2016-01-06 Nr. AB-495-3-61-3-03327-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-259-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03327-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–10), prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2015 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. (15/5-9)10K-28563; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. balandžio 29 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl duomenų iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo išbraukimo. Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu prašymą atmetė, remdamasis prielaida, jog jo atvykimo į Lietuvą tikslai yra galimai kiti, o ne vykdyti verslą. Šią prielaidą akivaizdžiai paneigia aplinkybės, jog pareiškėjas dar iki ginčijamo sprendimo priėmimo nuolat keliavo po įvairias šalis be jokių apribojimų. Pareiškėjo nuomone, 3 metų draudimas, užkertantis kelią vykti ir į kitas Šengeno valstybes yra neproporcingas jo teisių ribojimas, atsižvelgiant į tai, kad pateikdamas dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje jis nesiekė nurodyti jokių klaidingų duomenų ar pateikti tikrovės neatitinkančią informaciją, o situacija susidariusi dėl adresų, kuriais registruota daugiau juridinių asmenų ir daugiau gyventojų, buvo sąlygota netinkamų paslaugų suteikimo. Dėl to pareiškėjas jau ir taip patyrė neigiamas pasekmes, kai buvo priimtas sprendimas neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje, todėl dar ir 3 metų draudimo sankcijos pritaikymas, kuri apriboja pareiškėjo galimybes keliauti, turi ypač neigiamas pasekmes ir yra visiškai neproporcingas, suvaržantis pareiškėjo teises labiau nei būtina. Tokio draudimo neproporcingumą patvirtina ir tai, kad iki šiol pareiškėjas daugelį metų keliavo po įvairias pasaulio valstybes ir nebuvo padaręs jokių migracinių pažeidimų.

Atsakovas Migracijos departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 66–70).

Paaiškino, kad 2015 m. sausio 8 d. Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius priėmė sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-55, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d. ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas) 24 straipsnio 1 dalį iki 2018 m. sausio 8 d. Pareiškėjo atstovas 2015 m. balandžio 29 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui persvarstyti pareiškėjui taikomą draudimą ir išbraukti jį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir įvertinęs visas susijusias aplinkybes, 2015 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. (15/5-9) 10K-28563 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. 2015 m. birželio 1 d. sprendimas Nr. (15/5-9) 10K-28563 priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 2006 m. gruodžio 20 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio 1 dalimi, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Vertinimo tvarka).

Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus, o tai buvo nustatyta Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. (15/4-1) 31-1723 (00288) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui T. S.“, kuriame buvo konstatuota, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra ne realiai vykdyti teisėtą veiklą ir faktiškai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, o tik įteisinti savo buvimą, gaunant tam reikalingą asmens dokumentą.

Pareiškėjo pateikti ir Migracijos departamento surinkti duomenys patvirtina, kad jis neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, taip pat ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Nors pareiškėjas yra įmonės „Avagyan“ savininkas, duomenų apie šios įmonės realią veiklą ar planus nėra pateikta. Atsižvelgiant į Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti terminą (5 metai), ginčijamu sprendimu pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas (3 metai) vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka ir Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus, o aplinkybė, kad pareiškėjas dėl šio sprendimo galimai patirs neigiamas pasekmes, nėra pagrindas laikyti šį sprendimą neproporcingu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu (b. l. 146–150) pareiškėjo T. S. skundą tenkino: panaikino Migracijos departamento 2015 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 10K-28563.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais duomenimis, nustatė, kad Migracijos departamentas 2014 m. gruodžio 16 d. priėmė sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui T. S.“ Nr. (15/4-1)31-1723(00288) (b. l. 113–116). Atsakovas 2015 m. sausio 8 d. priėmė ir sprendimą „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui T. S. atvykti į Lietuvos Respubliką“ Nr. (15/5-9) 4U-55 (b. l. 120–121). Pareiškėjas 2015 m. balandžio 29 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui persvarstyti pareiškėjui taikomą draudimą ir išbraukti jį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (b. l. 127–131). Migracijos departamentas 2015 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. (15/5-9) 10K-28563 atmetė pareiškėjo prašymą (b. l. 132–134).

Teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 4 ir 5 dalimis, Taisyklių 16 ir 17 punktais, Vertinimo tvarkos 49 punktu. Įvertinęs prašymo ir byloje ginčijamo sprendimo turinį teismas pažymėjo, kad prašyme pareiškėjas teigė, jog taikomas draudimas atvykti yra neproporcingas, užkertantis jam galimybes keliauti ir tinkamai vykdyti savo verslo veiklą. Pareiškėjas nurodė, kad taikomos priemonės turi būti proporcingos ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia tikslams pasiekti. Ginčijamu sprendimu į šį pareiškėjo argumentą buvo atsakyta, kad draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus – užsieniečio šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, įvertintas sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, pagrindas. Sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-55 priimtas atlikus individualų aplinkybių, nurodytų sprendime Nr. (15/4-1) 31-1723 (00288), vertinimą, atsižvelgus į vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus. Atsakovas ginčijamame sprendime daro išvadą, kad sprendimas vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus, o tai, kad pareiškėjas dėl šio sprendimo galimai patirs neigiamas pasekmes nėra pagrindas laikyti šį sprendimą neproporcingu. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-55 turi įtakos tik užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes apribojimui, ir neriboja užsieniečio vykimo į kitas valstybes, be to šis sprendimas savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, pvz., pasitelkiant atstovus ar nuotoliniu būdu. Be to, ginčijamame sprendime nurodyta, kad jeigu kita Šengeno valstybė po konsultacijų su Lietuvos Respublika užsieniečiui išduoda leidimą gyventi arba jeigu šis jau turi vienos iš susitariančiųjų šalių išduotą galiojantį leidimą gyventi, įspėjimas dėl neįsileidimo centrinėje Šengeno informacinėje sistemoje atšaukiamas.

Atsižvelgiant į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, aiškinant Įstatymo 133 straipsnio ir Reglamento 24 straipsnio nuostatas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei Reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečio atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams (LVAT 2015 m. spalio 6 d. nutartis adm. byloje Nr. A-3061-858/2015).

Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Pareiškėjas teismui taip pat pateikė įvairių valstybių išduotų Šengeno zonos ir kitų valstybių vizų kopijas (b. l. 47–51, 80–81).

Migracijos departamentas teigia, kad ginčijamas sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje nepageidaujamas yra iš esmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje iš esmės nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti siekiamo tikslo, t. y. užkirsti kelią nelegaliai migracijai, nepakanka vien leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo, kodėl yra būtinos papildomos pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės. Šios aplinkybės nebuvo įvertintos ginčijamu sprendimu. Įvertinus, kad atsakovas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. (15/4-1) 31-1723 (00288) atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėjas, pasinaudodamas galimybe įgyti Lietuvos Respublikoje registruotą įmonę, ir tuo pagrindu pateikti prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi, siekė tik įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, laikytina, kad pareiškėjas šių tikslų neįgyvendino ir nelegalios migracijos rizika yra išnykusi. Kitų aplinkybių, sietinų su papildomų priemonių skyrimu, šiuo atveju draudimo atvykti nustatymu ir įtraukimu į sąrašą, byloje nenustatyta. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, aktualią teismų praktiką, konstatuoja, kad Migracijos departamento 2015 m. birželio 1 d. sprendimas Nr. (15/5-9) 10K-28563 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl naikintinas.

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašymo atlyginti išlaidas išsprendimas yra sąlygotas būtinumu asmeniui, kuris pretenduoja į tokių išlaidų atlyginimą, pateikti išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, o to nepadarius, prašymas paprastai paliekamas nenagrinėtu. Bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas byloje nepateiktas. Pažymėtina, kad pareiškėjas gali pasinaudoti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 1 dalyje numatyta teise teikti tinkamo turinio prašymą per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (LVAT 2015 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2561-552/2015).

III. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniu skundu (b. l. 152–157) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo T. S. skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir netinkamai taikė teisės aktų nuostatas.

2. Ginčo sprendimas buvo priimtas įvertinus tą aplinkybę, kad pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat buvo įvertinti pareiškėjo pateikti dokumentai, apklausos metu pateikti duomenys, pareiškėjo prašyme išbraukti jį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą, nacionalinio sąrašo nurodyti motyvai, jo ryšiai su Lietuvos Respublika, taip kiti kriterijai nustatyti Taisyklėse ir Vertinimo tvarkoje.

3. Atsakovas nesutinka su teismo teiginiu, kad pareiškėjas praeityje nėra pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje tvarkos, nes Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galioja ir nėra nuginčytas. Šiame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (neketino realiai vykdyti įmonės veiklos).

4. Pareiškėjo pateiktuose dokumentuose įmonės tikslai, veiklos pobūdis apibūdinti formaliai, abstrakčiai ir nekonkrečiai. Pateikti duomenys nepatvirtino įmonės veiklos realumo, įmonė nebuvo pasirašiusi jokių sutarčių, nepateikė jokių dokumentų, kad turi realias galimybes vykdyti veiklą. Pažymėtina, kad buvo vertinami visi turimi duomenys, taip pat ir Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2014 m. birželio 27 d. lydraštyje pateikta informacija apie pareiškėją.

5. Be to, nagrinėjamu atveju teismas turėjo vertinti tik pareiškėjo pateiktus įrodymus apie išduotas vizas į Šengeno šalis, o ne apie pareiškėjui išduotas vizas, skirtas kelionei į kitas, ne Šengeno erdvės, šalis.

6. Pareiškėjas (pagal paso duomenis) niekada nebuvo atvykęs į Lietuvą. Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo atvykimą į Lietuvą. Paskutinė viza jam išduota ne verslo, o turizmo tikslais 2013 metais. Taigi pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslas buvo ne darbas jam priklausančioje įmonėje „Avagyan“.

7. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų motyvų dėl jo išbraukimo iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą, nacionalinio sąrašo ir šių motyvų įvertinimo, kurį pateikė Migracijos departamentas, nevertino būtinybės pareiškėjui vykti į Lietuvos Respubliką arba kitas Šengeno erdvės valstybes.

8. Atsakovas nesutinka ir su teismo argumentu, kad byloje iš esmės nebuvo pateikta įrodymų, kodėl pasiekti siekiamo tikslo (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) nepakanka vien leidimo laikinai gyventi neišdavimo, kodėl yra būtinos papildomos reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės. Atsakovo teigimu, remiantis Taisyklių 2 punktu (minėto sąrašo paskirtis) ir įvertinus faktinių aplinkybių visumą, nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas išvadai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje nepageidaujamas – nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o tai patvirtina jo nesąžiningumą. Tik priėmus sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką (taip pat ir atsisakyti išbraukti jo duomenis iš sąrašo) pasiekiamas tikslas užkirtis kelią nesąžiningam, nepatikimam ir piktnaudžiaujančiam imigracijos taisyklėmis užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Šį teiginį atsakovas grindė taip pat ir LVAT administracinėje byloje Nr. A-3053-756/2015 išdėstyta pozicija, kad Migracijos departamento sprendimas, priimtas siekiant užkardyti galimai neteisėtą užsieniečio migraciją, nes jis nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir apsigyvenimą, nėra neproporcinga ar nepateisinama priemonė; aplinkybę, kad tam tikrais atvejais vien tik atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi nepakanka užkirsti kelią nelegaliai migracijai, patvirtina Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies formuluotė.

Atsakovas Migracijos departamentas 2006 m. sausio 4 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė pareiškimą „Dėl apeliacinio skundo atsisakymo“, kuriame nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu buvo panaikintas Migracijos departamento 2015 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-55 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui T. S. atvykti į Lietuvos Respubliką“ ir klausimas dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo buvo perduotas Migracijos departamentui nagrinėti iš naujo, todėl šioje administracinėje byloje nebeliko ginčo dalyko. Atsakovas pateikto apeliacinio skundo atsisako ir prašo bylą nutraukti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis procesas nutrauktinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnis suteikia teisę apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui jo atsisakyti iki baigiamųjų kalbų, ir tai yra pagrindas teismui nutraukti apeliacinį procesą (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Iš Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. sausio 4 d. pateikto atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimo „Dėl apeliacinio skundo atsisakymo“ matyti, jog atsakovas minėta įstatymo suteikta galimybe pasinaudojo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, atsakovui apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės yra aiškios. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė kitų reikšmingų aplinkybių, dėl kurių, nutraukus apeliacinį procesą, galėtų būti pažeistas viešasis interesas.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktas prašymas yra pagrindas apeliacinį procesą nutraukti (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsisakymą nuo apeliacinio skundo.

Apeliacinį procesą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo panaikinimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė