a3aa6bb0-0582-4840-b5e5-2ec941b3ff37 · Kauno apygardos teismas

Pranešėjas Algirdas JaliniauskasTeisėjas Rimantas SipavičiusBaudžiamosios bylos Nr. 1A-195-317-2014Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00094-2012-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7.; 1.2.14.5.2.; (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. kovo 5 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Jaliniausko, teisėjų Kęstučio Dargužio ir Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Jūratei Plauskienei, nuteistajai V.

N., gynėjai advokatei AuÅ¡rai Ručienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistosios V. N. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažinta kalta padarius nusikalstamÄ veikÄ numatytÄ LR BK 182 str. 2 d., ir, pritaikius LR BK 54 str. 3 d., jai paskirta 1 (vienerių) metų 6 (Å¡eÅ¡ių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuteistÄ jÄ per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai iÅ¡dirbti 120 valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (LR BK 48 str. 6 d. 5 p.).Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieÅ¡kinys patenkintas ir iÅ¡ V.

N. priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 164376,70 Lt.Vadovaujantis LR BK 72 str., panaikinta V. N. teisė į motinystės paÅ¡alpÄ už dukrÄ L. N., kuri Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus yra paskaičiuota už laikotarpį nuo 2012-12-01 iki 2013-02-06 ir kaltinamajai V. N. neiÅ¡mokėta, ir Å¡i pinigų suma, saugoma Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriuje, konfiskuota, paliekant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus žinioje.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista G. S., tačiau dėl jos apeliacinių skundų negauta. Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,                                                                     n u s t a t ė : V. N. nuteista už tai, kad nuo 2008-08-14 fiktyviai įsidarbinusi UAB „S. C.“, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), kurioje ji niekada nedirbo, žinodama, kad neturi teisės gauti Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme numatytas motinystės paÅ¡alpas, kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių dėl Å¡ių paÅ¡alpų gavimo, ir laikotarpiu nuo 2009-01-06 iki 2012-11-30 apgaule įgijo svetimÄ Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos turtÄ â€“ 164376,70 Lt dydžio motinystės paÅ¡alpas, tai yra ji padarė nusikaltimÄ , numatytÄ LR BK 182 str. 2 d.Apeliaciniame skunde nuteistoji V.

N. praÅ¡o panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jÄ iÅ¡teisinti. Skunde nurodo, jog byloje nėra surinkta įrodymų, kad V. N. bÅ«tų įvykdžiusi nusikalstamÄ veikÄ pagal LR BK 182 str. 2 d. Apeliantė neneigia fakto, kad turėjo savo individualiÄ Ä¯monę, kuri teikė vertimo paslaugas, ir teigia, jog su ja susisiekęs UAB „S. C.“ direktorius, pasiÅ«lė dirbti Å¡ioje bendrovėje. Ji sutikusi, nes tenkino jo pasiÅ«lytos sÄ lygos, todėl tarp jos pačios ir bendrovės direktoriaus buvo sudaryta darbo sutartis.

VisÄ techninę literatÅ«rÄ , kuriÄ ji turėjo iÅ¡versti, jai į namus pristatydavo asmuo, prisistatęs D. S.. Jis taip pat atveždavo pasiraÅ¡yti jai ir algalapius bei iÅ¡mokėdavo darbo užmokestį. Kadangi atsitiktinai yra likęs vienas iÅ¡ jam darytų vertimų UAB „S. C.“, šį vertimÄ ji pateikė teismui. Už darbÄ per mėnesį ji gaudavusi apie 5000 Lt atlyginimÄ . Apeliantė skunde atkreipia dėmesį į tai, kad visi mokesčiai už jÄ , kaip Å¡ios bendrovės darbuotojÄ , buvo sumokėti.

Jos teigimu teismas dėl nesuprantamų priežasčių neatkreipė dėmesio į tai, kad visus dokumentus dėl motinystės paÅ¡alpų gavimo valstybinei institucijai perdavė UAB „S. C.“ atstovai. Ji neturėjusi jokių įpareigojimų tikrinti Å¡ios įmonės veiklos, kadangi darbas buvo specifinis ir visi dokumentai, susiję su vertimu į vokiečių kalbÄ arba iÅ¡ jos, ne tik Å¡ios bendrovės, bet ir kitų tiek fizinių, tiek ir juridinių asmenų-buvo pristatomi jai į namus.

Jokių abejonių darbo sutartis jai nekėlė, juo labiau, kad sutartyje buvo nurodyta sÄ lyga, kad dokumentai, kuriuos reikia iÅ¡versti jai, bus pristatomi į namus. Kadangi bendrovė jai laiku mokėdavo darbo užmokestį, jokių problemų su jais neturėjo, be to, su ja buvo sudaryta darbo sutartis, todėl nebuvo jokio pagrindo jai įtarti, kad vyksta kokie tai neteisėti dalykai. Ji neturėjusi galimybės tikrinti Å¡ios bendrovės buhalterinės veiklos, o to daryti jai ir nereikėjo, nes sutartos darbo sÄ lygos tenkino abi puses-ji atlikdavusi bendrovei darbÄ , o už jį jai buvo mokamas darbo užmokestis.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas visiÅ¡kai nevertino tos aplinkybės, kad ji dirbo ne tik individualioje įmonėje bei UAB „S. C.“, bet ir UAB „V.“, todėl turėjo teisę gauti motinystės paÅ¡alpÄ .

Teismas konstatavo, kad jos darbo sutartis buvo sudaryta namuose, todėl ji yra neteisėta, bet LR Darbo kodekse nėra tokio draudimo, kad darbo sutartis bÅ«tų sudaryta ne įmonės buveinėje – vien Å¡is faktas dar nedaro darbo sutarties negaliojančia, juo labiau, kad buvo laikomasi visų joje nustatytų sÄ lygų. Anot apeliantės, sudarydama darbo sutartį su įmonės direktoriumi, ji buvo įsitikinusi, kad jis tikrai yra D. S., tuo labiau, kad Å¡is jai atveždavo bendrovės dokumentus, algalapius, darbo užmokestį.

Vien tas faktas, kad teisme apklaustas D. S. nėra tas asmuo, kuris jai prisistatė kaip Å¡ios bendrovės direktorius, dar neleidžia teismui daryti iÅ¡vados, kad ji turėjusi suvokti, jog su Å¡ia įmone yra kažkas negerai. Skunde teigiama, jog teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad Sodrai kažkas įmonės vardu teikė dokumentus. Vadinasi kitas asmuo, bet ne D. S. turėjo realiÄ galimybę atstovauti Å¡iÄ Ä¯monę, sudaryti jos vardu sutartis, pasiraÅ¡inėti dokumentus, atsiskaityti su darbuotojais, disponuoti Å¡ios įmonės antspaudu, blankais ir t.t.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojo D.

S. parodymai turi bÅ«ti vertintini kritiÅ¡kai, nes jis yra asmuo piktnaudžiaujantis alkoholiu, o apie tai, kad jo atžvilgiu yra priimtas baudžiamasis įsakymas, jis sužinojo tik atvykęs liudyti. Tuo labiau, kad ir teismas turėjo problemų, surandant šį asmenį, nes jis neturi pastovios gyvenamosios vietos.Apeliantės įsitikinimu, liudytojos J. S. paaiÅ¡kinimai vertintini kritiÅ¡kai, nes ji negali paneigti fakto, jog V. N. dirbo bendrovėje ir už jÄ buvo sumokėti visi reikiami mokesčiai. Apeliantė taip pat nurodo, kad specialistas A.

Keras tik patvirtino, kad UAB „S. C.“ veiklos nedeklaravo, ataskaitų neteikė, o teikė tik tam tikrus duomenis, todėl ji nesupranta, kur čia yra jos kaltė- ji nebuvusi nei Å¡ios įmonės vadovas, nei finansininkas, į jos pareigas neįneina paminėtų darbų atlikimas, ji taip pat neturėjo teisės kontroliuoti bendrovės darbuotojų atliekamo darbo, ar tikrinti bendrovę. Anot V. N., specialistas neturi teisės teigti, kad motinystės paÅ¡alpa jai iÅ¡mokėta neteisėtai, nes visi mokesčiai už jÄ buvo sumokėti, ji teikė vertimo paslaugas, už tai jai buvo mokamas darbo užmokestis.Anot apeliantės, ji dirbo bendrovėje pagal darbo sutartį, atliko savo darbÄ , teikė vertimo paslaugas, todėl nesupranta, kokios dar sutartys tarp jos ir Å¡ios bendrovės turėjo bÅ«ti sudaromos, kai buvo tik vienintelė darbo sutartis, kurios pagrindu atliko darbÄ , už kurį jai buvo mokamas darbo užmokestis.

Teismas nevertina byloje esančių raÅ¡ytinių įrodymų, kad visi mokesčiai nuo jos gautų pajamų bendrovėje buvo sumokėti, o vien tas faktas, kad įmonė nevykdė jokios veiklos, negali bÅ«ti pagrindu teigti, kad ji vertimo paslaugų Å¡ioje bendrovėje neatliko. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas visiÅ¡kai netyrė ir tos aplinkybės, kas informavo pareigÅ«nus, kad bendrovėje tam tikri asmenys nedirba. Ji mano, kad turėjo bÅ«ti imtasi priemonių, kad asmuo jai prisistatęs D. S. bÅ«tų nustatytas ir Å¡ioje byloje bÅ«tų iÅ¡aiÅ¡kintos visos aplinkybės. Anot apeliantės, Å¡ioje byloje teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principÄ .

Bendrovė nepateikė buhalterinių dokumentų, darbo apmokėjimo žiniaraščių, tačiau niekas nepaneigė jos nurodytų aplinkybių, kad darbo apmokėjimo žiniaraščiuose ji pasiraÅ¡ydavo. Jei Å¡ie dokumentai nepateikti, tai dar nepatvirtina fakto, kad jų iÅ¡ viso nebuvo, niekas nepatvirtino, kad įmonės dokumentai pateikti SODRAI su antspaudu iÅ¡ viso nebuvo pateikti. Ji motinystės paÅ¡alpÄ Ä¯gijo sÄ Å¾iningai, be jokios apgaulės, yra nekalta, todėl ir civilinis ieÅ¡kinys jos atžvilgiu atmestinas, grÄ Å¾intinos neiÅ¡mokėtos jai motinystės paslaugos sumos.Apeliantė mano, kad teismas be pagrindo teigė, kad bendrovė veiklos nevykdė, nes veiklÄ vykdė kažkoks kitas asmuo, prisistatydavęs D.

S.. Keistai atrodo ir ta aplinkybė, kad liudytojas D. S. galėjo nepastebėti, jog yra socialiai apdraustas. Už jį buvo mokami visi mokesčiai, todėl yra pagrindo teigti, kad jis veikė galimai nusikalstamai, susitaręs su kitais asmenimis. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pasireiÅ¡kė teismo Å¡aliÅ¡kumas, kadangi teismas jÄ visiÅ¡kai ignoravo, jos atžvilgiu netyrė jÄ teisinančių aplinkybių, pripažindamas kalta dėl nusikaltimo, kurio ji nepadarė, ignoravo raÅ¡ytinius įrodymus, nekreipė dėmesio į jos paaiÅ¡kinimus, specialistų paaiÅ¡kinimus, jų duotas iÅ¡vadas, o nuosprendį motyvavo tik savo iÅ¡mÄ stymais, nepagrįstais byloje surinktais įrodymais – pastarųjų neaptardamas, – tuo grubiai pažeisdamas teisingumo, rungtyniÅ¡kumo, objektyvumo principus, įtvirtintus baudžiamojoje teisėje.

Teismas priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį ir pripažindamas jÄ kalta, buvo Å¡aliÅ¡kas ir neobjektyvus akivaizdžiai nusistatęs jos atžvilgiu, kas sutrukdė teismui tinkamai įvertinti esančius įrodymus bei priimti teisėtÄ ir pagrįstÄ procesinį sprendimÄ .Teisėjų kolegija, iÅ¡klausiusi nuteistÄ jÄ V. N. bei jos gynėjÄ , praÅ¡iusias skundÄ tenkinti, prokurorę-praÅ¡iusiÄ skundÄ atmesti, sprendžia, kad nuteistosios V. N. apeliacinis skundas atmestinas.  Pagal BPK 332 straipsnio 5 dalį apeliacinės instancijos teismo nutartyje, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, turi bÅ«ti nurodyti motyvai, paaiÅ¡kinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Be to, apraÅ¡omojoje nutarties dalyje trumpai iÅ¡dėstomos apskųstame nuosprendyje nurodytos apelianto ginčijamos bylos aplinkybės, nurodoma apeliacinio skundo esmė, nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka dalyvavusių proceso dalyvių praÅ¡ymai, iÅ¡dėstomos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo iÅ¡vados dėl apeliacinio skundo (BPK 332 straipsnio 3 dalis). Tačiau Å¡ios nuostatos nereiÅ¡kia, jog apeliacinės instancijos teismas privalo smulkmeniÅ¡kai iÅ¡nagrinėti kiekvienÄ apeliacinio skundo teiginį (argumentÄ ) ir pateikti dėl jų detalius atsakymus.

Vien tai, kad teismo padarytos iÅ¡vados nesutampa su apelianto pozicija, nereiÅ¡kia, kad jos teisiÅ¡kai nepagrįstos.Apeliantė teigia, kad ji nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 182 str. 2 d. ir nepripažįsta kaltės, t. y. nesutinka su įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, kad ji padarė Å¡iÄ jai inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ .Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR BPK 20 str., 301 str., iÅ¡samiai iÅ¡tyrė ir iÅ¡nagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino ir pagrįstai V.

N. pripažino kalta padarius nusikalstamÄ veikÄ numatytÄ LR BK 182 str. 2 d. Apylinkės teismas padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , jog nuteistosios V. N. kaltė, padarius jai inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , yra įrodyta tiek specialisto A. Kero iÅ¡vada ir parodymais, tiek ir kitos nuteistosios G. S. bei liudytojų D. S., J. S., A. B. parodymais, kitais teisme iÅ¡tirtais įrodymais. Apeliantė skunde nurodo, kad ji atliko vertimo darbus, dirbo nefiktyviai ir gavo už tai darbo užmokestį, todėl mano, kad apylinkės teismas padarė klaidingÄ iÅ¡vadÄ , kad ji motinystės paÅ¡alpÄ Ä¯gijo nesÄ Å¾iningai.Pagal formuojamÄ praktikÄ , kaltinant asmenį apgaule neteisėtai siekus gauti ar padidinti motinystės (tėvystės) paÅ¡alpÄ , bÅ«tina nustatyti jo darbo santykių fiktyvumo faktÄ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-606/2010, 2K–503/2011, 2K-243/2012, kt.), t. y. tokiais atvejais bylose tikrinama ir vertinama tai, ar asmuo realiai dirbo nurodytÄ darbÄ ir gavo atitinkamo dydžio darbo užmokestį, ar jį įdarbinusi įmonė vykdė Å«kinę–komercinę veiklÄ ir turėjo pakankamai lėšų atlyginimui iÅ¡mokėti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2011, 2K-123/2012), ar darbo sutartis buvo sudaryta joje nurodytiems ir iÅ¡ jos kylantiems darbo teisiniams santykiams įgyvendinti ir ar tokius santykius sukÅ«rė, ar tik buvo kaip priemonė, sudaryta kitam tikslui – siekti neteisėtai gauti iÅ¡ valstybės socialinio draudimo motinystės paÅ¡alpas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2012).

Jeigu kaltininkas fiktyviai įdarbinamas ir suraÅ¡omi bei VSDF valdybai pateikiami suklastoti dokumentai, nurodant tokio asmens darbo faktÄ , laikotarpį, kurį jis dirbo, ir pajamas, kurie pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymÄ jam suteikia teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) paÅ¡alpÄ , veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad realiai mokėtas pagal darbo sutartį darbo užmokestis dar nerodo darbo teisinių santykių realumo ir nepaneigia darbo teisinių santykių fiktyvumo galimybės. Kasacinėje praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad formalÅ«s dokumentai – darbo sutartis, direktoriaus įsakymas, žiniaraščiai apie asmens darbÄ bendrovėje – nebÅ«tinai liudija realius faktus.

Tokio pobÅ«džio bylose bÅ«tina nustatyti, ar Å¡ių dokumentų turinys atitinka tikras faktines aplinkybes apie darbdavio suteiktÄ darbÄ asmeniui, Å¡io darbinę veiklÄ , užmokesčio kaip atlygio už darbÄ gavimÄ . Nustatant, ar darbo sutartis nebuvo fiktyvi, svarbu atsakyti į klausimÄ , ar sutartis buvo sudaryta joje nurodytiems ir iÅ¡ jos kylantiems darbo teisiniams santykiams įgyvendinti ir ar tokius santykius sukÅ«rė, ar sutartis buvo tik priemonė kitam tikslui – neteisėtai įgyti teisę ir realiai gauti iÅ¡ VSDF biudžeto motinystės (tėvystės) paÅ¡alpas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „S. C.“ buvo įsteigta 2008 m. gegužės 23 d. steigėjo A. B., o vėliau-2008 m. liepos 30 d., bendrovė buvo parduota D. S., kuris tapo bendrovės vieninteliu akcininku ir direktoriumi. 2008 m. rugpjūčio 11 d. į UAB „S. C.“ administratorės pareigoms atlikti buvo priimta nuteistoji G. S., o 2008 m. rugpjūčio 18 d. vadybininkės pareigoms atlikti priimta apeliantė V. N.. 2009 m. lapkričio 30 d. abejų darbuotojų prašymu jos buvo atleistos iš darbo.

Ši bendrovė nuo jos įsteigimo turėjo tik tris draudžiamus asmenis (t. y. tris darbuotojus) – D. S., V. N. ir G. S.. D. S. ir G. S. nuo tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad jie bendrovėje realiai jokio darbo nedirbo. Pažymėtina, kad liudytojas D. S. net nežinojo, kad jis buvo įdarbintas direktoriumi toje bendrovėje. G. S. prisipažino kalta ir pripažino, kad ji buvo įdarbinta fiktyviai tariamo D. S., žinodama, kad realiai jokio darbo nedirbs. 2012-10-11 įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu buvo nustatyta, kad iki 2012-05-24 Vilniaus apskrities VMI neatliko UAB „S. C.“ mokestinių patikrinimų ir mokestinių tyrimų, bendrovė neteikė deklaracijų ir ataskaitų nuo įregistravimo dienos, mokesčių nemokėjo.

IÅ¡ 2012-07-12 specialisto iÅ¡vados dėl UAB „S. C.“ Å«kinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų matyti, kad tyrimui už laikotarpį nuo 2008-06-18 iki 2012-06-11 nebuvo pateikti bendrovės „S. C.“ buhalterinės apskaitos dokumentai, atliktų darbų objektuose apraÅ¡ymai, sutartys, darbų apimtys ir pobÅ«dis bei darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, darbo apmokėjimo ir atlyginimo nustatymo bÅ«dai. Tyrimui nepateiktas nei vienas atliktų darbų priėmimo aktas bei bendrovės paslaugų pardavimo faktas – nebuvo sÄ skaitų-faktÅ«rų, piniginių lėšų pajamų ir iÅ¡laidų.

Todėl nenustatyta kokiÄ ir ar faktiÅ¡kai iÅ¡ viso bendrovė vykdė veiklÄ . Apie tai, kad bendrovė „S. C.“ nevykdė veiklos, patvirtino ir D. S. savo 2012-04-25 liudytojo apklausos protokole. Kolegija, vadovaudamasi aptartais duomenimis, daro iÅ¡vadÄ , kad bendrovė buvo įsteigta ir darbuotojai įdarbinti fiktyviai, siekiant pasisavinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai priklausančias lėšas. Pažymėtina, kad Å¡ios bendrovės vieninteliai valstybinėms institucijoms pateikti dokumentai, yra dokumentai reikalingi gauti motinystes paÅ¡alpas.

Todėl nuteistosios V. N. argumentai, kad ji realiai dirbo bendrovėje, kad gavo atlyginimÄ ir pasiraÅ¡inėdavo žiniaraščiuose, atmestini, kaip nepagrįsti, nes to nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse Nr. 2K-448/2010, 2K-331/2011, 2K-100/2012 pabrėžta, kad darbo užmokesčio dydis yra dviejų Å¡alių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas ir vien tai, kad motinystės (tėvystės) paÅ¡alpai gauti reikÅ¡mingu laikotarpiu asmeniui nustatomas palyginti didelis darbo užmokestis, nelaikytina apgaule BK 182 straipsnio prasme.

Tačiau tokios nuostatos taikytinos realiems, o ne fiktyviems darbo santykiams, todėl skunde bei gynėjos apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodomi teismo precedentai neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių.Kolegija nemato pagrindo D. S. parodymus vertintini kritiškai dėl to, jog jis piktnaudžiauja alkoholiu. Nėra objektyvaus pagrindo kritiškai vertinti ir liudytojos J. S. paaiškinimus, nes šių asmenų teiginius patvirtino ir specialistas A. Keras. Visiškai nemotyvuoti ir nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad specialistas neturi teisės teigti, jog motinystės pašalpa jai išmokėta neteisėtai.

Byloje esantys ir teisme ištirti duomenys paneigia aplinkybę, jog V. N. dirbo bendrovėje pagal darbo sutartį, atliko darbus - teikė vertimo paslaugas. Visiškai nesavrbios apeliantės skunde nurodytos aplinkybės, kas informavo pareigūnus, kad bendrovėje tam tikri asmenys nedirba. Apylinkės teismas jokiu būdu nepažeidė nekaltumo prezumpcijos principo. Akivaizdu, jog buhalteriniai dokumentai, darbo apmokėjimo žiniaraščiai ir kiti dokumentai nebuvo surasti ir teismui nebuvo pateikti dėl to, jog bendrovė jokios realios veiklos nevykdė.

Kolegija negali sutikti su skundo autorės teiginiais, kad teismas be pagrindo teigė, kad bendrovė veiklos nevykdė. Tai patvirtino ne tik kita kaltinamoji, kuri nuosprendžio neskundė, bet ir kiti teisme apklausti asmenys, byloje iÅ¡tirti įrodymai. Apeliantės teiginiai, jog veiklÄ vykdė kažkoks kitas asmuo, prisistatydavęs D. S., yra niekuo nepagrįsti samprotavimai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantės teismui pateiktas vertimas iÅ¡ lietuvių į vokiečių kalbÄ neturi jokių „S. C.“ ar kitos bendrovės rekvizitų.

Toks, anot apeliantės, jÄ teisinantis įrodymas, neturi jokios įrodomosios reikÅ¡mės, nes nėra jokių duomenų, kad šį vertimÄ atliko bÅ«tent apeliantė ir, kad toks vertimas buvo atliktas aptariamai kaltinime bendrovei, atliekant V. N. darbines funkcijas joje. Pažymėtina, kad V. N. argumentais, jog darbo sutartis buvo nefiktyvi, nėra pagrindo tikėti ir dėl to, jog pirmos instancijos teismo posėdyje pati V. N. tvirtino, kad buvo įdarbinta vadybininke, tačiau atliko dokumentų vertimus iÅ¡ vokiečių kalbos į lietuvių kalba, arba iÅ¡ lietuvių į vokiečių kalbÄ , t. y. dirbti vertėja.

Apeliantė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nepateikė darbo sutarties, iÅ¡ kurių galima bÅ«tų spręsti apie jos atliekamas funkcijas bendrovėje. Kolegija nesutinka su skundo teiginiu, kad V. N. turėjo teisę gauti motinystės paÅ¡alpÄ , nes ji dirbo ne tik individualioje įmonėje bei UAB „S. C.“, bet ir UAB „V.“. IÅ¡ specialisto A. Kero pateikto raÅ¡to (3 t. 44 b. l.) matyti, kad V. N. teisės į pirmo nėštumo (motinystės) paÅ¡alpÄ data 2009-01-06, o į pirmo vaiko motinystės (tėvystės) paÅ¡alpÄ 2009-05-12. 2009 m.

IÄ® „V.“ pajamos mokesčių inspekcijoje deklaruotos nulinės, t.y. ji neturėtų teisės gauti paÅ¡alpas iÅ¡ Sodros biudžeto, kadangi teisės datoms tiek motinystės, tiek sekančios motinystės (tėvystės) paÅ¡alpai nebÅ«tų turėjusi nei stažo, nei pajamų. Specialistas padarė iÅ¡vadÄ , kuriai kolegija pritaria, kad tik dėl fiktyvaus įsidarbinimo UAB „S. C.“ V. N. įgijo teisę gauti Å¡ias paÅ¡alpas.  Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės skundo teiginiai, jog ji neturėjo prižiÅ«rėti įmonės buhalterijos, domėtis jos Å«kinę veikla, neturi reikÅ¡mės vertinant įrodymus, nes V.

N. nėra kaltinama netinkamai tvarkiusi buhalterinę apskaitÄ . Apeliantės skundo argumentai dėl nepagrįstų apylinkės teismo iÅ¡vadų atmestini dėl to, jog teismas savo iÅ¡vadas padarė ne dėl to, jog darbo sutartis su V. N. buvo sudaryta namuose, bet iÅ¡nagrinėjęs byloje visus surinktus įrodymus, vadovaudamasis įrodymu visetu.Apeliaciniame skunde visiÅ¡kai nemotyvuotai ir nepagrįstai nurodoma, kad liudytojo D. S. parodymai turi bÅ«ti vertintini kritiÅ¡kai, nes jis yra piktnaudžiaujantis alkoholiu asmuo.

Kolegija pažymi, kad Å¡io liudytojo parodymai buvo patikrinti ir neprieÅ¡tarauja kitiems byloje iÅ¡tirtiems ir nuosprendyje aptartiems įrodymams, jie buvo nuoseklÅ«s ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teismo metu, todėl pagrindo abejoti jo parodymais kolegija neturi. Teisėjų kolegija pažymi, jog skunde minima aplinkybė, kad nebuvo nustatyta kas ikiteisminio tyrimo metu informavo pareigÅ«nus apie bendrovėje nedirbančius asmenis, nepanaikina V. N. padarytos nusikalstamos veikos fakto bei jai kylančios baudžiamosios atsakomybės.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatyta asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisė, kad jo bylÄ vieÅ¡ai ir teisingai iÅ¡nagrinėtų nepriklausomas ir neÅ¡aliÅ¡kas teismas.

BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sÄ raÅ¡Ä , kurioms esant teisėjas negali bÅ«ti laikomas neÅ¡aliÅ¡ku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimÄ . Ä®tvirtintas neÅ¡aliÅ¡kumo reikalavimas turi subjektyvų aspektÄ , kad nė vienas teisėjas negali asmeniÅ¡kai turėti iÅ¡ankstinio nusistatymo ar bÅ«ti tendencingas. Jo asmeninis neÅ¡aliÅ¡kumas preziumuojamas, jei nėra tam prieÅ¡taraujančių įrodymų. Objektyvusis Å¡io reikalavimo aspektas reiÅ¡kia, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, paÅ¡alinančias bet kokiÄ su jo neÅ¡aliÅ¡kumu susijusiÄ abejonę.

Apeliantės argumentai, kad jos bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kas teismas, yra nepagrįsti, nes nėra nustatyta BPK 58 ir 59 straipsnių aplinkybių. Apeliantė I instancijos teismo metu turėjo galimybę pareikÅ¡ti nuÅ¡alinimus teismui, tačiau tas nebuvo padaryta. Vien tai, kad teismas priėmė nuosprendį, kuris netenkina apeliantės, nėra pagrindas teigti, jog teismas buvo Å¡aliÅ¡kas. Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teis­mi­nio tyrimo ir teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo pa­da­ry­ti esminiai BPK pažeidimai, kuriais su­var­Å¾ytos įstatymų garan­tuotos nu­teistosios tei­sės ir kurie bÅ«tų sukliudę teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ .

Apy­lin­kės teismas ap­kal­ti­namajame nuosprendyje iÅ¡va­das dėl nuteistosios kal­tės, bausmės rÅ«Å¡ies ir jos dy­džio pagrindė bylos duomenimis ir reikiamai moty­vavo, todėl nuosprendis pa­liktinas ga­lioti, o nuteistosios apeliacinis skundas atmestinas.Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.nutaria: Nuteistosios V. N. apeliacinį skundÄ atmesti.Å i nutartis įsigalioja nuo jos paskelbimo. Kolegijos pirmininkas                                       Algirdas Jaliniauskas Teisėjai:                                                    Kęstutis Dargužis                                                                                                                                   RamÅ«nas Antanavičius