2019-04-03 Nr. AB-8274-3-62-3-02549-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1840-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02549-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas F. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis (tikslaus laikotarpio nepamena) atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 1 sektoriuje. Gyvenamojo ploto trūko 1 būrio 14 brigados gyvenamojoje patalpoje Nr. 10, 7 būrio 72 brigados gyvenamosiose patalpose, jį mažino baldai. 1, 7 būriuose dirbtinis apšvietimas buvo labai mažas, gyvenamųjų patalpų lubos, sienos, grindys pasenusios, patalpos kritinės būklės. Gyvenamosiose patalpose trūko spintelių ir pakabų. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus 1, 7 būriuose prie sanitarinių mazgų ir prausykloje susidarydavo eilės, trūko tualetų, praustuvių, dušų. Prausykloje bei dušo patalpoje nebuvo veidrodžių, lentynėlių higienos reikmėms susidėti. Bendrame duše nebuvo pertvarų, todėl pažeistas privatumas. Dėl tokių atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjas tvirtino patyręs diskomfortą, nepatogumus, pažeminimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas tvirtino, jog pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2016 m. gegužės 2 d. Minimali gyvenamojo ploto norma jo atžvilgiu nebuvo pažeista. Patalpų dirbtinė apšvieta yra užtikrinama, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Nuteistieji turi prievolę tvarkytis patalpas. Jei patalpose buvo pelėsis, parazitai, vadinasi, pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas arba neinformavo administracijos, kad jas blogai atlieka kitas budėtojas. 1-ojo sektoriaus bendroje dušinėje nėra įrengtos pertvaros ir pakabintos užuolaidos. 1 būryje įrengti 5 unitazai (tupimi), 5 praustuvės, 1 dušas, 7 būryje įrengti 7 unitazai (sėdimi), 7 praustuvės, 1 dušas. Pareiškėjas dėl inventoriaus trūkumo sanitariniuose mazguose ir laukimo eilėse nusiprausti ar eilių prie tualetų į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl streso, patirtų dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos nesikreipė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad jis būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo F. K. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN atvyko 2016 m. gegužės 2 d. Pareiškėjui gyvenant 1-ojo sektoriaus 1 būrio 14 brigados gyvenamojoje patalpoje Nr. 10 ir 7 būrio 72 brigados gyvenamosiose patalpose, buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

7. Teismas, remdamasis atsakovo paaiškinimais (apie apšvietimo įrengimą, lempučių keitimą, remonto atlikimą pagal poreikį, prausykloje įrengtus veidrodžius, lentynėles higienos priemonėms susidėti), byloje nesant duomenų apie pareiškėjo skundus, prašymus dėl netinkamų kalinimo sąlygų pataisos įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms arba kitų objektyvių duomenų, pagrindžiančių jo pretenzijas, atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo apšvietimo, einamojo remonto neatlikimo 1 ir 7 būrio gyvenamosiose patalpose (gyvenamųjų patalpų lubos, sienos, grindys pasenusios, patalpos kritinės būklės), spintelių rūbams susidėti ir pakabų trūkumo, veidrodžių ir lentynėlių higienos reikmenims susidėti nebuvimo prausykloje ir dušo patalpoje.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginių apie 1, 7 būriuose prie sanitarinių mazgų ir prausykloje susidarančias eiles pagrįstumą, atkreipė dėmesį į atsakovo paaiškinimus, jog 1 būryje įrengti 5 unitazai (tupimi), 5 praustuvės, 1 dušas, 7 būryje įrengti 7 unitazai (sėdimi), 7 praustuvės, 1 dušas. Atsakovas nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 1 ir 7 būriuose buvusį nuteistųjų skaičių, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl jo aprūpinimo kietuoju inventoriumi (tualetų, praustuvių, dušų trūkumo) pripažintos pagrįstomis. Kita vertus, pastebėta, jog pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jam buvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu, jis nesikreipė į Pravieniškių PN-AK dėl nepatogumų norint pasinaudoti sanitariniu mazgu, vietos trūkumo prausiantis duše. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmesti. Dėl privatumo naudojantis dušu teismas pažymėjo, kad, nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo.

9. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas nepagrindė nurodytų pažeidimų tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros įstaigą kreipėsi tik dėl bendro pobūdžio sutrikimų, nesikreipė dėl psichologinės pagalbos. Teismas konstatavo, jog Pravieniškių PN-AK pareiškėjui neužtikrino teisės aktais reglamentuoto praustuvių ir tualetų skaičiaus, tinkamo privatumo duše, todėl pažeidė jo teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog atsakovo atstovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme, tačiau pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismo vertinimu, šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija.

III. 10. Pareiškėjas F. K. apeliaciniame skunde prašo peržiūrėti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 22 d. sprendimą ir tenkinti didesnę jo skundo dalį, priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

11. Pareiškėjas paaiškina, jog jis buvo kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, bet patikrinimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo atliktas suėjus 6 mėnesių terminui. Tačiau Nacionalinis visuomenės sveikatos centas 2017 m. birželio 15 d. atliko patikrinimą pagal kito nuteistojo – M. V.– skundą Pravieniškių PN-AK 1-ojo sektoriaus 1 būrio 13 brigadoje ir nustatė higienos normų pažeidimus. Pareiškėjas teismo prašo remtis Kauno apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. I-506-505/2018 M. V. pateiktuose įrodymuose esančia informacija. Pareiškėjo nuomone, jis Pravieniškių PN-AK buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, kurių žiaurumo lygis pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Atsakovo vertinimu, apeliacinis skundas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas dėl inventoriaus trūkumo ar patiriamų nepatogumų į Pravieniškių PN-AK administraciją nesikreipė, todėl laikytina, jog jis nejautė nurodytų nepatogumų. Pareiškėjui nesudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios bausmės atlikimo sąlygas pataisos namuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 2 d. Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, prastos kamerų būklės (nepakankamo apšvietimo, remonto poreikio), spintelių ir pakabų trūkumo, veidrodžių ir lentynėlių prausykloje nebuvimo yra nepagrįstos, tačiau atsakovas nepateikė duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginius apie sanitarinių įrenginių (tualetų, praustuvių, dušų) trūkumą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas pareiškėjo prašymu remtis duomenimis, kito nuteistojo pateiktais kitoje administracinėje byloje. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, lyginant su ta, kuri nustatyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl įrodymo vertinimo.

17. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Pravieniškių PN-AK buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

18. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

19. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Akcentuotina, kad administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str., 56 str. 4 d., 80 str. 1 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog, siekiant nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d., 67 str. 1 d., 79 str. 1 d., 80 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalies nuostatos nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pridėjimo, jų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo ar kt. Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pridėjimo ar išreikalavimo ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-21-146/2015, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018).

20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo remtis įrodymais, kuriuos M. V. pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui byloje Nr. I-506-505/2018, bet neįvardija, kokias aplinkybes (konkrečius jo skunde nurodytus pažeidimus) šie įrodymai patvirtina. Regionų apygardos administracinis teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-506-505/2018, be kita ko, nustatė, kad M. V. nuo 2015 m. liepos 13 d. iki 2016 m. liepos 26 d. buvo paskirtas gyventi į 1 būrį 13 brigados 7 gyvenamąją patalpą, konstatavo, jog klozetų, pisuarų ir praustuvių skaičius, atsižvelgiant į nuteistųjų miegamųjų vietų skaičių, nevisiškai atitiko Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, reikalavimus (analogišką išvadą pirmosios instancijos teismas priėjo ir nagrinėjamoje administracinėje byloje). Minėtoje byloje Nr. I-506-505/2018 pateiktame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2017 m. liepos 3 d. rašte Nr. 2.2-3699(16.3.187.2.12) užfiksuota, jog operatyviosios kontrolės metu Pravieniškių PN-AK 1 būrio 13 brigadoje lubose degė tik vienas šviestuvas, kiti buvo išardyti, matėsi laidai (pažeistas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 12 punktas), gyvenamajame kambaryje dirbtinis apšvietimas buvo 22 lx (norma – ne mažesnė kaip 200 lx, pažeistas minėtos Lietuvos higienos normos 14 punktas). Pastebėtina, kad, remiantis atsakovo pateiktais duomenimis bei paties pareiškėjo teiginiais, jis niekada nebuvo laikomas 1-ojo sektoriaus 1 būrio 13 brigadoje, todėl Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2017 m. liepos 3 d. rašte Nr. 2.2-3699(16.3.187.2.12) esantys duomenys nelaikytini reikšmingais nagrinėjamai bylai. Pareiškėjas nepateikė jokių kitų argumentų ar duomenų, kurie sudarytų pagrindą nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis ar kitaip vertinti bylos aplinkybes.

21. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo F. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė