2013-10-30 Nr. AB-7354-3-61-3-00170-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -1886/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00170-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 35.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2063-95/2013 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas) 2013 m. sausio 16 d. kreipėsi su pareiškimu (b. l. 1-3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) nedelsiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-825 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.12.08:2010 „Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašas“ (toliau – ir Aprašas) 9.1 punkto reikalavimus ir atlikti nuo 2011 m. sausio 1 d. iki šiol nepatikrintų kultūros paveldo statinių, įregistruotų Kultūros vertybių registre (pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2012 m. balandžio 26 d. raštu Nr. (11.13)2-1341 pateiktą Kultūros vertybių registre registruotų kultūros paveldo statinių, esančių Vilniaus m. sav. teritorijoje, sąrašą), naudojimo priežiūrą.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2011 metais neįvykdė Aprašo 9.1 punkte nustatytos pareigos – ne rečiau kaip vieną kartą per metus atlikti kultūros paveldo statinių, įregistruotų Kultūros vertybių registre, naudojimo priežiūrą. Apie teisės aktų pažeidimus Vyriausybės atstovas 2012 m. birželio 12 d. reikalavimu Nr. 1R-29 informavo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, reikalaudamas nedelsiant įgyvendinti Aprašo 9.1 punkto reikalavimus ir atlikti nuo 2011 m. sausio 1 d. iki šiol nepatikrintų statinių naudojimo priežiūrą. Vyriausybės atstovas, atsižvelgdamas į Administracijos 2012 m. liepos 3 d. rašte nurodytus motyvus, 2012 m. liepos 4 d. potvarkiu Nr. 1P-31 reikalavimo įvykdymo terminą pratęsė iki 2012 m. gruodžio 31 d., tačiau suėjus nustatytam terminui Vilniaus miesto savivaldybės administracija neinformavo Vyriausybės atstovo apie priimtą sprendimą. Prašymo pakartotinai pratęsti reikalavimo įvykdymo terminą nepateikė. Tvirtino, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika toks administravimo subjekto elgesys (sprendimo nepriėmimas nustatytu laiku) yra laikomas neveikimu. Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas tokiu atveju įpareigoja Vyriausybės atstovą kreiptis į teismą dėl savivaldybės administravimo subjekto neveikimo.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą (b. l. 53-54), kuriame prašė administracinę bylą nutraukti arba, nusprendus nagrinėti bylą iš esmės, pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Aprašo 7.2 punktas numato, jog gyvenamųjų namų ir kitų statinių (išskyrus išvardytus šio Aprašo 7.1 punkte) priežiūrą atlieka savivaldybių administracijos. Aprašo 9.1 punktas numato, jog ypatingų, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-813 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.06:2010 „Ypatingi statiniai“ (toliau – ir Reglamentas), ir daugiabučių gyvenamųjų namų, kurių aukštingumas iki 5 aukštų imtinai, priežiūra vietoje atliekama ne rečiau kaip vieną kartą per metus. Reglamento 5.5 punktas ypatingų statinių kategorijai priskiria kultūros paveldo statinius, įregistruotus Kultūros vertybių registre. Atsakovas pažymėjo, jog Apraše nėra reikalavimo sudaryti atskirą ypatingų statinių – kultūros objektų, įregistruotų Kultūros vertybių registre, sąrašą. Nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius sudaro visų statinių, kurių priežiūra turi būti atlikta, naudotojų sąrašą, jame neišskiriant kultūros objektų, įregistruotų Kultūros vertybių registre, naudotojų. Tvirtino, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. vasario 1 d. raštu A51-13151(3.3.2.3-EM4) „Dėl kultūros paveldo statinių naudojimo priežiūros“ Vyriausybės atstovas ir Kultūros paveldo departamentas informuoti, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento Būsto renovavimo skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio specialistai patikrino ypatingai reikšmingus kultūros paveldo objektus, įregistruotus Kultūros vertybių registre. Kartu su šiuo raštu minėtiems adresatams pateiktas iki 2012 m. gruodžio 31 d. patikrintų ypatingai reikšmingų kultūros paveldo objektų, įregistruotų Kultūros vertybių registre, sąrašas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 10 d. sprendimu (b. l. 98-102) Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą patenkino. Įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją nedelsiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-825 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.12.08:2010 „Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašas“ 9.1 punkto reikalavimus ir atlikti nuo 2011 m. sausio 1 d. iki šiol nepatikrintų kultūros paveldo statinių, įregistruotų Kultūros vertybių registre (pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2012 m. balandžio 26 d. raštu Nr. (11.13)2-1341 pateiktą Kultūros vertybių registre registruotų kultūros paveldo statinių, esančių Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, sąrašą), naudojimo priežiūrą.

Teismas nustatė, kad tik po to, kai Vyriausybės atstovas kreipėsi į teismą ir atsakovui buvo išsiųstas Vyriausybės atstovo prašymas atsiliepimui pateikti, atsakovas 2013 m. vasario 1 d. raštu Nr. A51-13151 (3.3.10.2-EM4) informavo pareiškėją apie tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos specialistai patikrino ir paruošė patikrintų ypatingai reikšmingų kultūros paveldo objektų sąrašą, kuriame pateikiama papildoma informacija apie gaisrinės saugos ir gaisro aptikimo, pranešimo apie jį bei gesinimo sistemas bei pateikė Vyriausybės atstovui statinių naudotojų sąrašą. Teismas nustatė, kad atsakovas patikrino ne visus objektus. Atsakovo teismui pateiktame sąraše yra nurodyti tik 306 patikrinti objektai, nors iš viso pagal Kultūros paveldo registre registruotų kultūros paveldo statinių, esančių Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, sąrašą šių objektų yra 844. Taigi darė išvadą, kad atsakovas nustatytu terminu neįvykdė reikalavimo patikrinti visus Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančius ypatingai reikšmingus kultūros paveldo objektus, įregistruotus Kultūros vertybių registre, todėl pareiškėjo prašymą tenkino.

Teismas vertino, kad atsakovo argumentai, jog jis neatsisakė vykdyti reikalavimo ir tam buvo sukurti specialiai du etatai, nėra reikšmingi. Teismas taip pat laikė nepagrįstu atsakovo teiginį, jog nebuvo Savivaldybių priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų kreiptis į teismą, kadangi atsakovas neatsisakė vykdyti reikalavimo. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju Vyriausybės atstovas, negavęs atsakovo atsakymo apie visišką reikalavimo įvykdymą nustatytu (pratęstu) terminu, pagrįstai įvertino, kad atsakovas iš esmės reikalavimą atsisako įvykdyti, todėl įgijo teisę Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl šio savivaldybės administravimo subjekto neveikimo. Teismas sprendė, kad atsakovo Vyriausybės atstovui pateikti paaiškinimai dėl reikalavimo vykdymo nelaikytini sprendimu, kuriuo įvykdytas pareiškėjo reikalavimas ar atsisakyta tokį reikalavimą įvykdyti. Pabrėžė, jog Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas vienareikšmiškai įpareigoja administravimo subjektą priimti tokį atsakymą, iš kurio būtų aišku, ar sutinkama visiškai įvykdyti reikalavimą, ar jį atsisakoma įvykdyti atitinkamų argumentų pagrindu. Nagrinėjamu atveju atsakovas pilnai neįvykdė pareiškėjo reikalavimo ir nepateikė jokių duomenų, ar planuoja jį visiškai įvykdyti, kada ketina reikalavimą įvykdyti bei neprašė papildomo termino jam įvykdyti. Tvirtino, jog konkretaus atsakymo vengimas, Vyriausybės atstovo reikalavimo įvykdymo atidėliojimas be objektyvių priežasčių, dviprasmiškų atsakymų pateikimas nesuderinami su gero administravimo, operatyvumo principais ir turi būti vertinami kaip atsisakymas vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą.

III. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 107-110), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad atsakovas vykdo Aprašo 9.1 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjas neturėjo teisės kreiptis į teismą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, kadangi nėra Administracijos atsisakymo vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą (4 str. 1 d. 4 p.), taip pat nėra atsakovo pasyvumo, sudarančio pagrindą manyti, kad šis atsisakė vykdyti pareiškėjo reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) panašiose bylose suformuotas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles. LVAT yra pažymėjęs, jog Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos taikomos situacijai, kai savivaldybės administravimo subjektas nesielgia taip, kaip jį įpareigojo elgtis įstatymas ar Vyriausybės sprendimas, t. y. nepaiso jam privalomai nustatyto elgesio modelio. Ginčas teisme turi būti sprendžiamas tik išimtiniais atvejais, kai tam yra realus pagrindas (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011). Atsakovo manymu, teismas turėjo įvertinti jo siekį bendradarbiauti ir nesudaryti prielaidų formaliam, betiksliam bylinėjimuisi, kuris pažeidžia protingumo principą. Atsakovo vertinimu, teismo išvada, jog Administracija nevykdo Aprašo 9.1 punkte įtvirtinto reikalavimo yra formali ir visiškai nepagrįsta. Teismo sprendimo motyvuojamoji dalis neatitinka įstatyme numatytų reikalavimų – joje nėra pakankamų ir aiškių argumentų, kodėl teismas atmetė ir visiškai nevertino atsakovo nurodytų argumentų ir motyvų ir kuo remdamasis padarė vienokią ar kitokią išvadą.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 115-117), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nesutinka su apelianto teiginiu, jog pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą tik tokiu atveju, jei yra gautas raštiškas savivaldybės administravimo subjekto atsisakymas vykdyti reikalavimą. Pareiškėjas remiasi LVAT praktika, suformuota 2006 m. gruodžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A180-2158/2006. Teigia, jog sutinkant su minėta atsakovo pozicija, galima tokia situacija, kad savivaldybės administravimo subjektui nevykdant reikalavimo ir nepateikiant neigiamo atsakymo, Vyriausybės atstovui bus užkirstas kelias kreiptis į teismą, o savivaldybės administravimo subjektui sudarytos sąlygos ir toliau neveikti. Tokiu būdu būtų paneigti savivaldybių priežiūros paskirtis ir tikslai. Teigia, jog remiantis LVAT praktika, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas vienareikšmiškai įpareigoja administravimo subjektą priimti tokį atsakymą, iš kurio būtų aišku, ar sutinkama vykdyti reikalavimą, ar atsisakoma. Konkretaus atsakymo vengimas, reikalavimo vykdymo atidėliojimas be objektyvių priežasčių, dviprasmiškų atsakymo pateikimas vertinami kaip atsisakymas vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą (LVAT 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3203/2011). Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas net neinformavo Vyriausybės atstovo apie sprendimą, kuris priimtas tik Administracijai gavus iš teismo Vyriausybės atstovo pareiškimą. Administracijos 2013 m. vasario 1 d. rašte nurodoma, jog buvo patikrinti tik ypatingai reikšmingi kultūros paveldo objektai ir sudarytas jų sąrašas, nors pareiškėjas buvo įpareigojęs atsakovą atlikti visų kultūros paveldo statinių, įregistruotų Kultūros vertybių registre, naudojimo priežiūrą. Atsakovas nenurodė, kad liko nepatikrintų objektų, ar, kad šių objektų priežiūra bus atliekama artimiausiu metu. Be to, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių Vyriausybės atstovo reikalavimo įvykdymą. Pareiškėjas pažymi, jog kultūros paveldo statinių, įregistruotų Kultūros vertybių registre, naudojimo priežiūra turi būti atliekama kasmet, o atsakovas šios savo pareigos nevykdė 2011 m., 2012 m. ir sistemingai nevykdo toliau. Teigia, jog nėra pagrindo vadovautis atsakovo nurodyta LVAT nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A858-293/2011, kadangi bylų faktinis ir teisinis pagrindas iš esmės skiriasi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl Vyriausybės atstovo reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją nedelsiant įgyvendinti Aprašo 9.1 punkto reikalavimus ir atlikti nuo 2011 m. sausio 1 d. iki šiol nepatikrintų kultūros paveldo statinių, įregistruotų Kultūros vertybių registre (pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2012 m. balandžio 26 d. raštu Nr. (11.13)2-1341 pateiktą Kultūros vertybių registre registruotų kultūros paveldo statinių, esančių Vilniaus m. sav. teritorijoje, sąrašą), naudojimo priežiūrą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, jog Vyriausybės atstovas neturėjo pagrindo kreiptis į teismą, kadangi Administracija vykdė jo reikalavimą.

Pirmosios instancijos teismas tokius atsakovo argumentus laikė nepagrįstais. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnis Vyriausybės atstovui suteikia teisę kreiptis į teismą ne tik tuomet, kai savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo reikalavimą, atsisako jį vykdyti ir tokią informaciją jam pateikia, bet ir tuo atveju, kai Vyriausybės atstovas per įstatymo nustatytą terminą negauna jokios informacijos apie pateikto rašytinio reikalavimo nevykdymą. Nustatęs, jog suėjus nustatytam terminui Vilniaus miesto savivaldybės administracija neinformavo Vyriausybės atstovo apie priimtą sprendimą, prašymo pakartotinai pratęsti reikalavimo įvykdymo terminą nepateikė ir iki sprendimo priėmimo dienos nebuvo įvykdžiusi reikalavimo patikrinti visus Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančius kultūros paveldo objektus, teismas sprendė, jog atsakovas nustatytu terminu neįvykdė Vyriausybės atstovo reikalavimo, todėl jo prašymą tenkino.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pagrįstą visapusišku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teisingu byloje surinktų įrodymų vertinimu, tinkamu teisės aiškinimu.

Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, jog nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjektas neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui pateikia rašytinį reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės sprendimą. Vyriausybės atstovo reikalavimą savivaldybės kolegialus administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai per savaitę nuo reikalavimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą įvykdyti reikalavimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs šios dalies 1 punkte nurodytą Vyriausybės atstovo reikalavimą, atsisako jį vykdyti) Vyriausybės atstovas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl šio savivaldybės administravimo subjekto neveikimo.

Aiškindamas paminėtą teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą suponuojama joje pateiktos nuostatos, kad savivaldybės administravimo subjektas „neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų“. Aiškindamas šią nuostatą lingvistiniu bei teleologiniu teisės aiškinimo metodais, LVAT pažymi, kad ji yra taikoma situacijai, kai savivaldybės administravimo subjektas nesielgia taip, kaip jį įpareigojo elgtis atitinkamas įstatymas ar Vyriausybės sprendimas (nutarimas), t. y. nepaiso jam privalomai nustatyto elgesio modelio (LVAT 2012 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1273/2012, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1271/2013).

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtinta savivaldybių administracijos pareiga atlikti statinių, išskyrus susisiekimo komunikacijų ir su jomis susijusių kitų inžinerinių statinių, taip pat hidrotechnikos statinių Baltijos jūroje ir vidaus vandens telkiniuose, naudojimo priežiūrą. Statinių naudojimo priežiūros atlikimo tvarką nustato Aplinkos ministerija (Statybos įstatymo 42 str. 6 d.).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-825 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.12.08:2010 „Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašas“ 9.1 punkte numatyta, kad savivaldybių administracijos ne rečiau kaip vieną kartą per metus, be kita ko, turi atlikti ypatingų statinių, kurių požymiai apibrėžti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-813 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.01.06:2010 „Ypatingi statiniai“ priežiūrą vietoje. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-813 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.06:2010 „Ypatingi statiniai“ 5.5 punkte numatyta, jog ypatingų statinių kategorijai priskiriami kultūros paveldo statiniai, įregistruoti Kultūros vertybių registre.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog Kultūros vertybių registre yra registruoti 844 kultūros paveldo statiniai (b. l. 8-36). Nustatyta, jog atsakovas 2011 m. buvo atlikęs tik 18 kultūros paveldo statinių, įregistruotų Kultūros vertybių registre, naudojimo prižiūrą (b. l. 41-50). Kultūros paveldo statinių, įregistruotų Kultūros vertybių registre, naudojimo prižiūra 2012 m. iš viso nebuvo atlikta. Atsižvelgiant į paminėtas teisės aktų nuostatas bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pareiškėjo atsakovui pareikšto reikalavimo nedelsiant įgyvendinti reikalavimus ir atlikti nuo 2011 m. sausio 1 d. iki šiol nepatikrintų kultūros paveldo statinių, įregistruotų Kultūros vertybių registre (pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2012 m. balandžio 26 d. raštu Nr. (11.13)2-1341 pateiktą Kultūros vertybių registre registruotų kultūros paveldo statinių, esančių Vilniaus m. sav. Teritorijoje, sąrašą), naudojimo priežiūrą, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, jog ir pats atsakovas neginčijo savo pareigos vykdyti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą reikalavimą atlikti šioje teisės normoje nurodytų statinių priežiūrą, taip pat vykdyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-825 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.12.08:2010 „Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašas“ 9.1 punkto reikalavimus.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovas 2012 m. liepos 3 d. raštu Nr. A51-4210(3.3.2.3-EM4) (b. l. 6) paprašė pareiškėjo pratęsti terminą jo reikalavimams įvykdyti iki 2013 m. sausio 31 d. Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 5 punktu, suteikiančiu jam teisę nustatyti kitą Vyriausybės atstovo nurodytų veiksmų įvykdymo terminą, jeigu gautas pagal kompetenciją savivaldybės administravimo subjekto motyvuotas prašymas šį terminą pratęsti, tenkino Administracijos prašymą iš dalies ir pratęsė terminą 2012 m. birželio 12 d. rašte Nr. 12-29 nurodytiems reikalavimams įvykdyti iki 2012 m. gruodžio 31 d. (b. l. 7).

Patikrinusi bylą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vyriausybės atstovo reikalavimas per jo nustatytą terminą nebuvo visiškai įvykdytas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovo kartu su atsiliepimu pateiktas 2013 m. vasario 1 d. raštas bei prie jo pridėtas patikrintų kultūros paveldo statinių sąrašas nepatvirtina, jog atsakovas įvykdė Vyriausybės atstovo reikalavimą visa apimtimi. Kaip jau minėta, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos duomenimis Kultūros vertybių registre yra įregistruoti 844 kultūros paveldo statiniai, o atsakovo pateiktas sąrašas patvirtina, jog buvo patikrinti tik 306 ypatingai reikšmingi kultūros paveldo statiniai (b. l. 59-91). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas prašė Vyriausybės atstovo dar kartą pratęsti reikalavimo įvykdymo terminą, teikė Vyriausybės atstovui informaciją apie reikalavimo vykdymą. Jokios informacijos apie vykdomą likusių nepatikrintų kultūros paveldo statinių naudojimo priežiūrą, ar atsisakymą ją vykdyti Administracija nėra pateikusi ir su apeliaciniu skundu. Nustačius, jog Vyriausybės atstovo 2012 m. birželio 12 d. reikalavimas Nr. 1R-29 per jo nustatytą terminą nebuvo įvykdytas visa apimtimi, darytina išvada, jog atsakovas iš dalies atsisakė vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino pareiškimą ir įpareigojo atsakovą nedelsiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-825 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.12.08:2010 „Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašas“ (toliau – ir Aprašas) 9.1 punkto reikalavimus ir atlikti nuo 2011 m. sausio 1 d. iki šiol nepatikrintų kultūros paveldo statinių, įregistruotų Kultūros vertybių registre (pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2012 m. balandžio 26 d. raštu Nr. (11.13)2-1341 pateiktą Kultūros vertybių registre registruotų kultūros paveldo statinių, esančių Vilniaus m. sav. teritorijoje, sąrašą), naudojimo priežiūrą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė