2020-11-04 Nr. AB-20869-3-61-3-02772-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Test Word Document

Administracinė byla Nr. eA-5097-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02772-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos N. D. (N. D.) prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. D. (N. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. D. (N. D.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės migracijos skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėja N. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama panaikinti atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės migracijos skyriaus (toliau – ir VSAT) 2020 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. (21/20)-14VR „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės N. D. savanoriško išvykimo į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, pratęsiant įpareigojimą pareiškėjai savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. gruodžio 31 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjos N. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimu jį apskundė apeliaciniu skundu, kuriame be kita ko, prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti individualaus teisės akto – VSAT 2020 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. (21/20)-159-256 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės N. D. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ galiojimą iki kol bus išnagrinėtas šis skundas. Pareiškėjos nuomone, nesustabdžius minėto sprendimo galiojimo, skundu pateikto reikalavimo įgyvendinimas taptų neįmanomas, o šiuo atveju, esant realiai grėsmei dėl pareiškėjos sveikatos, vertinant tai, jog šiai dienai ji atitinka visas sąlygas leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje suteikti, yra pagrindas atnaujinti terminą dokumentams pateikti ir suteikti galimybę teisėtai gyventi bei plėtoti verslą šalyje.

Vertindama šį pareiškėjos prašymą teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimai reglamentuojami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnyje. ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; <...> reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019).

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėja iš esmės argumentuoja tuo, kad nesustabdžius VSAT 2020 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. (21/20)-159-256 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės N. D. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ galiojimo, jos skundu pateikto reikalavimo panaikinti Sprendimą, įgyvendinimas taptų neįmanomas, bei tuo, kad pareiškėjai kyla reali grėsmė sveikatai.

Byloje nustatyta, kad 2020 m. kovo 27 d. atsakovas priėmė sprendimą Nr. (21/20)-159-256 dėl grąžinimo ir įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. balandžio 26 d., bei įspėjo, kad neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš šalies. Atsakovas, gavęs pareiškėjos 2020 m. balandžio 23 d. prašymą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 127 straipsnio 32 dalimi 2020 m. kovo 27 d. Nr. (21/20)-159-256 sprendimą dėl grąžinimo pratęsė dar 30 dienų, neviršijant bendro 60 dienų savanoriško išvykimo termino, ir nustatė išvykimo terminą iki 2020 m. gegužės 26 d. Atšaukus karantino režimą Lietuvos Respublikoje užsieniečiams, dėl kurių buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo, bet laikotarpis savanoriškai išvykti baigėsi karantino metu, buvo suteiktas 2 mėnesių toleravimo laikotarpis savanoriškam išvykimui, skaičiuojant nuo karantino pabaigos, t. y. nuo 2020 m. birželio 17 d., todėl 2020 m. rugpjūčio 17 d. 24:00 val. šis toleravimo laikotarpis baigėsi. Pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 11 d. pateikė prašymą atsakovui dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti termino pratęsimo dėl susidariusių ekstraordinarių aplinkybių. Sprendimu atsakovas atsisakė pratęsti įpareigojimo savanoriškai išvykti terminą vadovaudamasis Įstatymo 127 straipsnio 32 dalimi.

VSAT 2020 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. (21/20)-159-256 priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagal kurį sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai, kadangi Šengeno valstybėje viršijo 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

Vertinant šiuos du straipsnius sistemiškai, darytina išvada, kad sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo priimamas ir vykdomas, kai užsienietis savo valia nevykdo sprendimo grąžinti į užsienio valstybę pagal Įstatymo 125 straipsnio nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai (Įstatymo 2 str. 7 d.), t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016 ir kt.). Sprendimo dėl išsiuntimo vykdymas sustabdomas ne tik atitinkamam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, bet ir kai užsieniečio negalima išsiųsti dėl objektyvių aplinkybių ar jo sveikatos būklės (Įstatymo 128 straipsnio 2 d.). Byloje duomenų, kad atsakovas būtų priėmęs sprendimą dėl pareiškėjos išsiuntimo į užsienio valstybę, nėra.

Kaip jau buvo minėta, tik tuo atveju, jeigu pareiškėja savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, galėtų būti svarstoma dėl Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio pagrindo atsakovui priimti sprendimą dėl pareiškėjos išsiuntimo, kuris galėtų būti skundžiamas teismui, taip pat reiškiant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.), stabdant išsiuntimo sprendimo vykdymą (Įstatymo 128 str. 2 d. 2–4 p.). Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, pareiškėjos netenkinančio VSAT 2020 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. (21/20)-159-256 galiojimo sustabdymas reikštų, kad pareiškėjos galbūt pažeistos teisės ginamos prevenciškai nesant tam teisinio pagrindo, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagal nustatytas aplinkybes pažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo spręsti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo taptų neįgyvendinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjos nurodytus argumentus, kuriais grindžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, įvertinusi administracinėje byloje ginčijamą Sprendimą ir byloje esančius duomenis, pripažįsta, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pakankamo pagrindo taikyti pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės – VSAT 2020 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. (21/20)-159-256 galiojimo sustabdymo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog nepritaikius pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl atmetamas pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 4 dalimi, 166 straipsniu

n u t a r i a:

Netenkinti pareiškėjos N. D. (N. D.) prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo byloje.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius