2017-04-12 Nr. AB-8307-3-63-3-00125-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1480-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00125-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 3 000 Eur turtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. liepos 3 d. buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Kamerose, kuriose buvo laikomas, kartu buvo nuo 3 iki 4 asmenų, todėl atėmus baldų užimamą plotą, vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto. Kamerų būklė bloga, jose drėgna, šalta, nuo lubų byrėjo tinkas, sanitariniai mazgai be durų ir užuolaidų. Dėl ploto trūkumo kameroje nuolat kildavo konfliktinės situacijos. Pareiškėjas dėl jo laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, garbės ir orumo pažeminimą. Klaipėdos AVPK neužtikrino tinkamų laikymo sąlygų, todėl patirtą neturtinę žalą vertina 3 000 Eur suma, kurią prašo priteisti iš atsakovo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2016 m. kovo 1 d. Pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu minimalus teisės aktuose nustatytas kameros plotas galėjo būti nežymiai pažeistas: nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 35, kurios plotas yra 16,13 kv. m, kurioje buvo laikomi 3 asmenys, vienam asmeniui, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto teko 4,97 kv. m ploto; nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 38, kurios plotas yra 15,89 kv. m, kurioje buvo laikomi 3 asmenys, vienam asmeniui, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto teko 4,9 kv. m ploto; nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 32, kurios plotas yra 20,14 kv. m, kurioje buvo laikomi 4 asmenys, vienam asmeniui, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto teko 4,74 kv. m ploto; nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4, kurios plotas yra 14,15 kv. m, kurioje buvo laikomi 3 asmenys, vienam asmeniui, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto teko 4,32 kv. m ploto.

Pažymėjo, kad ploto trūkumas buvo nežymus ir ne nuolat, be to, kamerose laikomi asmenys nuolat kviečiami pas ikiteisminio skyriaus pareigūnus, etapuojami į teismus, todėl kameroje laikomų asmenų skaičius nėra stabilus. Pareiškėjo laikymo sąlygos areštinės kamerose atitiko Higienos normos HN 37:2009 (toliau – ir HN 37:2009) reikalavimus. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo argumentai dėl apšvietimo neatitikimų yra susiję su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šie higienos normos reikalavimai netaikytini, o neatitikimai nelaikytini pažeidimais pagal HN 37:2009 2 punktą.

Kamerose įrengta mechaninė ventiliacija, taip pat jos vėdinamos per langus, pelėsių, drėgmės ar byrančio tinko kamerose nenustatyta, be to, įrengtas centrinis šildymas, oro temperatūra ir judrumas atitinka higienos normų reikalavimus, periodiškai atliekama kenkėjų ir graužikų kontrolė, kamerose įrengti sanitariniai mazgai, atskirti 120–130 cm aukščio pertvara nuo gyvenamosios patalpos, juose įrengta atskira oro šalinimo sistema, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, praustuvė, veidrodis, spintelė ar lentynėlė. Sanitariniai mazgai užtikrina asmenų privatumą ir sudaro sąlygas jais tinkamai naudotis.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus, HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nenustatė. Akcentuoja, kad pareiškėjas skundų dėl jo laikymo sąlygų nepateikė. Pažymi, jog pareiškėjas dėsto tik abstrakčius teiginius, neindividualizuoja patirtos neturtinės žalos, todėl teismui nustačius, kad kameroje vienam asmeniui tenkanti ploto norma buvo nežymiai pažeista, nagrinėjamu atveju kaip savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas taikytinas teisės pažeidimo pripažinimas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. nebuvo užtikrinti minimalaus ploto ir higienos normų reikalavimai. Teismas nagrinėjamu atveju nustatant areštinėje laikomam asmeniui tenkantį minimalų plotą vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Iš Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės viršininko 2016 m. kovo 18 d. tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-5186 nustatė, kad pareiškėjas areštinėje laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2016 m. kovo 1 d. atskirais laikotarpiais laikytas iš viso 72 paras, pažeidžiant nustatytą 5 kv. m minimalaus ploto reikalavimą (atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą) laikytas 36 paras. Konstatavo, kad nagrinėjamu atveju 2015 metais 36 paras buvo nežymiai pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Teismas nurodė, kad Higienos reikalavimus, taikomus policijos areštinėms, nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009), galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d., o ne pareiškėjo nurodyta HN 76:2010, reglamentavusi laisvės atėmimo vietų higienos normų reikalavimus.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginius dėl areštinės kamerų neatitikties higienos normoms paneigia byloje esantys įrodymai. Iš byloje pateikto Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akto Nr. K3-98 teismas nustatė, kad 2015 m. kovo 30 d. atliktas areštinės kamerų Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38 ir 39 patikrinimas ir jo metu nenustatyta oro temperatūros, oro judrumo, santykinės drėgmės reikalavimų neatitikimų. Dirbtinės apšvietos neatitikimai nevertinti kaip pažeidimas, nes jų pašalinimui reikalinga atlikti pastato rekonstrukcijos darbus. Patikrinimo akte taip pat konstatuota, jog visose kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, lovų čiužiniai nesuplyšę, švarūs, kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, kameros taip pat vėdinamos per atidaromus skaidraus stiklo langus, kameros ir jų įrenginiai švarūs, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti, atliekamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas, buitinių parazitų nepastebėta, dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją vykdo UAB „Kauno grūdai“, laikomi asmenys kartą per savaitę turi teisę nusiprausti duše pagal HN 37:2009 60 punkto reikalavimus, dušo patalpos sienos, grindys lygios, lengvai valomos, dezinfekuojamos, kamerose, dušinėje ant sienų ar lubų pelėsių nebuvo, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 2 d. atlikto patikrinimo ir 2015 m. spalio 8 d. surašyto patikrinimo akto Nr. K3-472 duomenys taip pat patvirtina, jog tikrintos areštinės kameros Nr. 14 ir 23 atitiko HN 37:2009 reikalavimus ir nepasitvirtino laikomų asmenų nusiskundimai, jog yra šalta, drėgna, nuo sienų ir lubų byra tinkas, yra pelėsis, čiužiniai pūva, išdraskytos rozetės, išdaužyta pertvara, skirianti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, nešvarūs langai ir pan. Nors pareiškėjas laikytas iš patikrintų kamerų kamerose Nr. 4, 5, 25, 35, 38 praėjus pusei metų nuo patikrinimo, tačiau teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad sąlygos kamerose galėjo iš esmės pasikeisti. Analogiški apšvietimo, santykinės oro drėgmės, judrumo, temperatūros reikalavimai, patalynės skalbimo, minkštojo inventoriaus ir patalpų dezinfekavimo reikalavimai įtvirtinti ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje HN 134:2015, todėl teismas vertino, kad nėra pagrindo konstatuoti sąlygų kamerose neatitikimą higienos normų reikalavimams.

Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, pažymėjo, kad pagal HN 37:2009 20 punktą, policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Iš atsakovo atsiliepimo ir nurodytų Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų matyti, jog kamerose laikantis šio reikalavimo ir yra įrengti sanitariniai mazgai, todėl pareiškėjas neturi teisės reikalauti išskirtinių sąlygų. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo netikėti atsakovo atstovo atsiliepime ir Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodytomis aplinkybėmis arba konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu turėtų būti taikomi kitokie sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimai nei nurodyti HN 37:2009.

Pareiškėjui skundžiantis privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimu pažymėjo, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką. Į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (Taisyklių 6 punktas).

Pagal Taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Teismas, remdamasis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika tokio pobūdžio bylose, nagrinėjamu atveju sprendė, kad sanitarinių mazgų kamerose įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nuo gyvenamosios paskirties ploto jie atskirti pertvaromis kaip reikalaujama pagal HN 37:2009 reikalavimus ir ginčo byloje dėl šios aplinkybės nekyla, tačiau vertino, kad sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto.

Šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Atsižvelgdamas į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengti taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti jais ir nepatirti nepatogumų.

Teismas, įvertinęs nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, pažeidimo trukmę – 36 paras su pertraukomis pareiškėjas laikytas areštinėje nežymiai pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą vienam asmeniui, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgdamas į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas būtų kreipęsis medicininės ar psichologinės pagalbos dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju įvertinus pažeidimo dėl minimalaus ploto (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) neužtikrinimo mastą ir trukmę, pareiškėjo galimai patirtus nepatogumus dėl jo negalėjimo privačiai naudotis tualetu, teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 300 Eur, todėl šią sumą priteisė iš atsakovo.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad sutinka, jog pareiškėjo teisė į kardomojo kalinimo sąlygas ginčijamu laikotarpiu buvo pažeista neužtikrinant minimalaus teisės aktuose nustatyto kameros ploto, tačiau su kitais teismo sprendimo argumentais nesutinka. Šiuo atveju pareiškėjas atsakovo sąskaita praturtėja, kadangi priteistas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius. Teismo sprendimas priimtas neišsamiai ir nevisapusiškai įvertinus byloje pateiktus įrodymus, nepasisakyta, ar dėl nustatytų pažeidimų buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teismas taip pat nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjo galimai patirti nepatogumai dėl jo privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu yra atsakovo neteisėtų veiksmų pasekmė.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad tam tikras areštinėje patalpintų asmenų privatumo apribojimas (sanitariniame mazge nesant pertvaros savo aukščiu siekiančios vidutinį žmogaus ūgį ir galimybę visiškai pasislėpti už durų ar užuolaidos) yra neišvengiama sulaikymo ir kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kiekvienam asmeniui, suabejojusiam dėl esamo privatumo naudojantis tualetu, nėra uždrausta tuo metu (esant tualete) panaudoti kameroje esantį audinį (širmą, užuolaidą 120-130 cm aukščio), galintį padidinti privatumo lygį ir taip išlaikant subalansuotą atsakovo teisių ir pareigų pusiausvyrą tarp pareigos užtikrinti saugų asmens buvimą areštinėje ir teisės vykdyti areštinėje esančio asmens elgesio kontrolę. Atsakovo teigimu, uždaro sanitarinio mazgo neįrengimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą, todėl tokio neįrengimas savaime nėra neteisėtas veiksmas. Mano, kad pareiškėjo patirtas nepatogumas dėl neturėjimo galimybės visiškai privačiai naudotis tualetu nesukėlė jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad kameros ploto neatitikimai yra labai nežymūs, truko neilgai, todėl negalėjo sukelti tokių papildomų nepatogumų, dėl to vertintini kaip mažareikšmiai, trumpalaikiai ir neintensyvūs, t. y. tokio pobūdžio, iš kurio negali būti kildinama neturtinė žala ir jos atlyginimas pinigais. Teismas taip pat nevertino, kad pareiškėjas jo buvimo areštinėje laikotarpiu nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo, objektyvių duomenų apie patirtą žalą pareiškėjas nepateikė. Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad areštinė yra 1862 m. statytame pastate, kuris įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, jos naudojimas ir tvarkymas yra reglamentuojamas įstatymų. Teismas neatsižvelgė į atsakovo atstovo turtinę padėtį, bendrą visuomenės gyvenimo lygį, pareiškėjo tikslą, kadangi jis iki patekimo į areštinę jau buvo teistas, o darydamas nusikalstamas veikas turėjo suvokti, kad jo laisvė bus apribota ir dėl to jis patirs nemalonių išgyvenimų. Priteistas neturtinės žalos atlyginimas diskriminuoja asmenis, kurie nedaro nusikalstamų veikų, sąžiningai dirba ir moka mokesčius valstybei. Šiuo atveju pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais yra neteisingas atsižvelgiant į neteisėtų veiksmų apimtį, mastą ir trukmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Klaipėdos apskrities policijos komisariato veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų laikymo areštinėje sąlygų, laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 30 d., priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti jam 3 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 30 d., kuomet buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas bei teisės aktuose nustatyti higienos reikalavimai.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino dalyje ir nustatęs, kad pareiškėjui 36 paras areštinėje nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas bei privatumas naudojantis sanitariniu įrenginiu, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo skundo teiginius, susijusius su higienos reikalavimų pažeidimais (kameros būkle, drėgme, temperatūra), vertino kaip nepagrįstus.

Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kurioje pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimais pinigais ir teigia, kad šiuo atveju pakankama satisfakcija yra pažeidimo pripažinimas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginio pinigais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami.

Atsakydama į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktuose jų įrengimui nustatytus reikalavimus, tačiau tai neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais. Bylos duomenys vienareikšmiškai nepatvirtina, kad pareiškėjas, naudodamasis sanitariniais įrenginiais, kurie atitverti nuo likusios kameros ploto 120–130 cm aukščio sienelėmis ir nėra uždari, nepatyrė nepatogumų ir nebuvo pažeistas jo orumas. Atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjui nėra uždrausta naudojantis sanitariniais įrenginiais, panaudoti kameroje esantį audinį, galintį užtikrinti pareiškėjo privatumo lygį, yra nepagrįsti ir atmestini, kadangi atsakovas šiems teiginiams patvirtinti nepateikė jokių įrodymų.

Dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Nagrinėjamu atveju, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, o nustatydamas neturtinės žalos dydį, be kita ko, atsižvelgė į žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, į tai, kokioje įstaigoje yra laikomas pareiškėjas, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų analogiškose bylose priteistą neturtinės žalos dydį, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, į pažeidimų trukmę ir į tai, kad ploto norma pažeista nežymiai, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi medicininės ar psichologinės pagalbos dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų bei nėra duomenų apie tai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo garbę ir orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti ir atmestini. Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai taip pat nesuteikia pagrindo byloje pateiktus įrodymus vertinti kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palanku atsakovui, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas byloje pateiktą medžiagą įvertino neobjektyviai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovas neįrodė, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 300 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė