2018-11-06 Nr. AB-19811-3-61-3-02454-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-718-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02454-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 43.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė:

1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2018 m. birželio 11 d. pranešime Nr. 99083 nurodytą 2018 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 113586 dėl socialinės pašalpos neskyrimo ir 2018 m. birželio 11 d. pranešime Nr. 99121 nurodytą 2018 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 56836, kad pareiškėjas neturi teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. liepos 31 d. (išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius klausimus visiškai ir iš esmės);

2) priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.), pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 5 punktą;

3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 22 straipsnio 6 dalies, 23 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 26 straipsnio 5 punkto nustatymai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir jos 48 straipsnio 1 punktui, 52 straipsniui, 53 straipsnio 1 punktui;

4) ankščiau nurodytus skundus (bylas) VMAT ir LVAT posėdžiams rengti ir atskiriems procesiniams veiksmams atlikti perduoti spręsti teisėjų kolegijai arba teismo plenarinei sesijai;

5) išspręsti pareiškėjo konstitucinės teisės į teisminę gynybą ir teisingumo vykdymo proceso trukdymo klausimus – nedelsiant atnaujinti nusikalstamai nutraukto elektros energijos jo gyvenamajam butui tiekimą ir pranešti prokurorui dėl nusikalstamų veikų vykdymo bei viešojo intereso gynimo;

6) sujungti visas aukščiau nurodytas tiesiogiai susijusias bylas jų objektyviam ir visapusiškam išnagrinėjimui bei teisingam galutiniam išsprendimui teisėtu teismo procesu ir teisingai sudaryto teismo;

7) išreikalauti iš Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus pateikti 2018 m. birželio 11 d. pranešime Nr. 99083 nurodytą 2018 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 113586 ir 2018 m. birželio 11 d. pranešime Nr. 99121 nurodytą 2018 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 56836 ir pritaikyti įstatymo nustatytas sankcijas už teismo sprendimo ilgalaikį, sąmoningą nevykdymą;

8) priteisti atlyginti pareiškėjui padarytą turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Administracijos subjektų neteisėtų veikų, kuri skundo įteikimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui dieną lygi 263 934,41 Eur. Pareiškėjas teismo taip pat prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 24 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. pašalinti nutartyje nurodytus skundo trūkumus.

Nurodė, kad ant pareiškėjo pateikto voko, kuriame jis gavo ginčijamus sprendimus, esančiame spaude nurodyta, jog korespondencija gauta 2018 m. birželio 18 d., pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. birželio 23 d. (padaryta techninė klaida, pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. liepos 23 d.), t. y. praleidęs nustatytą terminą. Ant voko kopijos esantis užrašas „gauta 2018-06-23“ nepatvirtina, kad būtent šią dieną pareiškėjas gavo korespondenciją, todėl pareiškėjas įpareigotinas pateikti duomenis apie ginčijamų sprendimų įteikimo datą (pvz., pažymą iš pašto įstaigos apie korespondencijos įteikimo datą).

Tuo atveju, jeigu pareiškėjas yra praleidęs terminą skundui pateikti, pareiškėjas gali pateikti prašymą šį terminą atnaujinti. Be to, iš skundo ir jo priedų nėra pakankamai aiškios skundo reikalavimų ribos ir esmė. Pareiškėjas skundu prašo priteisti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, nurodo patirtos žalos dydį – 263 934,41 Eur, tačiau nedetalizuoja, kokio dydžio yra jo tariamai patirta turtinė, o kokio dydžio – neturtinė žala. Taip pat pareiškėjas turi aiškiai ir tiksliai patikslintame skunde nurodyti, iš kurių Vilniaus miesto savivaldybės ir Administracijos neteisėtų veiksmų kildina turtinę ir neturtinę žalą, pateikti įrodymus, kuriais grindžiama patirta žala.

Pareiškėjo reikalavimas nedelsiant atnaujinti nutrauktą elektros energijos tiekimą yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl nėra priskirtinas teismo kompetencijai, neatitinka ABTĮ 88 straipsnyje nustatytų galimų priimti teismo sprendimų rūšių, todėl patikslintame skunde neturėtų būti reiškiamas. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas neturi galimybės gauti jo prašomus išreikalauti skundžiamus administracinius aktus, teismui nekyla pareiga už pareiškėją atlikti jo procesines pareigas, todėl pareiškėjas turėtų pateikti skundžiamus administracinius aktus arba įrodymus, jog buvo atsisakyta jam juos pateikti.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą nuo 2017 metų sausio mėnesio iki 2018 metų liepos mėnesio kreipėsi 19 kartų, iš jų – 15 kartų buvo atsisakyta priimti jo skundą. Du iš trijų pateiktų skundų Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo atmesti kaip nepagrįsti, vienas skundas patenkintas iš dalies, du skundai, įskaitant pastarąjį, šiuo metu dar neišnagrinėti. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, todėl jis įpareigotas sumokėti 15 Eur žyminį mokestį.

Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 16 d. pateikė teismui paaiškinimą, kuriame nurodė, jog nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 24 d. nutartimi, nes ji trukdo pareiškėjui naudotis teise į teisminę gynybą. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad yra praleistas skundo padavimo terminas, kadangi registruota siunta pareiškėjui įteikta 2018 m. birželio 23 d., šią informaciją teismas turėjo patikrinti pats. Pareiškėjo skunde yra nurodyti konkretūs faktiniai duomenys. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad spręsdama dėl žyminio mokesčio teisėja turėtų įvertinti, kiek kartų teismas pareiškėjo procesinius dokumentus sprendė teisėtu teismo procesu. Išdėstęs visa tai, pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 24 d. nutartis turi būti panaikinta.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu pareiškėjui nepašalinus 2018 m. liepos 24 d. nutartyje nustatytų skundo trūkumų.

II. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nusikalstamai aplaidi, neteisėta, nepagrįsta, nemotyvuota ir akivaizdžiai pažeidžia bendruosius teisės principus. Teismas pareiškėjo prašė nurodyti aplinkybes, kurios jau buvo nurodytos anksčiau teiktuose procesiniuose dokumentuose, todėl jų nurodyti pakartotinai nebuvo prasmės. Pareiškėjo teigimu, skundą pirmosios instancijos teismui jis teikė dėl to, kad Administracija jam nepagrįstai neskyrė socialinės paramos bei nusikalstamai siuntė atlikti priverstinius darbus. Pareiškėjo skunde buvo nurodyti visi būtini faktiniai duomenys. Teismai sąmoningai nesprendžia pareiškėjo keliamo klausimo dėl socialinės piniginės paramos neskyrimo, todėl jis yra priverstas periodiškai, kas 3 mėnesius, teikti skundu ir prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, o teisėja nepagrįstai tai laiko piktnaudžiavimu.

Atskirajame skunde pareiškėjas taip pat prašo: pranešti prokurorui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos Jūratės Gaidytės-Lavrinovič veiksmų ir padarytų pažeidimų nagrinėjant skundo priėmimo klausimą ir priimant 2018 m. liepos 24 d. ir 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartis; Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkei bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo teisėjai Jūratei Gaidytei-Lavrinovič.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundas laikytas nepaduotu, jam per nustatytą terminą nepašalinus trūkumų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisės kreiptis į teismą, realizavimas administracinių ginčų srityje nustatytas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Aiškindamas minėtas nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio ABTĮ nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009).

ABTĮ aiškiai reglamentuoja specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą. Tokia įtvirtinta tvarka suponuoja tai, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, 24, 25 ir 35 straipsnių nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Teismo nutartis dėl trūkumų pašalinimo nėra skundžiama atskiruoju skundu, todėl joje padarytų išvadų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas nagrinėjant atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria nutarta laikyti skundą nepaduotu, nepašalinus teismo nustatytų skundo trūkumų.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų, 2018 m. liepos 24 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti: sumokėti 15 Eur žyminį mokestį, suformuluoti skundo reikalavimus aiškiai ir tiksliai, t. y. nurodyti atskirai prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydį, pateikti įrodymus, kuriais pareiškėjas grindžia turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą, pateikti skundžiamus administracinius aktus arba įrodymus, jog buvo atsisakyta pateikti prašomus išreikalauti dokumentus, pateikti įrodymus, kad pareiškėjas nėra praleidęs skundžiamų Administracijos sprendimų apskundimo termino ir išreikšti poziciją dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai pareiškėjo veiksmus kreipiantis į teismą laikė piktnaudžiavimu teisminės gynybos teise ir įpareigojo jį sumokėti 15 Eur žyminį mokestį. Pareiškėjo teigimu, į teismą periodiškai, kas tris mėnesius, jis yra priverstas kreiptis dėl to, kad teismai atsisako vykdyti teisingumą ir nagrinėti jo skundus bei tenkinti prašymus taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjo įsitikinimų iš nagrinėjamoje byloje bei ankstesnėse bylose, kurioje buvo atsisakyta priimti jo skundus, visos faktinės aplinkybės buvo išdėstytos aiškiai, todėl jas kartoti nebuvo pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ nustato bendrą taisyklę, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 eurų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose (ABTĮ 35 str. 1 d.). Administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo; prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais (ABTĮ 37 str.).

Taigi administracinis teismas turi ne pareigą, bet teisę atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, jei asmuo nustatyta tvarka pagrindžia aplinkybes, sudarančias pagrindą jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleisti. Be to, teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį (ABTĮ 36 str. 4 d.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą nuo 2017 metų sausio mėnesio iki 2018 metų liepos mėnesio kreipėsi 19 kartų, iš jų – 15 kartų buvo atsisakyta priimti jo skundą, t. y. pareiškėjas į teismą kreipėsi dažniau nei vieną kartą per mėnesį, ir pripažinęs, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, pareiškėjo prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo tenkino iš dalies – įpareigojo pareiškėją sumokėti 15 Eur žyminį mokestį.

Įvertinus teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, pažymėtina, jog 9 kartus pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi būtent dėl Administracijos veiksmų neskiriant jam socialinės piniginės paramos bei siunčiant pareiškėją atlikti visuomenei naudingą veiklą, visais šiais atvejais pareiškėjui buvo nustatyti iš esmės analogiško pobūdžio kreipimosi į teismą trūkumai, kuriuos pareiškėjas atsisakė šalinti, todėl jo skundai buvo laikomi nepaduotais. Įvertinusi nustatytas aplinkybes bei su jomis susijusį anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjas piktnaudžiavo teisminės gynybos teise.

Tokią išvadą, vertindamas pareiškėjo veiksmus įgyvendinant teisę į teisminę gynybą, yra padaręs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2018 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-77-602/2018).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas turi tinkamai suformuoti reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nurodyti konkrečias prašomos atlyginti turtinės bei neturtinės žalos sumas, pateikti patirtą žalą patvirtinančius įrodymus, kadangi tik tinkamai ir aiškiai suformuluotas skundo reikalavimas (skundo dalykas) leidžia apibrėžti ginčo ribas ir yra esminė sąlyga tinkamam bylos nagrinėjimui teisme. Pareiškėjas pagrįstai buvo įpareigotas pateikti skundžiamus Administracijos 2018 m. birželio 11 d. sprendimus Nr. 99083 ir Nr. 113586, nes su skundu jų nepateikė, nors tokią pareigą jam nustato ABTĮ 25 straipsnio 1 dalis. Nesant įrodymų, jog pats pareiškėjas negalėjo gauti skundžiamo akto, pirmosios instancijos teismui nekyla pareiga pačiam išreikalauti reikalingus įrodymus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, bendra tvarka yra tokia, jog įrodymus pateikia pačios proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, ir tik tuomet, kai šalys negali pačios gauti įrodymų, teismas įgyja pareigą išreikalauti bylai reikalingus įrodymus (žr., pvz., 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. ASl43-224/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad negalėjo gauti kokių nors įrodymų, dėl kurių jo skundo teismui priėmimo klausimas galėtų būti išspręstas kitaip, nei nutarė pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi. Kaip minėta, teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos laikytis įstatymų nustatytos tvarkos.

Nors pirmosios instancijos teismas 2018 m. liepos 24 d. nutartyje nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog nėra praleidęs Administracijos 2018 m. birželio 11 d. sprendimų Nr. 99083 ir Nr. 113586 apskundimo termino (patikrinus prie skundo pridėtos pareiškėjui siųstos registruotos siuntos duomenis matyti, kad siunta pareiškėjui įteikta 2018 m. birželio 23 d.), tačiau tai niekaip nekeičia anksčiau nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjas nustatytu terminu nepašalino kitų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 24 d. nutartyje pareiškėjui pagrįstai nustatytų skundo trūkumų, o tai yra pagrindas pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu (ABTĮ 33 str. 1 d.).

Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad teismo nustatytu terminu nepašalinus nurodytų skundo trūkumų, skundas bus laikomas nepaduotu. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai siekė padėti pareiškėjui įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, tačiau pareiškėjas teismo suteiktos galimybės tinkamai nerealizavo ir iš esmės atsisakė taisyti teismo nustatytus skundo trūkumus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu. Atkreiptinas dėmesys, kad šia nutartimi nepaneigiama pareiškėjo teisė kreiptis į teismą su skundu, atitinkančiu ABTĮ nustatytus skundui keliamus reikalavimus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą ABTĮ 111 straipsnį, nustatantį teismo veiksmus, kai nagrinėjant administracinę bylą nustatoma nusikalstamos veikos požymių.

Vertinant pareiškėjo prašymą, adresuotą Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkei bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui, teikti prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismo teisėjai, priėmusiai pareiškėjo skundžiamą nutartį, pažymėtina, kad teisėjo drausminės atsakomybės klausimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesinis klausimas, jis nėra susijęs su pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimais, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo atskirąjį skundą, plačiau nurodytu klausimu nepasisako.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan

Ramutė Ruškytė