2025-03-12 Nr. AB-4479-3-61-3-05451-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1400-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05451-2024-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. D. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas P. R. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 24S209257 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi (toliau – ir Leidimas) išdavimo išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu nusprendė neišduoti jam Leidimo, kadangi jis neatitiko sąlygų, nustatytų Leidimui gauti. Atsakovas vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje turint leidimą laikinai gyventi Nr. 76020635 laikotarpiu nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2024 m. liepos mėn. buvo neteisėtas, kadangi pareiškėjas pateikė atsakovui tikrovės neatitinkančius duomenis ir jo tikslas buvo ne vykdyti teisėtą veiklą, bet formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas. Sprendimas bei jame pateiktas vertimas užkerta pareiškėjui kelią dar penkerius metus pretenduoti į Leidimo išdavimą, nes pripažinus pareiškėjo gyvenimą Lietuvoje neteisėtu laikotarpiu nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2024 m. liepos mėn., nutrūko pareiškėjo visas prieš tai pragyventas laikotarpis Lietuvoje, dėl to jam iš naujo reikia pragyventi Lietuvoje penkerius metus turint leidimą laikinai gyventi.

3. Pareiškėjo vertinimu, tokiu būdu yra pažeidžiamos jo teisės bei teisėti lūkesčiai įgyti nuolatinio gyventojo statusą, nepaisant to, kad pareiškėjas pabaigė Lietuvoje studijas ir pradėjo Lietuvoje kurti šeimą, o taip pat virš penkių metu gyvena ir dirba Lietuvoje bei vykdo teisėtą veiklą Lietuvoje.

4. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas motyvą, jog jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir jo tikslas ne vykdyti teisėtą veiklą, bet formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, kuriuo remdamasis atsakovas pripažino pareiškėjo gyvenimą Lietuvoje neteisėtu laikotarpiu nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2024 m. liepos mėn., grindžia tuo, kad siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Nr. 76020635 pareiškėjas pateikė darbo sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) darbuotojais, kurios vėliau buvo nutrauktos, todėl pateikė atsakovui tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturėjo tikslo vykdyti teisėtos veiklos Lietuvoje.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad jam kartu su savo partneriu Indijos Respublikos piliečiu H. B. D. (toliau – ir Partneris) virš penkių metu priklauso Bendrovė, t. y. gerai Kaune žinomas ir pakankamai populiarus indiško maisto restoranas „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas kartu su savo Partneriu taip pat virš penkių metų patys dirba šiame restorane. Vietinių darbuotojų įdarbinimas yra komplikuotas, jie įsidarbina, padirba kelias dienas, savaites ar mėnesius, po to išeina, todėl Bendrovėje vyksta nuolatinė darbuotojų kaita. Ilgiau užsilaiko leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turintys darbuotojai, t. y. užsieniečiai, nes jiems yra labiau priimtinas darbas indiško maisto restorane nei vietiniams darbuotojams. Teigė, kad darbo sutarties nutraukimo faktas su vietiniais darbuotojais, kurių darbo sutartys buvo pateiktos atsakovui, nesudaro pagrindo teigti, jog tos darbo sutartys buvo negaliojančios, t. y., kad pareiškėjas pateikė atsakovui netikrus dokumentus (negaliojančias darbo sutartis), nes jos buvo nutrauktos vėliau, t. y. po jų pateikimo.

6. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvoje nėra numatytas priverstinis darbas, t. y. Bendrovė negali priversti tam tikrų darbuotojų dirbti tam tikrą laiką, nes Lietuvos teisės aktai numato darbuotojui teisę vienašališkai nutraukti darbo sutartį įspėjus darbdavį prieš tam tikrą terminą, o per bandomąjį laikotarpį net pakankamas įspėjimo terminas nėra numatytas. Vietinių darbuotojų veiksmai Bendrovės atžvilgiu, dėl kurių nutrūko jų darbo santykiai su Bendrove, kuri priklauso pareiškėjui bei jo Partneriui, negali būti laikomi neteisėtais, o jų nutrauktos darbo sutartys negaliojančiomis nuo jų sudarymo dienos. Pats pareiškėjas net nebuvo minėtų darbo sutarčių šalis, tačiau atsakovas kažkodėl konstatavo, kad pateikdamas darbo sutartis, kurios tuo metu galiojo ir vėliau nutrūko ne dėl nuo pareiškėjo priklausančių aplinkybių, pareiškėjas pateikė atsakovui tikrovės neatitinkančius duomenis, o tai yra visiškai nepagrįsta.

7. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo Sprendimo argumentais, jog jis neturėjo tikslo vykdyti teisėtos veiklos Lietuvoje, kadangi jie visiškai nepagrįsti. Pareiškėjas kartu su savo Partneriu virš penkių metu valdo bei plečia realų indiško restorano verslą Kaune. Restoranas dirba šešias dienas per savaitę, turi nuosavas patalpas bei virtuvę, jame nuolat lankosi svečiai, taip pat yra pristatomas maistas į namus, kuris užsakomas per „Bolt“ ir „Wolt“ programėles. Siekdamas paneigti visiškai nepagrįstus atsakovo teiginius dėl pareiškėjo verslo netikrumo, t. y. neturėjimo tikslo vykdyti teisėtos veiklos Lietuvoje, pareiškėjas teikia jam su Partneriu priklausančios Bendrovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra, ir VSDFV) pateiktas ataskaitas už laikotarpį nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2024 m. liepos mėn., t. y. už tą laikotarpį, per kurį atsakovas Sprendime pripažino pareiškėjo gyvenimą Lietuvoje neteisėtu, kurių atsakovas nevertino ar netinkamai įvertino, nes pripažino, kad Bendrovė nevykdė teisėtos veiklos. Pareiškėjo nuomone, Sodros duomenys pagrindžia ne tik jo teiginius apie jo per Bendrovę vykdomos veiklos realumą, tačiau ir pakankamai intensyvią darbuotojų kaitą „(duomenys neskelbtini)“ restorano versle.

8. Pareiškėjas pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2024 m. liepos mėn. Bendrovė priskaičiavo darbuotojams 111 390,52 Eur darbo užmokestį, nuo kurio buvo apskaičiuotos ir sumokėtos 26 647,11 Eur dydžio socialinio draudimo įmokos, o dar papildomai buvo skaičiuojamas bei mokamas gyventojų pajamų mokestis. Pareiškėjo tikslas kaip tik buvo ne formalių reikalavimų atitikimas siekiant turėti leidimą laikinai gyventi, o realaus verslo vystymas Lietuvoje, dėl to tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo Bendrovė tų formalių reikalavimų dėl vietiniams darbuotojams mokamo darbo užmokesčio ir neatitiko, nes vykdant realų verslą neįmanoma visą laiką atitikti formalių reikalavimų dėl vietinių darbuotojų skaičiaus bei atlyginimo dydžio.

9. Pareiškėjas nurodė, kad savo skundo teiginiams pagrįsti pateikė Bendrovės Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateiktas PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2024 m. liepos mėn., kurių atsakovas nevertino ar vertino netinkamai. Bendrovės pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) deklaracijose nurodyti Bendrovės PVM apmokestinami sandoriai per mokestinį laikotarpį. Pareiškėjo Bendrovė minėtu laikotarpiu turėjo 488 233 Eur PVM apmokestinamų sandorių (pardavimo pajamų), nuo kurių buvo apskaičiuotas ir sumokėtas PVM. Bendrovės įstatinis kapitalas yra 65 550 Eur, pareiškėjui priklausanti dalis yra 32 775 Eur (50 procentų), tai patvirtina, jog pareiškėjas investavo žymiai daugiau, nei yra reikalaujama siekiant gauti leidimą laikinai gyventi (14 000 Eur), todėl tai paneigia atsakovo teiginius dėl pareiškėjo sieko formaliai atitikti teisės aktų reikalavimus dėl teisėtos veiklos vykdymo, nes pareiškėjas į Bendrovę investavo tiek lėšų, kiek reikėjo verslo vystymui, t. y. neapsiribojo minimalios sumos investavimu, kuri reikalinga siekiant atitikti formalius reikalavimus.

10. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas panaikino leidimą laikinai gyventi dėl formalių neatitikimų (vietinių darbuotojų), tačiau tai negali sukelti neigiamų teisinių padarinių atgaline tvarka, t. y. paneigti pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje teisėtumą už praeitą net 22 mėnesių laikotarpį. Pareiškėjas nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. dirbo Bendrovėje visą darbo dieną, t. y. Sprendimo priėmimo metu jis virš penkių metų visą darbo dieną dirbo Bendrovėje ir turėjo teisę laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu. Taigi, jei atsakovas būtų priėmęs sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, pareiškėjas būtų gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, dėl to nebūtų nutrūkęs jo teisėtas gyvenimas Lietuvoje, ir atsakovas neturėtų pagrindo teigti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje, turint leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, buvo neteisėtas 22 mėnesius.

11. Nors pareiškėjas ir nesutinka su atsakovo vertinimu, jog jo gyvenimas Lietuvoje buvo neteisėtas laikotarpiu nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2024 m. liepos mėn. dėl to, kad jis neketino vykdyti per Bendrovę teisėtos veiklos bei siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi, išduodamo teisėtos veiklos pagrindu, reikalavimus, teikdamas atsakovui tikrovę neatitinkančius duomenis, nes toks vertinimas, pareiškėjo nuomone, yra visiškai nepagristas, tačiau net ir tuo atveju, jei tokia atsakovo išvada būtų laikytina pagrįsta, atsakovas turėjo įvertinti ir tą aplinkybę, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2024 m. liepos mėn. visą darbo dieną dirbo Bendrovėje ir turėjo teisę gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, o tai nedaro jo gyvenimo Lietuvoje neteisėtu net ir neatitinkant formalių teisėtos veiklos reikalavimų. Pareiškėjo turimas papildomas pagrindas teisėtai gyventi Lietuvoje turėjo būti atsakovo papildomai įvertintas, sprendžiant dėl pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvoje už praeitą laikotarpį.

12. Pareiškėjas taip pat teigė, kad jo per Bendrovę vykdomos teisėtos veiklos formalus ir laikinas neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti ir sukėlė tiesiogines neigiamas teisines pasekmes, t. y. jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi vienu pagrindu bei išduotas leidimas laikinai gyventi kitu pagrindu, dėl to jo teisėtas gyvenimas Lietuvoje nenutrūko. Tačiau negalėjo sukelti papildomų (netiesioginių) neigiamų teisinių padarinių, t. y. jo gyvenimo Lietuvoje pripažinimą neteisėtu beveik už dviejų metų laikotarpį, taip dar penkeriems metams atimant teisę gauti leidimą nuolat gyventi, nors pareiškėjas pabaigė Lietuvoje studijas ir pradėjo Lietuvoje kurti šeimą, o taip pat virš penkių metų gyvena, dirba bei vykdo teisėtą veiklą Lietuvoje.

13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

14. Atsakovas nurodė, kad Sprendimą neišduoti leidimo nuolat gyventi priėmė dėl to, jog asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) nustatytu pagrindu.

15. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 19 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kitus dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2024 m. birželio 13 d. VSDFV informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie užsieniečio valdomą Bendrovę bei šios įmonės darbuotojus. Buvo nustatyta, kad asmuo neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes Bendrovėje nuo 2022 m. spalio mėn. nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių, ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo pradžios t. y. nuo 2022 m. spalio mėn. Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų turėti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, todėl Departamentas konstatavo, kad užsienietis Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir jo tikslas buvo ne vykdyti teisėtą veiklą, bet formaliai atitikti Įstatymo nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

16. Nurodė, kad 2024 m. birželio 14 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas šį sprendimą skundė Regionų administraciniam teismui, kuris 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-12451-1029/2024 pareiškėjo skundą atmetė. Duomenų, kad pareiškėjas minėtą teismo sprendimą būtų skundęs Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, nėra. Taigi, šis sprendimas jau yra įsigaliojęs. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, priėmė Sprendimą pareiškėjui neišduoti Leidimo, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu.

17. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjas atitinka sąlygas Leidimui Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, kadangi pareiškėjui leidimai laikinai gyventi buvo išduodami Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2024 m. birželio 13 d. VSDFV informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie asmens valdomą Bendrovę bei šios įmonės darbuotojus, ir nustatyta, jog Bendrovėje dirba 7 darbuotojai: 6 asmenys, turintys išduotus leidimus laikinai gyventi ir 1 nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis. Tačiau nuo 2022 m. lapkričio 11 d. iki 2024 m. balandžio 2 d. Bendrovėje nedirbo nei vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas ir tik nuo 2024 m. balandžio 2 d. Bendrovėje įdarbintas asmuo, kuris atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas. Kadangi Bendrovėje nuo 2022 m. spalio mėn. visą darbo laiką nebedirbo du Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, buvo pagrindas konstatuoti, kad asmuo bei jo valdoma Bendrovė nuo 2022 m. spalio mėn. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, t. y. nuo 2022 m. spalio mėn. Bendrovėje nėra 2 darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas, todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Atsižvelgiant į tai, kad nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo pradžios Bendrovė neatitiko paminėtų imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų turėti asmeniui leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir jo tikslas buvo ne vykdyti teisėtą veiklą, bet formaliai atitikti Įstatymo nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

18. Atsakovas pažymėjo, kad asmuo, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, jog jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Atsižvelgus į VSDFV duomenis, t. y., kad asmeniui 2024 m. balandžio mėn. nemokėtas joks darbo užmokestis, o gegužės mėn. buvo mokėtas darbo užmokestis mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA), yra pagrindas konstatuoti, jog užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Šias aplinkybes vertino ir pirmosios instancijos teismas 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-12451-1029/2024 konstatuodamas, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą leidžia spręsti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 6, 7 punktais, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Pareiškėjas teismo sprendimo neskundė, todėl spręstina, kad su tokiomis išvadomis sutiko. Taigi, šiuo metu vėl iš naujo keliami analogiški argumentai turėtų būti vertinami tik kaip pareiškėjo pasirinkta gynybinė pozicija.

19. Atsakovas vertino, kadangi pareiškėjas, turėdamas jam Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi, realiai neatitiko jo išdavimo sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pagrįstai vertinta, jog užsienietis veikė nesąžiningai, todėl jo veiksmai negali sukurti teisėto rezultato – teisių į Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo statuso įgijimą. Pareiškėjas, veikdamas nesąžiningai, negali turėti lūkesčių pagal galiojantį teisinį reglamentavimą įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamame Sprendime pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes negalima teigti, kad yra Lietuvos Respublikoje pragyvenęs pastaruosius penkerius metus teisėtai be pertraukos, turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje išvardintos faktinės aplinkybės, kurios suponuoja normoje įtvirtintos taisyklės taikymą, t. y. nurodoma, kada išduoti Leidimą užsieniečiui atsisakoma.

20. Atsakovas akcentavo, kad prieš išduodant Leidimą privalo būti įvertintas ne tik užsieniečio pragyventas laikotarpis – 5 metai, tačiau ir tai, ar jis nustatytą laikotarpį gyveno teisėtai. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių įrodymų, kad minėtu laikotarpiu gyveno teisėtai, t. y. jo pateiktas prašymas atitiko Įstatyme numatytus reikalavimus, kurių pagrindu buvo išduotas pareiškėjui leidimas laikinai gyventi nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2024 m. liepos mėn. Nepaneigta ir ginčijamame Sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu neatitiko jo turimo leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, todėl jo pragyventas laikotarpis negali būti laikomas teisėtu ir negali būti įskaičiuojamas į Lietuvoje jo pragyventą laikotarpį. Nustatyti duomenys leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas nėra įvykdęs teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlygos, todėl neatitinka ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo reikalavimų. Migracijos departamentui sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, būtina ne formaliai vertinti, ar užsienietis atitinka Įstatymo reikalavimus, o vertinama aplinkybių visuma, nulemianti pagrindą užsieniečiui išduoti leidimą nuolat gyventi.

21. Atsakovo nuomone, ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, jame nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl jis atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, kuris galioja iki 2026 m. liepos 19 d.

22. Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

II. 23. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

24. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 8 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog jis yra Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės dalyvis. Pareiškėjui 2022 m. lapkričio 16 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjas 2024 m. vasario 29 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti Leidimą tuo pagrindu, jog pragyveno Lietuvoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą.

25. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui Leidimą. Sprendime nurodė, kad per paskutinių penkerių metų laikotarpį, pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje buvo deklaravęs nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2021 m. birželio 30 d., nuo 2021 m. rugsėjo 15 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2022 m. sausio 13 d. iki šiol. Per pastaruosius 5 metus pareiškėjas turėjo leidimus laikinai gyventi: nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d.; nuo 2019 m. rugsėjo 26 d. iki 2020 m. rugsėjo 26 d.; nuo 2020 m. spalio 6 d. iki 2022 m. spalio 6 d.; nuo 2022 m. lapkričio 16 d. iki 2024 m. liepos 23 d.; nuo 2024 m. liepos 19 d. iki 2024 m. rugpjūčio 12 d.; nuo 2024 m. rugpjūčio 7 d. iki 2026 m. liepos 19 d. Pareiškėjui taip pat buvo išduotos nacionalinės vizos: nuo 2020 m. rugsėjo 27 d. iki 2020 m. gruodžio 14 d. ir nuo 2022 m. spalio 10 d. iki 2023 m. sausio 7 d. VSDFV informacinės sistemos duomenimis pareiškėjas per pastaruosius 5 metus dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“: nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2019 m. rugsėjo 24 d. ir nuo 2019 m. spalio 9 d. iki šiol. Pareiškėjas 2019 m. Lietuvoje baigė magistro studijas ir įgijo aukštąjį išsilavinimą. Pareiškėjo sutuoktinei leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas tuo pagrindu, kad jos šeimos narys turi leidimą laikinai gyventi. Prašyme išduoti Leidimą nurodė, kad nepilnamečių vaikų neturi.

26. Migracijos departamentas 2024 m. birželio 14 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760202635, galiojantį iki 2024 m. lapkričio 15 d., nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą, neatitinka tikrovės; įmonė, kurios dalyvis yra asmuo, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas tokį sprendimą argumentavo tuo, kad asmens valdomoje Bendrovėje nuo 2022 m. spalio mėn. visą darbo laiką nedirba du Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo bei jo valdoma Bendrovė nuo 2022 m. spalio mėn. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Kadangi nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo pradžios Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų turėti asmeniui leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir jo tikslas buvo ne vykdyti teisėtą veiklą, bet formaliai atitikti Įstatymo nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas. Taip pat nustatyta, kad asmuo, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, jog jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, tačiau asmeniui 2024 m. balandžio mėn. nemokėtas joks darbo užmokestis, o gegužės mėn. buvo mokėtas darbo užmokestis mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

27. Teismas, remdamasis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas Migracijos departamento 2024 m. birželio 14 d. sprendimą apskundė teismui, o Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-12451-1029/2024 pareiškėjo skundą atmetė, šis teismo sprendimas apeliacine tvarka nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo 2024 m. rugsėjo 13 d.

28. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė neišduoti pareiškėjui Leidimo, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos Leidimui gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu. Sprendime, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotas 2022 m. lapkričio 16 d. ir galiojęs iki 2024 m. lapkričio 15 d. buvo panaikintas, konstatavus, kad asmuo nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo neatitiko imperatyvių Įstatymo nustatytų reikalavimų, vertinta, jog pareiškėjas nėra įvykdęs teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlygos, todėl neatitinka ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo reikalavimų. Pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2024 m. liepos mėn. turint leidimą laikinai gyventi (kuris buvo panaikintas) vertintas kaip neteisėtas.

29. Teismas rėmėsi ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 2 straipsnio 15 dalies, 35 straipsnio 1 dalies, 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 55 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

30. Teismas vertino, kad Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, pripažino, jog pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760202635 (galiojo nuo 2022 m. lapkričio 16 d. iki 2024 m. lapkričio 15 d.) buvo panaikintas teisėtai ir pagrįstai, todėl šio leidimo galiojimo laikotarpiu, pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtas, kaip ir nustatyta ginčo Sprendime. Teismas sprendė, kad pareiškėjas teisėtai ir nepertraukiamai negyveno Lietuvos Respublikoje penkerius metus, kaip to reikalaujama Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Teismas nurodė, kad pakartotinai nevertins pareiškėjo valdomos Bendrovės veiklos teisėtumo ar realumo, pareiškėjo turėtų pajamų dydžio, nes šie aspektai buvo įvertinti (dėl jų pasisakyta) Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-12451-1029/2024, kuris yra įsiteisėjęs, todėl teismas neturi pagrindo kitaip vertinti minėtoje administracinėje byloje jau įvertintų aplinkybių.

31. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad jam buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, todėl nenutrūko jo teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpis, teismas pažymėjo, jog Migracijos departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kuris galioja iki 2026 m. liepos 19 d. Aplinkybė, kad pareiškėjui buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi nereiškia, jog jo gyvenimas Lietuvoje laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 16 d. iki 2024 m. liepos 23 d. turėtų būti pripažintas kaip teisėtas. Išduotas naujas leidimas laikinai gyventi pareiškėjui nesuponuoja buvusio laikotarpio gyvenimo teisėtumo.

32. Teismas atkreipė dėmesį, kad, nors pareiškėjas teigia, jog ir ginčo laikotarpiu visą laiką turėjo teisę kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kitu pagrindu, todėl visas laikotarpis turėtų būti įskaitytas, visgi vien tokios hipotetinės teisės turėjimas savaime nereiškia, kad leidimas laikinai gyventi kitu pagrindu būtų buvęs būtinai išduotas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas žinodamas, kad jis pats ir jo valdoma Bendrovė neatitinka Įstatyme nustatytų imperatyvių reikalavimų, būtų kreipęsis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu Įstatyme nurodytu pagrindu, nors tokia pareiga jam nustatyta Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje.

33. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Sprendimu sukuriami neigiami padariniai, kadangi jam atimta teisė gauti Leidimą penkiems metams, nurodė, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas teisėtai ir nepertraukiamai negyveno Lietuvos Respublikoje penkerius metus, kaip to reikalauja Įstatymas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad sprendžiant dėl Leidimo, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui yra sukuriami neigiami padariniai dėl to, kad jis negalės penkerius metus kreiptis dėl Leidimo išdavimo, kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų, o Leidimui gauti yra keliami aukštesni reikalavimai.

34. Teismas pareiškėjo argumentus, jog jei atsakovas būtų priėmęs sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu iš karto po išdavimo, jis būtų gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, dėl to nebūtų nutrūkęs jo teisėtas gyvenimas Lietuvoje, ir atsakovas neturėtų pagrindo teigti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje turint leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu buvo neteisėtas 22 mėnesius, vertino kaip hipotetinio pobūdžio, todėl juos atmetė.

35. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus, todėl, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, konstatavo, jog Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Netenkinęs pagrindinio reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Leidimo išdavimo.

III. 36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

37. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad pateikė teismui pakankamai duomenų, kurie įrodo jo teisėtos veiklos realumą, bei tai, jog visi atsakovui pateikti duomenys siekiant gauti leidimą laikinai gyventi atitiko tikrovę, todėl leidimas laikinai gyventi jam buvo išduotas teisėtai. Teismas pateiktų įrodymų nevertino ir rėmėsi kitoje administracinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis, nors toje byloje buvo vertinamos visiškai kitos aplinkybės. Pareiškėjas savo reikalavimus grindė ne tuo pagrindu, kad jam buvo neteisėtai panaikintas leidimas laikinai gyventi, o tuo, jog jo gyvenimo Lietuvoje laikotarpis nepagrįstai buvo pripažintas neteisėtu, tačiau laikotarpio teisėtumo vertinimas byloje atliekamas nebuvo.

38. Pareiškėjas paaiškina, kad neteikė apeliacinio skundo minėtoje byloje, nes tuo metu jam jau buvo išduoti nauji leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760371810 bei Nr. 760376759 darbo Bendrovėje pagrindu, todėl tiesiog nebuvo tikslinga teikti apeliacinio skundo byloje, kurioje buvo sprendžiamas leidimo laikinai gyventi išduoto teisėtos veiklos pagrindu Nr. 76020635 klausimas, nes ir jo galiojimo laikotarpis jau buvo tuo metu pasibaigęs, t. y. teigiamas sprendimas tiesiog nesukeltų jam jokių teigiamų teisinių padarinių. Be to, minėtoje byloje nustatytos aplinkybės negalėjo turėti įtakos sprendžiant Leidimo išdavimo klausimą, nes dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pareiškėjas neprarado teisės toliau gyventi Lietuvoje, t. y. nenutrūko jo teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpis, o byloje nebuvo pasisakyta dėl jo gyvenimo Lietuvoje teisėtumo iki leidimo laikinai gyventi panaikinimo (nebuvo kvestionuojamas šio leidimo laikinai gyventi išdavimo teisėtumas).

39. Taigi, teismas atsisakydamas vertinti aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindė savo reikalavimus, nepagrįstai rėmėsi iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančiais reikalavimais, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Tai nėra analogiškos bylos, nes vienu atveju buvo sprendžiamas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pareiškėjui teisėtumo klausimas, o kitu atveju atsisakymo išduoti Leidimą teisėtumo klausimas. Nors atsakovas Sprendime rėmėsi panaikintu leidimu laikinai gyventi, tačiau atsisakė išduoti Leidimą ne dėl to, kad leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, o dėl to, jog, atsakovo vertinimu, leidimas laikinai gyventi buvo gautas apgaulės būdu, todėl jo panaikinimas nulėmė neteisėto pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje laikotarpį, tačiau šios aplinkybės nebuvo vertinamos byloje, todėl teismas jas privalėjo įvertinti.

40. Pareiškėjas kvestionuoja tai, kad atsakovas Sprendime nepagrįstai pripažino jo gyvenimo Lietuvoje laikotarpį neteisėtu remiantis neva fiktyvia Bendrovės veikla bei tikrovės neatitinkančių duomenų apie Bendrovę pateikimą gaunant leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, tačiau pareiškėjas pateikė teismui tai paneigiančius įrodymus bei argumentus (dėl Bendrovės veiklos realumo bei tikrovės atitinkančių duomenų pateikimo), tačiau teismas jų nevertino. Būtent atsakovo pripažintas neteisėtu pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje laikotarpis nulėmė atsisakymą išduoti pareiškėjui Leidimą, nes remiantis vien leidimo laikinai gyventi panaikinimu atsakovas negalėtų atsisakyti išduoti pareiškėjui Leidimo, kadangi vien dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo nenutrūko pareiškėjo teisėto gyvenimo Lietuvoje laikotarpis, nes leidimas laikinai gyventi jam buvo išduotas teisėtai.

41. Pareiškėjas teigia, kad nesutinka su teismo vertinimu, jog nėra pagrindo pripažinti, kad jam sukuriami neigiami padariniai dėl to, jog jis negalės penkerius metus kreiptis dėl Leidimo išdavimo, kadangi jis neatitiko imperatyvių teisės aktų reikalavimų, o Leidimui yra keliami aukštesni reikalavimai, kadangi tokia teismo išvada yra nelogiška. Sprendimas užkirto kelią pareiškėjui kreiptis dėl Leidimo penkerius metus. Teismas turėjo įvertinti, ar toks Sprendime nustatytas neteisėto gyvenimo Lietuvoje laikotarpis taikant sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi neigiamas pasekmes pareiškėjui atgaline tvarka yra pagrįstas ir teisėtas, ir tik po to spręsti, ar jis atitiko imperatyvius teisės aktų reikalavimus.

42. Atsakovo pripažintas neteisėto gyvenimo Lietuvoje laikotarpis ne tik yra nepagrįstas, nes aplinkybės, kuriomis jis grindė tokį pripažinimą, tiesiog neegzistavo, bet apskritai tokia atsakovo praktika, kai neigiamos teisinės pasekmės sukeliamos ne nuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo momento, o taip pat ir už prieš tai buvusį labai ilgą laikotarpį, nėra reglamentuota teisės aktų, todėl yra ydinga, nes suteikia atsakovui galimybę ne tik pagal faktines aplinkybes vertinti teisėto gyvenimo Lietuvoje laikotarpį, o tiesiog pripažinti bet kokį teisėto gyvenimo Lietuvoje laikotarpį neteisėtu remiantis vien ta aplinkybe, kad teisėtai išduotas leidimas laikinai gyventi vėliau buvo panaikintas dėl pasikeitusių aplinkybių.

43. Pareiškėjo nuomone, jei teisės aktai, bloginantys asmens teisinę padėtį, negali būti taikomi atgaline tvarka, tai ir administraciniai aktai negali sukelti neigiamų padarinių atgaline tvarka, jei tai nebuvo aiškiai apibrėžta teisės aktuose, nes tai sukelia teisinio neapibrėžtumo situaciją bei suteikia viešo administravimo subjektui galimybes nepagrįstai piktnaudžiauti savo įgaliojimais. Pareiškėjas sutinka, kad iš neteisėtų veiksmų negali atsirasti teisių bei teisėtų lūkesčių, tačiau jis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl leidimas Nr. 76020635 jam buvo išduotas teisėtai, dėl to jo panaikinimas, natūraliai pasikeitus Bendrovės veiklos aplinkybėms, negali sukelti jam neigiamų teisinių padarinių atgaline tvarka.

44. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

45. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

46. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog teismas negalėjo vadovautis kitoje administracinėje byloje priimtu sprendimu, nepagrįstas, kadangi pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 4 dalį, sprendimui įsiteisėjus proceso šalys ir kito proceso dalyviai nebegali iš naujo ginčyti kitoje byloje teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Minėtame sprendime konstatuota, jog pareiškėjas nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos bei 2022 m. rugsėjo 9 d. prašymo pildymo metu prisiimto įsipareigojimo informuoti atsakovą apie esmines aplinkybes, turinčias įtakos leidimo laikinai gyventi išdavimui. Leidimo Nr. 760202635 pareiškėjui išdavimo metu – 2022 m. lapkričio 16 d., duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti šį leidimą, nebeatitiko tikrovės. Taigi, esant tokiam konstatavimui yra patvirtintas ir teismo nustatytas faktas apie pareiškėjo neatitikimą Įstatymo reikalavimams, būtent nuo to momento ir skaičiuojamas jo neteisėtas buvimas, o ne nuo Migracijos departamento priimto sprendimo ar teismų sprendimų / nutarčių įsiteisėjimo. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

47. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 48. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 24S209257, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, teisėtumo.

49. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai vertino, jog pareiškėjas neatitiko Įstatyme nustatytų sąlygų Leidimui gauti, t. y. panaikinus jam leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas nepertraukiamai negyveno Lietuvos Respublikoje penkerius metus, kaip to reikalaujama Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte, todėl atsakovas pagrįstai priėmė Sprendimą, kuris atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus, jį naikinti nėra pagrindo, dėl to pareiškėjo skundą atmetė.

50. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame

skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai rėmėsi kitoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, nepagrįstai sprendė, jog leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai, o jo panaikinimas negali sukelti jam neigiamų teisinių padarinių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas.

51. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

52. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

53. Nagrinėjamos bylos kontekste primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

54. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, todėl nepažeidė nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimu, atmestini.

V. 55. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.). Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, išduotą tuo pagrindu, jog yra įmonės dalyvis ir (arba) vadovas, investavęs ne mažiau kaip 14 000 Eur. Nustačius, kad Bendrovė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų turėti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu bei konstatavus, jog užsienietis Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir jo tikslas buvo ne vykdyti teisėtą veiklą, bet formaliai atitikti Įstatymo nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas – leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, o tai reiškia, kad asmuo nelaikomas teisėtai pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus. Migracijos departamentas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto Leidimo išdavimo pagrindo, nes negalima teigti, jog jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos 5 metus, turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Atsakovas nenustatė, o pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog jis atitinka kurį nors kitą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytą Leidimo išdavimo pagrindą.

56. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, t. y., kad pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje buvo deklaravęs nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2021 m. birželio 30 d., nuo 2021 m. rugsėjo 15 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2022 m. sausio 13 d. iki šiol. Per pastaruosius 5 metus pareiškėjas turėjo leidimus laikinai gyventi: nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d.; nuo 2019 m. rugsėjo 26 d. iki 2020 m. rugsėjo 26 d.; nuo 2020 m. spalio 6 d. iki 2022 m. spalio 6 d.; nuo 2022 m. lapkričio 16 d. iki 2024 m. liepos 23 d.; nuo 2024 m. liepos 19 d. iki 2024 m. rugpjūčio 12 d.; nuo 2024 m. rugpjūčio 7 d. iki 2026 m. liepos 19 d. Pareiškėjui taip pat buvo išduotos nacionalinės vizos: nuo 2020 m. rugsėjo 27 d. iki 2020 m. gruodžio 14 d. ir nuo 2022 m. spalio 10 d. iki 2023 m. sausio 7 d. Pareiškėjas per pastaruosius 5 metus dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“: nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2019 m. rugsėjo 24 d. ir nuo 2019 m. spalio 9 d. iki šiol. Pareiškėjas 2019 m. Lietuvoje baigė magistro studijas ir įgijo aukštąjį išsilavinimą. Pareiškėjo sutuoktinei leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas tuo pagrindu, kad jos šeimos narys turi leidimą laikinai gyventi.

57. Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. birželio 14 d. sprendimu panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; įmonė, kurios dalyvis yra asmuo, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Regionų administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-12451-1029/2024 skundą atmetė. Pareiškėjas teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundė, taigi teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

58. Įstatymo 53 straipsnio, nustatančio leidimo nuolat gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas. Teisėtai pragyvento laikotarpio nustatymo ir apskaičiavimo tvarką išduodant užsieniečiui leidimą nuolat gyventi šio straipsnio 1 dalies 8–82 punktuose nustatytais pagrindais nustato vidaus reikalų ministras.

59. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Aprašo dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos (toliau – ir Tvarkos aprašas), reglamentuojančio užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi) pateikimą, priėmimą, nagrinėjimą, teisėtai pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio nustatymą ir apskaičiavimą, fiktyvios santuokos, fiktyvios registruotos partnerystės ir fiktyvaus įvaikinimo įvertinimą, sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo ar pakeitimo priėmimą ir sprendimo išduoti leidimą nuolat gyventi panaikinimą <...>, 47 punkte numatyta, jeigu leidimą nuolat gyventi gauti siekia užsienietis, turintis nacionalinę vizą ar leidimą laikinai gyventi, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Vizos aprašo ar Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų. Jei toks pagrindas nustatomas, sprendimas dėl nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimamas kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi.

60. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi norminę administracinę bylą Nr. eI-16-575/2020 (toliau – ir Norminė byla), nusprendė, kad Tvarkos aprašo 47 ir 48 punktų nuostatos ta apimtimi, kuria Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, skaičiuodamas užsieniečio pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, vertina duomenis apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi tokiu pagrindu gauti, pripažinti neprieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 3 daliai (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI 2189 redakcija).

61. Norminėje byloje paneigtos abejonės dėl Migracijos departamento teisės retrospektyviai vertinti leidimo laikinai gyventi teisėtumą laikotarpiu (laikotarpiais) iki tokio leidimo panaikinimo.

62. Norminėje byloje pateiktais išaiškinimais buvo remiamasi ir kitoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje norminėje byloje Nr. eI-11-556/2021 (kurią mini Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą), išnagrinėtoje dėl panašių Tvarkos aprašo punktų.

63. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (individuali byla išnagrinėta po norminės bylos Nr. eI-11-556/2021 išnagrinėjimo) aiškinama, kad apskaičiuojant užsieniečio pragyventą šalyje laikotarpį, į jį neįskaičiuojamas laikotarpis (-iai), kai užsienietis šalyje gyveno neatitikdamas sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Skaičiuojant teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį, svarbu ne formaliai atsižvelgti į leidimo laikinai gyventi atitinkamu laikotarpiu turėjimo faktą, bet nustatyti realų teisėto gyvenimo šalyje laiką. Be kita ko, taip pat pažymėta, jog leidimas nuolat gyventi suteikia užsieniečiui daugiausia teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1979-968/2021).

64. Išnagrinėjus Norminę bylą nebuvo paneigta Tvarkos aprašo 47 ir 48 punktų teisėtumo prezumpcija, taigi nėra pagrindo kelti abejones ir nagrinėjamoje byloje. Išnagrinėjus minėtas normines bylas teismo praktika individualiose bylose yra susiformavusi ir nėra pagrindo ja nesivadovauti.

65. Nagrinėjamoje byloje akcentuotina, kad pagal Tvarkos aprašo reikalavimus kartu atsakovo 2024 m. birželio 14 d. priimtus du administracinius sprendimus (dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo ir atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi) pareiškėjas apskundė atskirose administracinėse bylose, kurios laiko požiūriu buvo išnagrinėtos skirtingai. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovo sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo buvo tapęs galutiniu administraciniu sprendimu, taigi įgijo privalomumo galią, todėl teismas pagrįstai jame nustatytų aplinkybių nekvestionavo, nes to ir negalėjo daryti pagal ABTĮ 16 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo privalomumo principą. Nagrinėjamoje byloje skundžiamas Sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi priimtas remiantis minėtame galutiniame (nors tokiu tapus tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme) Migracijos departamento sprendime dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo nustatytais faktais, todėl teismas neturėjo iš naujo vertinti analogiškų faktų, kurie yra ir prejudiciniai (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis). Ši teisinė situacija susidarė dėl to, kad pareiškėjas pasirinko tokį teisių gynimo būdą – du administracinius sprendimus (kurie yra susiję tiek fakto, tiek teisės klausimu) apskundė atskirose bylose, o ne vienoje byloje, be to neskundė apeliacine tvarka teismo įsiteisėjusio sprendimo (byloje dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo), nes pareiškėjo tvirtinimu, jam buvo išduotas kitas leidimas laikinai gyventi. Taigi nėra pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai taikė proceso normas ir dėl to galėjo būti pažeista pareiškėjo teisė į teisingą teismą.

VI. 66. Pažymėtina, kad Norminėje byloje yra išsamiai išnagrinėti klausimai, susiję su Lietuvoje pragyvento termino skaičiavimu Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymo tikslais.

67. Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtą teismų praktiką ir Įstatymo nuostatas, pažymi, kad užsienietis, siekiantis gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, turi atitikti šiuos kriterijus: (1) būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėdamas leidimą laikinai gyventi; (2) atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas.

68. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas neatitinka vieno iš paminėtų kriterijų, t. y. negalima laikyti, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje teisėtai ir be pertraukos yra pragyvenęs pastaruosius 5 metus turėdamas leidimą laikinai gyventi. Tiek Migracijos departamentas, tiek ir pirmosios instancijos teismas sprendimuose pagrįstai vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2024 m. liepos mėn., kuomet jis turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ir kuris vėliau buvo panaikintas, buvo neteisėtas.

69. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kiek tai susiję su leidimo laikinai gyventi panaikinimu, šiuo atveju nėra reikšmingi, kadangi Migracijos departamento sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, anksčiau paminėtu Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu yra paliktas galioti, o pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai rėmėsi išnagrinėtoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurios reikšmingos nagrinėjant šią administracinę bylą.

70. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog jam buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje darbo Bendrovėje pagrindu, nesudaro pagrindo laikotarpį, kuomet jis turėjo leidimą laikinai gyventi (nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2024 m. liepos mėn.), ir kuris vėliau buvo panaikintas, vertinti kaip teisėtą.

71. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Lietuvoje pragyvento termino skaičiavimu, teisėjų kolegija pažymi, kad 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvoje 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso, 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybių narių pareiga suteikti ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje.

72. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra pabrėžęs, kad iš Direktyvos 2003/109/EB 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, jog jos pagrindinis tikslas – trečiųjų šalių piliečių, ilgai gyvenančių valstybėje narėje, integracija. Kaip tai matyti iš minėtos direktyvos 18 konstatuojamosios dalies, ilgalaikių gyventojų ir jų šeimos narių teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje, numatyta tos pačios direktyvos III skyriuje, taip pat siekiama padėti veiksmingai įgyvendinti vidaus rinką, kaip erdvę, kurioje visiems asmenims užtikrinamas laisvas judėjimas (ESTT 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo byloje Komisija prieš Nyderlandų Karalystę, C-508/10, EU:C:2012:243, 66 p. ). Iš esmės toks direktyvos tikslas, koks išdėstytas, be kita ko, jos 2, 4 ir 12 konstatuojamosiose dalyse, – sukurti sistemą, kurioje daugiausia dėmesio būtų skiriama trečiųjų valstybių piliečių, teisėtai ir nuolat gyvenančių valstybėse narėse, integracijai siekiant, kad būtų prisidėta prie ekonominės ir socialinės sanglaudos, – yra vienas pagrindinių Sąjungos tikslų. Ši sistema grindžiama ilgalaikio gyventojo statuso suteikimu. Bendro visose valstybėse narėse statuso apibrėžimas turi leisti užtikrinti teisingą šalyje teisėtai gyvenančių trečiųjų valstybių piliečių vertinimą, kad jie galėtų įgyti šį statusą ir visoje Sąjungoje labai panašiomis sąlygomis juo naudotis. Šiuo požiūriu minėto statuso įtvirtinimas turi užtikrinti trečiųjų valstybių piliečių teisinį saugumą ir, jei numatytos sąlygos iš tikrųjų įvykdomos, padėti išvengti to, kad dėl šio statuso įgijimo būtų palikta spręsti valstybėms narėms (Generalinio advokato 2012 m. gegužės 15 d. išvados byloje Singh, C-502/10, EU:C:2012:294, 28–29 p. ir 11 išnaša).

73. Penkerių metų teisėto ir nuolatinio gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė parodo, kad žmogus įsitvirtino toje šalyje ir joje ilgą laiką gyvena (ESTT 2012 m. spalio 18 d. sprendimo byloje Singh, C-502/10, EU:C:2012:636, 46 p.). Todėl ESTT yra nurodęs, kad Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalyje numatyta teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlyga yra privaloma sąlyga, kad būtų galima gauti šioje direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą (ESTT 2014 m. liepos 17 d. sprendimo byloje Tahir, C-469/13, EU:C:2014:2094, 34 p.)

74. Pagal Direktyvos 2003/109/EB 3 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems valstybėje narėje. ESTT akcentavo, kad Direktyvoje 2003/109/EB nenustatytos sąlygos, kurias turi atitikti tokie šalyje gyvenantys piliečiai, jog galėtų būti laikomi teisėtai gyvenančiais valstybės narės teritorijoje, todėl darė išvadą, kad tokios sąlygos reglamentuojamos tik nacionalinėje teisėje (ESTT 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Iida, C-40/11, EU:C:2012:691, 36 p.).

75. Taigi, įgyvendinant iš Direktyvos 2003/109/EB kylantį įpareigojimą nuolatinio gyventojo statusą suteikti tik tiems trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje, Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Šiuo pagrindu išduodant leidimą nuolat gyventi, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 straipsnio 3 dalis). Tokia pragyvento laikotarpio apskaičiavimo tvarka nustatyta Tvarkos apraše.

76. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog kilus įtarimų, kad, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ar neatitiko kitų Įstatyme nustatytų tokiam leidimui išduoti nustatytų kriterijų, jam išduotas leidimas laikinai gyventi turi būti naikinamas. Negali būti laikoma, jog tokio nepagrįstai išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo metu užsienietis Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, t. y. kad jis atitiko vieną iš minėtų Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3933-624/2018, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5450-822/2018, 2019 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4000-822/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4517-525/2019). Taip pat dar kartą atkreiptinas dėmesys, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį užsieniečiams tenkančios pareigos nepaisymas akivaizdžiai suponuoja situaciją, kai laikino leidimo gyventi pagrindu šalyje gyvena užsienietis, nebeatitinkantis tokiam leidimui išduoti taikomų sąlygų.

77. Taigi, nagrinėjamos situacijos atveju atitinkamo laikotarpio, pragyvento užsieniečiui realiai neatitinkant Įstatyme nustatytų teisėto gyvenimo sąlygų, įskaičiavimas į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą 5 metų laiką, akivaizdžiai pažeistų Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlyga ESTT įvardinta kaip privaloma sąlyga, kad būtų galima gauti šioje direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą.

78. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog laikotarpis, kuomet jis turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (kuris vėliau buvo panaikintas), turėtų būtį pripažintas kaip teisėtas.

79. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad, kaip ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų išsamiai pasisakyta tikrinamame pirmosios instancijos sprendime arba jie neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

80. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, pagrįstais išsamia atsakovo surinktų bei pareiškėjo pateiktų duomenų analize, kuriais grindžiama išvada, kad šiuo atveju buvo pagrindas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintu pagrindu.

81. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan