalstami veiksmai (jo panaudotas smurtas, to smurto padariniai, neteisėtas M. P. laisvės atėmimas ir kt.). Tačiau tokiu atveju svarstytina, ar tinkamai nurodytas baudžiamasis įstatymas, numatantis atsakomybę už tuos nusikalstamus veiksmus, t. y. svarstytina, ar kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų reikalavimus.

Nutarus priimti sprendimą panaikinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kiti kasacinio skundo argumentai (dėl įrodymų surinkimo teisėtumo, įrodymų vertinimo ir kt. ) paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Dalia Bajerčiūtė

Valerijus Čiučiulka