a39a3ae9-cd0b-4fcd-8480-62323ea9b7cc · Vilniaus apygardos teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-399-891/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49106-2019-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2; 2.4.6.1 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. spalio 27 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Gruodienės ir Jurgitos Kolyčienės, sekretoriaujant Živilei Osipovai, dalyvaujant prokurorams Julijai Jolitai Kryževičienei, Tomui Danylai, nuteistajam V.

V., jo gynėjui advokatui Edmundui Kisieliui, nuteistajam D. Ž., jo gynėjui advokatui Gražvydui Gudoniui, nukentėjusiajam V. B., vertėjoms Boženai Seniut, Olgai Vostrenkovai, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato E. Kisieliaus bei nuteistojo D. Ž. ir jo gynėjo advokato G. Gudonio apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo: V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant per visÄ bausmės laikotarpį nuo 23 val. iki 6 val. bÅ«ti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai iÅ¡dirbti 20 valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

D. Ž. nuteistas pagal BK 284 straipsnį laisvės apribojimu 5 mėnesiams, įpareigojant per visÄ bausmės laikotarpį nuo 23 val. iki 6 val. bÅ«ti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai iÅ¡dirbti 20 valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. IÅ¡ V. V. ir D. Ž. solidariai priteista: nukentėjusiajam V.

B. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 600 Eur išlaidų, susijusių su advokato paslaugų apmokėjimu; Vilniaus teritorinei ligonių kasai 16,79 Eur, susijusių su gydymo išlaidomis (likusi civilinio ieškinio dalis palikta nenagrinėta). Iš V. V. nukentėjusiajam V. B. priteista 311 Eur būsimoms išlaidoms vartų remontui. Civilinio ieškinio dalis, susijusi su V. V. šuns įkandimu V. B., palikta nenagrinėta. Likusi V. B. civilinio ieškinio dalis atmesta. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės 1. V. V. ir D. Ž. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrai, vieÅ¡oje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarkÄ , o bÅ«tent už tai, kad V. V. 2019 m. spalio 5 d., nakties metu, apie 03.30 val., veikdamas bendrai su D. Ž., abu bÅ«dami apsvaigę nuo alkoholio (V. V. nustatytas 1,63 prom., D. Ž. – 1,4 prom. girtumas), gatvėje, prie nukentėjusiajam V. B. priklausančio namo, (duomenys neskelbtini), lazda ar panaÅ¡iu daiktu daužė per minėto namo kiemo skardinius vartus, sukaldami triukÅ¡mÄ , po ko, V.

B. išėjus iÅ¡ namo, minėto namo kiemo tarpuvartėje, demonstruodami nepagarbÄ nukentėjusiajam ir aplinkai, be pateisinamos priežasties, elgdamiesi ypatingai įžūliai, kilusio konflikto metu V. V. kumščiu sudavė nukentėjusiajam į kairį petį, koja spyrė į deÅ¡inės pusės Å¡launį, užmovė ant galvos chalatÄ , o D. Ž., laikydamas lazdÄ rankose, artinosi prie V. B.. Nukentėjusiajam ginantis gumine žarna V. V. ir D. Ž. atsitraukė, bet mėtė į nukentėjusįjį akmenis ir sakė susidorosiÄ su juo ir jo Å¡eima.

V. V. ir D. Ž. bendrais veiksmais sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka ir V. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas – specialisto iÅ¡vadoje V. B. nustatyti odos nubrozdinimai kairiame Å¡one, kairėje Å¡launyje ir deÅ¡inėje plaÅ¡takoje. II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai 2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. ir jo gynėjas advokatas E. Kisielius praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamÄ jį nuosprendį nuteistajam V. V. ir jį, kaltintÄ pagal BK 284 straipsnį, iÅ¡teisinti nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties (BK 2 straipsnio 4 dalis); nukentėjusiojo ir Valstybinės ligonių kasos civilinius ieÅ¡kinius atmesti arba palikti nenagrinėtus. 2.1.

Pasak apeliantų, apylinkės teismas netinkamai kvalifikavo nuteistojo V. V. veiksmus, nepagrįstai pripažino jį kaltu bei paskyrė bausmę. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 24 straipsnį ir nuteistųjų veikÄ kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį, nes byloje nustatytos veikos galėtų bÅ«ti kvalifikuojamos nebent tik pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 481 straipsnio 1 dalį. Be to, apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ , tinkamai, teisingai, objektyviai ir visapusiÅ¡kai neįvertino visų bylos duomenų ir kitų galimos kaltės vertinimo bei civilinio ieÅ¡kinio sprendimo priėmimui reikÅ¡mingų faktinių ir teisinių aplinkybių, neiÅ¡samiai iÅ¡tyrė faktines byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, taip pat netinkamai aiÅ¡kino ir taikė procesines nuostatas, dėl ko padarė nepagrįstas ir klaidingas iÅ¡vadas.

Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas Å¡ioje baudžiamojoje įrodymus vertino nesilaikydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) suformuluotų reikalavimų ir Å¡i aplinkybė sutrukdė iÅ¡samiai bei neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir tuo pagrindu priimti teisingÄ nuosprendį. 2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, analizuodamas byloje pateiktÄ medžiagÄ , liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus, duotus ir ikiteisminio, ir bylos nagrinėjimo teisme metu, atskirais atvejais nebuvo nuoseklus.

Liudytojų parodymai skundžiamame nuosprendyje yra vertinami selektyviai, iÅ¡ esmės stengiantis pagrįsti kaltinamÄ jÄ pozicijÄ . Be to, pažymima, kad Å¡ioje byloje yra akivaizdus asmeninis nukentėjusiojo suinteresuotumas bylos baigtimi – noras kerÅ¡tauti už nuteistojo V. V. visuomeninę veiklÄ â€“ buvimÄ aktyviu, nesitaikstančiu su negerovėmis (duomenys neskelbtini) seniÅ«naičiu. Apeliantų vertinimu, byloje nėra surinkta tiesioginių ar patikimų netiesioginių V. V. kaltės sutrikdžius vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ Ä¯rodymų. 2.3.

Taip pat apeliantai atkreipia dėmesį, kad Å¡ioje byloje labai atmestinai buvo atliktas ikiteisminis tyrimas. Jau tyrimo eigoje buvo pasirinkta viena vienintelė versija ir bet kokiais bÅ«dais stengtasi jos pagrindu paruoÅ¡ti kaltinimÄ . Todėl, tik kaltinamųjų gynybos reikalavimu buvo surastas ir apklaustas pavežėjas. Nebuvo pasivarginta apklausti net nukentėjusiojo kaimynų. Nenustatyta, kaip BIRT ataskaitoje atsirado antras policijos ekipažas, neva atvykęs į įvykio vietÄ . Tai nulėmė, kad proceso pabaigoje netikėtai atsirado nauja liudytoja.

Skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad į incidento vietÄ buvo atvykę du policijos ekipažai, tačiau Å¡ios aplinkybės nepatvirtino nei vienas tiesioginio konflikto dalyvis bei apklausti policijos pareigÅ«nai. Taip pat, nagrinėjant civilinį ieÅ¡kinį teismas neiÅ¡sireikalavo duomenų iÅ¡ Registrų centro apie tai, kieno nuosavybė yra incidento metu neva sugadintas turtas, tai yra neiÅ¡siaiÅ¡kino, kas turi reikalavimo teisę į patirtos žalos atlyginimÄ . 2.4. Apeliantai teigia, kad V. V. parodymai viso proceso metu yra nuoseklÅ«s ir iÅ¡samÅ«s. Tuo tarpu nukentėjusiojo V.

B. – ne kartÄ keitėsi. Be to, teismas nuosprendyje juos dar iÅ¡kraipė. Remiantis V. V. parodymais, konflikto užuomazga buvo nepririÅ¡to mažo nukentėjusiojo Å¡uns iÅ¡bėgimas į gatvę ir lojimas. Liudytoja L. V. parodė, kad jie tuo metu turėjo du Å¡unis: vilkinį ir maÅ¾Ä kiemsargį. TÄ patį patvirtino ir nukentėjusysis. Tuo tarpu nuosprendyje teigiama, kad nukentėjusysis dabar turi tik du didelius, voljere laikomus, Å¡unis, nors byloje nagrinėjama situacija buvo prieÅ¡ daugiau nei pusantrų metų.

Gynybai iÅ¡kėlus versijÄ , kad nukentėjusiajam galėjo įkÄ sti jo paties Å¡unys, teismas nuosprendyje įrašė nei vieno iÅ¡ liudytojų nepateiktÄ aiÅ¡kinimÄ , kad „Jo (V. B.) Å¡uo nelojantis, nėra niekam įkandęs, visiÅ¡kai socialus, žaidžia su mažais vaikais, neįmanoma, kad kam įkÄ stų.“ Tuo tarpu pats V. B., apklausiamas teisme, teigė, kad prie voljero laiko guminę žarnÄ , kad apsigintų nuo Å¡unų („Voljere buvo guma gintis nuo Å¡uns“). Pasak apeliantų, nukentėjusysis atvykus policijai bei greitosios medicinos pagalbos ligoninėje nesiskundė dėl jo sumuÅ¡imo, visur buvo teigiama, kad jam įkando Å¡uo, ir tik vėliau ėmė teigti, kad kaltinamieji jį mušė kumščiais, lazdomis, spardė kojomis, siundė Å¡unį bei mėtė į jį akmenis ir kitokias Å¡iukÅ¡les.

Teisme apklaustas pavežėjas, vienintelis matęs visÄ konfliktÄ , kurį apylinkės teismas nuosprendyje laiko neÅ¡aliÅ¡ku bei objektyviu, nurodė prieÅ¡ingai, tai yra, kad buvo dviejų asmenų barnis, susistumdymas, o akmenis ir Å¡iukÅ¡les bÅ«tent nukentėjusysis mėtė per tvorÄ Ä¯ nuteistuosius. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus (nuosprendžio 17 lapas), nepagrįstai akcentavo, kad policija gavo praneÅ¡imÄ , jog nuteistasis V. V. muÅ¡a nukentėjusįjį, mėto į jį akmenis, nes realiai buvo prieÅ¡ingai – pavežėjo teigimu, bÅ«tent V.

B. mėtė akmenis į nuteistuosius. Be to, apeliantų teigimu, policijÄ paeiliui, kelių minučių skirtumu, kvietė tik abu nuteistieji, praneÅ¡dami, kad tai juos užpuolė V. B. ir muÅ¡a juos gumine lazda, vėliau policijos atrasta ir paimta. Anot apeliantų, nukentėjusiojo muÅ¡imo aplinkybės žinomos tik iÅ¡ paties nukentėjusiojo, kuris jas pasakojo sugyventinei, atvykusiems policininkams, todėl tai subjektyvÅ«s nusiskundimai. Beveik iÅ¡ karto po incidento (2019 m. spalio 29 d.) apklausta L. V. patvirtino, kad tarp kaimyno ir jos sugyventinio jokių smurtinių veiksmų konflikto metu nebuvo, o apie tai, kad sugyventinį sukandžiojo Å¡uo ir jis, neva tai, buvo sumuÅ¡tas, sužinojo tik iÅ¡ vėlesnių sugyventinio pasakojimų.

Apklausta teisme Å¡i liudytoja taip pat patvirtino, kad fizinio kontakto nematė, o įvykio detales žino tik iÅ¡ sugyventinio pasakojimų bei susipažinusi su policijos prieÅ¡ apklausÄ jai pateikta raÅ¡ytine medžiaga. Be to, pasak apeliantų, pastebėtina, kad atvykęs į ligoninę, aiÅ¡kindamas traumos aplinkybes V. B. taip pat nurodė, jog (duomenys neskelbtini) gatvėje jį užpuolė Å¡uo, o apie kokius nors muÅ¡imus rankomis, kojomis ar lazdomis nebuvo paminėta. Apeliantų įsitikinimu, skundžiamame nuosprendyje, nepagrįstai, remiantis tik nukentėjusiojo žodžiais, teigiama, kad V.

V. neva užtempė nukentėjusiajam ant galvos chalatÄ , vėliau jį nutraukė ir dar vėliau numetė į purvÄ , tačiau niekas iÅ¡ liudytojų tokių aplinkybių nepatvirtina. Liudytojai (pavežėjas, policijos pareigÅ«nai, kaimynė M. K.) patvirtino, kad nuteistasis V. V. nebuvo užėjęs į kiemÄ , o V. B. visÄ konflikto laikÄ buvo su chalatu. Nei vienas liudytojas nepatvirtino, kad V. B. vaikščiojo po purvinÄ kiemÄ konflikto metu tik su glaudėmis, vėliau purve surado savo chalatÄ ir jį vėl apsirengė. 2.5.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, besiremdamas tik prielaidomis, skundžiamame nuosprendyje padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog nuteistasis V. V. turėjo lazdÄ , kuria daužė tvorÄ bei vartus ir kuriÄ kažkur numetė. Apklausti kaip liudytojai T. L. ir Å . M. parodė, kad atvykę į šį iÅ¡kvietimÄ apžiÅ«rėjo įvykio vietÄ , rado ir paėmė tik vienÄ galimÄ nusikaltimo įrankį, tai yra juodÄ guminę žarnÄ . Jokių kitų pagalių, lazdų ar pan. nebuvo rasta, net nebuvo nukentėjusiojo nuorodų pareigÅ«nams ieÅ¡koti kitų galimų nusikaltimo įrankių – lazdų, grėblių, beisbolo lazdų ir pan.

Apklausiami teisme pareigÅ«nai patvirtino atidžiai apžiÅ«rėję galimo nusikaltimo vietÄ . Be to, jau praėjus kuriam laikui po incidento tyrėjas A. B. įvykio vietoje, dalyvaujant nukentėjusiajam V. B., esant geroms oro sÄ lygoms ir natÅ«raliam apÅ¡vietimui, atliko įvykio vietos ir kitų objektų apžiÅ«rÄ bei surašė protokolÄ , kuriame užfiksavo, jog apžiÅ«rėjus įvykio vietÄ daugiau jokių pėdsakų ar kitų objektų tolesnei tyrimo eigai neaptikta, nieko nepaimta. Tad, pasak apeliantų, jokių lazdų, pagalių ar kitokių inkriminuojamo nusikaltimo įnagių nerasta, nes jie tiesiog neegzistavo.

Skunde analizuojami parodymai apie grėblį, lazdÄ , kuriuos per 60-100 metrų atstumÄ 3 val. nakties esant silpnam dirbtiniam apÅ¡vietimui, blogam orui ir dar sėdint automobilyje bei matant vaizdÄ per automobilio langÄ net sunku bÅ«tų įžiÅ«rėti, apeliantams iÅ¡keliant prielaidÄ , kad pirminės pavežėjo apklausos metu jo girdėtÄ garsÄ V. V. suduodant koja į skardinius vartus, apklausÄ vykdęs tyrėjas labai įtaigiai įvardino liudytojui, kaip galimus smÅ«gius grėbliu. Tuo labiau, pavežėjo teigimu, grėblys nulūžo ir nukrito sudavus juo į vartus.

Tuo tarpu, nukentėjusysis V. B. apklausiamas teisme teigė, kad V. V. iÅ¡ kažkur paėmė grėblį ir atrėmęs į savo keliÄ jį sulaužė bei numetė, o savo baigiamojoje kalboje nurodė, kad grėbliai buvo jo kieme. 2.6. Apeliantų įsitikinimu, labai kritiÅ¡kai vertintini po pusantrų metų staiga atsiradusios liudytojos M. K. parodymai. Neįtikėtina, kad tik po pusantrų metų ji prisiminė Å¡io incidento aplinkybes. Be to, objektyviai įrodyta, kad, prieÅ¡ingai nei parodė Å¡i liudytoja, įvykio vietoje tikrai nebuvo dviejų policijos automobilių.

Skundžiamame nuosprendyje nurodomas BIRT ataskaitų žiÅ«ryklės duomenyse fiksuotas antro ekipažo (V1735) atvykimas į įvykio vietÄ nėra patvirtintas. Todėl, iÅ¡ kur liudytoja sužinojo Å¡iÄ byloje esančioje BIRT ataskaitoje fiksuotÄ aplinkybę, lieka neaiÅ¡ku. Taip pat niekas kitas, net ir nukentėjusysis, nepatvirtino pas kÄ nors buvus liudytojos aiÅ¡kiai matytÄ beisbolo lazdÄ . Be to, nuosprendyje pateiktas nežinia kuo pagrįstas atstumas nuo liudytojos iki konflikto vietos. Tuo tarpu, pati liudytoja negalėjo tiksliai pasakyti, iÅ¡ kurios vietos ji neva tai matė ar girdėjo dalį incidento: iÅ¡ kiemo, verandos ar kambario lango.

Be to, jos teigimu, pastaroji atsibudo visiÅ¡kai ne nuo triukÅ¡mo gatvėje, o nuo savo Å¡uns lojimo. Liudytoja taip pat teigia girdėjusi garsiÄ Å¡nekÄ rusų kalba, tačiau nei vienas iÅ¡ nuteistųjų nemoka rusų kalbos. 2.7. Apeliaciniame skunde pažymima, kad tam, jog kvalifikuoti veikÄ pagal BK 284 straipsnį, svarbu tinkamai nustatyti nusikaltimo sudėtį. Å iuo atveju aktualu, kad veika bÅ«tų padaryta vieÅ¡oje vietoje ir jos rezultate bÅ«tų sutrikdyta visuomenės rimtis ar vieÅ¡oji tvarka.

Neneigdami, kad gatvė yra vieÅ¡oji vieta, apeliantai mano, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, jog byloje aptariamu laiku ir aptariamoje vietoje nuteistasis V. V. savo veiksmais pažeidė vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ ir parodė aiÅ¡kų visuomenės negerbimÄ , demonstruodamas nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nuteistųjų nusikalstama veika pasireiÅ¡kė įžūliu elgesiu, patyčiomis, kurie susiję su smurtu prieÅ¡ žmogų, ir tai sutrikdė aplinkinius.

Tačiau byloje neginčytinai nenustatyta, kad įvykio vietoje buvo vartojami necenzÅ«riniai žodžiai, kimbama prie nukentėjusiojo, jo atžvilgiu įžūliai elgiamasi, tyčiojamasi, todėl Å¡ie požymiai nuteistiesiems negalėjo bÅ«ti inkriminuoti. Be to, įvykio vietoje asmeninio konflikto metu be V. V., kito nuteistojo ir nukentėjusiojo bei tolumoje esančio pavežėjo, incidento metu nieko kito nebuvo, jokio didelio triukÅ¡mo ar kitokių požymių, kurie atkreiptų aplinkinių dėmesį, juos sutrikdytų, tuo pažeidžiant vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , taip pat nebuvo.

O liudytojos M. K., per kampÄ iÅ¡ toli stebėjusios ir beveik nemačiusios konflikto, tik girdėjusios savo ir kaimynų Å¡unų lojimÄ bei garsiÄ jai nepažįstamų asmenų kalbÄ su kaimynu, parodymai bei jokiais patikimais įrodymais nepagrįstas teismo teiginys apie neva atsibudusius nukentėjusiojo vaikus, nelaikytini patikimais. Apeliantų vertinimu, iÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamas incidentas yra visiÅ¡kai individualus, atsitiktinio pobÅ«džio ir neturi absoliučiai jokios tyčios kėsintis į vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ .

Pasak apeliantų, svarbi aplinkybė, kad bÅ«tent nuteistieji, patyrę smurtÄ iÅ¡ nukentėjusiojo pusės, iÅ¡kvietė policijos pareigÅ«nus ir patvirtino medikų atvykimo poreikį. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Å¡iuo atveju labai svarbus tyčios aspektas ir akivaizdu, kad V. V. tyčia buvo nukreipta į asmeninį nesutarimÄ su nukentėjusiuoju ir patį nukentėjusįjį, o ne į vieÅ¡osios tvarkos nesilaikymÄ , nepagarbos visuomenei demonstravimÄ , siekį sutrikdyti aplinkinius, demonstruoti nepagarbÄ jiems ir aplinkai.

Be to, pažymima, kad tam, jog padaryta veika bÅ«tų laikoma nusikalstama, ji turi ne tik formaliai atitikti BK atitinkamame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtį, bet ir bÅ«ti realiai pavojinga. Anot apeliantų, teisminio nagrinėjimo metu nebuvo įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji bÅ«tų pripažinta nusikalstama veika, o ne administraciniu nusižengimu, nes atsakomybė už vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ yra numatyta ir ANK. 2.8. Dėl civilinių ieÅ¡kinių apeliantai skunde nurodo, kad iÅ¡ dalies tenkindamas civilinius ieÅ¡kinius pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė turtinės atsakomybės nuostatas.

Pasak apeliantų, byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių nurodomÄ Å¾alÄ . Be to, Å¡ioje byloje esantis civilinis ieÅ¡kovas net ir neturi reikalavimo teisės į jÄ .

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. Ž. ir jo gynėjas advokatas G. Gudonis praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 26 d. nuosprendį ir D. Ž. iÅ¡teisinti. 3.1. Apeliantų įsitikinimu, teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, netinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , pripažindamas D. Ž. kaltu dėl BK 284 straipsnyje numatytos veikos padarymo, nors byloje nėra įrodymų, kad jis bÅ«tų atlikęs kokius nors vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ pažeidžiančius veiksmus, nenustatė bÅ«tinųjų Å¡ios veikos požymių, taip pat padarė esminių BPK pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai), tai yra teismas įrodymus vertino interpretuodamas, remdamasis tik kaltinimui palankiais įrodymais, derindamas prieÅ¡taringus įrodymus prie nukentėjusiojo pozicijos, o baigiamÄ jį teismo aktÄ pagrindė duomenimis, neiÅ¡nagrinėtais ir nepatikrintais teismo posėdyje, bei prielaidomis, dėl ko priėmė nepagrįstÄ ir neteisėtÄ nuosprendį. 3.2.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytoja L. V. (nukentėjusiojo sugyventinė), apklausiama teisme, vienareikÅ¡miÅ¡kai nurodė, kad duodama parodymus yra susipažinusi su policijos medžiaga, dėl to ir žino kaltinamuosius bei, akivaizdu, taip pat ir įvykio aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teismas, darydamas iÅ¡vadÄ , kad Å¡ios liudytojos parodymai atitinka kitus byloje iÅ¡nagrinėtus įrodymus, neatsižvelgė į nurodytÄ aplinkybę. Pasak apeliantų, dėl to yra pagrindas teigti, kad įrodymai buvo vertinami pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus, dėl ko priimtas nuosprendis naikintinas.

Be kita ko, L. V. yra nukentėjusiojo sugyventinė, todėl jos parodymai, anot apeliantų, turėjo bÅ«ti ypač atidžiai analizuojami ir vertinami kritiÅ¡kai. Å i liudytoja jau ikiteisminio tyrimo metu apklausoje nurodė, kad visÄ Ä¯vykį žino iÅ¡ V. B. pasakojimo, į įvykio vietÄ atėjo jau pasibaigus konfliktui, iÅ¡ kaltinamųjų pusės jokių smurtinių veiksmų nepastebėjo. Jos parodymų patikimumÄ paneigia ir aplinkybė, jog ji viso proceso metu tvirtai teigė, kad V. B. po konflikto iÅ¡ žaizdų bėgo kraujas, nors Å¡i aplinkybė vėliau paneigta tiek policijos pareigÅ«nų, tiek medikų parodymais.

Apeliantai teigia, jog vertindamas liudytojos, nukentėjusiojo kaimynės M. K. parodymus, teismas vadovavosi nuostata, kad Å¡i liudytoja prisiekė ir todėl nėra pagrindo abejoti jos parodymais, tačiau neatsižvelgė į tai, kad ji parodymus davė susipažinusi su bylos medžiaga, kadangi tik bylos dokumentuose yra duomenys apie antrÄ policijos ekipaÅ¾Ä , kuris buvo pasiųstas į įvykio vietÄ , tačiau atvykęs nebuvo. Nei vienas liudytojas tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad buvo atvykę du policijos automobiliai ar keturi pareigÅ«nai.

Pasak apeliantų, teismas nesiėmė priemonių gynybos nurodytiems prieÅ¡taravimams paÅ¡alinti, nepatikrino Å¡ių įrodymų teismo posėdžio metu, nenustatė ir neapklausė kitų policijos pareigÅ«nų, kurie galėjo atvykti į įvykio vietÄ , apkaltinamajame nuosprendyje iÅ¡ esmės apsiribojo vien parodymų turinio iÅ¡dėstymu (ir ne visais atvejais pakankamai iÅ¡samiu ir tiksliu), o ne pagrindžiant iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. 3.3. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo aplinkybės, kad D.

Ž. priėjus prie užsakyto automobilio tariamas triukÅ¡mas prie nukentėjusiojo vartų jau buvo pasibaigęs, nes jis, pasak liudytojų, tetruko vos 10 minučių, tai patvirtino liudytojas E. P. bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikta informacija, kurioje nurodoma, kad D. Ž., bÅ«damas namuose pas V. V., užsakė kelionės paslaugÄ 03.23 val. adresu (duomenys neskelbtini). Užsakytas automobilis atvyko 03.30 val., tačiau prie V. V. namų neprivažiavo, sustojo atokiau ir apie tai informavo D. Ž., kuris, pasak E. P., priėjo prie automobilio iÅ¡ visiÅ¡kai kitos pusės ir tik priėjęs pastebėjo galimai konfliktuojančius V.

V. ir V. B.. Å ios aplinkybės D. Ž. nei vienoje apklausoje neneigė, o teismo teiginys, kad jis žinojo, į kuriÄ pusę nuėjo V. V., neparemtas nei vienu įrodymu byloje. D. Ž. žinojo tik vietÄ , kurioje jo laukė automobilis. Anot apeliantų, niekuo neparemtas nuosprendžio teiginys, kad pamatęs konfliktuojančius V. V. ir V. B. taksi vairuotojas net atsisakė vežti keleivį. PrieÅ¡ingai, V. P. ramiai be jokios baimės ar iÅ¡gÄ sčio 10 minučių stebėjo įvykius ir laukė atvykstant kliento.

Pasak apeliantų, akivaizdu, jog bylos faktinės aplinkybės vienareikÅ¡miÅ¡kai paneigia ir pirmosios instancijos teismo nurodytÄ versijÄ , jog „D. Ž. ėjo link V. V. pritarti jam ar palaikyti“. PrieÅ¡ingai, D. Ž. paprašė E. P., kad Å¡is palauktų, o Å¡i aplinkybė parodo, kad jis neketino niekur užtrukti, tik siekė iÅ¡siaiÅ¡kinti, kas vyksta tarp V. V. ir V. B., o priėjęs prie V. V. nedelsdamas (03.37 val.) paskambino į Bendrosios pagalbos centrÄ ir iÅ¡kvietė policijos pareigÅ«nus nurodydamas, kad jo draugas užpultas ir muÅ¡amas.

IÅ¡ pokalbio iÅ¡klotinės matyti, kad D. Ž. kalbant su Bendrojo pagalbos centro pareigÅ«nu V. V. buvo muÅ¡amas, o D. Ž. ėmėsi tik vienintelio veiksmo – skambinti numeriu 112. Nurodytas skambutis ir E. P. iÅ¡vykimo laikas (03.38 val.) sutampa. E. P., kuris apie jokiÄ grėsmę iÅ¡ kliento pusės neužsiminė, iÅ¡ įvykio vietos iÅ¡vyko D. Ž. skambinant į BendrÄ jį pagalbos centrÄ . Å ias aplinkybes, pasak apeliantų, patvirtina ir V. V., kurio parodymai nuo pat įvykio pradžios yra nuoseklÅ«s, nekeisti, netikslinti, kuris parodė, kad tik priėjusiam D.

Ž. nukentėjusysis sudavė gumine lazda ir D. Ž. iÅ¡ karto paskambino į BendrÄ jį pagalbos centrÄ . Be to, anot apeliantų, teismas, nuosprendyje aptardamas įvykio laikÄ , neįvertino D. Ž. pokalbio su Bendrojo pagalbos centro pareigÅ«nu trukmės, kuri, kaip nurodyta BIRT ataskaitų žiÅ«ryklės informacijoje, ilgesnė nei 2 minutės. Policijos pareigÅ«nai, kaip nurodo visi liudytojai, atvyko už 5 minučių po to, kai 03.43 val. Bendrasis pagalbos centras baigė pokalbį su D. Ž. ir policijos ekipažui buvo perduota informacija apie įvykį.

Apeliantų įsitikinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad D. Ž. iki policijos pareigūnų atvykimo neketino ir nebūtų spėjęs atlikti jokių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, akivaizdu, neturėjo ir priešingo teisei ketinimo. Policijos pareigūnai Š. M. ir T. L. apklausoje nurodė, kad jiems atvykus V. V. ir D. Ž. ramiai jų laukė, stovėdami atokiau vartų, o nukentėjusysis atėjo iš savo kiemo, kurio vartai buvo uždaryti. 3.4. Apeliantai nurodo, jog atmestinas ir pirmosios instancijos teismo teiginys, jog „M.

K. parodymai neprieÅ¡tarauja ir liudytojo E. P. parodymams, kadangi akivaizdu, jos E. P. matė konflikto pradžiÄ â€“ iki D. Ž. pasirodymo, o M. K. – pabaigÄ , kuomet kaltinamieji jau buvo kartu, o V. B. vartai buvo trankomi uždaryti bei vėliau atidaryti“. Liudytoja M. K. apklausoje nurodė, kad triukÅ¡mas ir vartų daužymas prie nukentėjusiojo vartų truko nuo 5 iki 10 minučių. Tokį patį laiko tarpÄ nurodo ir E. P., kuris vienareikÅ¡miÅ¡kai teigia, jog tuo metu D. Ž. atėjo prie jo automobilio, o jam atėjus vartai jau užsidarė ir per vartų viršų nukentėjusysis mėtė Å¡iukÅ¡les bei akmenis.

D. Ž. įvykio vietoje nebuvo, tariamas konfliktas vyko tik tarp dviejų asmenų, todėl liudytoja M. K. niekaip negalėjo matyti D. Ž. prie nukentėjusiojo vartų ir juos daužant, nes jis tuo metu buvo prie taksi automobilio. IÅ¡ Å¡ios liudytojo parodymų matyti, kad kilus triukÅ¡mui ji nuėjo namo paimti Å¡uniui skanuko ir pasikviesti jį ir jau bÅ«dama namuose pro langÄ matė atvykusius du policijos ekipažus. Pasak apeliantų, Å¡i liudytoja, jei tikėti jos parodymais, D. Ž. galėjo matyti įvykio vietoje, tik kalbantį telefonu su Bendruoju pagalbos centru arba muÅ¡amÄ gumine lazda.

Be to, apeliantų teigimu, nuosprendyje taip pat neįvertinta, ar Å¡i liudytoja turėjo objektyviÄ galimybę matyti įvykio teritorijÄ ir tuo labiau patį įvykį – jos namas nuo įvykio vietos nutolęs apie 100 metrų, kelias apaugęs krÅ«mais, nukentėjusiojo vartus nuo jos namo užstoja statinio kampas. Ji neužsiminė, kad įvykio metu bÅ«tų patyrusi stresÄ ar iÅ¡gÄ stį, – ji pabudo nuo Å¡uns lojimo, kas jai yra įprasta. 3.5. Taip pat pažymima, kad, vertindamas policijos pareigÅ«nų Å .

M. ir T. L. parodymus, jais pagrįsdamas aplinkybę, kad į nukentėjusįjį buvo mėtomi akmenys, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į parodymų turinį, o nuosprendyje nurodęs, kad Å . M. parodė: „ties vartais buvo primėtyta Å¡iukÅ¡lių, akmenų. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog konflikto metu į V. B. kaltinamieji mėtė akmenis, todėl Å¡i faktinė aplinkybė inkriminuota pagrįstai“, o taip pat – „PareigÅ«nai Å . M. ir T. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad praneÅ¡ime apie įvykį jiems buvo nurodyta, kad namo kieme, (duomenys neskelbtini), pranešėjÄ užpuolė neblaivus kaimynas V.

V., kuris mėtosi akmenimis, konfliktuoja“, akivaizdu, suklydo, apsiribojo vien parodymų turinio iÅ¡dėstymu, neatsižvelgdamas į parodymų davimo laikÄ ir aplinkybes. Pasak apeliantų, byloje neginčijamai nustatyta, kad apie įvykį Bendrajam pagalbos centrui pranešė D. Ž., nurodydamas, kad muÅ¡amas V. V.. Liudytojas Å . M. apie Å¡iukÅ¡les prie vartų parodymų nedavė, o teismo padaryta iÅ¡vada prieÅ¡tarauja liudytojo E. P. parodymams, jog akmenys buvo mėtomi iÅ¡ už vartų, juos mėtė pats V.

B.. 3.6. Be to, teigiama, kad, vertindamas akivaizdžiai prieÅ¡taringus nukentėjusiojo V. B. parodymus, teismas akcentavo: „toks (V. B.) parodymų prieÅ¡taringumas vertinamas kaltinamojo naudai iÅ¡ kaltinimo paÅ¡alinant faktinę aplinkybę, jog D. Ž. grėblio kotu bandė suduoti nukentėjusiajam V. B., patikslinant, jog D. Ž., laikydamas lazdÄ rankose, artinosi prie V. B.“. Tačiau, vertinant parodymų visumÄ , jokio grėblio ar lazdos D. Ž. rankose turėti negalėjo, kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybė, jog „nė vienas iÅ¡ teisme apklaustų asmenų neparodė, jog konflikto metu D.

Ž. buvo įėjęs į V. B. aptvertÄ teritorijÄ , atitinkamai, su tuo susijusios faktinės aplinkybės Å¡alintinos iÅ¡ kaltinimo“ tik paneigia V. B. parodymus, kad lazdÄ ar grėblį D. Ž. paėmė jo namo teritorijoje. 3.7. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nebuvo imtasi priemonių surinkti visus įrodymus Å¡ioje byloje – ikiteisminis tyrimas neatliktas, byla į teismÄ buvo perduota, remiantis tik prieÅ¡taringais V. B. parodymais. Pasak apeliantų, nurodytos galimo nusikaltimo priemonės (grėbliai ar lazdos) yra svarbÅ«s įrodymai Å¡ioje byloje, kadangi nėra nei vieno kito patikimo įrodymo, kad D.

Ž. galėjo laikyti rankose kokį daiktÄ ar pagalį, o pareigÅ«nai jų neieÅ¡kojo. Apklaustas teisme nukentėjusysis parodė, kad kitÄ dienÄ po įvykio Å¡alia gatvės rado grėblį, tačiau Å¡is daiktas nebuvo perduotas tyrėjams, ikiteisminio tyrimo metu (2020 m. sausio 8 d.) atliekantiems įvykio vietos apžiÅ«rÄ . Anot apeliantų, vertinant Å¡ias aplinkybes galima pagrįstai teigti, kad įvykio vietos apžiÅ«ra (kaip ir ikiteisminis tyrimas) atlikta aplaidžiai, pažeidžiant BPK nuostatas.

Skunde pažymima, kad liudytojas T. L., teismo posėdžio metu duodamas parodymus, priešingai nei teigiama nuosprendyje: „kad V. B. namo teritorijoje buvo kokių nors pagalių“, kalbėjo tik apie šiukšles teritorijoje. Be kita ko, šis liudytojas paaiškino, kad paėmė tai, kas jam buvo nurodyta ar parodyta, taip pat paminėjo, kad jam nebuvo paaiškinta, kuo buvo daužomi vartai. 3.8. Dėl D. Ž. veikos kvalifikavimo apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nustatyta, jog galimas konfliktas tarp V.

V. ir V. B. įvyko iki prie jų prieinant D. Ž.. Konflikte D. Ž. nedalyvavo, jį pastebėjo tik priėjęs prie užsakyto taksi automobilio ir, paprašęs vairuotojo palaukti, nuėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti, kas nutiko V. V.. Taksi vairuotojas E. P. parodė, kad triukÅ¡mas jau buvo pasibaigęs, jokios savo kliento D. Ž. agresijos nepastebėjo. Priėjęs prie V. V. D. Ž. iÅ¡ karto buvo užpultas ir sumuÅ¡tas V. B., dėl ko nedelsdamas paskambino į BendrÄ jį pagalbos centrÄ ir iÅ¡kvietė policijos pareigÅ«nus, nurodydamas, kad jo draugas V.

V. ir jis pats Å¡iuo metu muÅ¡ami. Kol jis kalbėjo telefonu, akivaizdu, buvo muÅ¡amas V. V.. Jokių kitų veiksmų D. Ž. neatliko, o nuo pokalbio su pareigÅ«nais pabaigos iki policijos ekipažo atvykimo ir nebÅ«tų galėjęs atlikti, juolab, matydamas V. B. rankose guminę lazdÄ . Pasak apeliantų, nelogiÅ¡ka iÅ¡kvietus policijÄ ir žinant, kad bet kuriÄ minutę pareigÅ«nai gali atvykti, imtis kažkokių neteisėtų veiksmų. Be to, minėtas aplinkybes patvirtina V. V., kurio parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklÅ«s ir nėra pagrindo jais abejoti.

Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas D. Ž. siekį veikti kartu su V. V. ir tyčia pažeisti vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , grindė tik prielaida, vadovavosi prieÅ¡taringais įrodymais, nesiėmė priemonių prieÅ¡taravimams paÅ¡alinti. Vertinant byloje nustatytas faktines aplinkybes, anot apeliantų, akivaizdu, kad D. Ž. neveikė turėdamas tyčiÄ aplinkiniams ar aplinkai demonstruoti nepagarbÄ , galimame konflikte jis tiesiogiai nedalyvavo, tik priėjęs iÅ¡kvietė policijos pareigÅ«nus, jokių nusikalstamų veikų neatliko ir neketino atlikti, nėra jokių duomenų, kad D.

Ž. bÅ«tų sutrikdęs kitų žmonių poilsį ir taip pažeidęs vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ ar kažkam keltų grėsmę. Apibendrindami apeliantai nurodo, kad teismas nepagrįstai ir pažeisdamas in dubio pro reo principÄ rėmėsi nuolat besikeitusiais, nenuosekliais nukentėjusiojo V. B. parodymais, liudytojų, susipažinusių su bylos medžiaga, parodymais. Nesant pakankamai objektyvių duomenų dėl D. Ž. dalyvavimo padarant nusikaltimÄ , numatytÄ BK 284 straipsnyje, teismas negalėjo jo kaltės grįsti prielaidomis. 3.9.

Dėl civilinio ieškinio apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje nėra duomenų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas galėjo nuspręsti, jog nukentėjusiojo prašoma priteisti žala yra susijusi priežastiniu ryšiu su D. Ž. veiksmais.

2. Teismo posėdžio metu nuteistasis V. V. ir jo gynėjas advokatas E. Kisielius prašė jų apeliacinį skundÄ tenkinti ir panaikinti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei V. V. iÅ¡teisinti, o civilinius ieÅ¡kinius atmesti arba palikti nenagrinėtus. Nuteistasis D. Ž. ir jo gynėjas G. Gudonis taip pat prašė jų apeliacinį skundÄ tenkinti ir panaikinti skundžiamÄ nuosprendį bei D. Ž. iÅ¡teisinti. Prokuroras bei nukentėjusysis V. B. prašė nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados Nuteistojo V. V. bei jo gynėjo advokato E. Kisieliaus ir nuteistojo D. Ž. bei jo gynėjo advokato G. Gudonio apeliaciniai skundai atmetami.

3. IÅ¡ apeliacinių skundų turinio matyti, kad tiek nuteistasis V. V., tiek nuteistasis D. Ž. ginčija savo kaltę padarius BK 284 straipsnyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, veikos kvalifikavimu, priteistais civiliniais ieÅ¡kiniais. Kadangi apeliacinių skundų reikalavimai ir dalykas iÅ¡ esmės yra vienodi, teisėjų kolegija abu apeliacinius skundus vertins bendrai, atskirai atsižvelgdama tik į tam tikrus aspektus, susijusius su kiekvienu nuteistuoju.

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir suraÅ¡ytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos iÅ¡vados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo (kaltinamųjų) kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

5. Ä®rodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Å io straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu bÅ«du, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo iÅ¡vados, ar jie atmestini.

Turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Å ios BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina iÅ¡skirtinę teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomÄ jÄ vertę bei kokios iÅ¡vados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiÅ«lymų ar versijų atmetimas, prieÅ¡ingai nei tai traktuojama nuteistųjų ir jų gynėjų apeliaciniuose skunduose, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus spręstina, kad pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiÅ¡kai iÅ¡tirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad apylinkės teismas baudžiamÄ jÄ bylÄ iÅ¡tyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pagrįstai tiek nuteistojo V. V., tiek nuteistojo D. Ž. veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas bÅ«tų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, todėl naikinti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinių skundų motyvais, pagrindo nėra.

7. Nors tiek V. V., tiek D. Ž. savo kaltę neigia ir ginčija byloje nustatytas aplinkybes, kad V. V. 2019 m. spalio 5 d. nakties metu, apie 03.30 val., veikdamas bendrai su D. Ž., abu bÅ«dami apsvaigę nuo alkoholio, vieÅ¡oje vietoje – gatvėje, prie nukentėjusiajam V. B. priklausančio namo, (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu – lazda ar panaÅ¡iu daiktu daužė per minėto namo kiemo skardinius vartus ir, sukeliant triukÅ¡mÄ , po ko, V. B. išėjus iÅ¡ namo, minėto namo kiemo tarpuvartėje, demonstruodami nepagarbÄ nukentėjusiajam ir aplinkai, be pateisinamos priežasties, elgdamiesi ypatingai įžūliai, kilusio konflikto metu V.

V. kumščiu sudavė nukentėjusiajam į kairį petį, koja spyrė į deÅ¡inės pusės Å¡launį, užmovė ant galvos chalatÄ , o D. Ž., laikydamas lazdÄ rankose, artinosi prie V. B., nukentėjusiajam ginantis gumine žarna V. V. ir D. Ž. atsitraukė, bet mėtė į nukentėjusįjį akmenis ir sakė susidorosiÄ su juo ir jo Å¡eima, taip sutrikdydami visuomenės rimtį bei tvarkÄ ir V. B. padarydami nežymų sveikatos sutrikdymÄ , tačiau nuteistųjų kaltė nurodytu metu ir aplinkybėmis padarius vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ visiÅ¡kai įrodyta kitų vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡tirtų ir įvertintų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visetu (nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, specialisto iÅ¡vada, kitais raÅ¡ytiniais bylos duomenimis).

8. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnį kyla tam, kas vieÅ¡oje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiÅ¡kai tyčiodamasis arba vandaliÅ¡kais veiksmais demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarkÄ . Esminis vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais bÅ«dais demonstruojant nepagarbÄ aplinkiniams ar aplinkai turi bÅ«ti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Å io nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi bÅ«ti realus.

Å ių padarinių konstatavimas kartu reiÅ¡kia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieÅ¡ asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto Å¡iurkščiai pažeminti, Å¡okiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis iÅ¡gÄ stis ar kilo sumaiÅ¡tis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan.

9. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu ir tai, kad komentuojama nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbÄ aplinkiniams ar aplinkai, numatyti, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėti (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir iÅ¡orinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymÄ , kaltininko siekiamÄ rezultatÄ ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-437/2013, 2K-303/2014, 2K-84-458/2020).

10. Ginčo dėl to, kad tarp nuteistųjų V. V. ir D. Ž. bei nukentėjusiojo V. B. įvyko konfliktas ir jis įvyko viešoje vietoje, tai yra gatvėje, prie nukentėjusiojo V. B. namų, nagrinėjamoje byloje nėra. Šias aplinkybes betarpiškai, išsamiai įvertino ir motyvuotai aptarė pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija iš naujo jų nevertina. Be to, viešosios vietos požymio nuteistieji ir jų gynėjai apeliaciniuose skunduose neginčija, todėl dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija išsamesnių argumentų nepateikia.

11. Abejonių tuo, kad konflikto iniciatorius buvo V. V. ir kad jo bei kartu su juo buvusio D. Ž. veiksmai pasireiškė įžūliu elgesiu, teisėjų kolegijai taip pat nekyla, nepaisant to, kad nuteistieji V. V. ir D. Ž. viso proceso metu savo kaltę neigė. V. V. tvirtino, kad 2019  m. spalio 5 d., nakties metu, grįžo po šventės namo su D. Ž., kuris jo kieme liko laukti taksi automobilio, o jis išvedė šunį pasivaikščioti. Einant pro V. B. namus iš už vartų atbėgo mažas šuniukas, kurį, siekdamas atbaidyti, iš pradžių nurodė trinktelėjęs į vartus, vėliau teigė tik trepsėjęs koja.

Po to iÅ¡ karto iÅ¡ kiemo atbėgo nukentėjusysis ir pradėjo jį muÅ¡ti gumine lazda. V. V. kategoriÅ¡kai neigė mušęs V. B. ar daužęs jo vartus, prieÅ¡ingai, Å¡ioje situacijoje jis jautėsi nukentėjęs. D. Ž. teigė, kad eidamas prie taksi automobilio pamatė V. V. prie kaimyno namo, jis Å¡nekučiavosi su kaimynu, todėl paprašė taksi vairuotojo palaukti ir nuėjo pažiÅ«rėti, kas ten vyksta, gal reikia pagalbos. Vos priėjęs prie V. B. vartų, gavo smÅ«gį žarna ir iÅ¡kvietė policijÄ .

Pats jokių veiksmų V. B. atžvilgiu neatliko bei nematė, kad V. V. ir V. B. muÅ¡tų vienas kitÄ . Nors byloje iÅ¡ tiesų nustatyta, kad D. Ž. 2019  m. spalio 5 d., 03.23 val., užsakė taksi paslaugas (duomenys neskelbtini), ir kalbėjosi su į iÅ¡kvietimÄ atvykusiu vairuotoju E. P., tačiau visus kitus nuteistųjų parodymus (apie konflikto pradžiÄ ir eigÄ ), kaip pagrįstai konstatavo apylinkės teismas, paneigia byloje surinktų įrodymų visuma, dėl ko pagrindo jais tikėti nėra.

12. Nukentėjusysis V. B. viso proceso metu teigė, jog pabudo nuo triukšmo, sukelto jo vartų daužymo garsų ir šunų lojimo, o atidaręs vartus buvo įžeidinėjamas ir užpultas vartus daužiusio kaimyno V. V. su šunimi, prie kurio prisidėjo ir kitas asmuo – D. Ž.. Nuteistojo V. V. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad nukentėjusiojo V. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu atskirais atvejais nebuvo nuoseklūs, tačiau tai nereiškia, kad jo parodymai yra prieštaringi ir nepatikimi ir yra nulemti tik jo keršto V.

V. už jo visuomeninę veiklÄ . Sutiktina, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog tarp V. V., kaip (duomenys neskelbtini) seniÅ«naičio bei V. B., kaip (duomenys neskelbtini) seniÅ«nijos teritorijos gyventojo, buvo susiklostę konfliktiÅ¡ki santykiai dėl gyvulių laikymo ir auginimo tvarkos, statybų ir pan. Tai patvirtino tiek pats V. V., tiek nukentėjusysis V. B., tiek ir jo sugyventinė L. V., nurodę, kad yra buvę įvairių skundų, patikrinimų dėl gyvulių laikymo, dėl statinių ir panaÅ¡iai.

Tačiau Å¡ios aplinkybės, įvertinus kitus byloje esančius duomenis, nesuteikia pagrindo teigti, kad byloje yra akivaizdus asmeninis nukentėjusiojo suinteresuotumas bylos baigtimi – noras kerÅ¡tauti V. V. už jo visuomeninę veiklÄ , kadangi nukentėjusiojo parodymus patvirtina ne tik jo sugyventinė L. V., bet ir kiti, neturintys jokio suinteresuotumo byla, liudytojai, tai yra pavežėjas E. P., kaimynė M. K. bei į įvykio vietÄ atvykę policijos pareigÅ«nai, taip pat raÅ¡ytiniai bylos duomenys.

Šiuo atveju svarbu akcentuoti ir tai, jog byloje nustatyta, kad ne nukentėjusysis, o būtent nuteistieji nakties metu vaikščiojo gatvėje ir ne nukentėjusysis, bet abu nuteistieji įvykusio incidento metu buvo neblaivūs, kas ir galėjo įtakoti atitinkamus jų veiksmus tokiu paros metu.

13. Tai, kad nukentėjusysis V. B. pabudo nuo vartų daužymo garsų ir Å¡unų lojimo, patvirtino nukentėjusiojo sugyventinė L. V., parodžiusi, kad iki iÅ¡girdo lauke triukÅ¡mÄ , ji, V. B. ir trys vaikai miegojo, atsibudo nuo triukÅ¡mo. Aplinkybę, jog nakties metu prie nukentėjusiojo kiemo vartų buvo triukÅ¡maujama – daužomi vartai ir lodijami Å¡unys patvirtino ir kaip liudytojai teisme apklausti: V. B. kaimynė M. K., kuri parodė, kad išėjusi į terasÄ pamatė, kaip du vyrai, su kuriais buvo baltas Å¡uo, su lazda daužo kaimyno vartus ir necenzÅ«riniais žodžiais keikiasi, bei pagal D.

Ž. iÅ¡kvietimÄ atvykęs pavežėjas E. P., kuris parodė, kad laukdamas automobilyje kliento matė, kaip prie nukentėjusiojo namo priėjo vyras su Å¡unimi ir grėbliu trankė geležinius vartus, taip keldamas triukÅ¡mÄ , o trankymas buvo pakankamai ilgas ir intensyvus, net nulūžo grėblio galva. Tokie Å¡io liudytojo parodymai taip pat sutampa ir su V. B. parodymais, jog jo vartai buvo daužomi su jam priklausiusiu grėbliu, kuris ten ir sulūžo, bei su L. V. parodymais, kad grėblys buvo paliktas už vartų iÅ¡ gatvės pusės, todėl V.

V. galėjo jį rasti ir pasinaudoti. Ginčo dėl to, kad liudytojų nurodytas asmuo su Å¡unimi buvo bÅ«tent V. V., byloje nėra, to neginčijo ir pats V. V.. Nurodyti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai paneigia V. V. parodymus, jog jis tik vos treptelėjo koja ar trinktelėjo į vartus, siekdamas atbaidyti iÅ¡bėgusį maÅ¾Ä Å¡uniukÄ ir vartų netrankė. Nei vienas byloje apklaustas asmuo nepatvirtino ir V. V. versijos apie iÅ¡ po nukentėjusiojo vartų iÅ¡bėgusį maÅ¾Ä Å¡uniukÄ .

Be to, tai, kad nukentėjusiojo vartai buvo apgadinti, yra pažymėta įvykio vietos ir kitų objektų apžiÅ«ros protokole bei užfiksuota fotonuotraukomis. Tai, jog įvykio vietoje nebuvo rastas sulūžęs grėblys ar kad liudytojai M. K. pagalys, su kuriuo buvo daužomi vartai, buvo panaÅ¡us į beisbolo lazdÄ , kaip pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, Å¡iuo atveju, nustačius vartų daužymo ir apgadinimo faktÄ , esminės reikÅ¡mės neturi ir nereiÅ¡kia, kad tokio daikto nebuvo. Be to, iÅ¡ policijos pareigÅ«nų Å .

M. ir T. L. parodymų matyti, jog jie intensyviai ir neieškojo daiktų, su kuriais buvo daužomi vartai, tačiau tuo pačiu parodė, kad medinių pagalių buvo ir kiemo teritorijoje.

14. Nuteistojo V. V. parodymai apie tai, jog jis prieÅ¡ V. B. nesmurtavo, taip pat yra paneigti ne tik paties nukentėjusiojo V. B. parodymais, bet ir liudytojų parodymais bei kitais byloje esančiais raÅ¡ytiniais duomenimis, kurie vienas kitÄ papildo ir iÅ¡ esmės sutampa tarpusavyje. Nukentėjusysis V. B. teisme parodė, jog V. V. konflikto prie vartų metu buvo suėmęs jam už chalato, užmetė jį ant galvos, sudavė kumščiu į petį, spyrė gulint ant žemės, be to, tris kartus jam įkando V.

V. Å¡uo. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis konkrečiau įvardijo jam suduotus smÅ«gius, teigdamas, kad V. V. suėmęs jį už chalato tampė, sudavė į kairį petį, spyrė į deÅ¡inės pusės Å¡launį, ant galvos grumtynių metu užmovė chalatÄ , tuo metu pajuto Å¡uns įkandimÄ . Liudytojas E. P., apklaustas teisme, parodė, kad asmuo su Å¡uniu (kaip nustatyta – V. V.) ėmė muÅ¡ti asmenį su chalatu (kaip nustatyta – V. B.), spardė, pastÅ«mė, po ko Å¡is nugriuvo.

Ä® įvykio vietÄ atvykę pareigÅ«nai Å . M. ir T. L. tiek teismo posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog V. B. įvykio vietoje jiems sakė, kad buvo sumuÅ¡tas, apkandžiotas V. V. Å¡uns. Liudytojas Å . M. parodė, jog įvykio vietoje matė V. B. sumuÅ¡imus, t. y. paraudimus, rankoje ar petyje. AnalogiÅ¡kas aplinkybes iÅ¡ V. B. teigė sužinojusi ir jo sugyventinė L. V., parodžiusi, kad pati fizinio smurto nematė, bet V. B. jai sakė, kad V. V. jam užmetė chalatÄ ant galvos, sudavė į petį, kad V.

V. Å¡uo apkandžiojo, teigė mačiusi įkandimo žaizdÄ , kad ji kraujavo. T. L. darytose nuotraukose matyti V. B. sužalojimai Å¡one, Å¡launyje, ausies patinimas (t. 1, b. l. 14–16). V. B. padaryti sužalojimai yra užfiksuoti ir specialisto iÅ¡vadoje, kuri detaliai yra iÅ¡analizuota skundžiamame nuosprendyje (t. 1, b. l. 96, 97). Be to, Å¡iuo atveju aktualus ir 2020 m. vasario 6 d. kitų objektų apžiÅ«ros protokole užfiksuotas V. V. bei Bendrojo pagalbos centro darbuotojo pokalbis, kurio metu, atsakydamas į klausimÄ , ar V.

V. nurodytas jį mušęs asmuo pasiÅ¡alino, pastarasis atsako, jog: „nepasiÅ¡alino, nes Å¡unimi, ta prasme, nu tai biÅ¡ki davėme atkirčio“, tai yra pokalbio metu pats V. V. nurodė, jog kartu su Å¡unimi naudojo jėgÄ prieÅ¡ V. B.. Apeliaciniuose skunduose nurodoma aplinkybė, jog ne nukentėjusysis, bet nuteistieji pirmieji kvietė policijÄ , niekaip nepatvirtina nuteistųjų versijos, kad tai jie buvo užpulti nukentėjusiojo, kadangi tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja L. V. nurodė, jog nuteistieji pradėjo skambinti policijai po to, kai L.

V. pasakė, jog eina skambinti policijai.

15. Iš tiesų, nukentėjusiojo V. B. parodymai dėl tam tikrų įvykio aplinkybių (konkrečių nuteistųjų smurtinių veiksmų, abiejų nuteistųjų veiksmų pradžios ir pan.) viso proceso metu nebuvo visiškai nuoseklūs, tačiau skundžiamame nuosprendyje jų nenuoseklumas yra labai detaliai išanalizuotas ir tinkamai įvertintas, nenuoseklius nukentėjusiojo parodymus gretinant su objektyvaus liudytojo – taksi vairuotojo E. P. parodymais. Apeliaciniuose skunduose taip pat kritiškai vertinami ir nukentėjusiojo sugyventinės L.

V. bei kaimynės – M. K. parodymai, pabrėžiant tam tikrus, apeliantų vertinimu, jų parodymų neatitikimus bei teigiant, kad Å¡ios liudytojos parodymus davė susipažinusios su bylos medžiaga, dėl ko jų parodymai negali bÅ«ti laikomi patikimais. Pažymėtina, kad apeliaciniuose skunduose Å¡ių liudytojų parodymai vertinami tik fragmentiÅ¡kai, iÅ¡skiriant tik tam tikras neesmines jų nurodytas aplinkybes. Pavyzdžiui, teigiama, kad L. V. parodymų patikimumÄ paneigia aplinkybė, jog ji viso proceso metu teigė, kad V.

B. po konflikto iÅ¡ žaizdų bėgo kraujas, nors Å¡i aplinkybė vėliau paneigta tiek policijos pareigÅ«nų, tiek medikų parodymais, o M. K. nurodė, jog buvo atvykę du policijos automobiliai, nors to nenurodė nei vienas liudytojas, nesusiejant jų į visumÄ , todėl pasikliauti vien tik niekuo nepagrįstais nuteistųjų samprotavimais dėl galimo liudytojų nepatikimumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi ir dėl to nesivadovauti iÅ¡ esmės nuosekliais ir neprieÅ¡taringais jų parodymais nėra pagrindo.

Kita vertus, pažymėtina, kad tam tikri nukentėjusiojo, taip pat ir liudytojų, parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, taip pat jų tarpusavio neatitikimai ar kitokie neesminiai prieštaravimai, nenustačius jokio pagrindo abejoti jų parodymais, šiuo atveju negali būti vertinami, kaip prieštaringi ar nepatikimi. Priešingai, tai rodo, kad jų parodymai nėra suderinti iš anksto. Be to, nagrinėjamu atveju tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų nurodytos esminės įvykio aplinkybės sutampa ir paneigia nuteistųjų iškeltas versijas.

Taip pat, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių apeliantų nurodomÄ aplinkybę, kad liudytojos L. V. ir M. K. parodymus davė susipažinusios su bylos medžiaga. To nepatvirtina ir apeliantų akcentuojama aplinkybė, kad tik vienintelė M. K. nurodė, jog į įvykio vietÄ buvo atvykę du policijos ekipažai, kas yra pažymėta tik raÅ¡ytinėje bylos medžiagoje, nes jokių duomenų, kad, prieÅ¡ duodant parodymus, jai bÅ«tų leista susipažinti su bylos medžiaga, byloje nėra.

Tuo labiau, kad ši liudytoja parodymus davė tik teisme. Aplinkybė, kad L. V. susipažino su vienu iš bylos dokumentų, galimai – prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, taip pat nereiškia, kad prieš duodama parodymus ji buvo supažindinta su bylos medžiaga, kadangi šis procesinis dokumentas buvo siunčiamas V. B., kaip proceso dalyviui, o L. V. yra V. B. sugyventinė, tai yra gyvena kartu su juo, todėl natūralu, kad taip pat turėjo galimybę susipažinti su minėto procesinio dokumento, kuris, kolegijos vertinimu, jokios esminės reikšmės jai duodant parodymus šioje byloje neturėjo, turiniu.

16. Nuteistojo D. Ž. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad D. Ž. jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir neketino atlikti, tai yra konflikte nedalyvavo, jo kaltė iÅ¡ esmės grindžiama tik prieÅ¡taringais nukentėjusiojo V. B. parodymais, prie kurių pritaikyti liudytojų parodymai. Tačiau su tokiais apeliacinio skundo teiginiais nesutiktina. Nuteistojo D. Ž. parodymai apie tai, kad jis konflikte visiÅ¡kai nedalyvavo, o priėjęs prie V. B. vartų iÅ¡siaiÅ¡kinti, kas vyksta, iÅ¡ karto gavo smÅ«gį žarna bei iÅ¡kvietė policijÄ , taip pat, kaip ir nuteistojo V.

V. parodymai, yra paneigti kitais byloje esančiais įrodymais, kuriuos išsamiai ištyrė, sugretino ir įvertino apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl D. Ž. atliktų veiksmų ir dėl jų kvalifikavimo nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų motyvų detaliai nekartoja. Šiuo atveju pažymėtina tik tai, kad prie nukentėjusiojo namų V. V. atėjo be D. Ž. ir konfliktas pirmiausia kilo tarp V.

B. ir V. V.. Å ių aplinkybių neginčija nė viena proceso Å¡alis. Tačiau Å¡i aplinkybė nepaneigia fakto, kad V. V. ir D. Ž. veikė bendrai. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo apylinkės teismas, bendrininkavimas galimas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki nusikalstamų padarinių atsiradimo, svarbu, kad asmenys suvoktų daromos veikos bendrumÄ , vienas kito palaikymÄ , o dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams.

IÅ¡analizavus ir sugretinus nukentėjusiojo V. B. (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusysis nurodė, jog jautė grėsmę tiek iÅ¡ V. V., tiek D. Ž., matė D. Ž. rankose pagalį, matė, kaip jis artėjo su pagaliu, kaip atidarinėjo kiemo vartus), liudytojų L. V. (parodė, kad išėjusi į laukÄ matė D. Ž. rankose pagalį ir kaip jis iÅ¡plėšė vartus iÅ¡ V. B. rankų, taip pat teigė, kad, jai jau bÅ«nant kieme V. V. daužė pagaliu vartus, reikÅ¡damas pretenzijÄ , kad jie kalba rusiÅ¡kai, D.

Ž. tuo metu buvo Å¡alia, be to, patvirtino, jog, kai ji išėjo į laukÄ , D. Ž., stovėjęs už vartų, metė akmenį į V. B.), E. P. (teisme parodė, kad praÅ¡ydamas jo palaukti D. Ž. pasakė, jog eina pagelbėti kaimynui padėti iÅ¡spręsti konfliktÄ , ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog D. Ž. jo paprašė palaukti, kol iÅ¡siaiÅ¡kins su kaimynu, pamatęs situacijÄ nusprendė atsisakyti kliento, nes bijojo, kad gali apgadinti jo automobilį), M. K. (patvirtino mačiusi kaip du asmenys stovėjo prie V.

B. vartų ir bent vienas jų tikrai daužė juos lazda) parodymus bei paties D. Ž. prieÅ¡taringus parodymus (teigė matęs tik besiÅ¡nekučiuojančius kaimynus, nors taksi vairuotojui nurodė, jog eina iÅ¡siaiÅ¡kinti arba iÅ¡spręsti konfliktÄ , o policijos pareigÅ«nui paaiÅ¡kino, kad laukdamas taksi iÅ¡girdo, jog jo draugÄ užpuolė, dėl to nuėjo jo ginti), tarpusavyje akivaizdu, jog atėjęs prie pavežėjo D. Ž. puikiai suvokė prie V. B. vartų vykstančiÄ konfliktinę situacijÄ ir ten nuėjo palaikyti V.

V., o vėliau pritarė V. V. veiksmams, tai yra veikė kartu su juo.

17. Nuteistasis D. Ž. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nuteistiesiems nepagrįstai inkriminuota tai, jog jie mėtė į nukentėjusįjį akmenis, kadangi, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, liudytojas Š. M. parodymų apie šiukšles prie vartų nedavė, o liudytojas E. P. parodė, kad savininkas, tai yra V. B., iš anapus tvoros mėtė akmenis. Teisėjų kolegija sutinka, kad liudytojas E. P., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad mėtantį akmenis iš anapus tvoros jis matė tik V.

B., tačiau kartu pažymėtina, kad Å¡is liudytojas matė tik konflikto pradžiÄ , tai yra visų V. V. ir konkrečių D. Ž. veiksmų jis jau nematė, kadangi palikęs savo klientÄ iÅ¡važiavo. Ta aplinkybė, kad akmenis mėtė ir V. B., Å¡iuo atveju niekaip nepaneigia apylinkės teismo nustatyto fakto, jog tai darė ir nuteistieji, kadangi tokius jų veiksmus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, kuriais nesiremti pagrindo nėra. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. B. parodė, jog užpuolę asmenys mėtė į jį akmenis ir grasino žodžiais:

„susidorosiu su tavimi ir tavo Å¡eima“. Teisme V. B. parodė, jog D. Ž. mėtė į jį akmenis. Tai patvirtino ir liudytoja L. V., parodydama, jog matė, kaip D. Ž. metė į jos sugyventinį akmenį. PareigÅ«nai Å . M. ir T. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad praneÅ¡ime apie įvykį jiems buvo nurodyta, jog namo kieme, (duomenys neskelbtini), pranešėjÄ užpuolė neblaivus kaimynas V. V., kuris mėtosi akmenimis, konfliktuoja. Liudytojas Å . M. iÅ¡ tiesų, kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde, apklaustas teisme neparodė, kad ties vartais buvo primėtyta Å¡iukÅ¡lių, akmenų, jis Å¡ios aplinkybės neatsiminė.

Tačiau liudytojas T. L. teisme parodė, kad teritorijos viduje matė primėtytų pagalių, ne vietoje gulėjo lentos, statybinės Å¡iukÅ¡lės, o teritorijos savininkas sakė, kad į teritorijÄ buvo metami daiktai. Esant tokiems nustatytiems duomenims, nėra pagrindo teigti, jog faktinė aplinkybė, kad nuteistieji mėtė į V. B. akmenis, jiems inkriminuota nepagrįstai, todėl tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

18. Nuteistojo V. V. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje neginčytinai nenustatyta, jog įvykio vietoje buvo vartojami necenzÅ«riniai žodžiai, kimbama prie nukentėjusiojo, jo atžvilgiu įžūliai elgiamasi, tyčiojamasi, tačiau su Å¡iais teiginiais nesutiktina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nuteistųjų V. V. ir D. Ž. veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinti kaip įžūlus elgesys. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad įžūlus elgesys reiÅ¡kia agresyvų, moralės požiÅ«riu nepriimtinÄ , aplinkinius Å¡okiruojantį veikimÄ ar neveikimÄ , kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar vieÅ¡oji tvarka.

Toks elgesys gali bÅ«ti fizinis smurtas prieÅ¡ žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Teismų praktikoje smurto panaudojimas prieÅ¡ asmenį vieÅ¡oje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, o nesant aiÅ¡kios priežasties, net ir ne žmonių minioje, reiÅ¡kia įžūlius veiksmus ir nepagarbÄ aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011). Neabejotina, kad skardinių vartų daužymas nakties metu apgyvendintoje teritorijoje, fizinis smurtas prieÅ¡ nukentėjusįjį, akmenų mėtymas į nukentėjusįjį ir panaÅ¡Å«s veiksmai, be kita ko, kitų asmenų (liudytojų L.

V., M. K., kuri nurodė, kad bijojo pasirodyti Å¡viesoje, E. P., kuris patvirtino, jog iÅ¡ įvykio vietos iÅ¡važiavo bijodamas, kad gali apgadinti jo automobilį) akivaizdoje ir vieÅ¡oje vietoje, atitinka įžūlaus elgesio požymį. Toks elgesys nėra priimtinas visuomenėje, jis pažeidžia elementarias elgesio normas ir demonstruoja nepagarbÄ ne tik konkrečiam nukentėjusiajam, bet ir aplinkai. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, tokiu neadekvačiu ir neprognozuojamu elgesiu V.

V. neabejotinai demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir nusistovėjusioms moralės normoms, drumstė aplinkinių rimtį, o D. Ž. jo nesulaikė, prieÅ¡ingai, anksčiau aptartais aktyviais veiksmais iÅ¡reiÅ¡kė pritarimÄ . Å ių veiksmų įžūlumo, prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nemenkina ir nuteistojo V. V. argumentai, kad konfliktas buvo asmeninis, kadangi jam spręsti buvo pasirinkti vieÅ¡a vieta ir nepriimtinas moralės požiÅ«riu, demonstratyvus, aplinkinius Å¡okiruojantis bÅ«das, taip pat, kad be jo, kito nuteistojo ir nukentėjusiojo bei tolumoje esančio pavežėjo, incidento metu nieko nebuvo, nes, bylos duomenimis, be V.

B., mažiausiai dar Å¡eÅ¡ių asmenų ramybė buvo sudrumsta, tai yra L. V. ir jos trijų mažamečių vaikų, kurie pabudo nuo triukÅ¡mo, kaimynės M. K., kuri taip pat pabudo nuo triukÅ¡mo ir įvykius stebėjo pasislėpusi terasoje, nes bijojo pasirodyti Å¡viesoje, bei E. P., kuriam buvo sutrikdytas darbas ir kuris atsisakė vežti klientÄ (D. Ž.) bijodamas, kad gali bÅ«ti apgadintas jo automobilis. Minėti asmenys, nors tiesiogiai ir nenukentėjo, tačiau buvo Å¡okiruoti tokio nuteistųjų elgesio.

19. Nors nuteistojo V. V. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde su tokia iÅ¡vada nesutinkama, teigiant, kad Å¡iuo atveju veikos pavojingumas nėra pakankamas, kad ji bÅ«tų pripažinta nusikalstama veika, dėl to V. V. veiksmuose yra ne BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, bet ANK 481 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymiai, tačiau su Å¡iais nuteistojo ir jo gynėjo motyvais nesutiktina. Juos paneigia nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir tinkamai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinti įrodymai, kurių patikimumu ir objektyvumu teisėjų kolegija neabejoja. Tuo tarpu, apeliaciniuose skunduose nuteistieji ir jų gynėjai tuos pačius įrodymus vertina fragmentiÅ¡kai, suteikdami jiems kitokiÄ prasmę, nesusiedami jų į vientisÄ loginę grandinę, kas neatitinka įrodymų vertinimo taisyklių ir negali bÅ«ti pripažįstama pakankamu pagrindu paneigiant pirmosios instancijos teismo padarytas iÅ¡vadas dėl V. V. ir D. Ž. kaltės.

20. Kaip minėta, traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020 ir kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad dėl įžūlių nuteistųjų veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, t. y. kilo BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, jog bendrais nuteistųjų V. V. ir D. Ž. veiksmais, prieÅ¡taraujančiais padoraus elgesio taisyklėms, ne tik buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, bet ir apgadintas nukentėjusiojo turtas – tvora, kuri iki Å¡iol dar nėra sutvarkyta, kas neabejotinai kelia nemalonius iÅ¡gyvenimus, taip pat vieÅ¡oje vietoje buvęs asmuo (taksi vairuotojas E. P.) pasijuto nesaugiai, buvo Å¡okiruotas tokio įvykio, dėl ko palikęs savo klientÄ (D.

Ž.) iÅ¡važiavo, be to, buvo nutrauktas ir kai kurių žmonių poilsis, jiems sukeltas iÅ¡gÄ stis (nuo triukÅ¡mo prabudo nukentėjusiojo sugyventinė L. V. ir jos vaikai, kaimynė M. K., kuri taip pat nuteistųjų veiksmus stebėjo slapta, bijodama pasirodyti). Taigi, tai, kad dėl nuteistųjų veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, patvirtina ne tik byloje nustatyti faktai, jog prieÅ¡ kitÄ Å¾mogų buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, jog dėl tokių jų veiksmų buvo padaryta materialinė žala, buvo nutrauktas aplinkinių asmenų poilsis, paÅ¡alinis asmuo buvo Å¡okiruotas, jautėsi nepatogiai.

Aptartų aplinkybių kontekste nuteistojo V. V. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog jokio didelio triukšmo ar kitokių požymių, kurie atkreiptų aplinkinių dėmesį, juos sutrikdytų, nebuvo, ne tik prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, kad nukentėjusiojo tvoros daužymas truko pakankamai ilgai ir buvo pakankamai intensyvus bei buvo sudrumsta ramybė mažiausiai šešiems asmenims, bet kartu ir nepaneigia nustatyto viešosios tvarkos pažeidimo fakto.

21. Nors apeliantai teigia, kad savo veiksmais nei V. V., nei D. Ž. nesiekė pažeisti vieÅ¡osios tvarkos, pasak, nuteistojo V. V. ir jo gynėjo, nuteistojo V. V. tyčia buvo nukreipta į asmeninį nesutarimÄ su nukentėjusiuoju ir patį nukentėjusįjį, tačiau pažymėtina tai, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asmeninio pobÅ«džio paskatų buvimas nepaneigia veikos prieÅ¡ingumo vieÅ¡ajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka vieÅ¡Ä vietÄ ir bÅ«dÄ , kuriuo demonstruoja nepagarbÄ aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarkÄ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015, 2K-146-511/2016, 2K-234-895/2020, 2K-101-489/2021).

Nustatyta, kad asmeniniam konfliktui, prieÅ¡iÅ¡kam nusistatymui įgyvendinti nuteistasis V. V., prie kurio prisijungė ir nuteistasis D. Ž., pasirinko tokiÄ vietÄ ir tokį bÅ«dÄ , kurie peržengė privataus santykių aiÅ¡kinimosi ribas. Taigi, aptartos aplinkybės suteikia pagrindÄ daryti iÅ¡vadÄ , jog nuteistasis V. V. suvokė, kad dėl mažareikÅ¡mės dingsties (D. B. Å¡uns lojimo), vieÅ¡oje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje (patvirtino matęs netoliese stovėjusį taksi automobilį) konfliktuodamas su nukentėjusiuoju, smurtaudamas prieÅ¡ pastarÄ jį, gadindamas jo turtÄ , demonstruoja nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai, suprato, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir to norėjo.

Abu nuteistieji matė vienas kito nusikalstamus veiksmus ir jiems pritarė, suvokė, jog tiek atskirai, tiek kartu kelia V. B. iÅ¡gÄ stį bei nakties metu trikdo visuomenės rimtį. Nors, kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, D. Ž., galimai nematė konflikto pradžios, tačiau neabejotinai matė vėlesnius V. V. veiksmus ir suprato jo ketinimus bei savo veiksmais jiems pritarė – mėtė akmenis, buvo paėmęs į rankas pagalį, atidarinėjo V. B. vartus, taip keldamas pastarajam grėsmę ir sudarydamas pagrindÄ manyti, jog veikia iÅ¡vien su V.

V.. Abu nuteistieji sÄ moningai pasirinko teisei prieÅ¡ingo elgesio variantÄ , tai yra veikė tiesiogine tyčia, nors ir nesukonkretindami, kokį poveikį visuomenei turės jų atliekami veiksmai. Taigi, įvertinusi V. V. ir D. Ž. veikos motyvus, nustatytų įžūlių veiksmų pobÅ«dį ir intensyvumÄ , teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog tiek nuteistojo V. V., tiek ir nuteistojo D. Ž. veika pagal BK 284 straipsnį buvo kvalifikuota teisingai, nes jie savo įžūliu elgesiu sutrikdė vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ .

22. Nuteistųjų V. V. ir D. Ž. padarytas vieÅ¡osios tvarkos pažeidimas, prieÅ¡ingai nei teigiama nuteistojo V. V. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, negali bÅ«ti vertinamas kaip nedidelis vieÅ¡osios tvarkos pažeidimas pagal ANK 481 straipsnį. ANK 481 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už necenzÅ«rinius žodžius ar gestus vieÅ¡osiose vietose, įžeidžiamÄ kibimÄ prie žmonių, kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ ir žmonių rimtį.

Analizuojant aptariamo straipsnio turinį matyti, kad bÅ«tinasis Å¡io administracinio nusižengimo požymis yra jo padarymo tikslas, t. y. siekis anksčiau iÅ¡vardytais veiksmais pažeisti vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ ir žmonių rimtį, o ne tokių padarinių nustatymas. Tiek BK 284 straipsnio, tiek ANK 481 straipsnio 1 dalies dispozicijose nustatytos veikos yra panaÅ¡ios savo pavojingumo pobÅ«džiu, nes kėsinamasi į vienÄ ir tÄ pačiÄ vertybę – vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ . Kita vertus, vienas iÅ¡ nusikalstamos veikos ir administracinio nusižengimo atribojimo kriterijų yra padariniai.

BK 284 straipsnyje nustatyta nusikaltimo sudėtis yra materialioji, t. y. dėl kaltininko veiksmų, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai, kyla baudžiamajame įstatyme nustatyti padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Tuo tarpu ANK 481 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta administracinio nusižengimo – nedidelio vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo – sudėtis neįvardija padarinių atsiradimo, o tik konkrečius veiksmus, kuriais, kaip minėta, siekiama pažeisti vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ ir žmonių rimtį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2014, 2K-164-976/2015, 2K-229-976/2018, administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-13-976/2019).

IÅ¡ aptarto seka, kad nustačius neteisėtais kaltininko veiksmais sukeltus padarinius, t. y. jog buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, spręsti jo administracinės atsakomybės klausimÄ pagal ANK 481 straipsnį, kurio sudėtis neįvardija padarinių atsiradimo, nurodydama tik konkrečius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ ir žmonių rimtį, nėra galimybės. Å iuo atveju, dėl neteisėtų V. V. ir D. Ž. veiksmų kilus veikos padariniams, t. y. sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarkÄ , jų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį.

23. IÅ¡dėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų iÅ¡vadų dėl V. V. ir D. Ž. kaltės ir tėra nuteistųjų bei jų gynėjų savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias iÅ¡vadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimÄ nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiÅ¡kia, jog buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo iÅ¡vados.

V. V. ir jo gynėjo bei D. Ž. ir jo gynėjo apeliacinių skundų motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, privalomai įrodinėtinas aplinkybes grindė prielaidomis, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. V. ir D. Ž. veiksmuose yra visi būtini BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

Pripažindamas V. V. ir D. Ž. kaltais apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos iÅ¡tyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl V. V. ir D. Ž. kaltės bei jų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį.

24. Atmetant nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems V. V. ir D. Ž. skirtos bausmės nekeistinos. Nors apeliaciniuose skunduose nėra pasisakyta dėl nuteistiesiems skirtų bausmių, tačiau įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iÅ¡samiai aptartus duomenis, apibÅ«dinančius nuteistųjų V. V. ir D. Ž. asmenybes bei jų padarytos nusikalstamos veikos pobÅ«dį ir pavojingumÄ apibÅ«dinančias aplinkybes, atsižvelgiant į nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimÄ ir dvi nustatytas jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes (nusikalstamÄ veikÄ padarė bÅ«dami neblaivÅ«s ir tai turėjo įtakos jos padarymui bei nusikalstamÄ veikÄ padarė bendrininkų grupė), nuteistiesiems skirtas bausmes vertinti kaip aiÅ¡kiai per griežtas nėra pagrindo.

Skundžiamu nuosprendžiu V. V. ir D. Ž. paskirtos bausmės nėra per griežtos, jos neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant V. V. ir D. Ž. paskirtas bausmes, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar nuteistųjų asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti V.

V. ir D. Ž. teisinę padėtį švelninant jiems skirtas bausmes, šioje byloje nenustatyta.

25. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad iÅ¡ nuteistojo V. V., taip pat iÅ¡ nuteistųjų V. V. ir D. Ž. solidariai nukentėjusiajam V. B. priteisiant turtinę bei neturtinę žalÄ , taip pat iÅ¡ nuteistųjų V. V. ir D. Ž. solidariai civiliniam ieÅ¡kovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteisiant V. B. gydymo iÅ¡laidas, nesilaikyta įstatymo reikalavimų. BPK 109 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikÅ¡ti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieÅ¡kinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieÅ¡kinio pagrįstumo ir dydžio, visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies patenkina pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį arba jį atmeta.

26. Apeliantai D. Ž. ir jo gynėjas savo nesutikimÄ su nukentėjusiojo civiliniu ieÅ¡kiniu grindžia tuo, kad byloje nėra duomenų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas galėjo nuspręsti, jog nukentėjusiojo V. B. praÅ¡oma priteisti žala yra susijusi priežastiniu ryÅ¡iu su D. Ž.. Å ie argumentai nepagrįsti, nes byloje surinktais ir įvertintais įrodymais nustatyta, jog D. Ž., veikdamas bendrai su V. V. padarė BK 284 straipsnyje numatytÄ nusikaltimÄ , byloje nustatyti Å¡ios nusikalstamos veikos, kuriÄ padarė D.

Ž. ir V. V., veikdami bendrai, padariniai – sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka bei V. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, ir nustatytas tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys tarp bendrų nuteistųjų nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo), todėl nukentėjusiajam V. B. padaryta turtinė ir neturtinė žala, susijusi su jo sveikatos sutrikdymu, skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai priteista solidariai iÅ¡ V. V. ir D. Ž.. Vien tai, kad D. Ž. vaidmuo darant nusikalstamÄ veikÄ buvo antraeilis, jog nenustatyta, kad jis padarė nukentėjusiajam konkrečius sužalojimus, nepaneigia jo pareigos atlyginti nukentėjusiajam V.

B. bendrais veiksmais su V. V. padarytÄ turtinę ir neturtinę žalÄ , nes dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ atsiradę padariniai yra bendri abiem nuteistiesiems.

27. Apeliantai V. V. ir jo gynėjas nesutikimÄ su nukentėjusiojo V. B. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniais ieÅ¡kiniais motyvuoja tuo, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių nurodomÄ Å¾alÄ , taip pat tuo, kad Å¡ioje byloje V. B. neturi reikalavimo teisės. Å ie argumentai taip pat nepagrįsti. Visų pirma, byloje yra pateikti nukentėjusiajam (dėl jo sveikatos sutrikdymo, vartų apgadinimo, iÅ¡laidų advokatui, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas) ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai (dėl nukentėjusiojo gydymo) padarytos turtinės žalos dydį patvirtinantys ar galintys patvirtinti dokumentai (defektinis aktas, kuriame nurodyta naujų vartų dalių įgijimo ir remonto darbų vertė, iÅ¡laidas už advokato pagalbÄ patvirtinantis pinigų priėmimo kvitas, gydymo paslaugų apskaitos iÅ¡raÅ¡as).

Kita vertus, tuo pačiu pažymėtina, kad net ir nukentėjusiam asmeniui nepateikus kažkokių patirtÄ turtinę žalÄ patvirtinančių dokumentų, turtinės žalos padarymo faktas gali bÅ«ti įrodinėjamas ir kitomis BPK nurodytomis priemonėmis. Nagrinėjamu atveju tai padaryta remiantis nukentėjusiojo V. B. parodymais, įvykio vietoje darytomis fotonuotraukomis, nukentėjusiojo V. B. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos pateiktais patirtÄ turtinę žalÄ ir bÅ«simas vartų remonto iÅ¡laidas patvirtinančiais dokumentais, kurių pagrindu apylinkės teismas nustatė, jog nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apgadinti V.

B. kiemo vartai, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo metu patirtų sužalojimų V. B. buvo suteiktos gydymo paslaugos, taip pat, jog proceso metu nukentėjusysis naudojosi advokato paslaugomis, įvertino naujų vartų dalių įgijimo ir remonto darbų, kainas, suteiktų teisinių paslaugų sÄ matÄ , atsižvelgė į tai, jog nusikalstamos veikos padarymo metu vartai nebuvo visiÅ¡kai nauji, o tam tikros nukentėjusiojo gydymo iÅ¡laidos yra susijusios su V. V. Å¡uns veiksmais, kurių, kaip nustatyta byloje, neapėmė V.

V. tyčia, rėmėsi Å¡alių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais. Neturtinės žalos faktas ir dydis nustatytas įvertinus civilinio ieÅ¡kinio teiginius ir nukentėjusiojo V. B. parodymus apie dėl nuteistųjų V. V. ir D. Ž. nusikalstamos veikos jo patirtÄ skausmÄ ir dvasinius iÅ¡gyvenimus ir kitas neturtinės žalos pasekmes, jų trukmę, liudytojų parodymus apie nukentėjusiojo reputacijÄ , jų požiÅ«rį į nukentėjusįjį po konflikto, kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes, atsižvelgus į teismų praktikÄ analogiÅ¡ko pobÅ«džio bylose bei vadovaujantis sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis).

Apeliantai neturtinės žalos dydžio iš esmės neginčija, o teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio motyvus šioje dalyje, sprendžia, kad apylinkės teismo nustatytas nukentėjusiajam V. B. padarytas neturtinės žalos dydis – 500 Eur – nėra aiškiai per didelis.

28. Apeliantų V. V. ir jo gynėjo teigimu, nukentėjusysis V. B. apskritai negali reikalauti priteisti jam turtinę žalÄ , atsiradusiÄ dėl vartų apgadinimo, kadangi nukentėjusiojo gyvenamasis namas, taip pat ir byloje minimi tvora bei vartai, yra neteisėti, beÅ¡eimininkiai statiniai, nepriklausantys V. B.. Tačiau tokie apeliantų teiginiai Å¡iuo atveju nepaneigia V. B. teisės reikalauti ir gauti nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimÄ . IÅ¡ byloje esančių duomenų (nuteistojo V.

V. ir jo gynėjo pateiktų dokumentų, teismo išreikalauto Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo), taip pat nuteistojo V. V. ir nukentėjusiojo V. B. paaiškinimų iš tiesų matyti, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), taip pat ir tvora, oficialiai V. B. nuosavybės teise nepriklauso. Kita vertus, byloje nustatyta, to neginčija ir nuteistasis V. V., kad tiek iki nusikalstamos veikos padarymo, tiek jos padarymo metu, tiek ir šiuo metu minėtame name gyveno ir gyvena nukentėjusysis V. B., o tvora, kurios vartai buvo apgadinti nusikalstamais V.

V. veiksmais, taip pat yra pastatyti V. B., todėl nagrinėjamu atveju aplinkybės, kokiu pagrindu tame name gyvena nukentėjusysis ir savavaliÅ¡kai ar ne buvo pastatyta tvora, kurios vartus apgadino V. V., reikÅ¡mės sprendžiant Å¡ioje byloje kilusios turtinės žalos atlyginimo klausimÄ neturi, kadangi apgadintas buvo V. B. turtas.

29. Apibendrindama visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 26 d. nuosprendis, kuriuo V. V. ir D. Ž. nuteisti pagal BK 284 straipsnį, yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti apeliaciniuose skunduose nurodomais motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo V. V. bei jo gynėjo advokato Edmundo Kisieliaus ir nuteistojo D. Ž. bei jo gynėjo advokato Gražvydo Gudonio apeliacinius skundus atmesti. Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos. Teisėjai Arūnas Budrys Eglė Gruodienė Jurgita Kolyčienė