2016-01-26 Nr. AB-1818-3-61-3-03021-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-238-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03021-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „AC invest“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „AC invest“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas UAB „AC invest“ (toliau – ir Bendrovė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. ĮAS-2-31 (toliau – ir Sprendimas) ir atidėti įmokų įsiskolinimo sumokėjimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2007 m. gruodžio 4 d. Valdybos Vilniaus skyrius su pareiškėju sudarė sutartį, taip pat išdavė Draudėjo pažymėjimą Nr. 4-7-7065, kuriuo pareiškėjas informuotas, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo ( toliau - ir Fondo) biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatyta tvarka gali būti atidėtas valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSD įmoka) įsiskolinimo mokėjimas ir leidžiama mokėti pagal suderintą įsiskolinimo grąžinimo grafiką, Valdyba gali atidėti delspinigių, baudų išieškojimo laiką arba atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių, baudų mokėjimo.

Pareiškėjo teigimu, priimant Sprendimą nebuvo atsižvelgta į Draudėjo pažymėjime nurodytą informaciją dėl teisės į skolos sumokėjimo atidėjimą. Pareiškėjas nurodė, kad Valdyba nepagrįstai nustatė, jog Bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (538 942 Lt) buvo didesni už turtą (325 349 Lt). Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. sausio 28 d. pateikė Valdybos Vilniaus skyriui informaciją apie vienintelio Bendrovės akcininko (A. C.) paskolą įmonei (500 000 Lt) pagal paskolos sutartis Nr. 01/07-1, 01/09-1, 01/11-1, todėl Bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo mažesni už turimą turtą, Bendrovė neturėjo kitų finansinių įsipareigojimų, išskyrus skolą akcininkui, ir jos turimas turtas buvo 22 670 Lt vertės. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Valdyba neįvertino ir to, jog pareiškėjas nuolat ir reguliariai pagal galimybes mokėjo įmokas bei laikėsi suderinto grafiko mokėjimų terminų.

Pareiškėjas paaiškino, kad Valdybos Vilniaus skyrius 2013 m. sausio 29 d. raštu jam pranešė, jog jis vėluoja sumokėti 1 303,37 Lt VSD įmokų ir 190,11 Lt delspinigių bei įpareigojo įsiskolinimą sumokėti nedelsiant. 2013 m. vasario 5 d. pareiškėjas su Valdyba pasirašė Garantinį įsipareigojimą, kad skolą sumokės dalimis pagal grafiką iki 2013 m. rugsėjo 30 dienos. Pareiškėjas iki 2013 m. rugsėjo 30 d. sumokėjo 2 481,80 Lt. Valdybos Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 8 d. raginimu 1 455,31 Lt skolą įpareigojo sumokėti per 10 dienų nuo raginimo gavimo dienos.

Valdybos Vilniaus skyrius 2013 m. lapkričio 18 d. raštu atmetė pareiškėjo 2013 m. spalio 29 d. prašymą dėl skolos mokėjimo termino atidėjimo bei įpareigojo 2 188,11 Lt sumokėti iki 2014 m. vasario 28 dienos. Pareiškėjas iki 2014 m. vasario 28 d. sumokėjo 1 190,20 Lt. Valdybos Vilniaus skyrius 2014 m. vasario 7 d. raštu pranešė, kad antstoliui išsiuntė Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimus dėl išieškojimo iš pareiškėjo. Pareiškėjas teigė, kad sprendimas kreiptis į antstolį buvo neteisėtas, nes pareiškėjas skolą turėjo sumokėti iki 2014 m. vasario 28 dienos.

Pareiškėjas tvirtino, kad nebuvo informuotas apie Valdybos 2013 m. liepos 24 d., 2013 m. rugpjūčio 26 d., 2013 m. rugsėjo 24 d., 2013 m. spalio 23 d., 2013 m. lapkričio 25 d. ir 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimus. Pareiškėjas paaiškino, kad vėlavo sumokėti tik 1 203,80 Lt, tačiau Valdybos 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimu skola padidinta beveik du kartus. Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. kovo 17 d. apskundė antstolio patvarkymą priimti vykdymui Valdybos Vilniaus skyriaus pateiktus vykdomuosius dokumentus. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdytas priverstinis skolos išieškojimas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. vasario 26 d. raštu pareiškėjo 2014 m. vasario 14 d. prašymas dėl skolos Valdybos biudžetui atidėjimo sutarties sudarymo persiųstas Valdybai, paprašyta pateikti papildomus dokumentus. Pareiškėjas 2014 m. kovo 10 d. pateikė papildomus dokumentus bei prašymą dėl skolos Fondo biudžetui atidėjimo sutarties sudarymo. Pareiškėjas teigė, kad Valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. kovo 24 d. raštu jam pranešta, jog pagal jo 2014 m. kovo 10 d. prašymą nuspręsta neteikti medžiagos Valdybos dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo atidėjimo, ir pareiškėjas įpareigotas sumokėti įsiskolinimą.

Pareiškėjas 2014 m. balandžio 1 d. kreipėsi į Valdybos Vilniaus skyrių, prašydamas atidėti mokesčių skolos sumokėjimą iki 2014 m. spalio 29 d., šis raštas buvo persiųstas Valdybai. Valdyba 2014 m. gegužės 6 d. raštu pranešė, kad Valdyba 2014 m. gegužės 2 d. sprendimu neatidėjo įmokų įsiskolinimo sumokėjimo. Valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. gegužės 8 d. raginimu pranešta, kad 3 283,37 Lt skola turėjo būti sumokėta iki 2014 m. gegužės 8 d. ir pasiūlyta sumokėti per 10 dienų nuo raginimo gavimo dienos. Pareiškėjas 2014 m. gegužės 17 d. pateikė pakartotinį prašymą Valdybos Vilniaus skyriui dėl skolos atidėjimo.

Pareiškėjas pažymėjo, kad 2013 m. gruodžio 27 d. buvo skolingas 1 203,80 Lt, todėl Valdyba, pateikdama antstoliui šešis skirtingus sprendimus 2 588,31 Lt sumai, o ne vieną sprendimą su bendra 2 485,71 Lt skola, elgėsi neteisėtai ir nepagrįstai padidino vykdymo išlaidas. Pareiškėjas darė išvadą, kad Valdybos 2014 m. vasario 11 d. sprendimas iki suderinto laiko kreiptis į antstolę buvo nesąžiningas, prieštaravo bendriesiems sutarčių sąžiningumo reikalavimams ir pažeidė sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.

Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriose konstatuota, kad komercinėje praktikoje įprasti delspinigiai yra 0,02 procento už kiekvieną praleidimo dieną. Pareiškėjas akcentavo, kad netesybos atlieka tik kompensuojamą funkciją, o Valdyba nepatyrė papildomų išlaidų. Pareiškėjas tvirtino, kad teismas turi atsižvelgti į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 6 dalies nuostatas dėl pareigos vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas naikintinas, nes antstolis, remdamasis klaidingais ir nepagrįstais Valdybos sprendimų argumentais ir tikrovės neatitinkančiais faktais, priėmė nesąžiningą ir nemotyvuotą sprendimą pradėti priverstinį skolos išieškojimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad skolos nesumokėjo dėl ekonominės krizės, kurios negalėjo įtakoti, ekonominė situacija pripažintina nenugalimos jėgos aplinkybe, o tai sąlygoja būtinybę modifikuoti sutartinių įsipareigojimų vykdymą taip, kad silpnesnioji sandorio šalis turėtų galimybę apginti savo interesus ir jai būtų sudarytos sąlygos tinkamai įvykdyti įsipareigojimus, maksimaliai išsaugant jos turtines galimybes toliau dalyvauti tokiuose santykiuose.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 3 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 61.1 punktu ir paaiškino, kad, vertindama pareiškėjo finansinių įsipareigojimų ir turto dydį, Valdyba vadovavosi Bendrovės 2013 m. gruodžio 31 d. balansu ir 2014 m. sausio 12 d. protokolu Nr.

25. Valdyba darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl finansinių įsipareigojimų ir turto dydžio neatitinka jo paties pateikto balanso. Atsakovas akcentavo, kad nei Įstatymas, nei Taisyklės nenustato, jog sprendžiant klausimą dėl VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo, turėtų būti atsižvelgiama į mokėjimo eigą, sumokėtą VSD įmokų sumą, VSD įmokų mokėjimo atidėjimus, taikytas skolų išieškojimo priverstinio poveikio priemones, delspinigių skaičiavimą ir jų dydį. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas neskundė Valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų vykdant VSD įmokų išieškojimą, skaičiuojant ir išieškant delspinigius Valdybai, todėl Valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų teisėtumas nenagrinėtinas.

Atsakovas nurodė, kad pagal 2013 m. vasario 5 d. suderinto skolos mokėjimo grafiką pareiškėjas iki 2013 m. gegužės 8 d. sumokėjo tik 1 311,60 Lt, nors iki minėtos datos turėjo būti sumokėta 300 Lt skolos ir einamosios įmokos už 2013 metų sausio – kovo mėnesius, iš viso 1 499,40 Lt. Atsakovas paaiškino, kad Bendrovei pažeidus suderintą skolos mokėjimo grafiką, Valdybos Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 8 d. pagrįstai išsiuntė raginimą, 2013 m. lapkričio 6 d. gavo pareiškėjo raštą dėl susidariusios skolos padengimo grafiko ir 2013 m. lapkričio 18 d. raštu pareiškėją įpareigojo iki 2014 m. vasario 28 d. sumokėti skolą dalimis, mokant kas mėnesį 500 Lt skolos ir einamąsias VSD įmokas, bei įspėjo, kad nesumokėjus įsiskolinimo pagal nurodytą grafiką bus taikomas priverstinis skolos išieškojimas.

Pareiškėjas iki 2014 m. vasario 7 d. sumokėjo tik 893 Lt, nors turėjo sumokėti 1 500 Lt skolos ir einamosios VSD įmokos už 2013 metų spalio – gruodžio mėnesius. Atsakovas vadovavosi Įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 17 straipsnio 3 dalimi ir nurodė, kad pareiškėjui pažeidus įpareigojimus, Valdybos Vilniaus skyrius 2014 m. vasario 7 d. perdavė skolos išieškojimą antstolei. Atsakovas pažymėjo, kad VSD įmokų mokėjimą, atidėjimą ir išieškojimą reglamentuoja Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, 16 straipsnio 3 dalis, 17 straipsnio 3 dalis, 31 straipsnio 1 punktas, šios teisės normos atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.1 straipsnio 2 dalyje nurodytas viešosios teisės normas, todėl CK 6.188 straipsnio nuostatos šiam ginčui netaikomos.

Atsakovas vadovavosi Valdybos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintų Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių (toliau – ir Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklės) 17 punktu ir paaiškino, kad, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas laiku nesumokėjo VSD įmokų už 2013 metų birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėnesius, Valdybos Vilniaus skyrius priėmė 2013 m. liepos 24 d., 2013 m. rugpjūčio 26 d., 2013 m. rugsėjo 24 d., 2013 m. spalio 23 d., 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimus dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka.

Atsakovas akcentavo, jog Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklės ir kiti teisės aktai nenumato galimybės, kol nebaigtas skolos išieškojimas pagal anksčiau priimtus sprendimus dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka, priimti vietoje kelių ankstesnių sprendimų vieną naują sprendimą, pagal kurį būtų išieškomos tos pačios skolos sumos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo UAB „AC invest“ skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi, Biudžeto taisyklių 61.1 punktu ir nustatė, kad pareiškėjo pateiktas Bendrovės 2013 m. gruodžio 31 d. balansas rodo, jog pareiškėjo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (538 942 Lt) buvo didesni už turtą (325 349 Lt), šio fakto buvimo pareiškėjas iš esmės neginčija, jis tik nurodo, kad didžiąją įsipareigojimų dalį – 500 000 Lt, sudaro vienintelio įmonės akcininko (A. C.) paskolos įmonei pagal paskolos sutartis Nr. 01/07-1, 01/09-1, 01/11-1, teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas taip pat patvirtino, kad šis Bendrovės įsipareigojimas yra galiojantis ir galės būti patenkintas, kai Bendrovė susigrąžins Islandijos banke saugomas lėšas. Teismas pažymėjo, kad tokie Islandijos banko įsipareigojimai į Bendrovės balanse išvardintą trumpalaikį turtą neįtraukti, kaip trumpalaikis turtas nurodytos trumpalaikės investicijos, tačiau ši suma ženkliai mažesnė už Bendrovės direktoriaus paskolą Bendrovei.

Teismas konstatavo, kad nustatęs minimas aplinkybes atsakovas privalėjo vadovautis Taisyklių 61.1 punktu ir atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą dėl VSD įmokų sumokėjimo atidėjimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas dėl Sprendimo panaikinimo yra nepagrįstas nei teisės normomis, nei faktinėmis aplinkybėmis, todėl atmestinas.

Teismas pažymėjo, kad nei Įstatymas, nei Taisyklės nenumato, jog būtų galima neatsižvelgti į įmonės turtinę padėtį, nevertinti jos galimybių ateityje sumokėti įmokas, o vadovautis praeityje buvusia įmonės veikla, jos sumokėtų įmokų suma, bendradarbiavimo pareigos vykdymu bei kitais pareiškėjo skunde išvardintais argumentais. Teismas pažymėjo, kad VSD įmokų atidėjimo tikslas yra pagalba laikinų sunkumų turinčiai įmonei, kuri turi galimybių ateityje atkurti mokumą ir vykdyti tolesnę veiklą, trumpalaikiams sunkumams išnykus. Teismas nustatė, kad Bendrovės nemokumas tęsiasi nuo 2013 metų, nemokamos nedidelės VSD įmokų sumos, finansinė Bendrovės padėtis negerėja. Teismas darė išvadą, kad šios aplinkybės, atsižvelgus į neigiamą Bendrovės balansą, rodo, jog Valdyba bei jos teritorinis skyrius turi imtis priemonių užtikrinti VSD įmokų sumokėjimą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 16 straipsnio 8 dalimi, 9 straipsnio 2 dalimi, nustatė, kad atsakovas yra apskaičiavęs, jog pagal 2013 m. vasario 5 d. suderinto skolos mokėjimo grafiką pareiškėjas iki 2013 m. gegužės 8 d sumokėjo 1 311,60 Lt, nors turėjo sumokėti 1 499,40 Lt, todėl Valdybos Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 8 d. pagrįstai išsiuntė raginimą, o 2013 m. lapkričio 18 d. raštu pareiškėją įpareigojo iki 2014 m. vasario 28 d. sumokėti skolą dalimis, kartu pareiškėjas buvo įspėtas ir dėl galimo priverstinio skolos išieškojimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iki 2014 m. vasario 7 d. sumokėjo tik 893 Lt, nors turėjo sumokėti 1 500 Lt skolos ir einamosios VSD įmokos už 2013 metų spalio – gruodžio mėnesius ir pareiškėjui pažeidus įpareigojimus, Valdybos Vilniaus skyrius turėjo pagrindą 2014 m. vasario 7 d. skolos išieškojimą perduoti antstoliui.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde bei papildomuose paaiškinimuose remiasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatomis, tačiau administraciniuose santykiuose CK normos taikomos tik išimtinais atvejais. Atmesdamas aptariamus pareiškėjo argumentus, teismas vadovavosi CK 1.1 straipsnio 2 dalimi, taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo cituojamas CK 6.188 straipsnis neteko galios 2013 m. gruodžio 19 d. įstatymu Nr. XII-700 nuo 2014 m. birželio 13 dienos.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo reikalavimas dėl kreipimosi į antstolį pripažinimo nepagrįstu, nemotyvuotu, neteisėtu ir nesąžiningu teisme nebuvo priimtas, teismas nusprendė nepasisakyti dėl skundo argumentų, susijusių su teismo nepriimtu reikalavimu.

III. Pareiškėjas UAB „AC invest“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti sprendimą patenkinti pareiškėjo skundą – panaikinti Sprendimą ir atidėti įmokų įsiskolinimo sumokėjimą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas rėmėsi tik įrodymais nepagrįstais atsakovo teiginiais ir argumentais, nesivadovavo teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.), tinkamai neištyrė bei neįvertino visų pareiškėjo pateiktų įrodymų, nepagrįstai ir nemotyvuotai jais nesirėmė, neatsižvelgė į teismo posėdyje pareiškėjo išsakytus argumentus ir pateiktus įrodymus, neišsprendė visų pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo klausimo. Pareiškėjo manymu, šioje byloje teismas turėjo vadovautis CK normomis.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai nenagrinėjo skundo argumentų, susijusių su teismo nepriimtu reikalavimu, ir taip pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalį, neteisingai nustatė skundo nagrinėjimo ribas, neatskleidė bylos esmės (CPK 327 str. 1 d. 2 p.), neargumentavo, kokiais įrodymais remdamasis padarė savo išvadas (CPK 331 str. 3, 4 d.), nes sprendime rėmėsi tik CPK 178 straipsniu. Pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendimo aprašomojoje dalyje neišdėstė visų skundo argumentų, pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalį, nepasisakė dėl kiekvieno skundo argumento, todėl nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2007) ir pažeidė CPK 115 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas, vadovaudamasis CPK nuostatomis, nesiėmė priemonių šalims sutaikyti. Pareiškėjo manymu, teismas neteisingai įvertino pareiškėjo finansinę padėtį. Pareiškėjas paaiškina, kad Islandijos banko įsipareigojimai pareiškėjui buvo įtraukti į Bendrovės balanse nurodytą trumpalaikį turtą, nes kaip trumpalaikis turtas buvo nurodytos būtent šios trumpalaikės investicijos ir ši suma nebuvo ženkliai mažesnė už Bendrovės direktoriaus paskolą Bendrovei, nes pareiškėjo ginčas su Islandijos banku dar nėra pasibaigęs, ir šiuo metu dar nėra aiški galutinė šio banko skola pareiškėjui.

Pareiškėjas paaiškina, kad Bendrovės pagrindinio akcininko paskola Bendrovei yra susijusio asmens paskola įmonei, kuri negalėjo būti laikoma Bendrovės finansiniu įsipareigojimu, todėl Bendrovės turtas buvo didesnis nei jos skola valstybinio socialinio draudimo fondui. Pareiškėjas akcentuoja, kad esant analogiškai pareiškėjo finansinei situacijai atsakovas 2008–2012 metais ne kartą atidėjo pareiškėjui skolos sumokėjimą (pareiškėjo finansinė situacija pablogėjo 2008 metų pabaigoje), nors pareiškėjas 2010 metais turėjo turto, kurio vertė 190 010 Lt, o jo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 710 185,00 Lt.

Pareiškėjas teigia, kad Bendrovės turtinė padėtis ir galimybės vykdyti sutarties sąlygas nebuvo tiriamos teismo posėdžiuose, t. y. nebuvo šios bylos nagrinėjimo objektas, todėl jis negalėjo numanyti ir nuspėti, kad tai taps esmine aplinkybe priimant sprendimą. Pareiškėjo manymu, teismas išėjo už ginčo nagrinėjimo ribų. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nors ir deklaruoja turintis ketinimą įvykdyti sutartį (mokėti įmokas), yra finansiškai nepajėgus tai padaryti, todėl pareiškėjo nemokumas sudarė Valdybai pakankamą pagrindą manyti, jog pareiškėjas tinkamai neįvykdys sutarties (mokės įmokas).

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog nedidelis ir neilgalaikis termino praleidimas, yra esminis sutarties tarp šalių pažeidimas, kuriam įvykus Valdyba nebegalėjo tikėtis, kad sutartis (mokėjimai) toliau gali būti tinkamai vykdoma, ir tolesnis sutartinių santykių egzistavimas buvo neperspektyvus ir kartu beprasmis, nes pareiškėjas nebuvo pajėgus įvykdyti sutartį (mokėti įmokas). Pareiškėjas paaiškina, kad nepraleidinėjo terminų bei niekur nedeklaravo savo finansinio nepajėgumo, to nepatvirtino ir jo elgesys, tokios aplinkybės nebuvo tiriamos ir teismo posėdžiuose.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog jis negalėjo įvykdyti savo prievolės pagal sutartį (mokėti įmokas) dėl nepakankamo atsakovo bendradarbiavimo su pareiškėju (CK 6.64 str. 1 d. 1 p.) ir tai buvo pagrindas atleisti jį nuo prievolės vykdymo pagal to paties straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas teigia, kad teismas tinkamai nepasisakė dėl Valdybos keliamų profesinių reikalavimų, taip pat apdairumo ir rūpestingumo standartų, ir taip pažeidė CK 6.38 straipsnio 2 dalies, 6.256 straipsnio 3 dalies nuostatas, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2014 suformuotos praktikos.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo, o vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog Valdybos 2014 m. vasario 7 d. sprendimas kreiptis į antstolį buvo neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog priimdama sprendimą antstolė klaidingai nustatė faktines šios bylos aplinkybes.

Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai neįvertino to, jog Valdybos nepagrįstais ir neteisėtais sprendimais pareiškėjo banko sąskaitoje buvo areštuota du kartus didesnė suma nei jo skola. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas turėjo panaikinti Sprendimą vadovaudamasis CPK 3 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teismo teise. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, konstatavęs Valdybos sutartinių prievolių vykdymo pažeidimus, turėjo nuspręsti, kad jo reikalavimų tenkinimas šiuo atveju prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes ginčo šalies pažeistas teises teismas gali ginti tik tuo atveju, jei pati ta šalis veikė teisėtai, priešingu atveju, būtų pažeistas vienas iš esminių teisės principų – „iš neteisės teisė nekyla“, nes Valdyba, netinkamai veikdama prieš kitą sutarties šalį (pareiškėją), negalėjo tikėtis, kad jos teisės bus ginamos.

Pareiškėjas nurodo, jog jis neneigė aplinkybės, kad turėjo sunkumų vykdant mokėjimus, tačiau tokia situacija susiklostė dėl objektyvių, nuo jo valios visiškai nepriklausančių aplinkybių – visą pasaulį apėmusios ekonominės krizės. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl sutarčių nutraukimo ir teigė, kad nagrinėjant prašymą atidėti skolos mokėjimą turėjo būti atsižvelgta į Bendrovės VSD įmokų mokėjimo eigą, sumokėtų VSD įmokų sumą, VSD įmokų mokėjimo atidėjimus, Valdybos Vilniaus skyriaus taikytas skolų išieškojimo priverstinio poveikio priemones, delspinigių skaičiavimą bei jų dydį.

Pareiškėjo manymu, teismas atsakovo veiksmus turėjo laikyti piktnaudžiavimu savo, kaip stipresniosios sandorio šalies, padėtimi (CK 1.137 str.) ir sutarties vykdymo principo pažeidimu (CK 6.4 str., 6.8 str. 3 d., 6.158 str., 6.200 str.). Pareiškėjo teigimu, atsakovas sąmoningai suklaidino teismą, teigdamas, jog pareiškėjas neskundė Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimų, nes pareiškėjas ne vieną kartą kreipėsi į Valdybą, tačiau jo prašymai buvo ignoruojami arba nemotyvuotai atmetami. Pareiškėjas teigimu, teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, nepagrįstai nesivadovavo CK 6.188 straipsnio nuostatomis.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jo netenkinti.

Atsakovas pažymi, kad teismas, vadovaudamasis Taisyklių 61.1 punktu, teisingai nurodė, kad Bendrovei pateiktas 2013 m. gruodžio 31 d. balansas rodo, jog pareiškėjo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (538 942 Lt) buvo didesni už turtą (325 349 Lt). Atsakovas taip pat sutinka su teismo išvada, kad nei Įstatymas, nei Taisyklės nenumato, jog būtų galima neatsižvelgti į įmonės turtinę padėtį, nevertinti jos galimybių ateityje sumokėti įmokas, o vadovautis praeityje buvusia įmonės veikla, jos sumokėtų įmokų suma, bendradarbiavimo pareigos vykdymu bei kitais pareiškėjos skunde išvardintais argumentais.

Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas turėjo įvertinti ne tik Bendrovės turtinę padėtį ir jos galimybes toliau vykdyti mokėjimus, bet ir Valdybos bei Valdybos Vilniaus skyriaus elgesį administruojant VSD įmokų mokėjimą. Atsakovas pastebi, kad iš teismo sprendimo matyti, jog teismas tokį vertinimą atliko. Atsakovas akcentuoja, kad Valdyba, priimdama Sprendimą, privalėjo vadovautis Bendrovės 2013 m. gruodžio 31 d. balansu, rodančiu, jog pareiškėjo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo didesni už turtą, ir šių balanso duomenų, atsakovo teigimu, nepaneigia pareiškėjo teiginiai apie galimą ateityje lėšų atgavimą iš Islandijos banko.

Atsakovas nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas ignoravo pareiškėjo argumentus, jog esant analogiškai Bendrovės finansinei situacijai Valdybos Vilniaus skyrius 2008–2012 metais ne kartą atidėjo pareiškėjai skolos sumokėjimą. Atsakovas paaiškina, kad ankstesniais metais buvo tik Valdybos Vilniaus skyriaus susitarimai su pareiškėju laikinai netaikyti priverstinio išieškojimo priemonių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nelaikė teisiškai reikšmingais. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog Valdyba ir Valdybos Vilniaus skyriaus veiksmai administruojant VSD įmokas buvo nesąžiningi, o teismas sprendime teisingai konstatavo, jog administraciniuose santykiuose CK normos taikomos tik išimtiniais atvejais.

Atsakovas paaiškina, kad VSD įmokų atidėjimo teisinius santykius detaliai reglamentuoja Įstatymas ir Taisyklės, todėl pagrindo šioje administracinėje byloje taikyti CK normas nebuvo, taip pat nebuvo pagrindo taikyti teisės aktų nuostatų dėl vartotojo interesų apsaugos, nes pareiškėjo ir valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų santykiai yra ne vartotojo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo, o mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pavaduotojo 2014 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. ĮAS-2-31, kuriuo nuspręsta neatidėti Bendrovei 3 106,48 Lt įmokų įsiskolinimo mokėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Valdyba Taisyklėse nustatyta tvarka gali atidėti socialinio draudimo įmokų į Valstybinio socialinio draudimo fondą įsiskolinimo mokėjimą iki vienų metų ir leisti sumokėti atidėtą sumą pagal draudėjo ir Fondo administravimo įstaigos suderintą įsiskolinimo grąžinimo grafiką. Taisyklių 61.1 punkte nustatyta, kad Valdyba gali atidėti draudėjams socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo Fondui sumokėjimą iki vienerių metų, jeigu draudėjo finansiniai įsipareigojimai mažesni už jo turtą. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai, palūkanos ir baudos turėjo būti sumokėtos. Priskaičiuotas socialinio draudimo įmokas draudėjas sumoka ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus (Įstatymo 9 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Valdybos Vilniaus skyrius 2013 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. (8.1)3-139582 nurodė, jog pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2013 m. lapkričio 11 d. yra skolingas 2 188,11 Lt, kuriuos įpareigojo sumokėti pagal Valdybos Vilniaus skyriaus pateikiamą įmokų išdėstymo grafiką iki 2014 m. vasario 28 d., iki kiekvieno mėnesio 15 dienos sumokant einamąsias VSD įmokas, bei iki mėnesio pabaigos sumokant rašte nurodytą įsiskolinimo dalį. Valdybos Vilniaus skyrius 2014 m. balandžio 29 d. raštu Nr. (8.1)3-55131 pateikė Valdybai išvadą dėl Bendrovės 3 106,48 Lt VSD įmokų sumokėjimo atidėjimo, kurioje konstatavo, kad Bendrovės finansiniai įsipareigojimai yra didesni už jos turtą, Bendrovės galimybės sumokėti einamąsias VSD įmokas, delspinigius ir atidėtą 3 106,48 Lt įsiskolinimą pagal pateiktą skolos mokėjimo dalimis grafiką kelia pagrįstų abejonių. Valdyba išnagrinėjo Valdybos Vilniaus skyriaus pateiktą Bendrovės medžiagą dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo, nustatė, kad Bendrovės padėtis neatitinka Taisyklių 61.1 punkto reikalavimo, t. y. Bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (538 942 Lt) didesni už turtą (325 349 Lt) ir pareiškėjo skundžiamu 2014 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. ĮAS-2-31 nusprendė neatidėti Bendrovės 3 106,48 Lt įmokų įsiskolinimo mokėjimo.

Kaip matyti iš byloje esančio Bendrovės 2013 m. gruodžio 31 d. balanso, pareiškėjo finansiniai įsipareigojimai nurodyti 538 942 Lt, o turtas – 325 349 Lt. Pareiškėjo teigimu, didžiąją dalį Bendrovės įsipareigojimų sudaro paskolos Bendrovei pagal paskolos sutartis Nr. 01/07-1, 01/09-1, 01/11-1. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas neneigė Bendrovės finansinių įsipareigojimų. Tai, kad, pasak pareiškėjo, finansiniai įsipareigojimai galės būti patenkinti, Bendrovei susigrąžinus Islandijos banke saugomas lėšas, nepaneigia, kad atsakovui sprendžiant dėl Bendrovės 3 106,48 Lt įmokų įsiskolinimo mokėjimo atidėjimo, Bendrovės finansiniai įsipareigojimai buvo didesni už jos turimą turtą. Pareiškėjo nurodomi Islandijos banko įsipareigojimai nėra įtraukti į Bendrovės balanse nurodytą trumpalaikį turtą, o nurodytos trumpalaikės investicijos yra mažesnės už Bendrovės paskolą. Apeliantas nepagrindžia savo teiginių, kodėl pareiškėjo pagrindinio akcininko ir vienintelio savininko paskola Bendrovei nelaikytina finansiniu pareiškėjo įsipareigojimu. Apelianto teiginiai dėl nepasibaigusio ginčo su Islandijos banku, nepaneigia šioje byloje nustatytos aplinkybės, kad Bendrovės finansiniai įsipareigojimai buvo didesni nei jos turimas turtas. Kaip matyti iš bylos duomenų, Bendrovė nemokėjo VSD įmokų nuo 2013 metų, Bendrovės finansinė padėtis negerėjo. Pažymėtina, kad atsakovas pareiškėjo skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis Taisyklių 61.1 punktu, nustatančiu, kad įmokų įsiskolinimo už apdraustuosius sumokėjimas draudėjams gali būti atidėtas, jeigu jų finansiniai įsipareigojimai yra mažesni už turtą, todėl atmestinas pareiškėjo argumentas, kad teismas, vertindamas pareiškėjo turtinę padėtį ir galimybes vykdyti sutarties sąlygas, išėjo už ginčo nagrinėjimo ribų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovas tinkamai rėmėsi Taisyklių 61.1 punktu ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl VSD įmokų sumokėjimo atidėjimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, jog būtų galima neatsižvelgti į Bendrovės turtinę padėtį, nevertinti jos galimybių ateityje sumokėti įmokas. Tai, kad, kaip nurodo apeliantas, esant analogiškai Bendrovės finansinei situacijai Valdybos Vilniaus skyrius 2008-2012 metais ne kartą atidėjo pareiškėjui įmokų sumokėjimą, rodo tik tai, kad nurodytu laikotarpiu Valdybos Vilniaus skyrius susitarė su Bendrove laikinai netaikyti priverstinio išieškojimo priemonių, tačiau ši aplinkybė, esant nustatytai aplinkybei, kad pareiškėjo finansiniai įsipareigojimai yra didesni už jo turtą, nepaneigia šioje byloje skundžiamo Valdybos direktoriaus pavaduotojo priimto sprendimo neatidėti Bendrovei įmokų įsiskolinimo sumokėjimo, vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi ir Taisyklių 61.1 punktu, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat neįrodo pareiškėjo nurodomų atsakovo veiksmų neteisėtumo ir nesąžiningumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nepagrindė savo teiginio, jog Bendrovė negalėjo mokėti įmokų dėl nepakankamo atsakovo bendradarbiavimo su pareiškėju bei atsakovo neprotingų, nesąžiningų, neteisėtų ir netinkamų veiksmų.

Apelianto manymu, teismas nepagrįstai nenagrinėjo skundo argumentų, susijusių su teismo nepriimtu reikalavimu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas, be kita ko, ir pripažinti, kad Valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. vasario 11 d. sprendimas vienašališkai ir prieš laiką kreipiantis į antstolį buvo priimtas nepagrįstai, nemotyvuotai, neteisėtai ir nesąžiningai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 27 d. nutartimi šį pareiškėjo reikalavimą atsisakė priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-907/2014 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį paliko nepakeistą. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas nepateikė pakankamai argumentų, pagrindžiančių jo teiginį dėl skundo nagrinėjimo ribų nustatymo, o apygardos administracinis teismas pagrįstai nepasisakė dėl teismo nepriimto pareiškėjo skundo reikalavimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administraciniuose santykiuose Civilinio kodekso nuostatos taikomos tik išimtinais atvejais – turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, Civilinio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat Civilinio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais (CK 1.1 str. 2 d.). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčo santykius pakankamai reglamentuoja Įstatymas, Taisyklės, todėl apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje administracinėje byloje, nepagrįstai remiasi Civilinio kodekso normomis. Taip pat nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis apelianto nurodomomis teisės aktų nuostatomis dėl vartotojų interesų apsaugos, kadangi ginčo teisiniai santykiai tarp atsakovo ir pareiškėjo nepatenka į vartotojų teisių apsaugos sritį.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimu, iš esmės teigdamas, kad buvo netinkamai ir nevisiškai įvertinti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, pirmiausia pažymi, kad administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje esančius įrodymus pagal taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje. Šioje teisės normoje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.). Taigi byloje esantys duomenys bei liudytojų parodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje administracinėje byloje ir įvertintini pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Pagal jas, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje ištyrė ir įvertino įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės ir procesines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atkreiptinas dėmesys, kad, vadovaujantis ABTĮ nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nėra įtvirtinto reikalavimo teismui visais atvejais detaliai pasisakyti dėl visų ginčo šalių argumentų bei teiginių (pvz., 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1726/2014).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „AC invest“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius