2016-06-21 Nr. AB-13009-3-61-3-03627-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-253-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06327-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. N. (S. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. N. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, pensijos priteisimo ir

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. N. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 11SP-2038 ir 2014 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 1D-5159(11) bei priteisti jam iš Lietuvos valstybės nuo 2014 m. balandžio 30 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1966 m. rugsėjo 24 d. iki 1989 m. vasario 18 d. jis tarnavo Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos vidaus reikalų sistemoje. 1989 m. vasario 18 d. dėl ligos buvo atleistas iš vidaus reikalų sistemos tarnybos ir jam buvo paskirta pareigūnų ir karių pensija už ištarnautus metus iki gyvos galvos. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis netarnavo vidaus reikalų sistemoje Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuo 1994 m. liepos 4 d. yra Rusijos pilietis, nors visą laiką gyvena Lietuvoje. Ministerijos Ginčijamu sprendimu pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas nuo 2014 m. gegužės 1 d. jam buvo nutrauktas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjimo. Pareiškėjas pabrėžė, kad dėl traumos ir ligos negalėjo stoti ir būti priimtas į tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje. Pareiškėjo manymu, paskirtos pensijos mokėjimo nutraukimas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti, nurodžiusi, kad pensijos mokėjimas pareiškėjui buvo nutrauktas, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalyje nustatytos būtinos sąlygos – būti Lietuvos Respublikos piliečiu. Tai, kad pareiškėjo tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti buvo apskaičiuotas laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, atsakovo manymu, nepaneigia fakto, kad pareiškėjas nėra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas nėra kada nors siekęs tapti Lietuvos Respublikos piliečiu. Priešingai, jis savo skunde nurodė, kad nuo 1994 m. liepos 4 d. yra Rusijos pilietis. Atsakovas pažymėjo, kad pareigūnų ir karių valstybines pensijas valstybė nustato ir moka kaip specialias pensijas už ypatingą tarnybą Lietuvos valstybei. Todėl šiuo atveju tokia didelė reikšmė teikiama pareiškėjo ir Lietuvos valstybės teisinio ryšio – Lietuvos Respublikos pilietybės – buvimo faktui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsnio 2 dalimi ir darė išvadą, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai, ir minėta pensija mokama tik tol, kol pensijos gavėjas pagal Įstatymą turi teisę gauti pensiją. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas patikslintame skunde pripažino, jog Lietuvos Respublikos pilietybės neturi, nuo 1994 m. liepos 4 d. yra Rusijos pilietis. Be to, pareiškėjas nurodė iki 1989 m. vasario 18 d. tarnavęs Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos vidaus reikalų sistemoje, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę į tarnybą vidaus reikalų sistemoje nestojo. Teismas sutiko su Ministerijos teiginiu, kad pareigūnų ir karių valstybines pensijas valstybė nustato ir moka kaip specialias pensijas už ypatingą tarnybą Lietuvos valstybei, todėl tokia didelė reikšmė teikiama pareiškėjo pilietybei. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad nuo 1989 m. vasario 18 d. jis tapo netinkamas vidaus tarnybai, teismo vertinimu, nėra reikšminga šiai bylai, kadangi asmuo, netarnavęs Lietuvos valstybei ir neturintis Lietuvos Respublikos pilietybės, neturi teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį ir 13 straipsnio 2 dalį.

Teismas darė išvadą, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Kadangi reikalavimas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo 2014 m. balandžio 30 d. neišmokėtą pensijos dalį yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti skundžiamus sprendimus, todėl atmetęs šiuos reikalavimus kaip nepagrįstus, teismas atmetė ir reikalavimą dėl pensijos priteisimo.

III. Pareiškėjas S. N. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – perduoti jo patikslintą skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nebuvo nagrinėti jo 2014 m. rugpjūčio 4 d. patikslintame skunde nurodyti argumentai, todėl buvo priimtas klaidingas teismo sprendimas. Pareiškėjas pabrėžia, kad dėl savo traumos ir ligos negalėjo stoti ar būti priimtas į tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje. Pareiškėjas pabrėžia, kad nuo teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją atsiradimo momento jis įgijo teisėtą lūkestį, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama. Pareiškėjo manymu, tai, kad jo tarnybos laikas, reikalingas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, buvo skaičiuojamas pagal teisės normas, galiojusias jo teisės gauti minėtą pensiją atsiradimo metu, šios jo teisės nepanaikino.

Pareiškėjas remiasi Įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 1 punktu, Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 6.1 punktu ir pažymi, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. jo tarnybos laikas kitų valstybių ginkluotose pajėgose nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šiol negalėtų būti įskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti, tačiau pareiškėjui nuo 1989 m. vasario 18 d. buvo paskirta pensija už tarnybą pagal Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos priimtus teisės aktus.

Pareiškėjas daro išvadą, kad yra teisinis pagrindas naikinti Ministerijos sprendimus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pagal Įstatymo 16 straipsnio 3 dalį yra skirtingai traktuojami Lietuvos Respublikos piliečiai (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėję asmenys ir jų palikuonys), paimti į tokią tarnybą Lietuvos Respublikos teritorijos okupacijos laikotarpiu (iki 1990 m. kovo 11 d.) ir Lietuvos Respublikos piliečiai (asmenys, pripažinti Lietuvos Respublikos piliečiais pagal 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktą arba 1991 m. gruodžio 5 d.

Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ar 2 punktą, taip pat 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punkte nurodyti asmenys, kurie priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo, ir šio straipsnio 3 punkte nurodyti asmenys, kurie tapo Lietuvos Respublikos piliečiais apsisprendę dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki jų paėmimo į karo tarnybą Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos ginkluotosiose pajėgose arba tokios tarnybos metu), priversti tęsti tokią tarnybą ar paimti į ją po 1990 m. kovo 11 dienos.

Pareiškėjo teigimu, nepriklausoma Lietuva perėmė visų piliečių mokamas pensijas ir todėl jas turi mokėti toliau ir neturi teisės reikalauti būti Lietuvos piliečiu.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovai pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, jog jis šiuo metu atitinka ar kodėl jo atžvilgiu neturėtų būti taikoma Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta būtina sąlyga gauti pareigūnų ir karių pensiją – būti Lietuvos Respublikos piliečiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo, kuriuo buvo nutrauktas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą mokėjimas pareiškėjui S. N., teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nurodęs, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai, o pareiškėjas nuo 1994 metų yra Rusijos Federacijos pilietis.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas išsako teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, neatsakė į jo patikslintame skunde nurodytus argumentus, neatsižvelgė į tai, kad jis neturėjo galimybės tarnauti Lietuvos Respublikai, o skundžiamas sprendimas pažeidžia jo turėtus teisėtus lūkesčius gauti pensiją už ištarnautą laiką.

Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui, kaip buvusiam TSRS VRM Vidaus kariuomenės valdybos 42-osios konvojaus divizijos 132-ojo konvojaus pulko kontrolieriui praporščikui, Lietuvos TSR vidaus reikalų ministro pavaduotojo 1989 m. kovo 10 d. potvarkiu nuo 1989 m. vasario 18 d. paskirta pensija už tarnybos metus (b. 1. 113-117). Pareiškėjui paskirtoji VRM pensija už tarnybos metus buvo mokama iki 1994 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai). Nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. pareiškėjui buvo mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri yra apibrėžiama nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusiuose Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme bei Lietuvos Respublikos pensijų įstatyme. Pareiškėjo pensijos byloje esančiuose atsakovo 2007 m. sausio 19 d., 2007 m. rugpjūčio 14 d., 2008 m. vasario 1 d. bei 2010 m. balandžio 6 d. sprendimuose nurodyta, kad pareiškėjui mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (ištarnautus metus) (b. 1. 76,79). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui 1994 metais buvo suteikta Rusijos Federacijos pilietybė, tačiau jis nuolat gyveno Lietuvoje ir jam buvo išduodami leidimai nuolat gyventi Lietuvoje, paskutinis kurių išduotas 2013 m. gruodžio 12 d. (b. 1. 28). Ministerijos kanclerė 2014 m. gegužės 27 d. priėmė sprendimą Nr. 11SP- 2038, kuriuo, vadovaudamasi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi bei 13 straipsnio 2 dalimi ir remdamasi Informatikos ir ryšių departamento prie VRM 2014 m. gegužės 22 d. pateiktu asmenų, neturinčių Lietuvos Respublikos pilietybės, sąrašu, nutraukė pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą nuo 2014 m. gegužės 1 d. (b. 1. 19).

Retrospektyviai vertinant teisės aktus, reguliavusius pareigūnų ir kerių pensijų skyrimą, pažymėtina, kad atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. liepos 17 d. priėmė nutarimą Nr. 281 „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus darbuotojų, pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo tvarkos", kurio 1.1 punkte buvo nustatyta, kokio dydžio pensijos skiriamos už ištarnautus metus išeinantiems į pensiją nuo 1991 m. liepos 1 d. įvairiems Lietuvos Respublikos pareigūnams ir kariams, kol bus priimtas ir įsigalios Lietuvos Respublikos prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus darbuotojų, pareigūnų ir karių pensijų įstatymas, o 2.2 punkte buvo nustatyta, kad pensijos, paskirtos iki 1991 m. liepos 1 d., paliekamos anksčiau paskirtų dydžių. Vėliau šis teisės aktas buvo pakoreguotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 490 „Dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo" 5 punktu, perskaičiuojant pagal atitinkamus koeficientus paskirtas už ištarnautus metus pensijas vidaus reikalų sistemos pensininkams priklausomai nuo jų atleidimo į pensiją (pensijos paskyrimo) datos. Po to Seimas 1994 m. gruodžio 13 d. priėmė Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą (2007 m. sausio 18 d. įstatymu Nr. X-1027 jo pavadinimas pakeistas į Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), kuris įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. Šiame įstatyme buvo nustatyta, kokiems asmenims skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, šių pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindai ir sąlygos, dydžiai.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2007 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X-1027 redakcija, galiojusi ginčijamo Ministerijos sprendimo priėmimo metu) nurodyta, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi šie Lietuvos Respublikos piliečiai: 1) Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai; 2) Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai; 3) profesinės karo tarnybos kariai; 4) Valstybės saugumo departamento sistemos, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai ir Vyriausybinių ryšių centro prie Krašto apsaugos ministerijos civiliai statutiniai valstybės tarnautojai; 5) prokuratūros pareigūnai; 6) Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnai; 7) muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostata, siejanti valstybinės pareigūnų ir karių pensiją su Lietuvos Respublikos pilietybe, nuo įstatymo priėmimo nesikeitė.

Taigi įstatymų leidėjas teisę gauti valstybinę pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo 1995 metų susiejo su dviem esminėmis sąlygomis : pensijos gavėjas turi būti Lietuvos Respublikos pilietis ir pensijos gavėjas turi būti tam tikrą laiką tarnavęs Įstatyme išvardintose pareigose.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas atitiko ir atitinka Įstatymo reikalavimus dėl pensijos gavėjų tarnybos pobūdžio vidaus reikalų sistemoje bei trukmės. Taip pat byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas nebuvo ir nėra Lietuvos Respublikos pilietis.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas buvo suabejojęs įstatymų leidėjo nustatytu valstybinių pareigūnų ir karių pensijų mokėjimo reglamentavimu, kai Įstatymu nuo 1995 m. sausio 1 d. nėra užtikrinamas pagrįstai ir teisėtai paskirtos iki 1991 m. liepos 1 d. pensijos už ištarnautus metus (už tarnybą) mokėjimas vidaus reikalų sistemos pensininkui, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau nuolat gyvena Lietuvoje bei negauna pensijos iš kitos valstybės. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr.KT15-S8/2016 grąžino prašymą ištirti abejones sukėlusių teisės aktų konstitucingumą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, nurodęs, jog nebuvo pateikta pakankamai teisinių argumentų, kodėl įstatymų leidėjas turėtų būti įpareigotas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų nustatyta teisė gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą vidaus reikalų sistemos pensininkams, nesantiems Lietuvos Respublikos piliečiais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr.KT15-S8/2016 pakartojo oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, kad Lietuvos Respublika neprisiėmė jokių įsipareigojimų asmenims, kurie nebuvo „pasirengę prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti“ po 1990 m. kovo 11 d., taip pat neprisiėmė įsipareigojimų išsaugoti socialines garantijas, įgytas tarnaujant SSRS vidaus reikalų sistemoje po 1990 m. kovo 11 d. (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimas); kad pilietybė yra nuolatinis politinis teisinis asmens ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų kylančiu tarpusavio pasitikėjimu, gynyba bei asmens ištikimybe atitinkamai valstybei ( inter alia Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 13 d., 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimai); kad pilietybė lemia asmens teisinį statusą, pilietybės turėjimas – tai prielaida turėti visas teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijoje ir įstatymuose, taip pat vykdyti nustatytas pareigas; pagal Konstituciją kai kurias teises turi tik piliečiai, tarp jų – teisę stoti į valstybės tarnybą ( Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis) (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai); kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas), kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ( inter alia Konstitucinio teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2012 m. vasario 6 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimai)

Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas, netapęs Lietuvos Respublikos piliečiu, neturėjo teisės gauti valstybinės pareigūnų ir karių pensijos, o atsakovas, pastebėjęs teisės aktų taikymo klaidą, privalėjo ją nustatyta tvarka ištaisyti. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. gegužės 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2458-525/2016 be kita ko, pažymėjo, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika suponuoja, kad pagal bendrąjį principą leidžiama atšaukti (neteisėtus) administracinius aktus, tačiau teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai reikalauja, kad neteisėtas aktas būtų panaikintas per protingą laikotarpį ir būtų atsižvelgta į tai, kiek suinteresuotas asmuo galėjo pasitikėti akto teisėtumu (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 4 d. sprendimo byloje Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-508/03, 68 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija taip pat patvirtina, kad teisėtumo reikalavimui iš esmės neprieštarauja situacija, kai kompetentingos valstybės institucijos turi teisę persvarstyti priimtą sprendimą, jei po šio sprendimo priėmimo atsiranda naujų įrodymų ar reikšmingų aplinkybių (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05). Nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimas buvo padarytas per gana trumpą laikotarpį nuo informacijos apie pareiškėjo pilietybę gavimo, iš pareiškėjo ginčijamu sprendimu nėra reikalaujama grąžinti iki tol gautą valstybinę pensiją.

Atsakant į kitus apeliacinio skundo argumentus, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą , konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas minėtų procesinių normų reikalavimus įvykdė tinkamai.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai įvertino susiklosčiusius ginčo teisinius santykius ir pritaikė jiems teisės aktus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Artūras Sutkevičius