2026-01-07 Nr. AB-307-3-66-3-00008-2025-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eI-4-1188/2026

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00008-2025-5

Procesinio sprendimo kategorija 4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Jolantos Malijauskienės, Veslavos Ruskan, Egidijaus Šileikio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,

dalyvaujant pareiškėjams Jurgitai Sejonienei ir Vitalijui Gailiui,

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovams Artūrui Remeikiui, Tatjanai Golubajevai ir Viktorijai Balčiūnienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių Jurgitos Sejonienės, Mato Maldeikio, Arvydo Anušausko, Jurgio Razmos, Vytauto Juozapaičio, Daivos Ulbinaitės, Dalios Asanavičiūtės-Gružauskienės, Audriaus Petrošiaus ir Mindaugo Lingės, Vitalijaus Gailiaus, Viktorijos Čmilytės-Nielsen, Simono Gentvilo, Jevgenijaus Šuklino (Jevgenij Šuklin) ir Editos Rudelienės pareiškimą ištirti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2025 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. V-444 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. V-1113 „Dėl Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2025 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. V-434 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. V-304 „Dėl Brangiųjų tyrimų ir procedūrų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2025 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. V-438 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2021 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. V-2818 „Dėl Medicininės reabilitacijos ir antirecidyvinio sanatorinio gydymo bei psichosocialinės reabilitacijos paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“ teisėtumą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių Jurgitos Sejonienės, Mato Maldeikio, Arvydo Anušausko, Jurgio Razmos, Vytauto Juozapaičio, Daivos Ulbinaitės, Dalios Asanavičiūtės-Gružauskienės, Audriaus Petrošiaus ir Mindaugo Lingės (toliau – ir pareiškėjai) pareiškimas, kuriame prašoma:

1.1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2025 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. V-444 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. V-1113 „Dėl Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-444):

1.1.1. visa apimtis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – ir TPĮ) 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktams, 9 straipsnio 1 daliai, 12 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 1 ir 2 dalims, 20 straipsnio 1 ir 4 dalims, Ministrų, Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijų ir kitų Vyriausybei pavaldžių ir atskaitingų viešojo administravimo subjektų norminių teisės aktų projektų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 17 punktui, Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276 (toliau – ir Metodika), 4 punktui;

1.1.2. 2.1 punktas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktams ir 20 straipsnio 1 ir 4 dalims;

1.1.3. 1 punktas ir juo patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 9.2, 9.3, 13.2, 13.3, 15 punktai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 3 punktui, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 38 straipsnio 1 punktui, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 3 straipsnio 10 ir 28 punktams, 12 straipsnio 5 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 6 straipsnio 4, 17 ir 18 punktams.

1.2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2025 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. V-434 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. V-304 „Dėl Brangiųjų tyrimų ir procedūrų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-434):

1.2.1. visa apimtis prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktams, 9 straipsnio 1 daliai, 12 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 1 ir 2 dalims, 20 straipsnio 1 ir 4 dalims, Taisyklių 17 punktui, Metodikos 4 punktui;

1.2.2. 2.1 punktas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktams ir 20 straipsnio 1 ir 4 dalims;

1.2.3. 1 punktu patvirtinto Brangiųjų tyrimų ir procedūrų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo 19 punktas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Sveikatos draudimo įstatymo 38 straipsnio 1 punktui, Sveikatos sistemos įstatymo 3 straipsnio 10 ir 28 punktams, 12 straipsnio 5 daliai, VSĮ 6 straipsnio 4, 17 ir 18 punktams.

1.3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2025 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. V-438 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2021 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. V-2818 „Dėl Medicininės reabilitacijos ir antirecidyvinio sanatorinio gydymo bei psichosocialinės reabilitacijos paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-438):

1.3.1. visa apimtis prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 3, 6 ir 7 punktams, 9 straipsnio 1 daliai, 12 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 1 ir 2 dalims, 20 straipsnio 1 ir 4 dalims, Taisyklių 17 punktui, Metodikos 4 punktui.

2. Pareiškėjai pareiškimą grindžia šiais argumentais:

2.1. Įsakymas Nr. V-444, Įsakymas Nr. V-434 ir Įsakymas Nr. V-438 (toliau kartu – ir Įsakymai) taikomi atgaline tvarka, pažeidžiant teisinio aiškumo principą. Įsakymo Nr. V-444 2.1 punkte ir Įsakymo Nr. V-434 2.1 punkte numatyta, kad jų nuostatos taikomos nuo 2025 m. balandžio 1 d., t. y. atgaline tvarka, dar iki jų oficialaus paskelbimo ir net iki Įsakymų projektų derinimo pradžios (Įsakymų projektai pateikti derinimui tik 2025 m. balandžio 17 d.). Įsakymo Nr. V-438 2.1 ir 2.2 punktuose buvo nustatyta, kad nuo 2025 m. balandžio 1 d. medicininės reabilitacijos, antirecidyvinio sanatorinio gydymo ir psichosocialinės reabilitacijos paslaugų apmokėjimą reglamentuoja Įsakymu Nr. V-444 patvirtintas pakeistas Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašas, o iki šios datos suteiktos paslaugos apmokamos pagal anksčiau galiojusią tvarką, taikant pereinamąjį finansavimo mechanizmą. Nepaisant to, Įsakymų nuostatos buvo paskelbtos tik 2025 m. gegužės 9 d., tačiau jose nustatyta, kad taikymas pradedamas nuo 2025 m. balandžio 1 d. Tai reiškia, kad norminių teisės aktų nuostatos buvo pritaikytos atgaline data.

2.2. Įsakymai numato, kad suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos (toliau – ir ASPP) nebus apmokamos visa apimtimi, net jei bus suteiktos teisėtai ir tokiam apmokėjimui bus finansinės galimybės (Privalomajame sveikatos draudimo fonde (toliau – ir PSDF) bus lėšų, kuriomis tokios ASPP galėtų būti apmokėtos). Įsakymu Nr. V-444 patvirtinto pakeisto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 9.2 ir 13.2 punktuose nurodyta, kad už viršsutartines kiekvieno trečiosios paslaugų grupės pogrupio paslaugas asmens sveikatos priežiūros įstaigose (toliau – ir ASPĮ) mokama iki 100 proc. sumos, už kurią buvo suteikta šių viršsutartinių paslaugų.

Tačiau šiame papunktyje nustatyta tvarka mokėtina suma apskaičiuojama nuo sumos, neviršijančios 50 proc. metams numatytos sumos atitinkamo trečiosios paslaugų grupės pogrupio paslaugoms apmokėti. To paties aprašo 9.3 ir 13.3 punktuose nustatyta, kad, apmokant ketvirtosios paslaugų grupės (neprioritetinės gydytojų specialistų konsultacijos ir tam tikros stacionarinės medicininės reabilitacijos paslaugos, neteikiamos pagal atskirus prioritetinius kriterijus) viršsutartines ASPP, mokėtina suma negali viršyti 50 proc. metams nustatytos sutartinės sumos tai pačiai paslaugų grupei ir pogrupiui.

Be to, šiame punkte nustatyta, kad už kiekvieno ketvirtos paslaugų grupės pogrupio viršsutartines ASPP ASPĮ kompensuojama tik iki 70 proc. paslaugų vertės, t. y. faktiškai mažinamas net ir 50 proc. nuo sutartinės sumos riba apibrėžtas finansavimas. Įsakymu Nr. V-434 patvirtinto naujo Brangiųjų tyrimų ir procedūrų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo 19 punkte nurodyta, kad už viršsutartinius kiekvienos grupės brangiuosius tyrimus ir procedūras, priskiriamus antrajai apmokėjimo kategorijai, mokama iki 70 procentų sumos, už kurią per metus buvo atlikta šių viršsutartinių tyrimų ir procedūrų.

Šiame papunktyje nustatyta tvarka mokėtina suma apskaičiuojama nuo sumos, neviršijančios 50 proc. numatytos metinės sumos atitinkamos grupės brangiesiems tyrimams ir procedūroms, priskiriamiems antrajai apmokėjimo kategorijai, apmokėti. Tokiu būdu dalis suteiktų paslaugų apskritai negalės būti pilnai apmokamos, net jeigu jos:

a) buvo suteiktos apdraustiesiems pagal medicinos indikacijas, b) atitinka PSDF biudžeto lėšomis apmokamų paslaugų finansavimo sąlygas, c) PSDF turės finansines galimybes apmokėti tokias paslaugas. Įsakymais iš esmės pakeistas viršsutartinių ASPP apmokėjimo teisinis reglamentavimas ir įvestas visiškai naujas reguliavimas, nustatant, kad tam tikros tinkamai ir kokybiškai pacientams suteiktos paslaugos nebus apmokėtos, net jei PSDF bus finansinių galimybių apmokėti tokias paslaugas. Tai reiškia, kad PSDF lėšomis apmokamų paslaugų prieinamumas ribojamas ne įstatymais ar Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, o administraciniu poįstatyminiu teisės aktu, kuris nėra numatytas Sveikatos sistemos įstatymo 3 straipsnyje.

Toks apribojimas ypač aktualus pacientams, kuriems būtinos paslaugos negali būti atidėtos iki metų pabaigos. Tai reiškia, kad ASPĮ ir pacientai susiduria su realia rizika, kad viršsutartinės ASPP, viršsutartiniai tyrimai ar procedūros, net jei jie buvo būtini ir atlikti pagal medicinines indikacijas, nebus apmokėti. Įsakymų nuostatose bei lydinčiuose dokumentuose nėra atsakyta, kokiu būdu taikomas viršsutartinių ASPP apmokėjimo mechanizmas. Įsakymuose ir juos lydinčiuose dokumentuose nėra paaiškinta, ar PSDF padengs nustatytą procentinę dalį visiems pacientams, ar visą paslaugos kainą tik tam tikram procentui pacientų.

2.3. ASPĮ neturėjo galimybės iš anksto žinoti apie šiuos pokyčius ir jiems pasirengti, kadangi atgalinis Įsakymų taikymas buvo neprognozuojamas. Atsižvelgiant į tai, kad Įsakymų nuostatos taikomos nuo 2025 m. balandžio 1 d., o Įsakymai paskelbti tik 2025 m. gegužės 9 d., ASPĮ, kurios laikėsi galiojančių sutarčių su Teritorine ligonių kasa (toliau – ir TLK) sąlygų ir teikė paslaugas pacientams viršydamos mėnesines ar ketvirtines ribas, neturėjo nei faktinės, nei teisinės galimybės numatyti, kad šios paslaugos vėliau negalės būti apmokėtos visa apimtimi. Taip susidarė situacija, kai ASPĮ, suteikusios viršsutartines neprioritetines gydytojų specialistų konsultacijas ar kitas paslaugas, gali nepadengti net šių paslaugų savikainos ir patirti tiesioginius finansinius nuostolius. Įsakymų priėmimu taip pat buvo pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos bei aiškumo principai, nes jų nuostatos buvo taikytos atgaline tvarka, be pereinamojo laikotarpio ar aiškaus apmokėjimo mechanizmo. Dėl to nei ASPP, nei savivaldybėms, nei pacientams nebuvo sudarytos realios galimybės laiku suprasti esminius finansavimo sąlygų pakeitimus ir prie jų prisitaikyti. Tokia situacija sukūrė teisinį neapibrėžtumą bei neprognozuojamumą, prieštaraujantį pagrindiniams teisėkūros principams.

2.4. Nėra įrodymų, kad ASPĮ buvo tinkamai informuotos apie planuojamus pokyčius. Įsakymų projektų derinimo pažymose nurodoma, kad ASPĮ apie sugriežtintas sutarčių laikymosi sąlygas bei keičiamos viršsutartinių ASPP apmokėjimo tvarkos esmę buvo informuotos tiek iki sutarčių su TLK sudarymo, tiek jų sudarymo metu. Taip pat pažymima, kad 2025 m. kovo 3 d. ir 2025 m. balandžio 8 d. šie klausimai buvo pristatyti Nacionalinės bendradarbiavimo platformos (toliau – ir Platforma) posėdžiuose (jų metu buvo pristatytos skaidrės), o 2025 m. kovo 19 d. – aptarti Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdyje. Tačiau nei derinimo pažymose, nei minėtose skaidrėse nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad ASPĮ buvo supažindintos su Įsakymų projektais ar konkrečiomis jų nuostatomis. Taigi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir Ministerija, SAM) nepateikė aiškaus įspėjimo, jog numatyti pokyčiai taps įpareigojančiu teisiniu reguliavimu, taikytinu atgaline tvarka.

2.5. Buvo pažeistas teisėkūros procedūros terminas. Įsakymai buvo įregistruoti pažeidžiant Taisyklių 17 punkto reikalavimą skirti ne trumpesnį kaip 10 darbo dienų derinimo terminą suinteresuotoms institucijoms ir asmenims. SAM šį terminą vienašališkai ir neteisėtai sutrumpino, nepagrįstai motyvuodama ankstesniu neformaliu derinimu. Tiek Įsakymo Nr. V-444, tiek Įsakymo Nr. V-438 projektų derinimo pažymų 5.1 punktuose nurodyta, jog derinimo terminas buvo sutrumpintas, nes Įsakymų projektai esą jau buvo derinti anksčiau. Nurodytose derinimo pažymose vienodai teigiama, kad apie viršsutartinių ASPP apmokėjimo tvarkos pokyčius ASPĮ buvo informuotos dar prieš sutarčių sudarymą, o tvarka pristatyta 2025 m. kovo 3 d. ir balandžio 8 d. Platformoje. Tačiau ankstesni vieši pristatymai ar informacinio pobūdžio susitikimai negali būti prilyginami oficialiam derinimui, kaip jis suprantamas pagal Taisykles. Toks derinimo traktavimas pažeidžia ne tik Taisyklių 13 ir 17 punktų reikalavimus, bet ir Taisyklių 21 punktą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija patvirtino, jog teisės aktų projektai privalo būti derinami juos paskelbiant Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų informacinėje sistemoje, todėl kitos viešojo diskurso formos (prezentacijos, susitikimai) negali pakeisti tinkamo teisės aktų projektų derinimo proceso. Todėl nustatytas 5 darbo dienų terminas, SAM taikytas be išimtinės situacijos pagrindo (pvz., karo, ekstremaliosios situacijos ar neatidėliotinų valstybės funkcijų poreikio), pažeidžia formalią teisės aktų derinimo tvarką (t. y. visi trys Įsakymai yra priimti pažeidus privalomą Taisyklių 17 punkto reikalavimą skirti ne trumpesnį kaip 10 darbo dienų derinimo terminą).

2.6. Nebuvo atliktas poveikio vertinimas, nors iš esmės buvo pakeista asmens sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo tvarka ir apimtis. SAM derinimo pažymose nurodė, kad Įsakymų projektų poveikio vertinimo nereikėjo, nes esą teisinis reguliavimas nebuvo keičiamas iš esmės, o buvo tik tikslinamos galiojančios viršsutartinių ASPP apmokėjimo nuostatos. Tačiau faktiškai buvo pakeistos ne tik techninės ar redakcinės detalės – iš esmės pakeista finansavimo apimtis, įtvirtintas visiškai naujas principas – net esant PSDF finansinėms galimybėms tam tikros viršsutartinės ASPP negalės būti apmokėtos.

Tokiomis aplinkybėmis poveikio vertinimo neatlikimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Tai sudaro esminį poveikį viešųjų ir privačių ASPĮ, savivaldybių veiklai bei pacientų teisėms, todėl poveikio vertinimo atsisakymas yra nepagrįstas ir pažeidžiantis TPĮ 15 straipsnio reikalavimus. Vadovaujantis Metodikos 4 punktu, toks vertinimas taip pat yra būtinas, kai siekiama iš esmės keisti teisinį reguliavimą arba reglamentuoti iki tol nereglamentuotus teisinius santykius. Metodikoje aiškiai nurodyta, kad poveikio vertinimas turi būti atliekamas ir pateikiamas kartu su teisės akto projektu, kad suinteresuotos institucijos galėtų įvertinti siūlomų priemonių proporcingumą, jų įgyvendinimo sąnaudas ir galimą riziką.

Vis dėlto Įsakymų projektams nebuvo parengti nei koncepciniai dokumentai, nei atliktas jų poveikio vertinimas – nepateikta nei esamos padėties analizė, nei alternatyvų įvertinimas, nei siūlomo reguliavimo pasekmių analizė. 2025 m. gegužės 9 d. paskelbtais Įsakymais buvo pakeistas ilgą laiką galiojęs ASPP finansavimo modelis, nustatant, kad viršsutartinės ASPP bus kompensuojamos tik iš dalies, o kai kuriais atvejais – nekompensuojamos iš viso. Tačiau Įsakymų projektų teikimo metu nebuvo atliktas joks šių poveikio vertinimas, apimantis ASPP prieinamumą, ASPĮ veiklos tvarumą, savivaldybių finansinius pajėgumus ar pacientų teisėms vertinimas.

Įsakymai buvo priimti neįvykdžius teisės akto poveikio vertinimo pareigos, nors jų nuostatos lėmė esminius pokyčius ASPP finansavimo sistemoje. Šie pokyčiai tiesiogiai paveikė privačių ir viešųjų ASPĮ veiklos tvarumą, savivaldybių biudžetinius įsipareigojimus bei pacientų galimybes gauti prieinamas paslaugas. Kadangi nebuvo atlikta nei poveikio analizė, nei proporcingumo, teisėtų lūkesčių ir alternatyvų vertinimas, konstatuotina, kad buvo pažeisti esminiai teisėkūros proceso principai, o teisinio reguliavimo priėmimas neatitiko TPĮ keliamų kokybės ir teisėtumo standartų.

2.7. Įsakymai blogina ASPP teikimo sąlygas ir iš esmės riboja galimybes teikti gyventojams reikalingas ASPP, jei įstaiga jau išnaudojo sutartyje su TLK nurodytą limitą. Įsakymais patvirtinta viršsutartinių ASPP apmokėjimo tvarka iš esmės prieštarauja sveikatos centrų steigimo tikslams. Viršplaninių ASPP finansavimo pokyčiai ne tik apriboja gydymo įstaigų veiklos efektyvumą, bet ir sistemingai prieštarauja sveikatos centrų steigimo kaip reformos priemonės esmei. Jie mažina pacientų galimybes gauti paslaugas gyvenamosiose savivaldybėse, iškraipo regioninę paslaugų struktūrą ir kelia grėsmę ES lėšomis finansuotos reformos tvarumui. Todėl buvo būtina atlikti išsamų planuojamų teisinio reguliavimo pakeitimų poveikio vertinimą.

II. 3. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme taip pat priimtas nagrinėti pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių Vitalijaus Gailiaus, Viktorijos Čmilytės-Nielsen, Simono Gentvilo, Jevgenijaus Šuklino ir Editos Rudelienės (toliau – ir pareiškėjai) pareiškimas, kuriame prašoma:

3.1. Pripažinti, kad Įsakymo Nr. V-444:

3.1.1. 2.2 punktas, 2.2.1–2.2.6 punktai ir 1 punktu patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 2 punktas, 2.1–2.5 punktai, 5–16 punktai prieštarauja Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, Sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos 2025 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo (toliau – ir 2025 m. PSDF biudžeto įstatymas) 1 straipsniui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 4, 8, 9 punktams, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 1 daliai;

3.1.2. 1 punktas ir juo patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 2.3.1, 2.3.2, 9, 9.2, 10, 13, 13.2, 14 punktai toje dalyje, kuria dienos stacionaro ir dienos chirurgijos paslaugos priskirtos trečiajai paslaugų grupei ir su tuo susijęs viršsutartinis trečiosios paslaugų grupės apmokėjimas, prieštarauja 2022–2030 metų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos sveikatos priežiūros kokybės ir efektyvumo didinimo plėtros programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 319 „Dėl 2022–2030 metų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos sveikatos priežiūros kokybės ir efektyvumo didinimo plėtros programos patvirtinimo“ (toliau – ir Programa), 1.3.2.1 punktui;

3.1.3. 2.1 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams bei konstituciniam draudimui nustatyti teisės akto grįžtamąją galią principui;

3.1.4. visa apimtis prieštarauja TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 2, 4 ir 5 punktams, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 1 ir 2 dalims, 20 straipsnio 4 daliai, Taisyklių 17 punktui, VAĮ 3 straipsnio 10 punktui.

3.2. Pripažinti, kad Įsakymo Nr. V-438:

3.2.1. 1 ir 2.1 punktai prieštarauja Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, Sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 1 daliai, 2025 m. PSDF biudžeto įstatymo 1 straipsniui, VAĮ 3 straipsnio 4, 8 ir 9 punktams, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 1 daliai;

3.2.2. 2.2 punktas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams bei konstituciniam draudimui nustatyti teisės akto grįžtamąją galią principui;

3.2.3. visa apimtis prieštarauja TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 2, 4 ir 5 punktams, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 1 ir 2 dalims, 20 straipsnio 4 daliai, Taisyklių 17 punktui, VAĮ 3 straipsnio 10 punktui.

3.3. Pripažinti, kad Įsakymo Nr. V-434:

3.3.1. 2.2 punktas, 2.2.1–2.3.2 punktai, 1 punktu patvirtinto Brangiųjų tyrimų ir procedūrų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo 8, 8.1, 8.2, 9–20 punktai prieštarauja Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, Sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 1 daliai, 2025 m. PSDF biudžeto įstatymo 1 straipsniui, VAĮ 3 straipsnio 4, 8 ir 9 punktams, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, Programos 1.1.4 punktui;

3.3.2. 2.1 punktas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams bei konstituciniam draudimui nustatyti teisės akto grįžtamąją galią principui;

3.3.3. visa apimtis prieštarauja TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 2, 4 ir 5 punktams, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 1 ir 2 dalims, 20 straipsnio 4 daliai, Taisyklių 17 punktui, VAĮ 3 straipsnio 10 punktui.

4. Pareiškėjai pareiškimą grindžia šiais argumentais:

4.1. Sveikatos apsaugos ministras, priimdamas Įsakymus, viršijo jam Sveikatos draudimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje suteiktus įgaliojimus, kadangi:

4.1.1. Nei Sveikatos draudimo įstatymas, nei kiti įstatymai expressis verbis (aiškiais žodžiais) nenustato sveikatos apaugos ministro teisės priimti sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo prioritetinių grupių sąrašo ir šiam sąrašui priskirti konkrečias paslaugas bei numatyti viršsutartinių paslaugų apmokėjimo ribas, sąlygas ir ribojimus.

4.1.2. 2025 m. PSDF biudžeto įstatymu, kurį pagal Sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas, PSDF biudžetas ne tik kad nebuvo apribotas ar sumažintas, bet ir buvo reikšmingai padidintas, lyginant su praėjusiais metais, taip pat buvo padidintas ir PSDF biudžeto rezervas. Tačiau šie objektyvūs rodikliai nebuvo įvertinti, nebuvo atsižvelgta į objektyviai nustatytą poreikį bei strateginius dokumentus, todėl buvo pažeisti VAĮ 3 straipsnio 8 ir 9 punktuose įtvirtinti nepiktnaudžiavimo valdžia ir objektyvumo principai, atitinkamai reiškiantys, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų, taip pat administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.

4.1.3. Tokie sprendimai, kuriais mažinamos paslaugų, pvz., dienos stacionaro ir dienos chirurgijos paslaugos, kompiuterinės tomografijos (KT) ir magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimų apimtys, negali būti grindžiami nei retrospektyviu, nei fragmentišku ar subjektyviu vertinimu, nes tai prieštarauja 2025 m. PSDF biudžeto įstatymo 1 straipsniui bei Programai, kurios 1.3.2.1 punkte (neišplėtotos dienos stacionaro ir dienos chirurgijos paslaugos) ir 1.1.4 punkte (nepakankamai efektyvi ankstyvoji ligų diagnostika) įvardytos problemos aiškiai įpareigoja šias paslaugas plėtoti. Tokie sprendimai prieštarauja sisteminiam ilgalaikiam planavimui ir ASPĮ teisėtiems interesams, kad ūkio veiklos reglamentavimas nebus staiga pabloginamas.

4.1.4. Nustačius reikšmingą viršsutartinių paslaugų finansavimo sumažinimą, neišvengiamai sumažės ir šių paslaugų bei tyrimų prieinamumas pacientams, o tai prieštarauja Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai valstybės pareigai užtikrinti prieinamą sveikatos priežiūrą bei Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme įtvirtintai paciento teisei į kokybiškas, t. y., be kita ko, prieinamas, sveikatos priežiūros paslaugas, taip pat paciento teisei rinktis norimą ASPĮ.

4.2. ASPĮ iki biudžetinių metų pradžios, t. y. iki 2025 m. sausio 1 d., pagrįstai tikėjosi, kad jų veiklos planavimas ir finansavimas remsis tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu. Tokie teisėti lūkesčiai buvo grindžiami ne tik galiojančiais teisės aktais, bet ir susiformavusia Valstybinės ligonių kasos (toliau – ir VLK) bei Teritorinės ligonių kasos (toliau – ir TLK) praktika, pagal kurią viršytos sumos būdavo apmokamos iš PSDF biudžeto rezervo. Todėl 2025 m. gegužės 9 d. priimtas ir atgaline data taikomas teisinis reguliavimas ne tik paneigė jau susiformavusius teisinius santykius, bet ir pažeidė esminius konstitucinius principus – teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios). Tokie staigūs ir retrospektyvūs pokyčiai sukuria teisinį neapibrėžtumą ir griauna ASPĮ pasitikėjimą valstybės institucijų stabilumu bei veiklos tęstinumu. Taip pat ASPĮ, veikdamos pagal galiojančius teisės aktus, sudarė sutartis dėl paslaugų teikimo bei finansavimo, tikėdamosi stabilios apmokėjimo tvarkos. 2025 m. PSDF biudžeto padidėjimas, įtvirtintas Seimo priimtame įstatyme, tik sustiprino šį pagrįstą lūkestį. Tačiau Įsakymais buvo iš esmės pakeista paslaugų apmokėjimo tvarka bei nustatytos reikšmingai blogesnės apmokėjimo sąlygos, kurios pradėtos taikyti atgaline data – nuo 2025 m. balandžio 1 d.

4.3. 2025 m. balandžio 17 d. buvo užregistruoti trys teisės aktų projektai, kurių pagrindu buvo priimti 2025 m. gegužės 9 d. Įsakymai. Šie projektai buvo pateikti derinimui suinteresuotoms institucijoms ir visuomenei, nustatant tik 5 darbo dienų terminą pastaboms pateikti – iki 2025 m. balandžio 25 d. Trimis projektais iš esmės siūlyta pakeisti visą PSDF biudžeto lėšomis apmokamų ASPP apmokėjimo modelį: įtvirtinti naują prioritetų sistemą ir konkrečioms grupėms priskirti konkrečias ASPP, nustatyti viršsutartinio apmokėjimo ribas bei sąlygas, apriboti finansavimą atskirų paslaugų kategorijoms. Tai buvo ne techninio pobūdžio pakeitimai, bet sisteminė reforma, turinti reikšmingą įtaką ASPĮ veiklai, paslaugų prieinamumui ir PSDF biudžeto lėšų paskirstymui. Šiuo atveju SAM nesilaikė privalomų derinimo terminų ir pažeidė Taisyklių 17 punktą bei TPĮ 9 straipsnio 1 dalį, nesilaikydama TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose įtvirtintų atvirumo, skaidrumo ir efektyvumo principų.

4.4. Rengiant Įsakymų projektus nebuvo atliktas poveikio vertinimas. Nebuvo pateikta jokių duomenų ar analizės, kaip keičiamas reguliavimas paveiks ASPĮ, jų sutarčių vykdymą, veiklos planavimą, žmogiškuosius išteklius bei pacientų galimybes laiku gauti reikalingas paslaugas. Įsakymai buvo priimti remiantis bendro pobūdžio motyvais, be išsamaus poveikio vertinimo, duomenų analizės ir konsultacijų su sveikatos sistemos dalyviais. Toks sprendimų priėmimas nesuderinamas su konstituciniu proporcingumo principu.

4.5. Sveikatos apsaugos ministras priėmė Įsakymus, kurie įsigaliojo jau kitą dieną – 2025 m. gegužės 10 d., t. y. be jokio pereinamojo laikotarpio, nepaisant to, kad reglamentuojama sritis yra itin jautri ir apimanti ilgalaikius finansinius bei organizacinius įsipareigojimus. Įsakymais nustatyti reikšmingi sisteminiai pokyčiai, kurie pakeitė visą paslaugų finansavimo bei teikimo logiką. Naujai įtvirtinti viršsutartinių paslaugų ribojimai reikšmingai mažina galimybes teikti paslaugas, ypač dienos chirurgijos, dienos stacionaro paslaugas, ir atlikti MRT ir KT tyrimus, nors tai yra kertiniai sveikatos sistemos elementai, kurių plėtra iki tol buvo nuosekliai remiama valstybės strateginiuose dokumentuose ir PSDF biudžete. Kadangi Įsakymai buvo priimti ir įsigaliojo be jokio pereinamojo laikotarpio, ASPĮ neturėjo jokios galimybės tinkamai reaguoti. Dėl šios priežasties ASPĮ priverstos mažinti paslaugų apimtis, peržiūrėti pacientų registracijos planus, atšaukti suplanuotas operacijas, reabilitacijas ir stabdyti diagnostinius tyrimus. Tokia padėtis daro realią žalą pacientams, kurie netenka galimybės laiku gauti paslaugas, daro žalą ir visai sveikatos sistemai, kuriai kyla pavojus dėl netolygiai paskirstomo paslaugų prieinamumo. Tokia situacija nesuderinama ir su Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti prieinamas ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas.

III. 5. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepimuose į pareiškėjų pareiškimus prašo pripažinti, kad skundžiami Įsakymai neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams bei konstituciniam draudimui nustatyti teisės akto grįžtamąją galią principui, Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, Sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 1 daliai, 2025 m. PSDF biudžeto įstatymo 1 straipsniui, VAĮ 3 straipsnio 4, 8 ir 9 punktams, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 2, 4 ir 5 punktams, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 1 ir 2 dalims, 20 straipsnio 4 daliai, Taisyklių 17 punktui, VAĮ 3 straipsnio 10 punktui.

6. Atsiliepimai grindžiami šiais argumentais:

6.1. Galiojantis teisinis reguliavimas visiškai atitinka Konstitucijos nuostatas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus. Įsakymuose nustatyta, kad su ASPĮ sudarytoje sutartyje numatytos ASPP apmokamos visa apimtimi, neviršijant sutartyje šioms paslaugoms apmokėti atitinkamais metais numatytų lėšų, o viršsutartinės ASPP (paslaugos, kurių įstaiga suteikė daugiau, nei numatyta sutartyje) apmokamos atsižvelgiant į PSDF biudžeto finansines galimybes jas apmokėti ir viršsutartinių paslaugų rūšis, prioritetą skiriant pačioms svarbiausioms ir reikalingiausioms ASPP. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad dėl ribotų finansinių išteklių valstybė negali besąlygiškai prisiimti įsipareigojimo kompensuoti visų sveikatos priežiūros išlaidų, todėl gali būti nustatyti tam tikri šių paslaugų apmokėjimo apribojimai, tačiau teisinis reguliavimas turi būti aiškus ir skaidrus – būtent tai ir buvo padaryta ginčijamais Įsakymais (nustatyta, kokios viršsutartinės ASPP ir kokia tvarka apmokamos). Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog su ASPĮ atsiskaitoma sutartyse numatytomis sąlygomis, neviršijant patvirtinto PSDF biudžeto skirtų asignavimų (t. y. įstatymu nustatyta pareiga atsiskaityti tik remiantis sutartimi prisiimtais įsipareigojimais – tai ir yra nustatyta ginčijamais Įsakymais). Taigi visuomenės sveikatos priežiūros sistema, jos organizavimo, valdymo ir finansavimo bei visuomenės sveikatos priežiūros įgyvendinimo tvarka nustatyta įstatymuose (įskaitant pirmiau paminėtas įstatymų nuostatas) ir juos įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose, ir tai visiškai atitinka Sveikatos sistemos įstatymo 3 straipsnio 10 punkto nuostatas.

6.2. Medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugų apmokėjimo tvarka gali būti reglamentuojama tiek atskirame teisės akte, tiek ir sveikatos apsaugos ministro sprendimu gali būti integruota į ASPP apmokėjimo tvarkos aprašą, kas ir buvo atlikta ginčijamais Įsakymais. Analogiškai kaip ir kitų rūšių ASPP medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugos Medicininės reabilitacijos ir antirecidyvinio sanatorinio gydymo bei psichosocialinės reabilitacijos paslaugų apmokėjimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2021 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-2818 „Dėl Medicininės reabilitacijos ir antirecidyvinio sanatorinio gydymo bei psichosocialinės reabilitacijos paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, buvo suskirstytos į skirtingas grupes (šio aprašo 2 p.) – skirtingų grupių paslaugoms buvo taikoma skirtinga apmokėjimo tvarka. Medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugų apmokėjimo tvarką perkėlus į bendrą ASPP apmokėjimo tvarkos aprašą, buvo išlaikyti tie patys principai – medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugos buvo suskirstytos į atskiras grupes ir buvo nustatyta šioms paslaugų grupėms taikoma apmokėjimo tvarka.

6.3. Esminė aplinkybė, pastaraisiais metais suteikusi galimybę apmokėti visas viršsutartines ASPP, buvo didelės PSDF biudžeto viršplaninės pajamos, todėl pareiškėjų teiginiai, kad ASPĮ turėjo pagrįstą pagrindą tikėtis, kad gali ir toliau neribotai teikti viršsutartines ASPP ir už jas visas bus sumokėta, neturi ne tik ekonominio pagrindo (paslaugų galima nupirkti tiek, kiek leidžia pirkėjo finansinės galimybės, o ne tiek, kiek gali suteikti paslaugų teikėjai), bet ir teisinio pagrindo, nes pareiga apmokėti visas viršsutartines ASPP teisės aktuose ne tik nėra nustatyta, bet visų viršsutartinių ASPP apmokėjimas teisės aktams netgi gali prieštarauti (jeigu būtų nesilaikoma Lietuvos Respublikos fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinio įstatymo nuostatų).

Atsižvelgiant į tai, kad tikėtina viršplaninių pajamų suma 2025 m. yra daug mažesnė, ir į tai, kad Lietuvos Respublikos finansų ministerijos numatyta suma, už kurią gali būti prisiimta papildomų įsipareigojimų, taip pat yra mažesnė, buvo būtina skubiai inicijuoti PSDF lėšomis kompensuojamų ASPP apmokėjimą reguliuojančių teisės aktų pakeitimus, kuriais (kaip ir iki tol) būtų garantuojamas visų sutartyse numatytų ASPP apmokėjimas, o riboti PSDF biudžeto finansiniai ištekliai būtų skirti prioritetinėms ir gyvybiškai svarbioms viršsutartinėms ASPP apmokėti:

1) buvo peržiūrėtos ASPP apmokėjimo tvarkos aprašo nuostatos, pagal kurias ASPP suskirstomos į atskiras grupes ir nustatoma kiekvienos grupės viršsutartinių ASPP apmokėjimo tvarka. Pareiškėjai siekia, jog ginčijami teisės aktai būtų pripažinti negaliojančiais (siekia, kad liktų iki tol galiojusi viršsutartinių ASPP apmokėjimo tvarka), tačiau ASPP ir pagal ankstesnį teisinį reguliavimą buvo skirstomos į grupes (ASPP apmokėjimo tvarkos aprašo, galiojusio iki 2025 m. gegužės 9 d., 2 p.) ir joms buvo taikoma skirtinga viršsutartinių ASPP apmokėjimo tvarka (ASPP apmokėjimo tvarkos aprašo, galiojusio iki 2025 m. gegužės 9 d., 13–21 p.).

Šie pakeitimai leidžia užtikrinti, kad būtų suvaldytas nebekontroliuojamas viršsutartinių ASPP teikimas, kartu užtikrinant, kad prioritetinės ir gyvybiškai svarbios ASPP (insultų, infarktų, onkologinių ligų, traumų gydymas, pirminė asmens sveikatos priežiūra ir kt.) visuomenei ir toliau būtų teikiamos visa apimtimi, kiek tik leidžia PSDF biudžeto galimybės (įskaitant PSDF biudžeto viršplanines pajamas, rezervo panaudojimą ir kt.). Siekiant racionaliai valdyti ribotus PSDF biudžeto finansinius išteklius ir kuo labiau atsižvelgti į visuomenės lūkesčius, t. y. siekiant, kad gyvybiškai reikalingos (prioritetinėms grupėms priskirtos ASPP) būtų teikiamos, kai jų reikia, buvo nustatyta, kad pirmiausia visa apimtimi apmokamos prioritetinių – 1 ir 2 grupių – ASPP (2 grupės ASPP visa apimtimi apmokamos tuo atveju, jeigu PSDF biudžeto finansinės galimybės leidžia nustatyta tvarka apmokėti ir 3 ir 4 grupių ASPP), o neprioritetinių 3, 4 ir 5 grupių paslaugų apmokėjimui taikomi tam tikri apribojimai, kurių tikslas – suvaldyti nepagrįstą ir nevaldomą šių paslaugų teikimą.

Šie pakeitimai buvo būtini siekiant išvengti situacijų, kai vieną metų ketvirtį apmokėjus nepagrįstai didelį neprioritetinėms grupėms priskirtų viršsutartinių ASPP kiekį, vėlesniais tų pačių metų ketvirčiais tiesiog nebeliktų finansinių galimybių apmokėti (o kartu – ir teikti, nes žinodamos, kad ASPP nebus apmokėtos, ASPĮ jų tiesiog neteiks) prioritetines ASPP.

6.4. Įsakymais buvo nustatyta ASPĮ finansiškai naudingesnė ASPP apmokėjimo tvarka, nes joms buvo sumokėta už visas 2025 m. I ir II ketv. faktiškai suteiktas ASPP (įskaitant viršsutartines), o pagal ankstesnį teisinį reguliavimą klausimas dėl viršsutartinių ASPP dalies, kuriai apmokėti nepakaktų numatytų PSDF biudžeto lėšų, apmokėjimo būtų buvęs sprendžiamas tik pasibaigus 2025 m. Tačiau 2025 m. PSDF biudžeto finansinės galimybės apmokėti viršsutartines ASPP yra daug mažesnės nei ankstesniais metais, todėl neabejotina, kad, galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui, visos viršsutartinės ASPP taip pat nebūtų buvusios apmokėtos.

6.5. Kiek tai susiję su TLK pagal sutartis prisiimtų įsipareigojimų vykdymu, ginčijamais Įsakymais patvirtintose ASPP apmokėjimo tvarkose buvo išlaikyti tie patys, kaip ir ankstesniame teisiniame reguliavime, principai (sutartyse numatytų ASPP apmokėjimo sąlygos ir tvarka nesikeitė) – su įstaigomis atsiskaitoma už praėjusį mėnesį suteiktas ASPP, neviršijant šiam laikotarpiui sutartyje numatytos sumos. Skirtingai nei dėl sutartyse nurodytų ASPP, kurioms numatoma konkreti suma, TLK įstaigoms nėra įsipareigojusios apmokėti viršsutartinių ASPP. Šios paslaugos tiek pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, tiek pagal ginčijamais Įsakymais nauja redakcija išdėstytą ASPP apmokėjimo tvarkos aprašą ir Brangiųjų tyrimų ir procedūrų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašą apmokamos tik tuo atveju, jeigu tai leidžia PSDF biudžeto finansinės galimybės (yra nepaskirstytų PSDF biudžeto lėšų ir (ar) yra gauta PSDF biudžeto viršplaninių pajamų, ir (ar) yra galimybė panaudoti PSDF biudžeto rezervo lėšas). Taigi šiuo aspektu teisinis reguliavimas nepasikeitė – viršsutartinės ASPP apmokamos tik tuo atveju, jeigu yra finansinių galimybių.

6.6. Tiek pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą, tiek pagal nustatytąjį ginčijamais Įsakymais, VLK įsipareigoja apmokėti ASPP tik tiek, kiek nustatyta su kiekviena ASPĮ sudarytoje sutartyje, t. y. garantuojamas tik tų ASPP apmokėjimas, dėl kurių yra sudaryta sutartis (sutartyje nustatomos tiek konkrečių ASPP rūšys, tiek joms apmokėti skirta metinė lėšų suma). Viršsutartinių ASPP (paslaugų, kurių suteikta daugiau, nei nustatyta sutartyje) apmokėjimas pagal ankstesnį teisinį reguliavimą taip pat nebuvo garantuojamas ir šiuo aspektu naujoji ASPP apmokėjimo tvarka neturi įtakos savivaldybių veiklai sveikatos priežiūros srityje. Tai, kad pastaruoju metu buvo apmokėtos visos ASPĮ suteiktos viršsutartinės ASPP, lėmė ne ankstesnio teisinio reguliavimo nuostatos, bet palankios finansinės sąlygos (į PSDF biudžetą buvo surenkama nemažai viršplaninių pajamų, kuriomis ir buvo apmokamos viršsutartinės ASPP).

6.7. Skirtingai nei teigia pareiškėjai, valstybės politika, kuria siekiama kuo labiau plėtoti savivaldybių sveikatos centrų teikiamas paslaugas, įgyvendinama ne nustatant išskirtines sąlygas sveikatos centrų teikiamų paslaugų (įskaitant viršsutartines) apmokėjimui, bet sudarant palankesnes sąlygas sveikatos centrų veiklai.

6.8. Sutartyse numatytų paslaugų apmokėjimo tvarka nesikeitė, nes ASPĮ ir toliau garantuojamas šių paslaugų apmokėjimas, atsižvelgiant į sutartyse nustatytas sumas šioms paslaugoms apmokėti, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijami Įsakymai ASPĮ sukėlė neigiamas pasekmes, susijusias su sutartyse numatytų ASPP teikimu, ar kažkaip kitaip neigiamai paveikė ASPĮ teises ir teisėtus interesus, t. y. nebuvo realaus atgalinio teisės aktų taikymo. Neatsižvelgiant į tai, kad ginčijamuose Įsakymuose buvo nustatyta, jog jie taikomi atsiskaitant už ASPP, suteiktas nuo 2025 m. balandžio 1 d., tiek pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, tiek pagal Įsakymus už 2025 m. II ketv. suteiktas viršsutartines ASPP buvo mokama jau po Įsakymų priėmimo – 2025 m. III ketv. Užtikrinant ASPĮ teisėtų lūkesčių ir interesų apsaugą, taip pat siekiant išvengti teisės aktų atgalinio taikymo, Įsakymuose buvo nustatyta detali pereinamuoju laikotarpiu (2025 m.) suteiktų ASPP apmokėjimo tvarka.

6.9. Viešos diskusijos vyko taip: planuojamus ASPP apmokėjimo tvarkų pokyčius VLK direktorius ASPĮ du kartus (2025 m. kovo 3 d. ir balandžio 8 d.) viešai pristatė per Platformą. Šių pristatymų metu dalyviams buvo pateikta detali informacija apie planuojamus pokyčius, juos paskatinusias priežastis, taip pat buvo pateikta aktuali statistinė, grafinė ir kita susijusi informacija. Dėl planuojamų ASPP apmokėjimo tvarkų pokyčių diskusijos, dalyvaujant ir ASPĮ atstovams, taip pat vyko ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdyje 2025 m. kovo 19 d. ASPĮ ir joms atstovaujančios organizacijos jau tuomet SAM ir VLK teikė savo pastabas ir pasiūlymus. Šie pasiūlymai buvo vertinami, į kai kuriuos iš jų buvo atsižvelgta ir projektai buvo tobulinami.

6.10. 5 darbo dienų terminas buvo nustatytas vadovaujantis Taisyklių 19.3 punktu. Be to, realus planuojamų pokyčių derinimas su suinteresuotosiomis institucijomis vyko ne 5 darbo dienas, bet nuo 2025 m. kovo 3 d., kai planuojami pokyčiai buvo viešai pristatyti per Platformą.

6.11. Nustatyti Įsakymų įsigaliojimą gegužės 1 d. arba lapkričio 1 d. buvo negalima dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių – viršsutartinės ASPP apmokamos kas ketvirtį, todėl jų apmokėjimą reguliuojantys teisės aktai turi įsigalioti nuo metų ketvirčio pirmos dienos. Nustačius jų įsigaliojimo datą, nesutampančią su atitinkamo metų ketvirčio pirma diena, tokių nuostatų tiesiog nebūtų įmanoma taikyti praktikoje (objektyviai neįmanoma tam pačiam ataskaitiniam laikotarpiui – ketvirčiui – taikyti dviejų skirtingų ASPP apmokėjimo tvarkų).

7. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartimi nutarta sujungti administracines bylas Nr. eI-10-1188/2025 ir Nr. eI-11-552/2025 į vieną administracinę bylą, administracinei bylai suteikiant Nr. eI-10-1188/2025 (teisminio proceso Nr. 3-66-3-00008-2025-5).

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 8. Nagrinėjama norminė administracinė byla yra inicijuota siekiant patikrinti, ar sveikatos apsaugos ministro priimti Įsakymas Nr. V-444, Įsakymas Nr. V-434 ir Įsakymas Nr. V-438, be kita ko, reglamentuojantys asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimą, įskaitant ir viršsutartinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarką, visa apimtimi ir atskiri jų punktai neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

9. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2025 m. gruodžio 22 d. buvo gauti vienos iš pareiškėjų Jurgitos Sejonienės papildomi rašytiniai paaiškinimai. Kadangi šie papildomi paaiškinimai yra pateikti po bylos išnagrinėjimo iš esmės, vykusio 2025 m. lapkričio 26 d., išplėstinė teisėjų kolegija atsisako priimti šiuos naujus rašytinius paaiškinimus ir neprideda jų prie bylos, todėl jie nevertintini (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str. 2 d., 116 str. 1 d.).

10. Pareiškėjams teigiant, kad sveikatos apsaugos ministras neturėjo įgaliojimų priimti kvestionuojamų Įsakymų, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pasisakys dėl sveikatos apsaugos ministro kompetencijos šiais klausimais.

Dėl sveikatos apsaugos ministro kompetencijos

11. Aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad iš šio principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, inter alia (be kita ko) reiškiančios, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, be kita ko, poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 29 d., 2022 m. spalio 12 d., 2023 m. balandžio 26 d. nutarimus).

12. Įstatymuose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 9 d., 2022 m. spalio 12 d., 2023 m. spalio 4 d. nutarimus). Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis; kitaip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių aktų atžvilgiu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2023 m. lapkričio 7 d. nutarimus). Kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2020 m. gruodžio 7 d., 2022 m. birželio 21 d. nutarimus). Tačiau, kaip ne kartą yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas, jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties; poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d., 2022 m. spalio 12 d., 2023 m. sausio 24 d. nutarimus).

13. Toks teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucija reikalauja, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu (nepriklausomai nuo to, ar šiuos santykius kokiu nors aspektu reguliuoja dar ir įstatymas, su kuriame nustatytu teisiniu reguliavimu konkuruoja poįstatyminiame akte nustatytas teisinis reguliavimas, ar joks įstatymas šių santykių apskritai nereguliuoja), gali būti pakankamu pagrindu tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2021 m. spalio 15 d., 2023 m. lapkričio 7 d. nutarimus).

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai pažymi viešojo administravimo subjektų pareigą veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, kartu pažeidžiamas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5-502/2022, išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-15-556/2023, išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-662/2024, išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-1-525/2025).

15. Taigi, pagal oficialiosios konstitucinės doktrinos ir administracinės jurisprudencijos nuostatas, teisėkūros subjektai, įgyvendindami jiems pavestus įgaliojimus administracinio reglamentavimo (teisėkūros) srityje, privalo paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų reikalavimų, inter alia nepažeisti teisės aktų hierarchijos, įstatymų viršenybės imperatyvų ir įstatymo įgyvendinamajame teisės akte nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nekonkuruotų, neprieštarautų įstatyme nustatytajam, kuris būtų grindžiamas įstatymu ir jį detalizuotų tik įstatyme nustatytose ribose (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5-492/2018, išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-11-822/2023, išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-662/2024).

16. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad konstituciniai sveikatos apsaugos pagrindai yra įtvirtinti Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką“ (2013 m. gegužės 16 d. nutarimas).

17. Brangiųjų tyrimų ir procedūrų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašas, kuris buvo pakeistas Įsakymu Nr. V-434 ir išdėstytas nauja redakcija, buvo priimtas vadovaujantis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 10 straipsnio 6 punktu. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 10 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad Sveikatos apsaugos ministerija nustato sveikatos priežiūros tinkamumo ir priimtinumo reikalavimus. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad brangieji tyrimai ir procedūros – asmens sveikatos priežiūros paslaugos ar jų dalis, įrašytos į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą Brangiųjų tyrimų ir procedūrų, kurių išlaidos apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, ir jų bazinių kainų sąrašą.

18. Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad įvykus draudiminiam įvykiui, apdraustieji turi teisę gauti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis kompensuojamą sveikatos priežiūrą – asmens sveikatos priežiūros paslaugas. To paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos nurodomos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašuose. Šiuos sąrašus tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Sveikatos draudimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, apmokėjimo tvarkas ir būdus Valstybinės ligonių kasos teikimu nustato sveikatos apsaugos ministras.

19. Atsakovas nurodė, kad brangieji tyrimai ir procedūros, kaip savarankiškos ASPP ar kitų ASPP sudėtinė dalis, yra įtraukti į Asmens sveikatos priežiūros paslaugų (išskyrus aktyviojo gydymo), apmokamų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, ir jų bazinių kainų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2022 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. V-1630 „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir jų bazinių kainų sąrašo bei su šiomis paslaugomis susijusių priedų, mokamų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, sąrašų patvirtinimo“ (šio aprašo 11 p. ir 12 p.), o Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. V-304 „Dėl Brangiųjų tyrimų ir procedūrų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatyta brangiųjų tyrimų ir procedūrų išlaidų kompensavimo PSDF biudžeto lėšomis tvarka.

20. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nors Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 10 straipsnio 6 punkte sveikatos apsaugos ministrui expresis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nepavedama priimti Brangiųjų tyrimų ir procedūrų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo, o abstrakčiai nurodoma nustatyti sveikatos priežiūros tinkamumo ir priimtinumo reikalavimus, toks sveikatos apsaugos ministro įgaliojimas išplaukia iš kitų teisės normų – Sveikatos draudimo įstatymo, konkrečiai 25 straipsnio 1 dalies, įgalinančios sveikatos apsaugos ministrą nustatyti asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, apmokėjimo tvarkas ir būdus. Brangiųjų tyrimų ir procedūrų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašas nustato mokėjimo už brangiuosius tyrimus ir procedūras, atliekamus teikiant ambulatorines asmens sveikatos priežiūros, ilgalaikio gydymo, medicininės reabilitacijos bei antirecidyvinio sanatorinio gydymo paslaugas, tvarką. Vien tik tai, kad Įsakyme Nr. V-434 expresis verbis nesivadovaujama Sveikatos draudimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, nereiškia, kad sveikatos apsaugos ministras neturi įgaliojimų nustatyti aptariamo teisinio reguliavimo. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija, mutatis mutandis (su tam tikrais pakeitimais) pritaikydama Konstitucinio Teismo išplėtotą žemesnės galios teisės aktų, konkretinančių įstatymus, sampratą „kai poreikį įstatyminį teisinį reguliavimą detalizuoti ir konkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija tam tikroje srityje“ (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai), sprendžia, kad detalus ir konkretizuotas brangiųjų tyrimų ir procedūrų išlaidų apmokėjimo reglamentavimas, priešingai nei teigia pareiškėjas, neprivalo būti nustatytas įstatyme, t. y. sveikatos apsaugos ministras neabejotinai turėjo pakankamai aiškius įgaliojimus pakeisti jo pirmtaku buvusio analogiškos srities ministro nustatytą Brangiųjų tyrimų ir procedūrų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašą ir priimti Įsakymą Nr. V-434.

21. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašas, kuris buvo pakeistas Įsakymu Nr. V-444 ir išdėstytas nauja redakcija, buvo priimtas vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi. Taigi šiuo atveju, priimdamas Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašą, kuris reglamentuoja asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis tvarką, sveikatos apsaugos ministras expresis verbis vadovavosi Sveikatos draudimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi. Kaip ir anksčiau aptartu atveju, taip ir šiuo atveju išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad sveikatos apsaugos ministras turėjo aiškius įgaliojimus reglamentuoti asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis tvarką, nes tokią jo teisę tiesiogiai numato Sveikatos draudimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija, mutatis mutandis pritaikydama Konstitucinio Teismo išplėtotą žemesnės galios teisės aktų, konkretinančių įstatymus, sampratą „kai poreikį įstatyminį teisinį reguliavimą detalizuoti ir konkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija tam tikroje srityje“ (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai), sprendžia, kad detalus ir konkretizuotas asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos reglamentavimas, priešingai nei teigia pareiškėjas, neprivalo būti nustatytas įstatyme, t. y. sveikatos apsaugos ministras neabejotinai turėjo pakankamai aiškius įgaliojimus pakeisti jo pirmtaku buvusio analogiškos srities ministro nustatytą Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašą ir priimti Įsakymą Nr. V-444.

22. Sveikatos draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugų bazines kainas ir šių paslaugų apmokėjimo asmens sveikatos priežiūros įstaigoms tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras. Medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugų bazines kainas apskaičiuoja Valstybinė ligonių kasa pagal šio įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nurodytą Asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, bazinių kainų nustatymo metodiką. Sveikatos draudimo įstatyme nenumatyta, kad medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugų apmokėjimo asmens sveikatos priežiūros įstaigoms tvarką sveikatos apsaugos ministras turi nustatyti atskirame teisės akte. Todėl nėra pagrindo teigti, kad sveikatos apsaugos ministras neturėjo įgaliojimų viename teisės akte reglamentuoti visų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis tvarkos, apimančios ir medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugų apmokėjimo asmens sveikatos priežiūros įstaigoms tvarką.

23. Įsakymu Nr. V-438 sveikatos apsaugos ministras pripažino netekusiu galios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2021 m. gruodžio 10 d. įsakymą Nr. V-2818 „Dėl Medicininės reabilitacijos ir antirecidyvinio sanatorinio gydymo bei psichosocialinės reabilitacijos paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ su visais pakeitimais ir papildymais bei nustatė, kad pasibaigus 2025 metų I ketvirčiui apmokamos visos nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. kovo 31 d. suteiktos medicininės reabilitacijos ir antirecidyvinio sanatorinio gydymo bei psichosocialinės reabilitacijos paslaugos (toliau – reabilitacijos paslaugos). Jeigu suma, mokėtina asmens sveikatos priežiūros įstaigai už tam tikras reabilitacijos paslaugas, yra mažesnė nei ¼ šioms paslaugoms apmokėti 2025 metams numatytos sumos, šių sumų skirtumas panaudojamas reabilitacijos paslaugoms, suteiktoms nuo 2025 m. balandžio 1 d. iki 2025 m. gruodžio 31 d., apmokėti Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-1113 „Dėl Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka. Kaip jau minėta anksčiau, sveikatos apsaugos ministras turėjo įgaliojimus nustatyti medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugų apmokėjimo asmens sveikatos priežiūros įstaigoms tvarką, o tai, kad šis reglamentavimas iš vieno teisės akto buvo perkeltas į kitą teisės aktą, reglamentuojantį ir kitų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis tvarką, nesudaro pagrindo abejoti sveikatos apsaugos ministro įgaliojimais. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad sveikatos apsaugos ministras neabejotinai turėjo pakankamai aiškius įgaliojimus priimti Įsakymą Nr. V-438.

24. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Sveikatos draudimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sveikatos apsaugos ministro teisė nustatyti asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, apmokėjimo tvarkas ir būdus apima ir bendruosius įgaliojimus reglamentuoti ASPP apmokėjimo prioritetines grupes ir viršsutartinių ASPP apmokėjimo sąlygas. Be to, šiuo atveju svarbu pažymėti, kad būtent sveikatos apsaugos ministras disponuoja specialiomis žiniomis ir turi galimybę pasinaudoti specialiomis profesinėmis kompetencijomis, priimdamas ginčijamą teisinį reguliavimą.

25. Primintina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad abstrakčiuose pareiškimuose dėl norminio administracinio akto teisėtumo turi būti išdėstyti motyvai, pagrindžiantys abejones norminio administracinio akto teisėtumu. Pareiškėjas savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais; neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I143-24/2013, 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017).

26. Nors pareiškėjai, formuluodami savo reikalavimą, nurodė konkrečius ginčijamų Įsakymų punktus, jie savo pareiškime dėl šių punktų nenurodė konkrečių, išsamių, aiškių ir logiškų argumentų bei nesusiejo jų su konkrečiais ginčijamų Įsakymų punktais, kurie, jų vertinimu, pagal savo turinį neatitinka aukštesnės galios teisės aktų, nepatikslino, kurie ginčijamų Įsakymų punktai, jų vertinimu, nustato sveikatos draudimo sistemos teisinius pagrindus, kurie, anot pareiškėjų, turėtų būti numatyti ar yra numatyti įstatyme. Dėl šių pareiškėjų argumentų trūkumų byloje nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija apsiriboja pripažinimu, kad egzistuoja pakankamai aiškiai iš įstatymo sistemiškai kylantys bendrieji sveikatos apsaugos ministro įgaliojimai priimti Įsakymą Nr. V-444, Įsakymą Nr. V-434 ir Įsakymą Nr. V-438, o detaliau dėl ginčijamų Įsakymų turinio nepasisako.

Dėl teisės aktų derinimo termino

27. Pareiškėjai nurodo, kad Įsakymo Nr. V-444 projekto derinimo pažymos 5.1 punkte nurodyta, jog derinimo terminas buvo sutrumpintas (penkios dienos), nes Įsakymų projektai esą jau buvo anksčiau derinti. Todėl buvo pažeistas Taisyklių 17 punkto reikalavimas taikyti ne trumpesnį nei 10 darbo dienų derinimo terminą, o ankstesni vieši susitikimai negali būti prilyginami oficialiam derinimui, kaip jis suprantamas pagal Taisykles (13, 17, 21 p.). Ta pati informacija nurodyta Įsakymo Nr. V-438 derinimo pažymoje, o Įsakymo Nr. V-434 projekto derinimo pažymoje nieko nenurodyta dėl derinimo termino.

28. Pareiškėjų teigimu, trimis projektais iš esmės siūlyta pakeisti visą PSDF biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo modelį: įtvirtinti naują prioritetų sistemą ir konkrečioms grupėms priskirti konkrečias ASPP, nustatyti viršsutartinio apmokėjimo ribas bei sąlygas, apriboti finansavimą atskirų paslaugų kategorijoms. Jų teigimu, tai nebuvo techninio pobūdžio pakeitimai, bet sisteminė reforma, turinti reikšmingą įtaką ASPĮ veiklai, paslaugų prieinamumui ir PSDF biudžeto lėšų paskirstymui.

29. Konstitucinis Teismas pažymi, kad konstitucinis atsakingo valdymo principas, aiškinamas kartu su Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms imperatyvu, suponuoja teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo reikalavimus, kurių privalo laikytis inter alia valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos. Tokių reikalavimų paisymas priimant teisės aktus yra būtina visuomenės pasitikėjimo valstybe ir teise bei valdžios atsakomybės visuomenei sąlyga; jis sudaro prielaidas įtraukti visuomenę į sprendimų, susijusių su viešaisiais interesais, priėmimo procesą, inter alia sudarant galimybę susipažinti su rengiamais teisės aktų projektais ir kita su jais susijusia informacija, taip įgyvendinant inter alia Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtintas piliečių teises dalyvauti valdant savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus (2016 m. liepos 8 d. nutarimas).

30. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog priimant teisės aktus negalima ignoruoti nė vieno įstatymuose nustatytos teisės aktų priėmimo tvarkos etapo ar taisyklės; būtinybė teisės aktus priimti nuosekliai laikantis įstatymuose nustatytos teisės aktų priėmimo tvarkos kyla iš Konstitucijos. Pagal Konstituciją įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų Vyriausybės teisės aktų priėmimo tvarkos etapų ar taisyklių būtina paisyti rengiant kiekvieną Vyriausybės teisės akto projektą nepriklausomai nuo to, ar tuo teisės aktu numatoma keisti (koreguoti) teisinį reguliavimą, nustatyti naują ar panaikinti galiojantįjį (2016 m. liepos 8 d. nutarimas). Šios taisyklės dėl būtinybės teisės aktus priimti nuosekliai laikantis įstatymuose nustatytos teisės aktų priėmimo tvarkos mutatis mutandis taikytinos ir sveikatos apsaugos ministrui teisėkūros procese priimant ar keičiant norminio pobūdžio teisės aktus (šiuo aspektu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-4-602/2019).

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pažymi, kad įstatymo viršenybės principo turi būti paisoma ne tik nustatant norminio teisės akto turinį, bet ir tokių teisės aktų priėmimo procedūroje (žr. 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-20/2007, išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-4-602/2019). Norminių teisės aktų rengimas patenka į viešosios teisės reglamentavimo sritį, o norminiais teisės aktais sprendžiami svarbūs, dažnai tiesiogiai asmenų teises ir pareigas veikiantys klausimai. Dėl to, siekiant užtikrinti kokybišką, aukštus žmogaus teisių apsaugos standartus atitinkančią teisės aktų leidybą, teisėkūros subjektams tenka pareiga tinkamai ir detaliai reglamentuoti norminių teisės aktų rengimo ir priėmimo procedūras (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-4/2005, Administracinių teismų praktika, 2005, Nr. 8).

32. Jau anksčiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatos taikytinos ir sveikatos apsaugos ministrui tiek rengiant įstatymų, tiek poįstatyminių norminio pobūdžio teisės aktų projektus (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-4-602/2019), dėl to ginčo byloje nėra.

33. Šiuo aspektu byloje aktualus Teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtintas atvirumo ir skaidrumo principas (3 str. 2 d. 4 p.), reiškiantis, kad teisėkūra turi būti vieša, su bendraisiais interesais susiję teisėkūros sprendimai negali būti priimami visuomenei nežinant ir neturint galimybių dalyvauti; efektyvumo principas (3 str. 2 d. 5 p.), be kita ko, reiškiantis, kad teisėkūros veiksmai turi būti atliekami per protingus terminus.

34. Taisyklių 17 punkte įtvirtinta, kad suinteresuotų institucijų išvadoms ir suinteresuotų asmenų pastaboms ir pasiūlymams dėl teisės aktų projektų pateikti turi būti numatytas ne trumpesnis nei 10 darbo dienų derinimo terminas, o kai pateikiami dideli (10 ar daugiau puslapių) ir (ar) sudėtingi teisės aktų projektai (nustatantys naują teisinį reguliavimą ar iš esmės jį keičiantys), – ne trumpesnis nei 12 darbo dienų derinimo terminas, išskyrus Taisyklių 19 punkte nurodytus atvejus, jei kitokių derinimo terminų nenustato įstatymai ar Vyriausybės nutarimai. Konkretus derinimo terminas (ne trumpesnis nei minimalus derinimo terminas) nustatomas įvertinus faktinę projekto apimtį ir sudėtingumą.

35. Byloje nustatyta, kad Įsakymo Nr. V-444 ir Įsakymo Nr. V-438 derinimo pažymų 5.1 punktuose nurodyta, jog projektai yra užregistruoti Teisės aktų registre 2025 m. balandžio 17 d., o derinimo terminas nustatytas iki 2025 m. balandžio 25 d. Atsižvelgiant į tai, kad šis terminas apėmė ir šv. Velykų savaitgalį (2025 m. balandžio 20-21 d.), derinimui buvo skirtas penkių darbo dienų terminas. Pažymėtina, kad Įsakymo Nr. V-434 derinimo pažymoje nėra informacijos apie derinimo terminą, tačiau pareiškėjai nurodo sutinkantys, jog visi trys ginčijami Įsakymai buvo pateikti derinti vienu metu – 2025 m. balandžio 17 d., o derinimo terminas nustatytas iki 2025 m. balandžio 25 d., todėl ši aplinkybė byloje laikytina nustatyta ir neginčijama.

36. Atsakovas paaiškino, kad apie numatomus ASPP apmokėjimo tvarkos pokyčius VLK direktorius du kartus informavo ASPĮ per Nacionalinę bendradarbiavimo platformą (2025 m. kovo 3 d. ir balandžio 8 d.), naujos apmokėjimo tvarkos pristatymuose dalyvavo ir įvairios ASPĮ, pacientams bei gydytojams atstovaujančių asociacijų ir kitų organizacijų nariai. ASPP apmokėjimo tvarkos pokyčiai buvo svarstyti ir Seimo Sveikatos reikalų komitete 2025 m. kovo 19 d. Tai, kad informacija apie numatomą ASPP apmokėjimo tvarką pasiekė tiek Diagnostikos ir gydymo įstaigų asociacijos, tiek kitų asociacijų, organizacijų ir ASPĮ atstovus, rodo ir jų 2025 m. kovo mėn. rašyti raštai dėl keičiamos apmokėjimo tvarkos. Taigi, prieš parengiant ir teikiant derinti projektą, buvo konsultuojamasi su visuomene, kaip nurodoma Taisyklių II skyriuje. Projekto rengimas užtruko būtent dėl konsultavimosi ir rengiamo projekto tikslinimo pagal suinteresuotųjų institucijų pateiktas pastabas. Atsižvelgiant į tai, kad projektai, be kita ko, reguliuoja viršsutartinių paslaugų apmokėjimą einamųjų metų ketvirčiais, jų nuostatos taikomos nuo 2025 m. balandžio 1 d. suteiktoms paslaugoms ir sąskaitos už šias paslaugas TLK turės būti pateiktos iki 2025 m. gegužės 10 d., vadovaujantis Taisyklių 19.3 papunkčiu, buvo nustatytas trumpesnis derinimo terminas – 5 darbo dienos.

37. Kaip jau minėta anksčiau, derinimo terminą reglamentuojantis Taisyklių 17 punktas nustato, kad suinteresuotų institucijų išvadoms ir suinteresuotų asmenų pastaboms ir pasiūlymams dėl teisės aktų projektų pateikti turi būti numatytas ne trumpesnis nei 10 darbo dienų derinimo terminas, o kai pateikiami dideli (10 ar daugiau puslapių) ir (ar) sudėtingi teisės aktų projektai (nustatantys naują teisinį reguliavimą ar iš esmės jį keičiantys), – ne trumpesnis nei 12 darbo dienų derinimo terminas. Taigi ginčijamus Įsakymus pateikus derinti 2025 m. balandžio 17 d., o derinimo terminą nustačius iki 2025 m. balandžio 25 d., t. y. derinimui skyrus penkių darbo dienų terminą, buvo nesilaikyta Taisyklių 17 punkto reikalavimo, įtvirtinančio ne trumpesnį nei 10 darbo dienų derinimo terminą.

38. Derinimo pažymose nurodoma, kad projektų rengimas užtruko „dėl konsultavimosi ir rengiamo projekto tikslinimo pagal suinteresuotųjų institucijų pateiktas pastabas“.

39. Teisėkūros pagrindų įstatymo 7 straipsnio 3 dalis nustato, kad konsultavimosi su visuomene būdus ir rezultatų įforminimo būdus pasirenka konsultavimąsi su visuomene inicijuojantys subjektai. Kartu šioje dalyje pabrėžiama, jog informacija apie konsultavimosi su visuomene rezultatus turi būti teikiama teisės aktą priimančiam subjektui ir skelbiama viešai Teisės aktų informacinėje sistemoje (TAIS). Taigi įstatymų leidėjas akcentuoja konsultavimosi proceso viešumą ir jo rezultatų prieinamumą būtent per TAIS.

40. Taisyklių 13 punktas taip pat aiškiai įtvirtina pareigą parengtus įstaigų teisės aktų projektus (išskyrus projektus, kuriuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos) teikti derinti suinteresuotų institucijų išvadoms bei suinteresuotų asmenų pastaboms ir pasiūlymams gauti, paskelbiant juos TAIS. Ši nuostata atspindi bendrą teisėkūros proceso principą, jog teisės aktų derinimas privalo vykti centralizuotai ir per teisės aktų projektams skirtą informacinę sistemą.

41. Taisyklių 21 punkte numatyta, kad suinteresuotos institucijos išvadas ir suinteresuoti asmenys pastabas ir pasiūlymus dėl jiems pateiktų teisės aktų projektų (išskyrus teisės aktų, kuriuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos, projektus) teikia per TAIS. Šios išvados, pastabos ir pasiūlymai turi būti pateikti ne vėliau kaip per Taisyklių 17 punkte nustatytą terminą (išskyrus atvejus, nurodytus Taisyklių 19 punkte). Taigi pagal Taisyklių 21 punktą suinteresuotos institucijos ir suinteresuoti asmenys pastabas, pasiūlymus ir išvadas dėl jiems pateiktų teisės aktų projektų teikia išimtinai per TAIS. Tokie atsiliepimai turi būti pateikti per Taisyklių 17 punkte nustatytą terminą, išskyrus Taisyklių 19 punkte įtvirtintas išimtis. Tai reiškia, kad teisės aktų derinimo terminas ir forma yra aiškiai reglamentuoti ir nėra palikti institucijų diskrecijai.

42. Sisteminė Teisėkūros pagrindų įstatymo ir Taisyklių nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad teisės aktų derinimo procesas turi būti įgyvendinamas būtent per TAIS. Nors atsakovas teigia, kad apie numatomus teisės aktų pakeitimus suinteresuotus asmenis informavo per Nacionalinę bendradarbiavimo platformą bei kitais formatais, tokios papildomos informacijos sklaidos formos negali pakeisti imperatyviai nustatytos derinimo procedūros ir neprilygsta teisės aktų projektų paskelbimui TAIS. Alternatyvios komunikacijos priemonės negali būti laikomos pagal Teisėkūros pagrindų įstatymą ir Taisykles atliekamo derinimo procedūros dalimi ir negali pateisinti Taisyklių 17 punkte nustatyto ne trumpesnio kaip 10 darbo dienų derinimo termino nesilaikymo. Taigi atsakovas privalėjo užtikrinti teisės aktų projektų paskelbimą ir derinimą būtent per TAIS, todėl jo nurodomos aplinkybės dėl anksčiau vykusio supažindinimo su teisinio reguliavimo pokyčiais vertintinos kaip teisiškai nereikšmingos šio pažeidimo kontekste.

43. Taisyklių 17 punkte yra nustatyta išimtis, kada ne trumpesnio nei 10 darbo dienų derinimo termino galima nesilaikyti, t. y. išskyrus Taisyklių 19 punkte nurodytus atvejus, jei kitokių derinimo terminų nenustato įstatymai ar Vyriausybės nutarimai. Taigi šiame punkte yra aiškiai apribota galimybė taikyti sutrumpintą derinimo procedūrą ir tai leidžiama daryti tik esant iš anksto teisės aktuose apibrėžtoms sąlygoms.

44. Taisyklių 19.3 papunktyje nustatyta, kad jeigu dėl nenumatytų aplinkybių teisės aktas turi būti priimtas nedelsiant, įstaigos gali motyvuotai prašyti suinteresuotų institucijų pateikti išvadas, o suinteresuotų asmenų – pastabas ir pasiūlymus dėl teisės akto projekto skubos tvarka (ne vėliau kaip per 5 darbo dienas) tik šiais išimtiniais atvejais: kai teisės akto projekto rengimo nebuvo įmanoma suplanuoti ir juo būtina spręsti neatidėliotinus klausimus. Taigi pagal Taisyklių 19.3 papunktį derinimo terminas gali būti sutrumpintas iki 5 darbo dienų tik išimtiniais atvejais, kai egzistuoja dvi kumuliatyvios sąlygos: (1) teisės akto projekto rengimo nebuvo įmanoma suplanuoti, nes kilo nenumatytos aplinkybės, ir (2) teisės akto priėmimas būtinas neatidėliotiniems klausimams spręsti. Tik tokiu atveju įstaiga gali motyvuotai prašyti suinteresuotų institucijų ir asmenų teikti pastabas ir išvadas skubos tvarka. Šio punkto formuluotė aiškiai rodo, kad išimtis yra siauro pobūdžio ir turi būti aiškinama griežtai.

45. Derinimo pažymose nurodoma, kad „atsižvelgiant į tai, kad Projektas, be kita ko, reguliuoja viršsutartinių paslaugų apmokėjimą einamųjų metų ketvirčiais, jo nuostatos taikomos nuo 2025 m. balandžio 1 d. suteiktoms paslaugoms ir sąskaitos už šias paslaugas TLK turės būti pateiktos iki 2025 m. gegužės 10 d., vadovaujantis Taisyklių 19.3 papunkčiu, buvo nustatytas trumpesnis Projekto derinimo terminas – 5 darbo dienos“. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokia argumentacija iš esmės grindžiama planuojama teisės akto įsigaliojimo data, o ne Taisyklių 19.3 papunktyje nustatytomis aplinkybėmis.

46. Byloje nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, kad egzistavo Taisyklių 19.3 punkte numatytas išimtinis atvejis – dėl nenumatytų aplinkybių teisės aktas turi būti priimtas nedelsiant, neatidėliotiniems klausimams spręsti. Atsakovas derinimo procese nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą apie būtinybę spręsti neatidėliotinus, iš anksto neplanuotus klausimus. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, trumpesnis derinimo terminas buvo motyvuojamas siekiu įgyvendinti Sveikatos apsaugos ministerijos planus, kad ginčijamais Įsakymais nustatytas teisinis reguliavimas įsigaliotų 2025 m. gegužės 10 d., t. y. trumpesnis derinimo terminas buvo siejamas ne su nenumatytomis aplinkybėmis, ne su objektyvia būtinybe reaguoti į netikėtai iškilusias situacijas, bet su iš anksto suplanuota teisės aktų įsigaliojimo data. Tokia aplinkybė negali būti laikoma Taisyklių 19.3 papunktyje nurodytų sąlygų įgyvendinimu. Vien tik institucijos vidinis poreikis laikytis suplanuoto grafiko ar administraciniai veiklos planai nesudaro pagrindo taikyti skubos tvarką. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pagrindo taikyti sutrumpintą derinimo terminą nebuvo, o atsakovo pasirinktas derinimo terminas neatitinka teisės aktuose nustatytų išimčių turinio ir prasmės. Tokios trumpesnio nei numatyta teisės aktuose derinimo termino priežastys nelaikytinos prilygstančiomis Taisyklių 19.3 papunktyje nurodytoms aplinkybėms – kai teisės akto projekto rengimo nebuvo įmanoma suplanuoti ir juo būtina spręsti neatidėliotinus klausimus.

47. Be to, kaip matyti iš derinimo pažymų, vienos suinteresuotos institucijos ir asmenys savo pastabas pateikė iki 2025 m. balandžio 25 d., tačiau kitos savo pastabas pateikė praleidusios penkių darbo dienų derinimo terminą (pvz., Lietuvos verslo konfederacija, kurios pastabos derinimo pažymoje buvo įvertintos, ir Nacionalinė sanatorijų ir reabilitacijos įstaigų asociacija, kurios pastabos buvo pasirašytos 2025 m. balandžio 29 d., o TAIS užregistruotos 2025 m. gegužės 8 d., ir nėra duomenų, kad jos būtų įvertintos). Tai rodo, kad kai kurioms suinteresuotoms institucijoms ir asmenims objektyviai trūko laiko pastaboms ir pasiūlymams pateikti.

48. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimant Įsakymą Nr. V-444, Įsakymą Nr. V-434 ir Įsakymą Nr. V-438, nustačius penkių darbo dienų teisės aktų projektų derinimo terminą, buvo nesilaikyta Teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtinto atvirumo ir skaidrumo principo (3 str. 2 d. 4 p.), efektyvumo principo (3 str. 2 d. 5 p.) ir Taisyklių 17 punkto reikalavimų.

Dėl numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo

49. Pareiškėjai nurodo, kad Įsakymai, iš esmės pakeitę viršsutartinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo modelį, buvo priimti neatlikus poveikio asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, savivaldybių veiklai bei pacientų teisėms vertinimo (TPĮ 15 str. 1 ir 2 d., 12 str. 1 d., Metodikos 4 p.). Įsakymų projektams nebuvo parengti nei koncepciniai dokumentai, nei atliktas jų poveikio vertinimas – nepateikta nei esamos padėties analizė, nei alternatyvų įvertinimas, nei siūlomo reguliavimo pasekmių analizė. Šiuo atveju tai yra ypač reikšminga, kadangi teisės aktais buvo iš esmės perkonstruotas viršsutartinių ASPP apmokėjimo modelis – įvesti griežti finansavimo apribojimai, aiškiai sumažintas apmokamų paslaugų kiekis, nustatyta ribinė kompensavimo proporcija. Trimis projektais iš esmės siūlyta pakeisti visą PSDF biudžeto lėšomis apmokamų ASPP apmokėjimo modelį: įtvirtinti naują prioritetų sistemą ir konkrečioms grupėms priskirti konkrečias ASPP, nustatyti viršsutartinio apmokėjimo ribas bei sąlygas, apriboti finansavimą atskirų paslaugų kategorijoms. Tai buvo ne techninio pobūdžio pakeitimai, bet sisteminė reforma, turinti reikšmingą įtaką ASPĮ veiklai, paslaugų prieinamumui ir PSDF biudžeto lėšų paskirstymui.

50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad sveikatos apsaugos ministro pareiga laikytis Konstitucijoje, įstatymuose ar savo priimtuose norminio pobūdžio administraciniuose aktuose nustatytų teisės aktų leidybos proceso stadijų ir teisės aktų priėmimo taisyklių nėra savitikslė. Kalbant apie numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, pažymėta, jog jo metu yra nustatomas neigiamas poveikis to teisinio reguliavimo sričiai, asmenims ar jų grupėms (Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 str. 2 d.). Su numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimu yra susijęs teisėkūros efektyvumo principo įgyvendinimas, t. y. įvertinus galimą teigiamą ir neigiamą poveikį to teisinio reguliavimo sričiai, asmenims ar jų grupėms, kuriems bus taikomas numatomas teisinis reguliavimas, bei kitoms sritims, sudaromas pagrindas tinkamiau įvertinti visas galimas teisinio reguliavimo alternatyvas ir pasirinkti geriausią iš jų, bei teisės akte įtvirtinti veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai teisinio reguliavimo tikslą leisiančias pasiekti priemones (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-4-602/2019).

51. Teisėkūros pagrindų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prieš nustatant naują ar iš esmės keičiant esamą teisinį reguliavimą gali būti parengta numatomo teisinio reguliavimo koncepcija, kurioje pateikiama esamos padėties analizė, nurodomos spręstinos problemos, numatomo teisinio reguliavimo tikslas, principai ir pagrindinės nuostatos, galimos teigiamos ir neigiamos numatomo teisinio reguliavimo pasekmės, numatomą teisinį reguliavimą pagrindžiančios nuostatos, kita svarbi informacija. Kaip matyti iš šios teisės normos konstrukcijos, numatomo teisinio reguliavimo koncepcija nėra privaloma, ji gali būti parengta keičiant esamą teisinį reguliavimą. Taigi numatomo teisinio reguliavimo koncepcijos rengimas yra paliekamas teisėkūros subjekto diskrecijai.

52. Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad rengiant teisės akto, kuriuo numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kuriuo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas. Šio vertinimo išsamumas turi būti proporcingas galimoms numatomo teisinio reguliavimo pasekmėms. Sprendimą dėl numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo priima teisės akto projekto rengėjas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atliekant numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, nustatomas galimas teigiamas ir neigiamas poveikis to teisinio reguliavimo sričiai, asmenims ar jų grupėms, kuriems bus taikomas numatomas teisinis reguliavimas. Atsižvelgiant į teisės akte numatomo naujo teisinio reguliavimo pobūdį, mastą, turi būti įvertinamas poveikis ekonomikai, konkurencijai, valstybės finansams, socialinei aplinkai ir lygioms galimybėms, viešajam administravimui, teisinei sistemai, kriminogeninei situacijai, korupcijos mastui, aplinkai ir klimato kaitai, administracinei naštai, regionų plėtrai, reglamentuojamoms profesijoms ir kitoms sritims.

53. Metodikos 4 punkte numatyta, kad turi būti atliekamas prioritetinių teisėkūros iniciatyvų, teisės aktų projektų, teikiamų svarstyti Vyriausybei, numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas, kai numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kai iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad sveikatos apsaugos ministrui taikomas ne tik Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnis, reglamentuojantis numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, bet ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintoje Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikoje nustatyti reikalavimai (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-4-602/2019).

54. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad nustačius, jog naujame norminiame administraciniame akte buvo pakeista daugiau kaip pusė jo straipsnių ar punktų, kadangi jis buvo dėstomas nauja redakcija, taip pat nustačius, kad nauju teisiniu reguliavimu įtvirtinti mažiau griežti reikalavimai, tai sudarė pagrindą spręsti, kad nauju norminiu administraciniu aktu buvo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, todėl tokiu atveju pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio reikalavimus buvo būtina atlikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą (išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-4-602/2019).

55. Vertinant, ar ginčijamais Įsakymais teisinis reguliavimas buvo pakeistas iš esmės, kas pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnį ir Metodikos 4 punktą suponuotų teisinio reguliavimo poveikio vertinimo atlikimo būtinybę, reikia įvertinti, kokie pokyčiai buvo įvesti šiais Įsakymais.

56. Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad Įsakymu Nr. V-444 buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas visas ankstesnis Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašas. Taigi buvo pakeisti ne tik atskiri punktai, bet visas teisės aktas buvo išdėstytas nauja redakcija. Taip pat nauju teisiniu reguliavimu asmens sveikatos priežiūros paslaugos, apmokamos PSDF biudžeto lėšomis, buvo suskirstytos į penkias paslaugų grupes, vietoj anksčiau buvusio vieno sąrašo. Įsakymu Nr. V-444 pakeistas PSDF lėšų srautų valdymas, nustatant kitokią nei anksčiau buvusi viršsutartinių paslaugų apmokėjimo tvarką. Kaip teisingai pažymėjo pareiškėjai, dienos stacionaro ir dienos chirurgijos paslaugos buvo perkeltos į žemesnio finansinio prioriteto grupę. Galiausiai į Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašą buvo inkorporuotas apmokėjimas už reabilitacijos paslaugas.

57. Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad Įsakymu Nr. V-438 buvo įvesti šie pokyčiai: visa ankstesnė Medicininės reabilitacijos, antirecidyvinio sanatorinio gydymo ir psichosocialinės reabilitacijos paslaugų apmokėjimo tvarka panaikinta, t. y. panaikinta specialioji tvarka, kuria buvo detaliai reglamentuotas lėšų paskirstymas, viršsutartinių paslaugų apmokėjimas ir koeficientų taikymas. Ankstesnė tvarka dėl reabilitacijos paslaugų apmokėjimo buvo specializuota, o šiuo metu ji integruota į bendrą ASPP apmokėjimo sistemą.

58. Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad Įsakymu Nr. V-434 buvo pakeistas Brangiųjų tyrimų ir procedūrų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašas ir jis išdėstytas nauja redakcija. Taip pat buvo atsisakyta anksčiau taikyto brangiųjų tyrimų ir procedūrų bazinių kainų balo vertės apmokėjimo modelio, brangieji tyrimai ir procedūros, apmokami PSDF biudžeto lėšomis, suskirstyti į dvi apmokėjimo kategorijas, atitinkamai nustatant jų apmokėjimo eiliškumą. Į antrąją – žemesnę – apmokėjimo kategoriją pateko kompiuterinės tomografijos (išskyrus kompiuterinės tomografijos angiografija) tyrimų grupė (lentelės 1.1 p.) ir magnetinio rezonanso tomografijos (išskyrus magnetinio rezonanso angiografija) tyrimų grupė (lentelės 1.3 p.), taip iš esmės pakeičiant šių paslaugų apmokėjimo tvarką.

59. Išdėstytos aplinkybės, konkrečiai tai, kad ginčijamais Įsakymais teisinis reguliavimas buvo pakeistas ir išdėstytas naujomis redakcijomis (Įsakymas Nr. V-444 ir Įsakymas Nr. V-434) arba pripažintas netekusiu galios (Įsakymas Nr. V-438), taip pat įvesti teisinio reguliavimo pokyčiai, pakeičiant asmens sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo tvarką ir apimtį, savo turiniu reikšmingai skiriasi nuo anksčiau galiojusio teisinio reguliavimo, sudaro pagrindą išplėstinei teisėjų kolegijai konstatuoti, kad ginčijamais Įsakymais sveikatos apsaugos ministras iš esmės pakeitė teisinį reguliavimą. Todėl šiomis aplinkybėmis privalėjo būti atliktas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas, kaip tai įtvirtinta Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnyje ir Metodikos 4 punkte. Be to, pareiškėjai ginčijamais Įsakymais įvestus pokyčius būtent ir kvestionuoja tokiomis aplinkybėmis, kaip poveikis ekonomikai, valstybės finansams, socialinei aplinkai ir lygioms galimybėms, regionų plėtrai ir kitoms sritims, t. y. būtent toms sritims, kurioms įtaką įvertinti yra privaloma atliekant poveikio vertinimą pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio reikalavimus.

60. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad sveikatos apsaugos ministras, priimdamas ginčijamus Įsakymus ir neatlikdamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo, nepaisė Teisėkūros pagrindų įstatyme numatytų teisėkūros atvirumo ir skaidrumo (3 str. 2 d. 4 p.), teisėkūros efektyvumo (3 str. 2 d. 5 p.) principų, Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio, Nuostatų 4 punkto reikalavimų ir nesilaikė Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje formuojamų įpareigojimų priimant teisės aktus neignoruoti nė vieno įstatymuose nustatytos teisės aktų priėmimo tvarkos etapo ar taisyklės, būtinybės teisės aktus priimti nuosekliai laikantis įstatymuose nustatytos teisės aktų priėmimo tvarkos (žr. Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimą).

61. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nagrinėdamas normines bylas dėl teisėkūros procedūrų nesilaikymo paprastai vertina, ar padaryti teisėkūros procedūros pažeidimai turėjo esminės įtakos objektyviam visų aplinkybių įvertinimui ir priimto teisinio reguliavimo pagrįstumui (2019 m. balandžio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-4-602/2019, 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-12-556/2023).

62. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir įvertinusi nustatytus teisės aktų priėmimo procedūros pažeidimus ir jų poveikį teisėkūros procedūrai, sprendžia, kad padaryti norminių teisės aktų priėmimo procedūros pažeidimai dėl netinkamos teisės aktų projektų derinimo procedūros ir neatlikto numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo vertintini kaip esminiai teisėkūros procedūros pažeidimai. Nustačius, kad buvo padaryti esminiai norminių teisės aktų priėmimo procedūros pažeidimai ir buvo nepaisyta pareigos laikytis įstatymuose ar norminio pobūdžio administraciniuose aktuose nustatytų teisės aktų leidybos proceso stadijų ir teisės aktų priėmimo taisyklių, konstatuotina, jog ginčijami Įsakymai pagal priėmimo tvarką prieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintam teisėkūros atvirumo ir skaidrumo principui bei 5 punkte įtvirtintam teisėkūros efektyvumo principui, taip pat 15 straipsniui, Nuostatų 4 punktui ir Taisyklių 17 punktui.

63. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs norminio administracinio akto prieštaravimą vienai aukštesnės teisinės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti norminio administracinio akto teisėtumo kitų aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatų atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5-502/2022, išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-11-822/2022, išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023, išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-15-556/2023 ir kt.). Taigi nagrinėjamoje byloje konstatavus ginčijamų Įsakymų prieštaravimą Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintam teisėkūros atvirumo ir skaidrumo principui bei 5 punkte įtvirtintam teisėkūros efektyvumo principui, taip pat 15 straipsniui, Nuostatų 4 punktui ir Taisyklių 17 punktui, išplėstinė teisėjų kolegija plačiau nebepasisako dėl kvestionuojamų teisės aktų ir atskirų jų teisės normų atitikties kitoms pareiškėjų nurodytoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms.

Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo paskelbimo Teisės aktų registre

64. Administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 119 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu visais atvejais skelbiamas Teisės aktų registre. Teismo sprendime taip pat gali būti nurodytas spaudos leidinys, kuriame turi būti paskelbtas teismo sprendimas.

65. Teisėkūros pagrindų įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad visi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai, nutartys, nutarimai, taip pat visi įsiteisėję administracinių teismų sprendimai dėl norminių administracinių aktų teisėtumo registruojami ir skelbiami Teisės aktų registre. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, pagal bendrąją taisyklę administracinio teismo sprendimą, kuriuo norminis administracinis aktas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės teisinės galios aktams, oficialiai paskelbus Teisės aktų registre, minėtas aktas (jo dalis) bus laikomas panaikintu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-16-520/2016, 2019 m. balandžio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-4-602/2019). Taip pat pažymėtina, jog administracinis teismas turi teisę atidėti oficialų įsiteisėjusio administracinio teismo sprendimo dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu paskelbimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I552-23/2012, 2016 m. spalio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-16-520/2016, 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-4-602/2019).

66. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalimi, kuri reiškia, jog oficialiai paskelbus teismo sprendimą, kuriuo norminis administracinis aktas ar jo dalis pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, ginčijamais Įsakymais patvirtintas teisinis reguliavimas nebegalės būti taikomas ir dėl to teisiniai santykiai, susiję su asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimu, be kita ko, viršutartinių paslaugų apmokėjimu liks nesureguliuoti. Vadinasi, kurį laiką gali būti sutrikdytos asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo procedūros, taip sudarant prielaidas apsunkinti ar iš esmės paneigti asmenų galimybes įgyvendinti iš Konstitucijos bei įstatymų kylančias teises į sveikatos apsaugą. Teisinio reguliavimo spragų, kurios atsirastų oficialiai paskelbus teismo sprendimą, pašalinimas reikalauja atitinkamų sveikatos apsaugos ministro sprendimų, o tokiems sprendimams priimti būtinas tam tikras laikas. Būtinybė sudaryti objektyvias galimybes atitinkamiems teisėkūros subjektams sureguliuoti teisinius santykius kyla iš Konstitucijos, nes tuo siekiama išvengti teisinio neapibrėžtumo, nepalankių tam tikrai visuomenės daliai padarinių bei užtikrinti atitinkamų asmenų teisę į sveikatos apsaugą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I552-23/2012).

67. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas šio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo oficialų paskelbimą atidėti, sprendimą Teisės aktų registre skelbiant 2026 m. liepos 1 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi, 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 118 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2025 m. gegužės 9 d. įsakymas Nr. V-444 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. V-1113 „Dėl Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2025 m. gegužės 9 d. įsakymas Nr. V-434 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. V-304 „Dėl Brangiųjų tyrimų ir procedūrų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2025 m. gegužės 9 d. įsakymas Nr. V-438 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2021 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. V-2818 „Dėl Medicininės reabilitacijos ir antirecidyvinio sanatorinio gydymo bei psichosocialinės reabilitacijos paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“ pagal priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintam teisėkūros atvirumo ir skaidrumo principui bei 5 punkte įtvirtintam teisėkūros efektyvumo principui, taip pat 15 straipsniui, Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276, 4 punktui ir Ministrų, Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijų ir kitų Vyriausybei pavaldžių ir atskaitingų viešojo administravimo subjektų norminių teisės aktų projektų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“, 17 punktui.

Šį sprendimą Teisės aktų registre skelbti 2026 m. liepos 1 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Jolanta Malijauskienė

Veslava Ruskan

Egidijus Šileikis

Skirgailė Žalimienė