2021-04-14 Nr. AB-7945-3-61-3-03014-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-270-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03014-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. balandžio 27 d. jam į trumpalaikį kontaktinį pasimatymą nebuvo leista įsinešti maisto produktų vaikams, tokie Vilniaus PN veiksmai yra nesuprantami ir prieštarauja Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 3-37 7 punktui, kuris leidžia nuteistiesiems į trumpalaikį kontaktinį pasimatymą įsinešti maisto produktų. Pasak pareiškėjo, Vilniaus PN jam nebuvo suteikta galimybe antrą kartą per savaitę (nuo 2019 m. kovo 25 d. iki 2019 m. balandžio 1 d.) paskambinti telefonu šeimos nariams bei 2019 m. kovo 30 ir 31 d. – vaikams. Visi prašymai dėl papildomų skambučių nėra tenkinami, papildomus skambučius galima gauti tik priklausantį ilgalaikį pasimatymą pakeičiant į keturis skambučius. Be to, Vilniaus PN ne visada pakeičia priklausantį ilgalaikį pasimatymą į keturis skambučius – į pareiškėjo 2019 m. liepos 2 d. prašymą pakeisti ilgalaikį pasimatymą į keturis skambučius per nustatytas 20 darbo dienų nebuvo gautas Vilniaus PN atsakymas, kuriame būtų nurodytos priežastys, dėl kurių ilgalaikis pasimatymas nebuvo pakeistas į keturis skambučius. Pareiškėjas dėl šių aplinkybių 2019 m. rugpjūčio 5 d. būrio viršininkui padavė skundą, tačiau jį atsisakyta priimti ir registruoti.

3. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog 2019 m. balandžio 27 d. dėl nežinomų priežasčių tėvams nebuvo leista perduoti jam sentikio kryžiuko. Dėl tokių neteisėtų Vilniaus PN darbuotojų veiksmų pareiškėjas 2019 m. gegužės 6 d. būrio viršininkui padavė skundą, tačiau viršininkas atsisakė jį priimti ir registruoti. Šis pažeidimas tęsiasi nuo 2019 m. balandžio 27 d., tokius veiksmus pareiškėjas vertino kaip draudimą išpažinti religiją.

4. Pasak pareiškėjo, dėl jam nežinomų priežasčių Vilniaus PN pareigūnas 2019 m. kovo 6 d. neleido jam nueiti pas Vilniaus PN Sveikatos priežiūros skyriaus slaugytoją V. S. Aplinkybė, kad tuo metu slaugytojos nebuvo procedūriniame kabinete, nereiškia, kad slaugytojos darbe nebuvo apskritai. Tokie Vilniaus PN darbuotojų neteisėti veiksmai pažeidė nustatytą tvarką, taip pat pareiškėjo teisę į konsultacijas su gydytojais.

5. Pareiškėjo teigimu, jo teisių pažeidimai rimti, truko ilgą laiką, sukėlė rimtas neigiamas pasekmes, todėl privalo būti įvertinti adekvačiai, o priteistas neturtinės žalos atlyginimas neturi žeminti ar įžeisti.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjui į trumpalaikį pasimatymą su kontaktu nebuvo leista įsinešti maisto produktų, nes jie nepriskiriami vaikų (kūdikių) maisto kategorijai. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog įstaigoje sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Taksofonai yra ryšio paslaugas teikiančios įmonės nuosavybė, UAB „CSC Telecom“ perdavė pataisos įstaigos administracijai specialias T+ korteles, kurios buvo individualiai išdalintos nuteistiesiems. Nuteistieji šias korteles pasipildo asmeninėse sąskaitose turimomis lėšomis bei turi galimybę skambinti telefonu. Nuteistųjų telefoniniai skambučiai fiksuojami specialioje elektroninėje apskaitos sistemoje. Kiekvienam paprastosios grupės nuteistajam nustatytas 10 dienų per mėnesį skambinimo limitas. Pareiškėjas buvo išnaudojęs jam skirtą limitą, todėl elektroninė sistema automatiškai blokavo pareiškėjo 2019 m. kovo 30 ir 31 d. bandymus paskambinti. Pareiškėjui priklausantis ilgalaikis pasimatymas buvo pakeistas į keturis skambučius, pareiškėjo skundo teiginiai šiuo aspektu nepagrįsti. Pareiškėjo minimas sentikių kryžiukas neįeina į teisės aktuose išvardintų daiktų sąrašą, todėl nebuvo priimtas. 2019 m. kovo 6 d. po pietų Sveikatos priežiūros skyriaus slaugytojos V. S. nebuvo procedūriniame kabinete, pareiškėjas konsultacijoje buvo 2019 m. kovo 7 d. Pareiškėjas įstaigoje laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės darė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimu atmetė pareiškėjo J. S. skundą.

9. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 94 straipsnio 1, 2 ir 8 dalimis, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 107 punktu bei Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 3-73 patvirtintos Į pasimatymą su nuteistuoju atvykusių asmenų daiktų ir drabužių patikrinimo tvarkos 7 punktu, darė išvadą, kad tiek nuteistiesiems, tiek į pasimatymus atvykusiems asmenims į pasimatymus draudžiama įsinešti bet kokius daiktus, leidžiama įsinešti tik vaikų (kūdikių) maistą, o limonadas, vaisiai, sausainiai ir šokoladas neatitinka kūdikių maisto kategorijos.

10. Vadovaudamasis BVK 73 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 102 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 124 punktu, įvertinęs pareiškėjo skambinimo 2019 m. kovo mėnesį duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad elektroninė sistema automatiškai blokavo pareiškėjo 2019 m. kovo 30 ir 31 d. bandymus paskambinti telefonu, kadangi pareiškėjas jau buvo išnaudojęs 10 dienų per mėnesį limitą.

11. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl ilgalaikio pasimatymo pakeitimo keturiais telefoniniais pokalbiais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjo 2019 m. liepos 2 d. prašymas buvo užregistruotas, ant jo yra Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojo 2019 m. liepos 3 d. viza „Leidžiu“, bei 1–ojo Saugumo valdymo skyriaus specialisto, atsakingo už skambučių suteikimą nuteistiesiems rašytinė viza, jog prašymas su rezoliuciniu sprendimu perduotas jam; pareiškėjo Nuteistojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos kortelėje yra įrašas, kad 2019 m. liepos 2 d. pareiškėjui priklausęs ilgalaikis pasimatymas pakeistas į 4 telefoninius skambučius. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas pakeisti ilgalaikį pasimatymą į keturis skambučius buvo tenkintas.

12. Remdamasis BVK 95 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 99 straipsnio 1 ir 6 dalimis, Taisyklių 83 ir 91 punktais, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisės aktuose yra nustatytas konkretus daiktų, kuriuos nuteistajam galima atsiųsti siuntiniu, laišku ar smulkiuoju paketu, sąrašas. Sentikių kryžiukas neįeina į teisės aktuose išvardintų daiktų sąrašą.

13. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 6 d. nebuvo nuvestas į konsultaciją pas Vilniaus PN Sveikatos priežiūros skyriaus slaugytoją V. S., nes jos nebuvo procedūriniame kabinete, tačiau pareiškėjas konsultacijoje pas sveikatos priežiūros skyriaus slaugytoją buvo 2019 m. kovo 7 d., o 2019 m. kovo 8 d. jį apžiūrėjo šeimos gydytoja, buvo skirtas gydymas, todėl pareiškėjo argumentus, kad jam buvo užkirstas kelias į konsultacijas, laikė nepagrįstais.

14. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė neturintis pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais įrodymais dėl pareiškėjo skundų registravimo.

III. 15. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai, nesivadovaudamas įstatymais, teisingumo ir protingumo kriterijais. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovui palankesnėmis aplinkybėmis, nors turėjo taikyti nuteistajam palankesnį precedentą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nesilaikė esminių Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų – 15 straipsnio, numatančio vienodos teismų praktikos formavimą; 56 straipsnio 6 dalies, numatančios, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; 78 straipsnio 1 dalies, numatančios, kad pirmosios instancijos teismas privalo ištirti įrodymus; 80 straipsnio 1 dalies, numatančios, kad teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus bei nustatant bylai reikšmingas aplinkybes; 86 straipsnio, apibrėžiančio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas, o pareiškėjo teiktas skundas patenkintas. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN buvo žeminamas jo orumas, pareiškėjas kentė nežmoniškas kančias, dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog neturtinė žala yra subjektyvūs asmens išgyvenimai, todėl tik pats asmuo gali įvertinti, ar jis patyrė neturtinę žalą.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Byloje ginčas kilo dėl 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui J. S. pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN.

20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, atsakovo atsikirtimus į skundą, kitus byloje surinktus įrodymus, nenustatė neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, todėl atmetė pareiškėjo skundą.

21. Pareiškėjas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybėmis, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, rėmėsi netinkama teismų praktika, nesivadovavo įstatymais. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

24. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė kurias nors bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kurių konkrečiai aplinkybių neištyrė ir neįvertino (ar netinkamai ištyrė) pirmosios instancijos teismas, kokias aplinkybes vertino neteisingai, kokius įstatymus ir kokias jų normas taikė neteisingai ar atvirkščiai – kurių įstatymo normų netaikė, nors privalėjo tai daryti. Todėl šie abstraktūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai laikytini subjektyvia gynybine pozicija, kuri nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadas laikyti nepagrįstomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą.

25. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė