a37d40a3-a4a7-4f6d-83a5-d64d103cbfc1 · Panevėžio apygardos teismas

Pranešėjas Evaldas VanagasBaudžiamoji byla 1 A – 74 – 491 / 2015Proceso Nr. 1-30-3-00001-2014-5Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.6. (S) PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 2 d.PanevėžysPanevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Evaldo Vanago,sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei, dalyvaujant : nukentėjusiajai L. P., jos atstovui advokatui Mariui Barisevičiui, išteisintojo gynėjui Eugenijui Karosui, teismo medicinos ekspertams V.

K., N. R., vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiosios L. P. apeliacinį skundÄ dėl 2014 m. gruodžio 12 d. Molėtų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A. C. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. iÅ¡teisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios Å¡io nusikaltimo požymių. Nuosprendžiu L. P. pareikÅ¡tas civilinis ieÅ¡kinys dėl 89 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

IÅ¡ L. P. A. C. priteista 1000 Lt (289,62 Eur) proceso iÅ¡laidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.IÅ¡nagrinėjęs baudžiamÄ jÄ bylÄ teismas NUSTATĖ:A. C. iÅ¡teisintas kaltinant jį tuo, kad 2013-07-29 apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., bÅ«damas apsvaigęs nu alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia ranka smarkiai pastÅ«mė nukentėjusiÄ jÄ L. P. į krÅ«tinės sritį, tuo sukeldamas jai fizinį skausmÄ krÅ«tinės srityje, dėl ko praradusi pusiausvyrÄ ji griuvo ir kaire galvos puse trenkėsi į automobilio dureles.

Taip nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas – kairio smilkinio sumuÅ¡imas, pasireiÅ¡kęs lokaliu skausmingumu kairio smilkinio srityje.Apeliaciniu skundu nukentėjusioji L. P. praÅ¡o panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naujÄ â€“ apkaltinamÄ jį, nuosprendį, kuriuo A. C. bÅ«tų pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir nubaustas atitinkama straipsnio sankcijos ribose numatyta bausme. Be to, turi bÅ«ti pripažinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikalstamÄ veikÄ padarė bÅ«damas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Nukentėjusioji cituoja skundžiamÄ apylinkės teismo nuosprendį bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas dėl įrodymų vertinimo, dėsto teismų praktikÄ dėl nuosprendžio reikÅ¡mės bei jo turiniui keliamų reikalavimų ir kartu tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi neatitinka įstatymo reikalavimų, jame iÅ¡dėstyti motyvai nepagrįsti iÅ¡samia iÅ¡tirtų įrodymų analize, byloje esantys duomenys vertinti vienpusiÅ¡kai, o iÅ¡vados padarytos neatsižvelgus į byloje esančių įrodymų visumÄ .

Nurodo, kad apylinkės teismas nuosprendyje rėmėsi jos bei jos vyro pirminiais paaiškinimais, tačiau jais vadovautis negalėjo, kadangi šie parodymai duoti administracinio teisės pažeidimo byloje ir negali būti pripažinti kaip asmenų parodymai, duoti BPK nustatyta tvarka. Tokiu būdu buvo pažeisti BPK 183 str. numatyti reikalavimai, o šiuos paaiškinimus lyginant su teisme duotais jos bei jos vyro parodymais jų nepagarsinus kartu buvo padaryti ir BPK 276 str. 4 d. bei 242 str. 1 d. normų pažeidimai.

Apeliantė pabrėžia, jog tiek ji, tiek jos vyras, duodami parodymus teisme, nurodė, kad įvykio metu policijos pareigÅ«nams užsiminus apie tai, kad A. C. jÄ pastÅ«mė, jiems tai nebuvo aktualu, kadangi pareigÅ«nai aiÅ¡kinosi tik eismo įvykio aplinkybes bei tai, ar jo metu buvo kas nors sužalotas. Liudytoju apklaustas įvykį fiksavęs pareigÅ«nas E. V. parodė, kad jis domėjosi tik tuo, ar niekas nenukentėjo automobilių susidÅ«rimo metu. Tokiu bÅ«du akivaizdžiai matyti, kodėl administracinio teisės pažeidimo byloje esančiuose jos ir jos vyro paaiÅ¡kinimuose nėra jokių duomenų apie tai, kad ji buvo pastumta A.

C.. Å ių aplinkybių apylinkės teismas visiÅ¡kai nevertino ir dėl jų motyvuotai nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai neįvertino ir jos pirminių BPK nustatyta tvarka duotų parodymų, kuriuose ji aiÅ¡kiai nurodė sužalojimo aplinkybes. Apeliantė skunde tvirtina, kad apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Nors teismas ir nurodė, kad 2013-08-02 specialisto iÅ¡vada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog ji patyrė kairio smilkinio sumuÅ¡imÄ , tačiau po to teigė, kad medicininiai dokumentai nepatvirtinta sumuÅ¡imo laiko, nes laikas juose įraÅ¡ytas pagal pačios nukentėjusiosios paaiÅ¡kinimus, o specialistė daro tik prielaidÄ dėl sumuÅ¡imo datos.

Teismas kartu nurodė, jog abejonių kelia aplinkybė, kad L. P. teigdama, jog traumÄ patyrė 2013-07-29, dėl sveikatos sutrikdymo į medikus kreipėsi tik 2013-07-31, o į teismo medicinos specialistÄ â€“ tik 2013-08-02. Apeliantė mano, kad tokius teiginius pirmosios instancijos teismas nurodo tendencingai ir vienpusiÅ¡kai, o kartu ignoruoja kitus byloje esančius duomenis bei jos ir liudytojų R. P., A. P., pareigÅ«no E. V. parodymus teisminio nagrinėjimo metu. Nukentėjusioji pabrėžia, jog teisme ji aiÅ¡kiai nurodė, kad sužalojimus patyrė tuomet, kai buvo pastumta A.

C.. Po 2013-07-29 patirto sužalojimo buvo susijaudinusi ir Å¡oko bÅ«senos, todėl papasakojo tik tas aplinkybes, kurių klausė policijos pareigÅ«nai. Medicininiuose dokumentuose yra nurodoma, kad galvos skausmas pradėjo stiprėti vakare, kitÄ dienÄ skausmas nepranyko, o tik stiprėjo, atsirado pykinimas, todėl 2013-07-31 ji kreipėsi į VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) Å¡eimos sveikatos centrÄ ir jame skundėsi sužalojimus patyrusi bÅ«tent 2013-07-29. Å ių medicininių dokumentų ir juose esančių duomenų pirmos instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d., 305 str. 3 d. 3 p. visiÅ¡kai nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Be to, analogiškas aplinkybes ji nurodė ir vėliau, tačiau šių nuoseklių parodymų, pirmos instancijos teismas visiškai neįvertino, nors dėl specialisto išvados ir medicininiuose dokumentuose fiksuotų sužalojimų pagrįstumo abejonių nekilo nei kaltinamajam, nei jo gynėjui. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo teiginiai dėl liudytojų parodymų nepatikimumo yra visiškai nelogiški ir nesuprantami, neatitinka šių asmenų parodymų, skundžiamame nuosprendyje akcentuojami visiškai neesminiai liudytojų parodymų neatitikimai, nors dėl esminių įvykio aplinkybių šie parodymai sutampa.

Apeliantė pabrėžia, jog vertinant byloje esančių įrodymų visumÄ , t.y. specialisto iÅ¡vadÄ apie nustatytus sužalojimus, jų mechanizmÄ , medicininius duomenis, jos ir liudytojų R. P., A. P. parodymus apie tai, kad A. C. jÄ pastÅ«mė ir ji griuvo, liudytojo pareigÅ«no E. V. parodymus apie tai, kad bendraudama su juo ji laikėsi už galvos, jos Å¡onas buvo purvinas (Å¡i aplinkybė pirmos instancijos teismo buvo pagrįstai įvertinta kaip įrodymas, jog ji buvo pargriuvusi, tačiau nesuprantama, kodėl teismas ėmėsi iÅ¡vedžiojimų, kad buvo parkritusi kitu metu, o ne tuomet, kai pastÅ«mė A.

C.), galima daryti neabejotinÄ iÅ¡vadÄ , kad ji įvykio dienÄ buvo sužalota bÅ«tent A. C.. Be to, pirmos instancijos teismo liko visiÅ¡kai neįvertintas paties A. C. parodymų nenuoseklumas, o bÅ«tent – A. C. teigė, kad nebuvo susidÅ«ręs su jos vairuojamu automobiliu, kas prieÅ¡tarauja administracinio teisės pažeidimo medžiagai, kurioje ji yra nubausta už KET pažeidimÄ , bei liudytojo A. C. parodymams, kad A. C. jam sakė, jog vakare važiavo iÅ¡ darbo ir įvažiavo į R. P. žmonos automobilį.

Liko neįvertinti ir liudytojo G. A. parodymai, kad 2013-07-29 išteisintasis iš pradžių neigė neblaivus vairavęs automobilį, nors tai akivaizdžiai rodo, kad A. C. 2013-07-29 bandė policijos pareigūnams pateikti melagingus duomenis apie įvykio aplinkybes. Visa tai leidžia kritiškai vertinti ir A. C. parodymus, kad įvykio metu jis moters nestūmė ir jos nesužalojo. Be to, apylinkės teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad tarp jos ir A. C. buvo įvykęs konfliktas. A. C. atsitrenkęs į jos automobilį, pavažiavo atgal ir bandė išvažiuoti iš įvykio vietos, todėl ji puolė šaukti, mojuoti rankomis ir jį stabdyti.

A. C. sustojo ir paaiÅ¡kėjo, kad jis automobilį vairavo bÅ«damas smarkiai neblaivus, jam nustatytas 2,40 promilių girtumas. Apeliantė mano, kad A. C. buvo agresyvus ir jÄ pastÅ«mė bÅ«tent dėl to, kad buvo sustabdytas vairuojantis neblaivus ir tikėjosi pasiÅ¡alinti iÅ¡ įvykio vietos. Jokio konflikto tarp jos ir A. C., prieÅ¡ingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, dėl eismo įvykio kilę nebuvo. Taigi skundžiamame nuosprendyje teismas padarė ne tik bylos aplinkybių neatitinkančias iÅ¡vadas dėl jos konflikto su A.

C., bet ir visiÅ¡kai neįvertino tų bylos aplinkybių, kad A. C. vairavo automobilį neblaivus, bandė pabėgti iÅ¡ įvykio vietos, o 2014-09-10 dar kartÄ automobilį vairavo neblaivus, kai jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemonę. Tai itin neigiamai charakterizuoja A. C. kaip asmenį, nesilaikantį teisės normų.Apeliaciniame skunde nurodoma, jog apylinkės teismas, pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, nepagrįstai 2014-11-18 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiui suteikė prioritetinę įrodomÄ jÄ galiÄ .

Pastarajame Panevėžio apygardos teismo nuosprendyje yra konstatuota, jog L. P. nustatytas kairio smilkinio sumuÅ¡imas iÅ¡imtinai iÅ¡ jos pačios nurodomo pasireiÅ¡kiančio skausmingumo smilkinio srityje; jokių objektyvių duomenų patvirtinančių nurodomÄ sužalojimÄ , specialisto iÅ¡vadoje nenurodyta; byloje apklausti liudytojai policijos pareigÅ«nai E. V., V. V., G. A., kurie buvo atvykę į įvykio vietÄ , nenurodė, kad vietoje aiÅ¡kinantis įvykio aplinkybes bÅ«tų bent užsiminta apie kokį nors smurtavimo prieÅ¡ L.

P. faktÄ ; įvykio dienÄ raÅ¡ytame paaiÅ¡kinime Utenos apskrities VPK L. P. jokių duomenų apie jos atžvilgiu panaudotÄ fizinį smurtÄ nenurodė. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodoma, kad jokie teismui pateikiami duomenys neturi iÅ¡ anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimÄ , nė viena įrodymų rÅ«Å¡is neturi pranaÅ¡umo prieÅ¡ kitas. BÅ«tent Å¡io reikalavimo nepaisė pirmos instancijos teismas, kadangi net skundžiamojo nuosprendžio teiginiai liudija, kad teismas bandė prisiderinti prie 2014-11-18 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio.

Tai sÄ lygojo, kad Molėtų rajono apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje duomenis ir įrodymus, kurių Panevėžio apygardos teismas iÅ¡ viso nevertino, tyrė ir vertino pažeisdamas BPK 20 str. 5 d., 305 str. 3 d. 3 p. numatytus reikalavimus, visus byloje esančius įrodymus vertino izoliuotai ir su iÅ¡ankstiniu nusistatymu, neatsižvelgė į jų visumÄ , kas sÄ lygojo nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimÄ . Skunde be to pažymima, kad Molėtų rajono apylinkės teismas susidÅ«rė ir su pastoviu iÅ¡teisintojo gynėjo spaudimu nuolat reiÅ¡kiant bylÄ nagrinėjančiai teisėjai nuÅ¡alinimÄ .

Tokie praÅ¡ymai buvo reiÅ¡kiami 2014-06-30, 2014-08-22 ir 2014-09-12 posėdžiuose. Teisėjai nusprendus nusiÅ¡alinti, toks jos sprendimas patvirtintas nebuvo, tačiau gynėjas ir toliau reiÅ¡kė nuÅ¡alinimus. Apeliantės vertinimu tai liudija, kad Molėtų rajono apylinkės teismo teisėja, nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , susidÅ«rė ir su nuolatiniu kaltinamojo gynybos tvirtinimu, kad priėmus apkaltinamÄ jį nuosprendį bus patvirtinta, kad teisėja buvo Å¡aliÅ¡ka, o tai tikėtina taip pat sudarė sÄ lygas neobjektyviai vertinti bylos aplinkybes.

Tokie nepagrįsti gynybos praÅ¡ymai taip pat sudarė sÄ lygas nepagrįstai ilgam bylos nagrinėjimui.Teismo posėdyje nukentėjusioji ir jos advokatas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, o iÅ¡teisintojo gynėjas – apeliacinį skundÄ atmesti.Apeliacinis skundas atmetamas.IÅ¡ bylos matyti, kad 2014-02-03 Molėtų rajono apylinkės teisme buvo gautas nukentėjusiosios L. P. skundas, kuriuo buvo praÅ¡oma iÅ¡kelti baudžiamÄ jÄ bylÄ ir A. C. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad jis 2013-07-29 apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., bÅ«damas apsvaigęs nu alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia ranka smarkiai pastÅ«mė L.

P. į krÅ«tinės sritį, tuo sukeldamas jai fizinį skausmÄ krÅ«tinės srityje, bei dėl ko praradusi pusiausvyrÄ ji griuvo ir kaire galvos puse trenkėsi į automobilio dureles. Taip nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas – kairio smilkinio sumuÅ¡imas, pasireiÅ¡kęs lokaliu skausmingumu kairio smilkinio srityje. Taigi iÅ¡ to galima aiÅ¡kiai iÅ¡skirti du A. C. suformuluoto kaltinimo aspektus, kurie sutelpa į tÄ pačiÄ BK 140 str. 1 d. :

1) stumdamas nukentėjusiÄ jÄ Ä¯ krÅ«tinę sukėlė jai fizinį skausmÄ , bei 2) nuo pastÅ«mimo atsitrenkus jai į automobilio dureles ir susitrenkus kairiÄ galvos pusę, padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymÄ . Akivaizdu, kad tai alternatyvios nusikalstamos veikos, už kurias baudžiamoji atsakomybė numatyta toje pačioje teisės normoje. Apylinkės teismas, iÅ¡tyręs bylos įrodymus, padarė iÅ¡vadÄ , kad A. C. nepadarė nei vienos iÅ¡ aukščiau paminėtų nusikalstamų veikų ir todėl jį iÅ¡teisino.

TokiÄ iÅ¡vadÄ teismas motyvavo tuo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina A. C. kaltės. Nuosprendyje nurodyta, kad paties A. C., nukentėjusiosios, liudytojų parodymai prieÅ¡tarauja vieni kitiems, pačios nukentėjusiosios parodymai apklausus jÄ Ä¯vykio dienÄ ir teismo posėdžio metu skiriasi, yra nustatyti prieÅ¡taravimai tarp A. P. bei nukentėjusiosios ir R. P. parodymų, todėl ir jie negali bÅ«ti laikomi patikimais ir besÄ lygiÅ¡kai patvirtinančiais teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs baudžiamÄ jÄ bylÄ , skundžiamÄ nuosprendį bei apeliacinį skundÄ , o taip pat atlikęs byloje papildomÄ Ä¯rodymų tyrimÄ , iÅ¡ esmės sutinka su kai kuriais apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais argumentais ir pripažįsta, jog Å¡ioje byloje vis dėlto yra duomenų manyti, kad nukentėjusioji buvo A. C. pastumta ir galimai atsitrenkė į automobilį, tačiau jų nepakanka kategoriÅ¡kai ir neginčijamai konstatuoti dėl to kilus pasekmes, kurios Å¡iuo atveju bÅ«tinos tam, kad asmuo bÅ«tų pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d.

Atsižvelgdama į tai, dėl dalies apeliacinio skundo argumentų, susijusių apylinkės teismo atliktu įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog A. C. pastÅ«mė nukentėjusiÄ jÄ , vertinimu teisėjų kolegija nepasisako ir jų plačiau nenagrinėja.IÅ¡ bylos matyti, kad tarp nukentėjusiosios ir iÅ¡teisintojo po eismo įvykio susiklostė pakankamai konfliktiÅ¡ki ir komplikuoti santykiai. Neabejotina, kad įvykio dienÄ nukentėjusioji, iÅ¡važiuodama į pagrindinį keliÄ iÅ¡ savo sodybos kiemo, nepraleido pagrindiniu keliu jai iÅ¡ deÅ¡inės pusės važiavusio automobilio, kurį vairavo A.

C., ir su juo susidūrė. Dėl to ji buvo nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1241 str. 7 d. Aiškinantis šio įvykio aplinkybes buvo nustatyta, kad A. C. automobilį vairavo būdamas neblaivus, dėl ko jis pagal ATPK 126 str. 4 d. nubaustas 2000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams. Iš bylos duomenų akivaizdu, jog laikotarpiu nuo automobilių susidūrimo iki policijos pareigūnų atvykimo tarp nukentėjusiosios L.

P. ir jos vyro bei A. C. kilo konfliktas. Bylos medžiaga rodo, kad Å¡io konflikto metu buvo nesunkiai sutrikdyta paties A. C. sveikata, o 2014-11-18 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu buvo nuspręsta, kad tai padarė bÅ«tent nukentėjusiosios vyras R. P.. Å iuo metu Å¡i baudžiamoji byla grÄ Å¾inta iÅ¡ naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui dėl baudžiamojo proceso pažeidimų, susijusių su asmens teise į gynybÄ . Be to, apeliantės tvirtinimu, bÅ«tent aptariamo konflikto metu A.

C. jÄ pastÅ«mė, dėl ko ji ne tik patyrė fizinį skausmÄ , tačiau po stÅ«mimo neiÅ¡laikiusi lygsvaros griuvo ir atsitrenkusi į automobilio dureles patyrė sužalojimÄ , kurį tyrimo metu teismo medicinos specialistė įvertino kaip nežymų jos sveikatos sutrikdymÄ . Kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys – nukentėjusiosios L. P., jos vyro R. P. bei liudytojų A. P. ir E. V. parodymai bei kita byloje esanti medžiaga, leidžia tvirtinti, kad iÅ¡teisintasis A. C. įvykio metu iÅ¡ties stÅ«mė nukentėjusiÄ jÄ , dėl ko ji pargriuvo.

Pati L. P. nuosekliai viso proceso metu tvirtino, kad įvykio metu, jai sustabdžius bandantį iÅ¡ įvykio vietos iÅ¡važiuoti A. C., pastarasis iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio ir jÄ stÅ«mė. Dėl to ji neatlaikė pusiausvyros ir griuvo. GriÅ«dama kaire galvos puse ji atsitrenkė į automobilio dureles (1 t., 1 – 4, 188 – 190 b. l.). Tokias aplinkybes ji nurodė ir kreipdamasi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyrių dėl specialisto iÅ¡vados (1 t., 5 – 6 b. l.).

Nukentėjusiosios vyras R. P. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė matęs, kad įvykio metu A. C. staiga sumojavo rankomis ir jo žmona parkrito. Dėl to jis pribėgo artyn ir atitraukė jį nuo savo žmonos (2 t., 7 – 8 b. l.). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų A. P. ir policijos pareigÅ«no E. V. parodymai iÅ¡ dalies patvirtina nukentėjusiosios L. P. parodymus. A. P. tvirtino tiesiogiai matęs, kaip įvykio metu A. C. pastÅ«mė nukentėjusiÄ jÄ ir Å¡i krito prie žalios spalvos automobilio durelių (2 t., 8 – 9 b. l.).

Papildomai pažymėtina, kad tokiÄ aplinkybę A. P. buvo nurodęs ir apklausiamas nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ dėl nesunkaus A. C. sveikatos sutrikdymo. E. V. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, kad atvykus į įvykio vietÄ L. P. laikė rankÄ pridėjusi prie skruosto, bet nesiskundė, kad skauda, o ant jos drabužių buvo dulkių (1 t., 192 – 193 b. l.). Vien tas faktas, kad L. P. nepasakojo apie jos pastÅ«mimÄ kelių eismo įvykio tirti atvykusiems policijos pareigÅ«nams nepaneigia pirmiau aptartų įrodymų, kad A.

C. įvykio metu stÅ«mė L. P.. Tačiau, kaip jau buvo minėta, BK 140 str. 1 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, o tai reiÅ¡kia, kad įrodyti vien nusikalstamų veiksmų atlikimo faktÄ nepakanka – turi bÅ«ti be jokių abejonių, spėjimų ar prielaidų įrodytos ir nusikalstamos pasekmės, t.y.

1) fizinio skausmo žmogui sukėlimas, arba 2) nežymus jo sužalojimas, arba 3) trumpas jo susargdinimas. Å iai bylai aktualios pirmosios dvi, nes L. P. trumpalaikiu susargdinimu A. C. nebuvo kaltinamas.  Nukentėjusiosios manymu, esminis įrodymas Å¡ioje baudžiamojoje byloje, patvirtinantis, kad įvykio metu dėl iÅ¡teisintojo neteisėtų veiksmų jai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata yra Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertės R. G. pateikta specialisto iÅ¡vada Nr. (duomenys neskelbtini). IÅ¡ tiesų Å¡ioje iÅ¡vadoje teigiama, kad apeliantė skundėsi lokaliniu skausmingumu kairiajame smilkinyje, kuris plinta į kaktÄ ir virÅ¡ugalvio sritį.

Kitur sužalojimų ji nenurodė. Matyti ir tai, kad buvo iÅ¡tirti ir medicininiai dokumentai, kuriuose nurodyta, jog 2013-07-31 pacientei diagnozuotas galvos skausmingumas, stipriai skauda galvÄ , pykina, svaigsta galva. Atsižvelgusi į jos apžiÅ«ros duomenis, medicininius dokumentus, ekspertė nustatė, jog L. P. buvo padarytas kairio smilkinio sumuÅ¡imas, pasireiÅ¡kęs lokaliniu skausmingumu kairio smilkinio srityje, nuo trauminio poveikio kietu buku daiktu, galimai nukentėjusiosios nurodytu laiku, t.y. 2013-07-29.

Ji L. P. sužalojimÄ kvalifikavo kaip nežymų jos sveikatos sutrikdymÄ (1 t., 5 – 6 b. l.). Siekiant patikrinti tokios iÅ¡vados pagrįstumÄ , apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas papildomas įrodymų tyrimas, kurio metu buvo apklausti net du teismo medicinos ekspertai V. K. ir N. R. (pirminę iÅ¡vadÄ davusios R. G. nepavyko iÅ¡kviesti ir apklausti, nes ji yra vaiko priežiÅ«ros atostogose, todėl vietoje jos į apeliacinės instancijos teismo posėdį atvyko ekspertas V. K.), kurie davė pagrįstai ir motyvuotai suabejojo R.

G. iÅ¡vados teisingumu. Ekspertas V. K. paaiÅ¡kino, jog pagal specialisto iÅ¡vadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas aplinkybes ir apraÅ¡ymÄ sužalojimas L. P. apskritai neturėjo bÅ«ti nustatytas. Jo nuomone, apraÅ¡yme nėra jokių anatominių pakitimų ar funkcijos sutrikimų, ekspertė R. G. aprašė tiktai subjektyvų tiriamosios skausmÄ . Medicininiuose iÅ¡raÅ¡uose jokių objektyvių sužalojimų, kuriais remiantis ekspertiniu požiÅ«riu bÅ«tų galima fiksuoti kÅ«no sužalojimÄ , neapraÅ¡oma.

Eksperto V. K. vertinimu, jo iÅ¡vada bÅ«tų tokia, jog L. P. po įvykio, t.y. 2013-07-29, objektyvių kÅ«no sužalojimų nekonstatuota, o nurodyta skausminga kÅ«no vieta, nėra pagrindas objektyviai pripažinti jai kÅ«no sužalojimÄ bei sveikatos sutrikdymo mastÄ . Galvos trauma nėra objektyvus sužalojimus. Ji turi pasireikÅ¡ti konkrečiais objektyviais požymiais. Ir nors galvos sukrėtimas bÅ«na ir be aiÅ¡kių iÅ¡orinių traumavimo požymių, bet visada pasireiÅ¡kia tam tikri neurologiniai simptomai, ko Å¡iuo atveju nebuvo nustatyta.

Todėl eksperto požiÅ«riu, kalbėti apie galvos traumÄ nėra jokio pagrindo. Užfiksuoti pacientės skundai neatitinka galvos smegenų sukrėtimo požymių (2 t., 115 – 116 b. l.). Kadangi ekspertas V. K. pateikė visiÅ¡kai prieÅ¡ingÄ iÅ¡vadÄ dėl L. P. sužalojimo, nei buvo nurodyta ekspertės R. G. iÅ¡vadoje, kolegija nusprendė papildomai teismo posėdyje apklausti dar vienÄ , su įvykiu nesusijusį specialistÄ . Panevėžio skyriaus teismo medicinos ekspertas N. R. taip pat visiÅ¡kai patvirtino V.

K. teiginius, kad nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo išvadai, kad L. P. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai. N. R. paaiškino, jog dokumentuose jokių objektyvių sužalojimo požymių nefiksuota, būdingos neurologinės simptomatikos nėra. L. P. sveikatos sutrikdymo mastas kvalifikuotas nepagrįstai, nesant objektyvių medicininių duomenų, įvertinus tik pačios nukentėjusiosios subjektyvaus pobūdžio nusiskundimus. Eksperto nuomone, medicininėje dokumentacijoje irgi nėra jokios neurologinės simptomatikos, kompiuterinėje tomogramoje nurodyta, kad trauminių pakitimų nematyti, kaukolės rentgenogramos to taip pat nerodo.

Ekspertas N. R. pabrėžė ir tai, jog ne kiekvienas trauminis poveikis palieka pėdsakÄ . Nagrinėjamu atveju yra tiktai intrakranijinės hipertenzijos požymiai, t. y. padidėjęs kaukolės slėgis, tačiau jie su patirta trauma nesietini. Asmens nusiskundimas negali bÅ«ti kvalifikuotas kaip atitinkamas sveikatos sutrikdymas, nes subjektyvių duomenų tam nepakanka. Neurologo paraÅ¡yta diagnozė – galvos smegenų sutrenkimas, taip pat nepagrįsta, nes ji nedetalizuota jokiais neurologiniais simptomais (2 t. 131 b. l.).

Kolegijos nuomone, Å¡ių medicinos ekspertų paaiÅ¡kinimų objektyvumu ir patikimumu nėra dėl ko abejoti, paaiÅ¡kinimai ir jų abiejų iÅ¡vados sutapo, jos motyvuotos ir įtikinamos. Aplinkybė, kad nebuvo apklausta pati iÅ¡vadÄ davusi specialistė R. G., nėra itin reikÅ¡minga, kadangi L. P. apžiÅ«ros, kuriÄ atliko R. G., rezultatai yra užfiksuoti pačioje specialisto iÅ¡vadoje, teismo iÅ¡tirtuose medicininiuose dokumentuose. Papildomai pažymėtina, kad jokiuose kituose dokumentuose objektyvÅ«s L.

P. sveikatos sužalojimai taip pat užfiksuoti nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teisme dalyvavusiems ekspertams buvo žinomi visi reikÅ¡mingi duomenys. Tokiu bÅ«du nagrinėjant bylÄ apeliacinės instancijos teisme buvo gauti duomenys, kurie leidžia neabejotinai teigti, jog nukentėjusiosios L. P. sveikata įvykio metu nežymiai sutrikdyta nebuvo, o specialisto iÅ¡vada Nr. (duomenys neskelbtini) yra padaryta remiantis iÅ¡imtinai subjektyviu L. P. nusiskundimų pagrindu, nesant jokių objektyvių jos sužalojimÄ , o kartu – ir sveikatos sutrikdymo mastÄ , patvirtinančių duomenų.

Tai reiÅ¡kia, kad BK 140 str. 1 d. prasme nėra ir dar vienos iÅ¡ pasekmių (žmogaus nežymaus sveikatos sutrikdymo), bÅ«tinos pripažinti asmenį kaltu dėl tokios veikos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta ir tai, kad Å¡ioje byloje nėra pakankamai neabejotinų įrodymų, kad A. C., pastumdamas nukentėjusiÄ jÄ L. P., sukėlė jai ir fizinį skausmÄ . BK 2 str. 4 d.nustatyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ .

Tai reiÅ¡kia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi bÅ«ti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį, veikÄ kvalifikuoti pagal kaltinimÄ , kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje.

Nesurinkus neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, o byloje esant abejotiniems, neiÅ¡samiems bei neleidžiantiems daryti patikimų iÅ¡vadų dėl kaltinamojo kaltumo, duomenims, turėtų bÅ«ti priimtas iÅ¡teisinamasis nuosprendis. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartÄ pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali bÅ«ti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimÄ , bÅ«tina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiÅ¡kumai, kurių nėra galimybės jų paÅ¡alinti, turi bÅ«ti aiÅ¡kinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, o teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-05/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K–455/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo bÅ«ti padaryta, nepakanka iÅ¡vadoms apie asmens kaltumÄ padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).

Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija iÅ¡reiÅ¡kia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str. 6 d.) taikymÄ baudžiamajame procese.Å ioje baudžiamojoje byloje, kaip jau minėta, galima laikyti įrodytu (įrodymai buvo jau iÅ¡vardinti), kad nukentėjusiÄ jÄ A. C. pastÅ«mė, dėl ko ji galimai ir suklupo. Tačiau vien paties stÅ«mimo fakto, t.y. fizinio kontakto, Å¡iuo atveju tikrai nepakanka pripažinti iÅ¡teisintÄ jį kaltu sukėlus nukentėjusiajai fizinį skausmÄ .

Fizinis skausmas yra subjektyvus ir labai individualus pojÅ«tis, kuris bÅ«na labai skirtingai jaučiamas atskirų žmonių, priklausomai nuo kiekvieno žmogaus taip vadinamos „skausmo kartelės“, t.y. skirtingi žmonės fiziologiÅ¡kai jaučia skirtingÄ skausmo lygį, vieni – skausmÄ pakelia labiau, kiti – mažiau. Neabejotina, kad fizinis skausmas įrodinėjamas iÅ¡ esmės vien tik nukentėjusiojo asmens parodymais, nes tik jis vienas gali įvertinti jo patirto skausmo lygį. Nors nukentėjusioji L.

P. tvirtino, kad pastumta į krÅ«tinę ji juto krÅ«tinėje fizinį skausmÄ , tokie jos parodymai, kolegijos nuomone, kelia abejonių. IÅ¡ byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji, nei kreipdamasi į gydymo įstaigÄ , nei į medicinos ekspertę R. G. nenurodė, kad jai realiai skaudėjo krÅ«tinę ar kad ji įvykio metu patyrė kažkokį fizinį skausmÄ (1 t., 5 – 6 b. l.). Asmens sveikatos istorijoje, specialisto iÅ¡vadoje užfiksuota, jog L. P. skundžiasi tik kairio smilkinio ir galvos skausmu, pykinimu, galvos svaigimu.

Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas R. P. irgi nenurodė, kad žmona skundėsi ypatingu krÅ«tinės skausmu. Jis tvirtino, kad žmona sakėsi tik apie galvos skausmÄ ir pykinimÄ (2 t., 7 – 8 b. l.). Abejones dėl nukentėjusiosios parodymų tikrumo sukeliant jai fizinį skausmÄ pastÅ«mus kelia ir tai, kad L. P. parodymai apie jai padarytus žymesnius sužalojimus, kurie net buvo kvalifikuoti kaip nežymų jos sveikatos sutrikdymas, nepasitvirtino. Taigi, viena vertus, esant pagrįstų abejonių A.

C. kaltė padarius BK 140 str. 1 d. ir sukėlus L. P. fizinį skausmÄ negali bÅ«ti konstatuojama. Kita vertus, kas jau minėta, fizinis smurtas ne visuomet sukelia fizinį skausmÄ , t. y. ne kiekvienas pastÅ«mimas ar kontaktas savaime preziumuoja kilusį fizinį skausmÄ . Asmens atliktus veiksmus pripažinti nusikalstamais negalima formaliai, t.y. nevertinus, ar tokie veiksmai realiai yra kriminalinio pobÅ«džio ir ar jų pavojingumas yra pakankamas pagrindas juos laikyti nusikalstama veika. Vis dėlto, baudžiamoji atsakomybė gali bÅ«ti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas, įvertinus atliktų veiksmų intensyvumÄ , stiprumÄ ir kitas aplinkybes, siekia bÅ«tinÄ baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį.

Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje negalima daryti kategoriÅ¡kos iÅ¡vados, kad A. C. pastÅ«mimas, t.y. vienmomentinis kontaktas su nukentėjusiÄ ja, sukėlė jai tokį žymų fizinį skausmÄ , kuris be jokių abejonių turėtų bÅ«ti baudžiamas taikant baudžiamosios teisės instrumentus. Pats kontakto pobÅ«dis, t. y. stÅ«mimas, savo esme nėra toks smurtinis veiksmas, kuriuo visada siekiama sukelti kitam žmogui fizinį skausmÄ , sužalojimus ar kitokius asmens sveikatos sutrikimus, kaip tai yra daroma suduodant smÅ«gius kumščiu, trenkiant delnu, spiriant ar pan.

Å iuo atveju pačios nukentėjusiosios L. P. ir liudytojo A. P. parodymai leidžia manyti, jog įvykio metu A. C. stÅ«mė nukentėjusiÄ jÄ ne siekdamas prieÅ¡ jÄ smurtauti, o bÅ«damas girtas pasiÅ¡alinti iÅ¡ įvykio vietos ir todėl norėdamas patraukti nukentėjusiÄ jÄ , kuri ji bandė sulaikyti (1 t., 137, 188 – 190 b. l., 2 t., 8 – 9 b. l.). Be to, L. P. buvo pastumta tik vienÄ kartÄ ir, kaip ji pati nurodė apylinkės teisme, viena ranka. Taigi toks vienkartinis pastÅ«mimas, atsižvelgiant į susidariusiÄ situacijÄ , atlikto veiksmo pobÅ«dį, intensyvumÄ , trukmę bei aplinkybes nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog Å¡iuo atveju tikrai L.

P. buvo sukeltas fizinis skausmas BK 140 str. 1 d. prasme.Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog nukentėjusiosios skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su 2014-11-18 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio bei su jos ir jos vyro paaiÅ¡kinimų, duotų tiriant administracinio teisės pažeidimo bylÄ , vertinimu priimant skundžiamÄ nuosprendį, o taip pat ir bylÄ nagrinėjusios teisėjos neobjektyvumu, nepaneigia pirmiau iÅ¡dėstytų duomenų bei nerodo, kad A. C. yra iÅ¡teisintas nepagrįstai.

IÅ¡ties, apylinkės teismas, priimdamas skundžiamÄ nuosprendį vadovavosi 2014-11-18 Panevėžio apygardos teismo nuosprendyje nurodytais duomenimis. Å is teismo nuosprendis jau buvo įsiteisėjęs, todėl pirmos instancijos teismas turėjo tokiÄ teisę. Tačiau, be jokios abejonės, nusikaltimo sudėties buvimas, asmens kaltumas ar nekaltumas, kitos aplinkybės turi bÅ«ti įrodytos konkrečioje byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtais įrodymais. Todėl kitų teismų galutiniais sprendimais teismas konkrečioje byloje gali vadovautis tiek, kiek jais galima paneigti ar patvirtinti konkrečius įrodymus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

Prejudicijos taisyklių tokiu atveju besÄ lygiÅ¡kai negalima taikyti, nes bylos aplinkybės net ir labai panaÅ¡aus pobÅ«džio bylose gali skirtis iÅ¡ esmės. Kita vertus, 2014-11-18 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu buvo pripažinta, kad A. C. sužalojo bÅ«tent R. P., t.y. buvo nagrinėjamas kitas to paties įvykio vėliau sekęs epizodas, o priimant iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį esminę reikÅ¡mę turėjo visiÅ¡kai kiti, bÅ«tent su nukentėjusiosios sužalojimu ir fizinio skausmo jai sukėlimu susiję įrodymai.

Baudžiamojoje byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra iÅ¡imtinė bylÄ nagrinėjančio teismo teisė. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamÄ nuosprendį, be kitų duomenų visiÅ¡kai pagrįstai rėmėsi ir administracinio teisės pažeidimo byloje duotais nukentėjusiosios ir jos vyro paaiÅ¡kinimais, kurie, nors ir nebuvo perskaityti, tačiau buvo pagarsinti pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (2 t., 43 b. l.). Todėl čia nėra jokio esminio baudžiamojo proceso pažeidimo, teismas Å¡iuos paaiÅ¡kinimus įvertino kitų įrodymų kontekste, todėl jie nesudarė esminės reikÅ¡mės priimant skundžiamÄ nuosprendį.

Teisėjų kolegija atmeta nukentėjusiosios argumentus, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus vertino neobjektyviai, nes jie yra iÅ¡imtinai deklaratyvÅ«s ir nepagrįsti. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti bylÄ nagrinėjusios teisėjos objektyvumu ar neÅ¡aliÅ¡kumu. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad priimant skundžiamÄ nuosprendį buvo nepagrįstai vadovautasi nenuosekliais kaltinamojo parodymais. Tačiau A. C. parodymai, kurie iÅ¡ties yra iÅ¡ dalies nenuoseklÅ«s bei paneigti byloje esančiais įrodymais, nagrinėjamoje byloje taip pat nėra esminiai.

Byloje ir be jo paties paaiÅ¡kinimų yra pakankamai duomenų, kurie neleidžia daryti kategoriÅ¡kos iÅ¡vados dėl jo kaltės padarius inkriminuotÄ nusikaltimÄ .Atsižvelgdama į visas aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas A. C. iÅ¡ kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. iÅ¡teisino visiÅ¡kai pagrįstai, todėl keisti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismasN U T A R Ė :Nukentėjusiosios L.

P. apeliacinį skundÄ atmesti.Kolegijos pirmininkas             Valdas Meidus Teisėjai              ArtÅ«ras Ridikas             Evaldas Vanagas