a389af0077ba11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-2564/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00210-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. N. – S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. N. – S. skundą atsakovui Panevėžio pataisos namams dėl nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. N. – S. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. 1. 6-7) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Panevėžio pataisos namų direktoriaus 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimą dėl nuteistojo nubaudimo Nr. SR 2-245 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo jai paskirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 7 paroms.

Pareiškėja nurodė, jog nuobauda jai paskirta nepagrįstai ir neteisėtai, neišnagrinėjus visų svarbių aplinkybių, todėl ji turi būti panaikinta. Pagrįsdama savo skundo reikalavimus, pareiškėja paaiškino, jog 2011 m. rugpjūčio 16 d. apie 21 val. į jos gyvenamąją patalpą Nr. 11 atėjo dvi Panevėžio pataisos namų pareigūnės L. D. ir A. J. Tuo metu pareiškėja gulėjo ant lovos, ant tos pačios lovos taip pat sėdėjo nuteistoji O. G., jos abi bendravo ir žiūrėjo televizorių. Pareigūnės liepė pareiškėjai atsikelti nuo lovos ir pradėjo daryti kratą. Pareigūnė L. D. iš kišenės išsitraukė žibintuvėlį ir po spinta, esančia prie pareiškėjos lovos, rado mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ su SIM kortele. Pareigūnės nurodė, jog rastas telefonas yra pareiškėjos, todėl ją išsivedė ir liepė rašyti paaiškinimą, nors spinta, po kuria buvo rastas telefonas, yra bendro naudojimo, ja naudojasi visos moterys, esančios toje gyvenamoje patalpoje. Pareiškėja nepripažino, kad rastas telefonas priklauso jai, todėl, grįžusi į gyvenamąją patalpą, liepė moterims prisipažinti, kuriai priklauso rastas mobiliojo ryšio telefonas. Po kelių dienų nuteistoji K. P. prisipažino, kad tai jos telefonas, tačiau į šią aplinkybę nebuvo atsižvelgta, be to, paskirtą nuobaudą pareiškėja jau buvo atlikusi. Pareiškėjos tvirtinimu, visos aukščiau nurodytos aplinkybės rodo, jog nebuvo atliktas išsamus ir objektyvus pažeidimo tyrimas, nuobauda paskirta neišnagrinėjus visų svarbių aplinkybių, todėl Nutarimas turėtų būti panaikintas.

Atsakovas Panevėžio pataisos namai su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15-16).

Atsakovo nurodė, kad tarnybinis tyrimas buvo atliktas gavus prižiūrėtojų tarnybinius pranešimus, kuriuose buvo nurodyta, jog prižiūrėtojoms įėjus į nuteistųjų gyvenamąją patalpą Nr. 11, jos pamatė, kad pareiškėja metė kažkokį daiktą už spintos. Patikrinus po spinta, buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas. Tarnybiniame pranešime pažymėta, kad ant tos pačios lovos sėdėjusi nuteistoji O. G. nieko mesti negalėjo, nes jos rankos buvo po antklode. Prižiūrėtojos tiksliai pasakyti, kad tai buvo telefonas, negalėjo, tačiau, patikrinus po spinta, rastas telefonas, kuris tuo metu buvo įjungtas ir buvo išsiųsta trumpoji tekstinė žinutė. Atsakovas taip pat pabrėžė, jog pareiškėjos lova stovi prie spintos, jos lovos galas remiasi į spintos nugarą, o kitų nuteistųjų lovos yra toliau nuo tos spintos, spinta yra apie 10 centimetrų pakelta nuo grindų, todėl tik pareiškėja turėjo galimybę ten numesti telefoną, juolab kad prižiūrėtoja matė pareiškėjos veiksmą metant kažkokį daiktą. Atliekant tarnybinį tyrimą dėl minimo pažeidimo, nuteistoji K. P. nebuvo apklausta, apie tai, kad ji pripažino, jog rastas mobilaus ryšio telefonas priklauso būtent jai, buvo nustatyta tik tuomet, kai Panevėžio pataisos namuose buvo gautas raštas iš Kalėjimų departamento prašant atsiųsti dokumentinę medžiagą dėl rasto mobiliojo ryšio telefono.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad, Panevėžio pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojoms L. D. ir A. J. 2011 m. rugpjūčio 16 d. apie 21.50 val. įėjus į nuteistųjų gyvenamąją patalpą Nr. 11, įtarimų sukėlė 1-ojo būrio nuteistoji – pareiškėja, kuri gulėjo ant lovos, o, pastebėjusi prižiūrėtojas, staigiai kažką numetė ant žemės. Atlikus neplaninę kratą, prie pareiškėjos lovos, po rūbų spinta, rastas mobiliojo ryšio telefonas „Samsung“ su baterija ir SIM kortele „Tele2 Pildyk“. Ant pareiškėjos lovos sėdėjo dar ir 1-ojo būrio nuteistoji O. G., tačiau ji telefono numesti negalėjo, nes, įėjus prižiūrėtojoms, ji rankas laikė pasikišusi po antklode. Panevėžio pataisos namų direktorius Nutarimu dėl to, kad pareiškėja naudojosi mobiliojo ryšio telefonu ir tokiu būdu nesilaikė pataisos įstaigų režimo reikalavimų, numatytų Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalyje, pažeidė šio kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. padarė bausmės atlikimo reikalavimų pažeidimą, paskyrė nuobaudą – uždaryti pareiškėją į baudos izoliatorių 7 paroms.

Nors pareiškėja tiek skunde teismui, tiek ir teismo posėdžio metu teigė, kad Panevėžio pataisos namų nuteistųjų gyvenamojoje patalpoje Nr. 11 rastas mobiliojo ryšio telefonas su SIM kortele priklauso ne jai ir šiuo telefonu ji nesinaudojo, teismas sprendė, jog šiuos teiginius paneigė byloje pateikti įrodymai: prižiūrėtojos L. D. 2011 m. rugpjūčio 16 d. tarnybinis pranešimas (b. 1. 19) bei vyr. prižiūrėtojos A. J. tarnybinis pranešimas (b. 1. 19). Teismo posėdyje liudytoja L. D. taip pat pabrėžė, jog matant, kai pareiškėja metė kažkokį daiktą, girdėjosi ir garsas, kad kažkas nukrito ant žemės. Teismas nustatė, kad teismo posėdyje liudytojomis apklaustų L. D. ir A. J. parodymai sutapo su tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis aplinkybėmis, yra nuoseklūs bei neprieštarauja tarpusavyje, nebuvo paneigti kitais įrodymais, todėl teismas darė išvadą, kad netikėti liudytojų parodymais nėra pagrindo.

Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos teiginius, kad ji, gulėdama ant savo lovos, negalėjo numesti mobiliojo ryšio telefono aparato po rūbų spinta. Iš pareiškėjos ir liudytojos L. D. parodymų teismas nustatė, jog pareiškėjos lova yra priglausta prie spintos, o spinta yra su kojytėmis, pati spinta nuo žemės pakelta maždaug apie 10 centimetrų, todėl galimybė užmesti telefono aparatą po spinta tikrai buvo. Liudytojos Ž. Z. parodymus teismas vertino kritiškai, kadangi liudytoja tuo metu, kai į gyvenamąją patalpą įėjo prižiūrėtojos ir pamatė pareiškėją metančią kažkokį daiktą po spinta, rašė laišką ir žiūrėjo pro langą. Teismas pažymėjo, kad minėta liudytoja gyvena su pareiškėja toje pačioje gyvenamojoje patalpoje, todėl gali būti suinteresuota padėti pareiškėjai išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą. Teismas sprendė, kad liudytojos K. P. parodymai, jog rastas mobilusis telefonas priklauso jai, o ne pareiškėjai, nepaneigia fakto, kad pareiškėja naudojosi mobiliuoju telefonu tuo metu, kai į gyvenamąją patalpą Nr. 11 įėjo pataisos namų prižiūrėtojos. Kitus minėtos liudytojos parodymus teismas vertino kritiškai – kaip siekimą padėti pareiškėjai išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą. Be to, duodama parodymus K. P. nurodė, jog jai priklausančiu mobiliuoju telefonu naudojosi ne ji viena, bet ir kitos nuteistosios. Teismo vertinimu, šie parodymai patvirtino, jog galimybę pasinaudoti liudytojai K. P. priklausančiu mobiliuoju telefonu turėjo visos nuteistosios, tarp jų – ir pareiškėja.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos teiginiai, jog jai nepriklauso rastas mobiliojo ryšio telefonas, nepaneigia pareiškėjos padaryto pažeidimo – naudojimosi mobiliojo ryšio telefonu, kadangi Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalyje nustatytas draudimas turėti su savimi tam tikrų daiktų ir reikmenų nesieja šių draudžiamų daiktų turėjimo tik su nuosavybės teise, Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalyje nurodytų draudimų nesilaikymui konstatuoti pakanka nustatyti faktą, kad nuteistasis turi su savimi (prie savęs) draudžiamą daiktą ir juo naudojasi.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėja Panevėžio pataisos namų nuteistųjų gyvenamoje patalpoje 2011 m. rugpjūčio 16 d. apie 21.50 val. naudojosi mobilaus ryšio telefonu, tuo pažeisdama Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 112 straipsnio 4 dalė, todėl konstatavo, kad nuobauda pareiškėjai skirta pagrįstai, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 48-51) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėja apeliacinį skundą grindžias šiais argumentais:

1. Tarnybiniuose pranešimuose nėra nustatyta, kad būtent pareiškėja naudojosi mobiliojo ryšio telefonu. Mobiliojo ryšio telefonas buvo rastas po bendro naudojimo spinta.

2. 2012 m. vasario 8 d. teismo posėdžio metu prižiūrėtojų teikti parodymai nesutampa, tačiau byloje nėra pateikto garso įrašo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad liudytojų teikti parodymai yra nuoseklūs. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kurią nurodė liudytoja A. J., – prižiūrėtojoms įeinant į gyvenamąją patalpą, garsiai grojo muziką bei veikė televizorius. Viena prižiūrėtojų teigė, jog pareiškėja, prižiūrėtojoms įeinant į gyvenamąją patalpą, sėdėjo, kita – kad gulėjo.

3. Spinta, po kuria buvo rastas mobilusis telefonas, nuo žemės pakelta tik 4,5 centimetrus, o ne 10 centimetrų, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas.

4. Atliekant bausmę, pareiškėja buvo 4 kartus skatinta už nepriekaištingą elgesį, stropų darbą bei mokymąsi, 2011 m. liepos mėn. buvo perkelta į lengvąją grupę, kurioje galėjo naudotis mobiliuoju telefonu. Todėl jai nebuvo poreikio naudotis mobiliuoju telefonu, kuris buvo rastas atliekant kratą.

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojus K. P. parodymus, jog mobilusis telefonas, dėl kurio buvo nubausta pareiškėja, priklausė minėtai liudytojai – ji paslėpė telefoną po spinta išeidama parūkyti. Pareiškėja pažymi, kad su K. P. nebendrauja, todėl ji neturi pagrindo bandyti padėti pareiškėjai, kaip kad sprendė pirmosios instancijos teismas.

6. Tyrimo metu nebuvo paimti pirštų antspaudai bei nepateikta telefono numerių išklotinė.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 74-76) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas remiasi iš esmės analogiškais argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teisme. Akcentuoja, kad prižiūrėtojos matė, kaip pareiškėja staigiai kažką numetė ant žemės, tai patvirtina tarnybinio patikrinimo metu surinkti duomenys.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad jis grindžiamas tuo, jog tarnybiniuose pareiškimuose nėra nustatyta, kad būtent pareiškėja naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, kuris buvo rastas po bendro naudojimo spinta; prižiūrėtojų teikti parodymai nesutampa, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad liudytojų teikti parodymai yra nuoseklūs; pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į skirtingus liudytojų tarpusavyje bei su pareiškėja parodymus; pareiškėja yra perkelta į lengvąją nuteistųjų grupę, todėl jai nebuvo poreikio naudotis rastu mobiliuoju telefonu; pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojos K. P. parodymus; tyrimo metu nebuvo paimti pirštų antspaudai bei nepateikta telefono numerių išklotinė. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje yra keliamas teismo atliekamo įrodymų vertinimo klausimas.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pirmiausia pažymi, kad administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje esančius įrodymus pagal taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje. Šioje teisės normoje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.). Taigi byloje esantys tarnybiniai pranešimai, paaiškinimai bei liudytojų parodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje administracinėje byloje ir įvertintini pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Pagal jas, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Aiškindama šias nuostatas, teisėjų kolegija pažymi, kad nuoroda į būtinumą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai nagrinėti bylos aplinkybes, be kita ko, suponuoja galimybę teismui įvertinti įrodymus ir jų patikimumo aspektu. Pabrėžtina, kad tai yra būtina, teismui aptariant byloje esančių įrodymų tarpusavio prieštaravimus ir juos pašalinant. Todėl nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas, šalindamas byloje apklaustų liudytojų parodymų tarpusavio prieštaravimus, teisėjų kolegijos manymu, galėjo ir turėjo įvertinti šiuos parodymus ir patikimumo aspektu. Šiame kontekste pažymėtina, kad toks pirmosios instancijos teismo įrodymų įvertinimas nelaikytinas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytos taisyklės dėl neleistinumo suteikti įrodymams išankstinę galią pažeidimu.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo padaryta jų analizė yra išsami ir visapusiška. Todėl, sutikdama su teismo šiuo klausimu pateiktais argumentais bei jų nekartodama, teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo šių įrodymų vertinimu bei padaryta išvada, jog byloje pateikta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių Nutarimo teisėtumą. Aplinkybė, jog pareiškėja naudojosi aukščiau nurodytu mobiliuoju telefonu pažeisdama įstatymų nustatytą tvarką, Bausmių vykdymo kodekso taikymo požiūriu yra pakankamas pagrindas paskirti pareiškėjai nuobaudą už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą (110 str. 1 d. 1 p., 112 str. 4 d., 142 str. 1 d. 4 p., 1 priedo 6 p.). Pabrėžtina, jog apeliaciniame skunde pateiktas argumentas, jog pareiškėjai nebuvo poreikio naudotis mobiliuoju telefonu, kadangi nuo 2011 m. liepos mėn. ji buvo perkelta į lengvąją grupę, nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jog mobiliuoju telefonu pareiškėja naudojosi pažeisdama teisės aktų nustatytą tvarką.

Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuobauda pareiškėjai paskirta pagrįstai. Tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos R. N. – S. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė – Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė