2021-11-03 Nr. AB-23256-3-62-3-01215-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-810-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01215-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2020 m. sausio 16 d. kreipėsi į Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) administraciją su prašymu perkelti jį į lengvąją grupę. Kauno TI, atsakydamas pareiškėjui, vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 4 straipsnio ir 12 straipsnio 1 dalies nuostata ir pažymėjo, jog minėtas teisės aktas nenumato suimtųjų suskirstymo į grupes. Pareiškėjas 2020 m. kovo 23 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas). Kalėjimų departamentas konstatavo, kad Kauno TI atsakė tiksliai taip, kaip suformuluota teisės aktais, galiojantys teisės aktai nenumato suimtųjų skirstymo į grupes, atitinkamoms grupėms, numatytoms Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) yra priskiriami tik laisvės atėmimo bausme nuteisti asmenys.

3. Pareiškėjas teigė, kad patiria nežmonišką elgesį, orumo pažeminimą, tiesioginį diskriminacinį požiūrį į jį, nes jam yra nepagrįstai pabloginamos suėmimo laikymo sąlygos kitų pataisos įstaigose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų atžvilgiu. Nuteistieji turi teisę ir galimybę būti paskirti į lengvąją grupę, kurios statusas suteikia galimybę turėti didesnes laisves ir teises numatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 „Dėl pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Taisyklės), t. y. lengvosios grupės nuteistieji turi kitokį saugumo režimą, turi teisę turėti kitokius daiktus, kurie suteikia akivaizdžiai geresnę gyvenimo kokybę ir kitokį maistą. Minėtos grupės asmenys gali įsigyti kitokius produktus, turi platesnį jų asortimento pasirinkimą, dėl ko išlaiko geresnę sveikatą. Iš pareiškėjo minėta teisė yra atimta, jis negali nusipirkti geresnio maisto, nes jam nesuteikta galimybė, būti paskirtam į lengvąją grupę, todėl jo sveikata yra akivaizdžiai prastesnės būklės. Pareiškėjui atsakovo atstovas nesuteikia tokių gerų sąlygų, kurios prilygtų lengvajai grupei priskirtų asmenų sąlygoms, todėl laikytina, kad atsakovo atstovas tiesiogiai pareiškėją diskriminuoja, sąmoningai suteikia blogesnes laikymo sąlygas ir suteikia teisę įsigyti riboto asortimento maistą, tuo darydamas jam tiesioginę sveikatos ir psichologinę žalą.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad minėtu draudimu jam yra atimta galimybė ir teisė įsigyti kiaušinių, šaldytų kulinarinių gaminių, miltų, natūralaus medaus, uogienės, skrudintuvą arba sumuštinių keptuvę, kompiuterių žaidimų aparatą, tuo tarpu, kaliniams paskirtiems į lengvąją grupę, minėtą teisė suteikta. Todėl yra nepagrįstai pažeista pareiškėjo kaip vartotojo teisė įsigyti minėtus produktus ir daiktus, jis yra diskriminuojamas. Atsakovas nesuteikdamas teisės būti paskirtam į lengvąją grupę, tuo pačiu nepagrįstai apribodamas jo laisves ir teises, lengvajai grupei priklausančių kalinių atžvilgiu, sukelia neigiamus padarinius pareiškėjui, nežmoniškas suėmimo laikymo sąlygas, orumo ir garbės pažeminimą, nepatogumus.

5. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo atstovas nesuteikia jokio užimtumo, t. y. pareiškėjas mažoje daugiavietėje kameroje praleidžia 23 valandas per parą ir jam be jokio pagrindo neleidžiama pagerinti savo padėtį ir nebūti diskriminuojamam kitų kalinamųjų atžvilgiu. Kauno TI nepakankamai sudaro sąlygas suimtiesiems kaip įmanoma daugiau laiko praleisti už kamerų ribų: pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, užsiimti kolektyvine veikla – mokytis, sportuoti, dalyvauti įvairiose programose, žiūrėti filmus ir pan.

6. Pareiškėjas teigė, kad kildina neturtinės žalos atsiradimą diskriminacijos prasme kitų kalinamųjų atžvilgiu, kurie turi teisę būti paskirstyti į atitinkamas grupes, esančių labai panašioje situacijoje ir padėtyje, jiems yra suteikta teisė pagerinti savo bausmės atlikimo gyvenimo sąlygas ir geriau maitintis, tokiu būdu išlaikant geresnę sveikatą, turėti efektyvesnį ir turiningesnį užimtumo laiką, didesnes laisves negu pareiškėjas. Kiti kalinamieji turi galimybę kaip vartotojai rinktis didesnio prekių asortimento sąraše, ko negali pareiškėjas, nes jam yra uždrausta įsigyti tas pačias prekes ir net teoriškai jis jų negali turėti, nors pagal savo teisinę padėtį yra tokioje pat padėtyje. Pareiškėjas aprašomoje situacijoje patiria nežmoniškas suėmimo laikymo sąlygas, orumo pažeminimą, blogesnį maitinimą, apribota pasirinkimo teisė, aiškiai juntamas menkinimo svertas, psichologinis spaudimas. Pareiškėjas reikalavo priteisti neturtinės žalos kompensaciją.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Kauno TI nurodė, kad SVĮ 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kokie asmenys yra laikomi suimtaisiais ar jiems prilyginami, o to paties straipsnio 3 dalyje – nuteistaisiais, kuriems pagal SVĮ 12 straipsnio 4 dalį taikomos BVK nuostatos. BVK 72, 78, 84 straipsniuose nurodyta, kad į grupes (paprastąją, lengvąją, drausmės) skirstomi tik laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji. Pareiškėjas Kauno TI laikomas nuo 2019 m. spalio 14 d. iki šios dienos. Pareiškėjui buvimo Kauno TI metu suteiktas suimtojo statutas. Nei SVĮ, nei BVK nenumato suimtųjų skirstymo į grupes. Pareiškėjas nenurodė kokį teisės aktą, vykdydamas jo suėmimą, pažeidė Kauno TI. Pareiškėjas taip pat neneigė, jog apsipirkti parduotuvėje gali, tačiau nurodo, kad teisės aktais jam (kaip suimtajam) uždrausta įsigyti tam tikras prekes.

9. Kauno TI pažymėjo, kad Taisyklių 25 punkte nurodyta, kad suimtiesiems leidžiama įsigyti ir turėti tardymo izoliatoriuje (pataisos įstaigoje) Taisyklių 20.1.1-20.1.10, 20.1.12, 20.1.17, 20.2.1-20.2.5, 20.3.1-20.3.13, 20.4.1-20.4.7 ir 20.5 punktuose nurodytų asmeninių daiktų. Suimtieji laikomi kamerose, kuriose nėra įrengtų virtuvių, todėl atsižvelgiant į tai, Taisyklės nesuteikia teisės suimtiesiems įsigyti maisto produktų, kurie, prieš juos vartojant, reikalauja papildomo apdorojimo. Nepaisant to, suimtiesiems suteikiama teisė įsigyti gausybę kitų maisto produktų, vaisių, daržovių, sulčių, duonos, pieno produktų ir t. t.

10. Kauno TI teigė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta pakankama judėjimo laisvė su gausia veiklos už kameros ribų pasirinkimo laisve. Kauno TI vykdomos laisvalaikio užimtumo už kameros ribų programos, pagal kurias galima lankyti biblioteką, naudotis kompiuterių klase, išeiti į krepšinio aikštelę, įsitraukti į darbą įstaigoje. Suimtieji išvedami į pasivaikščiojimus gryname ore (1 val.), o taip pat jiems suteikiama galimybė pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, skambinti, naudotis medikų, psichologų, socialinių darbuotojų paslaugomis. Laisvalaikio programos yra savanoriškos, todėl, pareiškėjui nepareiškus noro jose dalyvauti, Kauno TI neturi teisės įpareigoti pareiškėją užsiimti minėtomis veiklomis.

11. Kauno TI atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas konkrečių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, kaip ir pažeidimų nekonkretizavo, jų nedetalizavo, konkrečiai ir aiškiai neapibūdino. Kilusias neigiamas pasekmes pareiškėjas aprašė abstrakčiai, deklaratyviai, jų nedetalizuodamas, todėl jo teiginiai vertintini kritiškai. Kauno TI veiksmai buvo teisėti bei pagrįsti teisės aktų nuostatomis, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestas.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjo A. O. skundą atmetė.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtiną žalą kildina iš to, jog Kauno TI netenkino jo 2020 m. sausio 16 d. prašymo perkelti į lengvąją grupę ir dėl to pareiškėjas kaip suimtasis buvo diskriminuojamas pataisos įstaigose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų atžvilgiu, kadangi lengvosios grupės nuteistieji turi didesnes laisves ir teises numatytas Taisyklėse – kitokį saugumo rėžimą, gali turėti geresnę gyvenimo kokybę suteikiančius daiktus, pirkti platesnio asortimento maisto produktus.

14. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi SVĮ nuostatomis (12 str. 1 d.), BVK nuostatomis (72 str., 78 str., 84 str.) ir padarė išvadą, kad iš nurodyto teisino reglamentavimo matyti, jog BVK yra įtvirtintas tik nuteistųjų skirstymas į grupes (lengvajai grupei gali būti priskirti pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji), o suimtųjų skirstymo į grupes nei BVK, nei SVĮ nenumato.

15. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad jis buvo diskriminuojamas, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika ir nurodė, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog jam turėjo būti sudarytos tokios pat sąlygos kaip ir nuteistiesiems nepagrįsti, nes pareiškėjas priskirtinas kitą teisinį statusą nei nuteistieji turintiems asmenims, suimtųjų teisinės padėties ypatumus reglamentuojančiame SVĮ nėra įtvirtintas suimtųjų skirstymas į grupes, todėl Kauno TI administracija neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir paskirti suimtojo statusą turintį pareiškėją į lengvąją grupę.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, jog jo galimybės įsigyti ir turėti Taisyklių 25 punkte numatytus daiktus ir maisto produktus buvo apribotos, todėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų teismas nenustatė.

17. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nebuvo suteiktas užimtumas, teismas apžvelgė SVĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat įvertino bylos medžiagą (Suimtųjų (nuteistųjų) išvedimo į krepšinio aikštelę tvarkos aprašą; Naudojimosi biblioteka aprašą; Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi ribota interneto prieiga tvarkos aprašą; Suimtųjų įtraukimo į darbą Kauno TI aprašą). Teismas padarė išvadą, kad Kauno TI suimtieji turi galimybę sportuoti krepšinio aikštelėje, naudotis biblioteka, naudotis ribota interneto prieiga, dalyvauti darbinėje veikloje. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs prašymus, kad jam būtų leista pasinaudoti galimybe užsiimti kokia nors Kauno TI numatyta veikla, pareiškėjas skunde nenurodė, kokia konkrečiai užimtumo priemone norėjo pasinaudoti ir jam nebuvo sudaryta tokia galimybė. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl užimtumo nebuvimo atmetė.

18. Teismas konstatavo, kad, nenustačius Kauno TI pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 19. Pareiškėjas A. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

20. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė skundo dalyką, nesiėmė atitinkamų veiksmų poįstatyminio teisės akto prieštaravimus pagrindiniams įstatymams pašalinti ir nepagrįstai skundą atmetė, pirmosios instancijos teismas neįsigilino ir nedetalizavo pareiškėjo skundo, neišsprendė pareiškėjo iškelto ginčo, jį diskriminuojant kitų sulaikytųjų atžvilgiu.

21. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė poįstatyminio teisės akto prieštaravimų SVĮ ir BVK, nes būtent naujai patvirtintos Taisyklės, nustatančios leidžiamų daiktų sąrašą, įstatymu sulaikytus asmenis, pradėjo skirstyti juos į vienas kitą diskriminuojančias grupes.

22. Pareiškėjas nurodo, kad iki Taisyklių leidžiamų daiktų sąrašo patvirtinimo, kuris pagal materialinių vertybių rūšis suimtuosius ir nuteistuosius, bendrai baudžiamosios teisės pažeidėjus, suskirstė į dar vienus pogrupius, nevienodai suteikė teisę naudotis teisės pažeidėjui tomis pačiomis materialinėmis gėrybėmis, esant skirtingose teisingumo vykdymo priemonės etapuose, dėl ko ir atsirado diskriminacijos požymiai vieni kitų atžvilgiu. Pareiškėjas, būdamas suimtas, neturi galimybių net teoriškai, įsigyti prekių ir maisto produktų, kuriuos gali įsigyti į lengvąją grupę paskirti asmenys.

23. Pareiškėjas akcentuoja, kad, net ir atitikdamas visus kriterijus paskyrimui į lengvąją grupę, jis neturi galimybės įsigyti Taisyklių 20.1.11, 20.1.13–20.1.16, 20.4.8–20.4.9 punktuose nustatytas prekes ir maisto produktus, todėl suponuojama, jog yra pažeidžiamas principas, draudžiantis kam nors teikti privilegijų arba daryti apribojimus dėl kokių nors aplinkybių bei žmogaus asmeninių savybių, socialinės bei turtinės padėties. Šiame kontekste asmens statusas negali būti reikšminga aplinkybė, suteikiant privilegijuotas teises teisės pažeidėjams pareiškėjo atžvilgiu, kurių pastarasis nei teoriškai, nei praktiškai negali įgyti.

24. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas turėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir patikrinti, ar Taisyklėse nurodytas Leidžiamų daiktų sąrašas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam asmenų lygybės principui.

25. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas užtikrino pareiškėjo užimtumą. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas privalėjo sudaryti lankomumo grafiką. Pareiškėjas nurodo, kad negali būti reikalaujama iš jo teikti prašymus, jog jam būtų suteikta teisė nebūti kankinamam ir leisti užsiimti veikla už kameros ribų.

26. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Atsakovo atstovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje esančius įrodymus ir šių įrodymų visumą, atsakė į visus pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų pareiškėjo naudai, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą remdamasis formuojama teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui A. O. Lietuvos valstybės už kalinimą Kauno TI teisės aktų neatitinkančios sąlygomis nuo 2020 m. sausio 16 d. (visą pareiškėjo suėmimo laikotarpį).

31. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad, nenustačius Kauno TI pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, pareiškėjo skundą atmetė.

32. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad naujai patvirtintos Taisyklės, nustatančios leidžiamų daiktų sąrašą, sulaikytus asmenis pradėjo skirstyti į viena kitą diskriminuojančias grupes. Taip pat pareiškėjas akcentuoja, kad jam nebuvo tinkamai užtikrintas užimtumas.

33. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš esmės iš to, kad jis nebuvo perkeltas į lengvąją grupę, buvo diskriminuojamas kitų kalinamųjų atžvilgiu, kurie turi teisę būti paskirstyti į atitinkamas grupes, esančių labai panašioje situacijoje ir padėtyje, jiems yra suteikta teisė pagerinti savo bausmės atlikimo gyvenimo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš teisinio reguliavimo, nustatančio, kad nuteistieji gali būti skirstomi į skirtingas grupes – paprastąją, lengvąją ir drausmės (BVK 72 str., 78 str., 84 str.), o suimtieji į tokias grupes neskirstomi.

35. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 16 d. kreipėsi į Kauno TI administraciją su prašymu perkelti jį į lengvąją grupę. Atsakydamas į šį prašymą, Kauno TI 2020 m. kovo 18 d. raštu Nr. 49-102 „Dėl lengvosios grupės“ informavo pareiškėją, kad pareiškėjui Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 3 (trims) mėnesiams. Vadovaudamasis SVĮ nuostatomis (4 str. 1 d., 12 str. 1 d.) ir BVK nuostatomis (72, 78, 84 str.), Kauno TI pažymėjo, kad nėra teisės normų, kuriose reglamentuota, jog suimtieji yra skirstomi į grupes. Atsižvelgęs į tai, Kauno TI pareiškėjo prašymą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Kauno TI raštu, su skundu kreipėsi į Departamentą. Departamentas 2020 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 2S-1356 „Dėl skundo nagrinėjimo“ nurodė, kad Kauno TI pagrįstai atsisakė pareiškėja priskirti lengvajai grupei, nes teisės aktai suimtiesiems tokios galimybės nenumato.

36. BVK 72 straipsnis nustato, kad laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Pagal BVK 78 straipsnį laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nepilnamečiai nuteistieji suskirstomi į paprastąją ir lengvąją grupes. BVK 84 straipsnyje nustatyta, kad nuteistieji kalėjimuose suskirstomi į paprastąją ir drausmės grupes.

37. SVĮ 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad suėmimas vykdomas pagal tuo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. SVĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems teismo nuosprendžiai neįsiteisėjo, laikomi suimtaisiais.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą, pažymi, kad tiek Kauno TI, tiek Departamentas veikė pagal galiojantį teisinį reguliavimą, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad teisinis reguliavimas, nustatantis, jog nuteistieji yra skirstomi į grupes, o suimtiesiems tokia galimybė nėra numatyta, yra diskriminacinis, teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime yra išaiškinęs, kad diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo.

Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, atskiroms subjektų grupėms įstatymu galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Šis principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.

Lygybės principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr. Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimą, 2012 m. birželio 29 d. nutarimą, 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą ir kt.). Taigi, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą.

Diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d., 2014 m. liepos 3 d. nutarimus).

Teisėjų kolegijos vertinimu, skirtingą teisinį statusą turintiems asmenims (suimtiesiems ir nuteistiesiems) pagrįstai yra taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam turėjo būti sudarytos tokios pat sąlygos kaip ir nuteistiesiems, nepripažintini pagrįstais. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų vertinamas kitaip negu kiti suimtieji.

39. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad jam nebuvo tinkamai užtikrintas užimtumas, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal SVĮ 42 straipsnio 1 dalį socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija. Pažymėtina, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, kad nesudaromos sąlygos kaip įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų – pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, užsiimti kolektyvine veikla – mokytis, sportuoti, dalyvauti įvairiose programose, žiūrėti filmus, o apeliaciniame skunde teigia, kad nežinojo apie galimybę užsiimti nurodyta veikla. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prieštaringus pareiškėjo teiginius, taip pat įvertinusi bylos medžiagą (b. l. 31–39), iš kurios matyti kad Kauno TI suimtieji turi galimybę sportuoti krepšinio aikštelėje, naudotis biblioteka, naudotis ribota interneto prieiga, dalyvauti darbinėje veikloje, daro išvadą, kad pareiškėjui buvo sudarytos tinkamos galimybės dalyvauti užimtumo veikloje. Pareiškėjo argumentai, kad Kauno TI administracija turėjo aiškintis kodėl pareiškėjas nedalyvauja veikloje yra nepagrįsti, nes, kaip teisingai nurodė atsakovo atstovas, dalyvavimas nurodytoje veikloje yra savanoriškas.

40. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, konstatuotina, kad nėra visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. O. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė