2015-11-04 Nr. AB-21325-3-61-3-01754-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-1273-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01754-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija: 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kardiolita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kardiolita“ skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. V. dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Kardiolita“ kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–3, 16–17), prašydamas: panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Akreditavimo tarnyba) 2015 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. T1-278 „Dėl pacientui M. V. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ 1.1 ir 2.1 punktus.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu įsakymu buvo konstatuota, kad pacientui M. V. UAB „Kardiolita“ asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus. Su šia išvada pareiškėjas nesutinka, nes skundžiamo įsakymo 1.1 punktas yra priimtas vadovaujantis 2015 m. vasario 17 d. Kontrolės ataskaita D11-98/2014 Nr. D17-20-(1.27), kurioje remiamasi Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus užduoties pagrindu Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertų 2014 m. kovo 5 d. – 2014 m. rugsėjo 4 d. atlikta deontologinio tyrimo specialisto išvada Nr. DM 30(121)/14 (01) (toliau – ir Deontologinė išvada). Tačiau Deontologinė išvada nėra teismo medicinos ekspertizė, su ja pareiškėjas net nebuvo supažindintas. Be to, atlikdamas tyrimą atsakovas rėmėsi ikiteisminio tyrimo medžiaga, su kuria pareiškėjas neturi galimybės susipažinti, nes nėra ikiteisminio tyrimo proceso dalyvis. Pažymėtina, kad ir pats atsakovas nėra ikiteisminio tyrimo dalyvis, todėl jis, grįsdamas savo sprendimą, neteisėtai rėmėsi ikiteisminio tyrimo medžiaga. Deontologinė išvada buvo formuluojama pagal užduotį, kurią teismo ekspertams pateikė ne atsakovas. Atsakovas 2015 m. vasario 12 d. vykusio posėdžio metu buvo informuotas, kad gydytojas M. Ž. pas pareiškėją nebedirba nuo 2014 m. lapkričio 17 d., tačiau ši aplinkybė nei įsakyme, nei Kontrolės ataskaitoje nebuvo užfiksuota. Pareiškėjo nuomone, skundžiamame įsakyme neturėjo būti formuluojami jokie pasiūlymai ar rekomendacijos, susijusios su asmeniu, kuris įsakymo priėmimo ir Kontrolės ataskaitos surašymo dieną pareiškėjui nedirbo.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (I t., b. l. 21–24).

Nurodė, kad sveikatos apsaugos ministro pavedimu inicijavo neplaninę asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę dėl pacientui M. V. 2013 m. gegužės 16 d. UAB „Kardiolita“ teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės. Tyrimo metu Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas atsakovo prašymu 2014 m. kovo 13 d. pateikė pirminę M. V. lavono tyrimo specialisto išvados Nr. M 680/13(01) kopiją, o 2014 m. spalio 28 d. pateikė Deontologinės išvados kopiją. Akreditavimo tarnyba negalėjo ignoruoti Deontologinėje išvadoje nurodytų duomenų. Tik deontologinis tyrimas gali parodyti tikrąsias 2013 m. gegužės 16 d. vykusios chirurginės intervencijos netinkamo atlikimo priežastis. Teisės aktai, reglamentuojantys Akreditavimo tarnybos kompetenciją, nesukuria prievolės supažindinti asmens sveikatos priežiūros įstaigos su Ataskaitoje nurodyta informacija tokia apimtimi, kurios reikalauja pareiškėjas. Tokio pobūdžio informacija pareiškėjui negalėjo būti atskleista dėl ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumo. Kontrolės ataskaitoje pacituotas originalus Deontologinės išvados tekstas, neinterpretuojant ir nedarant jokių savarankiškų faktinių, teisinių ar klinikinių išvedžiojimų pateiktų duomenų pagrindu. Pareiškėjas atsakovui nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Kardiolita“ su M. Ž. yra nutraukusi darbo santykius.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. V. prašė skundą atmesti arba bylą nutraukti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (III t., b. l. 156–158).

Nurodė, kad prokurorės leidimu iki patikslinto skundo pateikimo dienos pareiškėjui 2015 m. balandžio 10 d. perdavė Deontologinę išvadą, tačiau 2015 m. balandžio 17 d. patikslintame skunde pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios lemtų kitas, nei skundžiamo įsakymo 1.1 punkte konstatuotas aplinkybes. Vadovaujantis teismų praktika, Akreditavimo tarnybos priimami dokumentai, kuriuose yra nustatyti teiktų medicininių paslaugų kokybės trūkumai (pažeidimai), tačiau nėra privalomų nurodymų gydymo įstaigai, nelaikytini administraciniu sprendimu ir nesukelia konkrečių teisinių pasekmių, todėl nėra skundžiami teismui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartimi (II t., b. l. 186–189), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktu, administracinę nutraukė ir nutarčiai įsiteisėjus, grąžino pareiškėjui UAB „Kardiolita“ 28 EUR žyminį mokestį, sumokėtą 2015 m. kovo 19 d. mokėjimo nurodymu.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktas, Akreditavimo tarnybos nuostatų, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839, 9.6, 10.40 punktai Akreditavimo tarnybai suteikia įgaliojimus atlikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės (tinkamumo) priežiūrą. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnis suteikia teises atsakovui įspėti įstaigą dėl jos veiklos trūkumų ir pažeidimų bei nustatyti jų pašalinimo terminus; įstatymų nustatyta tvarka skirti įstaigos vadovams ir darbuotojams administracines nuobaudas; reikalauti, kad būtų patikrinta įstaigos sveikatos priežiūros specialistų profesinė kvalifikacija; sustabdyti visų ar dalies paslaugų teikimą; ir kt. Remiantis šiuo straipsniu, įstaigų veiklą kontroliuojančių valstybės institucijų sprendimai dėl kontrolės priemonių ar sankcijų taikymo gali būti per trisdešimt dienų skundžiami įstatymo nustatyta tvarka. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnis nustato, kad kontroliuojančios valstybės institucijos (taigi ir atsakovas) priima sprendimą dėl šiame įstatyme numatytų įstaigų kontrolės priemonių ir sankcijų taikymo, jeigu, be kita ko, pažeisti įstatymai ir kitų teisės aktų ar normatyvinių dokumentų, reguliuojančių įstaigų veiklą, reikalavimai. Sprendimas dėl įstaigų kontrolės priemonių taikymo privalo būti priimtas per tris mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos. Už pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip vieneri metai, kontrolės priemonės negali būti taikomos.

Akreditavimo tarnybos atliekamų neplaninių asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolių atlikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Akreditavimo tarnybos 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-136, 4 punktas nustato, kad kontrolės tikslai – nustatyti, ar sveikatos priežiūros įstaigos veikla, susijusi su asmens sveikatos priežiūra, atitinka teisės aktų reikalavimus; teikti rekomendacijas įstaigai dėl jos veiklos, susijusios su asmens sveikatos priežiūra, kokybės gerinimo. Pagal Aprašo 27 punktą kontrolės atlikimas Akreditavimo tarnyboje baigiamas patvirtinant Kontrolės ataskaitą ir įforminant direktoriaus įsakymą, kuriame teikiamos rekomendacijos asmens sveikatos priežiūros įstaigai dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimo. Aprašo 28 punktas nustato, kad esant Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnyje numatytiems pagrindams, svarstomas klausimas dėl kontrolės priemonių ir (ar) sankcijų taikymo sveikatos priežiūros įstaigai. Iš išdėstytų teisės aktų nuostatų matyti, kad Akreditavimo tarnyba, atlikdama asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, nustačiusi, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos veikla, susijusi su asmens sveikatos priežiūra, neatitinka teisės aktų reikalavimų, turi teisę: 1) sveikatos priežiūros įstaigai teikti rekomendacijas dėl paslaugų kokybės gerinimo; 2) esant Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnyje numatytiems pagrindams, priimti sprendimą dėl Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme numatytų įstaigų kontrolės priemonių ir sankcijų taikymo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą praktiką, Akreditavimo tarnybos priimami dokumentai, t. y. valstybinio medicininio audito išvados ir sprendimai, kuriuose yra nustatyti teiktų medicininių paslaugų kokybės trūkumai, tačiau nėra privalomų nurodymų gydymo įstaigai, nelaikomi administraciniu sprendimu, o oficialiu rašytiniu įrodymu – prima facie įrodymu, išduotu kompetentingos institucijos, ir gali būti naudojami nagrinėjant teisme bylas dėl žalos atlyginimo ar dėl kitų reikalavimų, tiesiogiai turinčių įtakos suinteresuotų asmenų teisėms ir pareigoms (LVAT 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012). Tokios išvados ir sprendimai vertinami kaip konstatuojamojo pobūdžio aktai, nesukeliantys konkrečių teisinių pasekmių, todėl nėra skundžiami teismui (LVAT 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-467/2007; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248–1217/07; 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-461/2010; 2013 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1184/2013; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-952/2013).

Nagrinėjamu atveju Akreditavimo tarnyba sveikatos apsaugos ministro 2014 m. sausio 29 d. pavedimu Nr. 17-102 (III t., b. l. 146) atliko neplaninę pareiškėjo teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, kurios rezultatai įforminti 2015 m. vasario 17 d. kontrolės ataskaitoje (I t., b. l. 29–38) ir 2015 m. vasario 18 d. įsakyme Nr. T1-278 (I t., b. l. 26–28). Šio įsakymo 1.1 ir 2.1 punktais, kuriuos pareiškėjas prašo panaikinti, nustatyta, kad 2013 m. gegužės 16 d. pacientui M. V. UAB „Kardiolita“ asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus bei įstaigos vadovui rekomenduota teikti reikalavimą patikrinti gydytojo urologo M. Ž. profesinę kompetenciją. Įsakymo 3 punkte nurodyta, kad dėl šio įsakymo 1 punkte nurodytų teisės aktų pažeidimų kontrolės priemonės ar sankcijos UAB „Kardiolita“ netaikomos, nes praėję Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme nustatyti jų taikymo terminai. Taigi matyti, kad skundžiama įsakymo dalimi Akreditavimo tarnyba konstatavo paslaugų pacientui teikimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tačiau kontrolės priemonių ir sankcijų, numatytų Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnyje ar kituose teisės aktuose, pareiškėjui netaikė. Skundžiamo įsakymo 2.1 punkte išreikšta rekomendacija įstaigos vadovui, tačiau ne privalomas nurodymas. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad skundžiamas įsakymas yra konstatuojamo ir rekomendacinio pobūdžio, jis nesukelia konkrečių teisinių pasekmių pareiškėjui ir negali būti administracinės bylos dalyku.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, byla nutrauktina, kadangi nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.). Bylos nutraukimas pareiškėjo teisės į teisingą teismą nepažeidžia, kadangi sprendžiant pareiškėjo civilinės atsakomybės klausimą, gali būti teikiami kiti įrodymai dėl skundžiamame įsakyme konstatuotų aplinkybių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo iš pareiškėjo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodo, kokias išlaidas patyrė, nepateikia išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip to reikalauja ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis. Todėl šis trečiojo suinteresuoto asmens prašymas nenagrinėjamas. Trečiajam suinteresuotam asmeniui išaiškinama teisė ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo nutarties įsiteisėjimo teismui paduoti prašymą dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimo priteisimo, kartu pateikiant išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą.

Kadangi byla nutraukiama, nes ji nenagrinėtina teisme, pareiškėjui grąžinamas žyminis mokestis (ABTĮ 42 str. 1 d. 4 p.).

III. Pareiškėjas UAB „Kardiolita“ atskiruoju skundu (III t., b. l. 193–195) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į skundžiamo įsakymo turinį, jį įvertino formaliai, todėl nepagrįstai nutraukė bylą. Dėl įsakymo sukeliamų pasekmių pareiškėjas paaiškino, kad Akreditavimo tarnyba konstatavo faktus, kurių pareiškėjas ginčyti negali, tačiau kurių pagrindu gali būti inicijuojami kiti teismo procesai. Todėl teigti, kad šis įsakymas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, neteisinga. Būtent šio įsakymo pagrindu trečiasis suinteresuotas asmuo yra padavęs reikalavimą UAB „Kardiolita“ atlyginti turtinę ir neturtinę žalą Pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimo komisijai, t. y. privalomai ikiteisminei institucijai inicijuojant civilinę bylą pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalį. Taigi be skundžiamo įsakymo civilinės atsakomybės klausimai net nebūtų keliami. Be to, teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog gydytojas M. Ž. pas pareiškėją nebedirba nuo 2014 m. lapkričio 17 d.

Atsakovas Akreditavimo tarnyba atsiliepime prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai atsakovas nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nutartimi sutinka; atskirajame skunde pareiškėjas jokių naujų aplinkybių nenurodė. Be to, pareiškėjas atskirajame skunde nenurodė, kokias konkrečiai pasekmes jam sukelia Akreditavimo tarnybos 2015 m. vasario 18 d. įsakymas Nr. T1-278. Trečiojo suinteresuoto asmens skundo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pateikimas Pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimo komisijai, skirtingai nei teigia pareiškėjas, savaime nereiškia, kad pasikeitė pareiškėjo turimų subjektinių teisių ir (ar) pareigų apimtis. Teisės nustatomos, panaikinamos ar pakeičiamos turi būti skundžiamu aktu. Šiuo atveju taip būtų, jei atsakovas taikytų Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme įtvirtintas poveikio priemones ir sankcijas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. V. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, kuriuo prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo nutartyje išdėstytais motyvais ir padarytomis išvadomis, nes LVAT suformavo aiškią praktiką dėl Akreditavimo tarnybos priimamų ataskaitų bei sprendimų (įsakymų) apskundimo tvarkos. Pareiškėjas galimai vilkina baudžiamosios bei civilinės bylų nagrinėjimą, nes, kaip matyti iš skundo ir patikslinto skundo, šioje administracinėje byloje medicininių duomenų, kuriais Akreditavimo tarnyba rėmėsi skundžiamame įsakyme, neginčija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį, kuria teismas ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu administracinę bylą nutraukė, konstatavęs, kad ginčijamas Akreditavimo tarnybos 2015 m. vasario 18 d. įsakymas Nr. T1-278 yra konstatuojamo ir rekomendacinio pobūdžio, nesukelia pareiškėjui konkrečių teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektas.

Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Kardiolita“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Akreditavimo tarnybos 2015 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. T1-278 1.1 ir 2.1 punktus. Pažymėtina, kad Akreditavimo tarnybos 2015 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. T1-278 „Dėl pacientui M. V. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ rezoliucinės dalies 1 punkte konstatuota, jog 2013 m. gegužės 16 d. pacientui M. V. UAB „Kardiolita“ asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus, t. y. buvo pažeistas Lietuvos medicinos normos MN 140:2007 „Gydytojas urologas.

Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. V-876, 11.2 punktas (skundžiamo įsakymo 1.1 punktas); Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 5 straipsnis (skundžiamo įsakymo 1.2 punktas); Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. V-184 patvirtinto Sutikimo dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo formos reikalavimų aprašo 9.1, 9.2, 9.5, 9.7, 9.8.3, 9.9, 9.10, 9.11 ir 9.12 punktai (skundžiamo įsakymo 1.3 punktas);

Privalomų sveikatos statistikos apskaitos ir kitų tipinių formų, pildomų sveikatos priežiūros įstaigose, sąrašo ir saugojimo terminų, patvirtintų Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 515, 1 punktas (skundžiamo įsakymo 1.4 punktas). Akreditavimo tarnybos 2015 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. T1-278 2.1 punktu atsakovas rekomendavo UAB „Kardiolita“ vadovui teikti reikalavimą patikrinti gydytojo urologo M. Ž. profesinę kompetenciją, vadovaujantis Sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. sausio 28 d.

įsakymu Nr. 58, 4.2.1 punktu. Atkreiptinas dėmesys, kad Akreditavimo tarnybos 2015 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. T1-278 3.1 punkte pažymėta, jog dėl šio įsakymo 1 punkte nurodytų teisės aktų pažeidimų kontrolės priemonės ar sankcijos UAB „Kardiolita“ netaikomos, nes praėję Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme nustatyti jų taikymo terminai. Skundžiamas įsakymas priimtas Akreditavimo tarnybai atlikus neplaninę asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę UAB „Kardiolita“ (kontrolės objektas – pacientui M.

V. 2013 m. gegužės 16 d. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitiktis teisės aktų reikalavimams) ir 2015 m. vasario 17 d. surašius kontrolės Nr. D11-98/2014 ataskaitą Nr. D17-20-(1/27.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą, priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., 2004 m. sausio 27 d. nutartį adm. byloje Nr. A7-121/2004).

Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį adm. byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį adm. byloje Nr. AS146-391/2009). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį adm. byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį adm. byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Aktais, dėl kurių galima pateikti skundą (prašymą) administraciniam teismui, LVAT praktikoje nepripažįstami informacinio, taip pat aiškinamojo bei rekomendacinio pobūdžio dokumentai (pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis adm. byloje Nr. AS822-727/2011; 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. AS822-779/2011; 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis adm. byloje Nr. AS858-671/2011).

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, valstybinis medicininis auditas – oficiali visų nuosavybės formų juridinių ir fizinių asmenų, kurie verčiasi asmens sveikatos priežiūra, teikiamų paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) bei ekonominio efektyvumo kontrolė ir ekspertizė. Minėto įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad sveikatos įstaigų teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę atlieka Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal LVAT suformuotą praktiką, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos priimami dokumentai, t. y. valstybinio medicininio audito išvados ir sprendimai, kuriuose yra nustatyti teiktų medicininių paslaugų kokybės trūkumai, tačiau nėra privalomų nurodymų gydymo įstaigai, nelaikytini administraciniu sprendimu. Minėti dokumentai yra laikomi oficialiu rašytiniu įrodymu, t. y. prima facine įrodymu, išduotu kompetentingos institucijos, ir gali būti naudojami nagrinėjant teisme bylas dėl žalos atlyginimo ar dėl kitų reikalavimų, tiesiogiai turinčių įtakos suinteresuotų asmenų teisėms ir pareigoms (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 26 d. nutartį adm. byloje Nr. A602-1249/2012). Taigi, tokios išvados ir sprendimai vertinami kaip konstatuojamojo pobūdžio aktai, nesukeliantys konkrečių teisinių pasekmių, todėl nėra skundžiami teismui (žr., pvz., LVAT 2007 m. spalio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. AS8-467/2007; 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį adm. byloje Nr. AS442-461/2010; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį adm. byloje Nr. A248–1217/07; 2013 m. spalio 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A602-1184-13).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje skundžiamą aktą, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nagrinėjamoje byloje skundžiamu Akreditavimo tarnybos įsakymu (jo 1.1 ir 2.1 punktais) pareiškėjo UAB „Kardiolita“ atžvilgiu nebuvo nustatytos kontrolės priemonės ar sankcijos, t. y. nebuvo priimtas administracinis sprendimas. Šis aktas yra konstatuojamojo (įsakymo 1.1 punktas) ir rekomendacinio (įsakymo 2.1 punktas) pobūdžio, o, kaip minėta, tokio pobūdžio aktai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoke nelaikomi aktais, dėl kurių galima pateikti skundą (prašymą) administraciniam teismui.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, jog skundžiamas įsakymas sukelia jam teisines pasekmes, nes šio akto pagrindu trečiasis suinteresuotas asmuo kreipėsi į Pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimo komisiją su reikalavimu UAB „Kardiolita“ atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, t. y. kreipėsi į privalomą ikiteisminę instituciją inicijuojant civilinę bylą pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija su šiuo pareiškėjo teiginiu nesutinka. Pažymėtina, jog tokiu atveju galintis iškilti civilinės atsakomybės klausimas, kurį nagrinėjant kaip vienas iš įrodymų gali būti vertinamas ir skundžiamas Akreditavimo tarnybos įsakymas, būtų sprendžiamas teisme, kuriame gali būti teikiami kiti įrodymai, paneigiantys atliktą valstybinę medicininę ekspertizę (tokios pozicijos laikytasi ir LVAT 2014 m. liepos 7 d. nutartyje adm. byloje Nr. A552-1077/2014). Vadinasi, pagal suformuotą administracinių teismų praktiką, nagrinėjamoje byloje pareiškėjo ginčijamas aktas pagrįstai ir teisėtai įvertintas kaip negalintis būti administracinės bylos dalyku, kaip nesukeliantis teisinių pasekmių.

Atsakydama į atskirojo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas detaliai neatsakė į kiekvieną pareiškėjo skunde išdėstytą reikalavimą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje inter alia ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, sprendžia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas aptarė pagrindinius pareiškėjo skundo aspektus, juos sugrupavo ir pakankamai detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių nutraukė bylą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Kardiolita“ atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė