2019-02-21 Nr. AB-4798-3-61-3-03701-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1386-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03701-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal S. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 22 d. iki 2016 m. birželio 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose visą laikymo laikotarpį buvo pažeidžiamas jo privatumas. Sanitarinis mazgas kameroje atskirtas 1,5 m sienele, kuri neužtikrino jo privatumo nuo likusios kameros dalies, todėl jį galėjo matyti tiek kiti kameroje esantys asmenys, tiek pareigūnai pro duryse įrengtą stebėjimo langelį. Tokiu būdu jis buvo netiesiogiai kankinamas, jautė diskomfortą, stresą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

4. Atsiliepime atsakovas pateikė informaciją apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K nuo 2015 m. birželio 22 d. iki 2016 m. birželio 10 d. (laikotarpius, kamerų plotus, laikomų asmenų skaičių), pažymėdamas, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), nėra nustatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Priešingu atveju, pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose.

5. Atkreipė dėmesį, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Nurodo kameras, kuriose jos šiuo metu jau yra įrengtos, taip pat kameras, kuriose sanitarinio mazgo kameros įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 5 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir pripažino, kad pareiškėjo S. K. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas – teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, – Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo pažeista.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 22 d. iki 2016 m. birželio 10 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 7 paras: tris paras kameroje Nr. 115, tris paras kameroje Nr. 117 ir vieną parą kameroje Nr. 116. Kameroje Nr. 116 buvo laikomas vienas, kameroje Nr. 115 vienas buvo laikomas 2 paras, kameroje Nr. 117 vienas buvo laikomas vieną parą. Taigi per visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjas iš viso tris paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose kartu su kitais asmenimis.

8. Teismas nurodė, kad pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 14.5 punktą, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais nustatytė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, tai atitinka minėtų teisės aktų reikalavimus.

9. Teismas vertino, kad minėtas sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, taip pat nepaneigė, kad pareiškėjas galėjo būti stebimas naudodamasis sanitariniais įrenginiais. Nors Lukiškių TI-K pareigūnai privalo nuolat stebėti kamerose laikomus asmenis, tačiau tokios pareigos vykdymas nepaneigia suimtųjų/nuteistųjų teisės privačiai naudotis sanitariniais įrenginiais. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo tinkamai užtikrinta ginčui aktualiu laikotarpiu, tai žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius.

10. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatytas vienintelis pareiškėjui padarytas pažeidimas – ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, – teismo vertinimu, nėra ilgalaikio pobūdžio. Byloje nenustatyta, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilę sunkių neigiamų pasekmių. Todėl sprendė, kad nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

III. 11. Pareiškėjas S. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti priteisiant 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino jo teisių pažeidimą, tačiau nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Nesutinka su teismo argumentais, kad privatumo neužtikrinimas jam nesukėlė sunkių pasekmių, kadangi neigiamus išgyvenimus jaučia iki šiol. Pagal teismų praktiką, tokio pobūdžio bylose priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

13. Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra turtinės padėties pagerinimas, bet kompensacija už prarastų vertybių, socialinio teisingumo atkūrimą.

14. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimo į pareišėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitriniais įrenginiais, atlyginimo.

16. Pareiškėjas skunde prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad Lukiškių TI-K neužtikrino jam privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, kadangi jis buvo stebimas kitų asmenų ir pareigūnų.

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, remdamasis EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, sprendė, kad Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu iš viso 7 paras neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

19. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

21. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodyto pažeidimo, įvertino byloje esančią medžiagą bei priėjo prie pagrįstų išvadų, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais.

22. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo nurodyto pažeidimo Lukiškių TI-K, šių motyvų nekartoja.

23. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

25. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).

26. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 22 d. iki 2016 m. birželio 10 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 7 paras, šį laikotarpį, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Lukiškių TI-K sąlygas (privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas), reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais netenkino.

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė