2019-04-30 Nr. AB-10339-3-61-3-02975-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3922-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02975-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. P., A. S., S. S. (S. S.), I. S. (I. S.) ir V. S. (įstatyminiai atstovai S. S. ir A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. P., A. S., S. S., I. S. ir V. S. (įstatyminiai atstovai S. S. ir A. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai V. P., A. S., S. S., I. S. ir V. S. (įstatyminiai atstovai S. S. ir A. S.) (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. (15-6-9) 12PR-133 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir įpareigoti Migracijos departamentą V. P. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš naujo; 2) panaikinti Migracijos departamento 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (15/6-9) 12PR-135 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir įpareigoti atsakovą S. S., A. S., I. S. ir V. S. prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad yra šeima, (duomenys neskelbtini) piliečiai. Prašydami suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai yra persekiojami ir bijo dėl savo saugumo po to, kai tėvas S. S. po pokalbio su savo vaikystės pažįstamu, politiniu veikėju D. J. (D. J.), (duomenys neskelbtini), sulaukė grasinimų, buvo mušamas (duomenys neskelbtini), bauginamas ir persekiojamas. S. S. buvo (duomenys neskelbtini). Grasinimų, bauginimų ir persekiojimų sulaukė ir kiti šeimos nariai, S. S. nebūnant (duomenys neskelbtini), grasinimai ir spaudimas jo šeimos nariams tik padidėjo.

Pažymėjo, kad grėsmė V. P. sveikatai ir gyvybei neatsiejama nuo grėsmės jos tėvui S. S.. Pareiškėjai pažymėjo, jog S. S. ne tik išdėstė aplinkybes, bet ir pateikė (duomenys neskelbtini), kuris jam buvo įteiktas. S. S. apklausoje Migracijos departamente aiškiai papasakojo visas aplinkybes, nurodė, kur ir kada buvo kviečiamas, kur yra (duomenys neskelbtini), kaip atrodė koridorius ir kabinetas, kur buvo sumuštas, taip pat, kaip atsidūrė name. Pareiškėjai pažymėjo, kad skundžiamuose sprendimuose neužsimenama apie pareiškėjų (duomenys neskelbtini), nors būtent dėl (duomenys neskelbtini) S. S. (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjai apklausos metu taip pat nurodė, jog dėl to, kad kalba (duomenys neskelbtini) kalba, požiūris į juos (duomenys neskelbtini) buvo neigiamas, kartais jautėsi diskriminuojami. Skunde pareiškėjai nurodė, kad persekiojimo dalyviai priskiria jiems politines savybes, kurių pareiškėjai iš tikrųjų neturi, t. y. laiko juos (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas S. S. įsitikinęs, kad jo susitikimo su D. J. neigiamos pasekmės yra labai realaus pobūdžio ir pagrįstos visiškai objektyviais veiksmais. Pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini), savo (duomenys neskelbtini) patvirtinančius dokumentus, dukros studijas patvirtinančius dokumentus, taip pat buto pardavimo dokumentus, kurie patvirtina, kad S. S. ir D.

J. nuo senų laikų buvo kaimynai. Pareiškėjų nuomone, Migracijos departamentas nepagrįstai atsisakė taikyti abejonės privilegijos principą. Pareiškėjai aiškina, kad neketina atsisakyti savo (duomenys neskelbtini), todėl tikėtina, kad grįžus į (duomenys neskelbtini), S. S. ir toliau bus (duomenys neskelbtini), o šeimos nariai bus persekiojami tol, kol tėvas (duomenys neskelbtini), todėl papildoma apsauga jiems gali būti suteikta Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Skunde pastebėjo, kad (duomenys neskelbtini) miestas yra (duomenys neskelbtini). Formalios sričių ribos negali būti pagrindu pripažinti, kad žmonės, gyvenantys už tam tikros srities „linijos“ automatiškai nepatiria grėsmės gyvybei ir laisvei.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjų skundas grindžiamas išimtinai deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Atsakovas pareiškėjų prieglobsčio prašymo motyvų įvertinimą pateikė 2018 m. rugpjūčio 17 d. išvadoje Nr. (15/6-9) 13PR-133RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir 2018 m. rugpjūčio 20 d. išvadoje Nr. (15/6-9) 13PR-135RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvados), kurių pagrindu priimti ginčijami sprendimai.

Atsakovas, remdamasis tuo, kad pareiškėjo pateiktas (duomenys neskelbtini) užpildytas netvarkingai, o praėjus pusei metų nuo miesto pavadinimo pakeitimo, oficialiame dokumente nurodomas senas miesto pavadinimas, abejojo dokumento autentiškumu nagrinėjant prieglobsčio prašymą. Pažymėjo, kad kitų dokumentų, galinčių patvirtinti teiginius apie tariamą (duomenys neskelbtini), pareiškėjai Migracijos departamentui nepateikė, todėl jų teiginių, nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumas buvo vertinamas remiantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d.

įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) 116 punkte įtvirtintais kriterijais. Įvertinęs prieglobsčio prašytojų pateiktą informaciją bei atsižvelgęs į kilmės valstybės informaciją, atsakovas konstatavo, kad yra labiau tikėtina nei netikėtina, kad S. S. nėra (duomenys neskelbtini). Atsakovas, įvertinęs S. S. pateiktą informaciją, nustatė, kad jis neturi (duomenys neskelbtini). Atkreipė dėmesį, kad S. S. nuo tada, kai gavo (duomenys neskelbtini), tris kartus kirto kilmės valstybės sieną, jokių problemų su pasienio tarnybomis, jo teigimu, neturėjo.

Atsižvelgęs į kilmės valstybės informaciją, kad užsienietis jokių įrodymų dėl (duomenys neskelbtini) nepateikė, išskyrus (duomenys neskelbtini), kuris buvo atmestas dėl patikimumo stokos, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad mažai tikėtina, jog S. S. galėjo būti (duomenys neskelbtini) ir gauti (duomenys neskelbtini). Kadangi S. S. pasakojimas dėl jo (duomenys neskelbtini) buvo atmestas, o kitų aplinkybių užsienietis nepateikė, todėl ir sumušimo (duomenys neskelbtini) faktas taip pat buvo atmestas kaip nenustatytas materialinis faktas.

Atmetus pasakojimą dėl (duomenys neskelbtini), atsakovas neturėjo pagrindo vertinti, dėl kokių priežasčių pareiškėjas nenori (duomenys neskelbtini). Įvertinus pareiškėjų pateiktas bendro pobūdžio aplinkybes dėl sunkumų vartojant (duomenys neskelbtini) kalbą viešoje erdvėje naujausios informacijos apie kilmės valstybę kontekste, remiantis kuria (duomenys neskelbtini) tautybės asmenys nepatiria sistemingos diskriminacijos ar persekiojimo bei atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) tautybės, mokantys (duomenys neskelbtini) kalbą, buvo konstatuota, kad jų pateiktos aplinkybės yra labiau netikėtinos nei tikėtinos.

Jokių individualių aplinkybių, susijusių su kalbos vartojimu, užsieniečiai nepateikė. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad remiantis S. S. pateikta informacija, nustatyta, jog su D. J. jis buvo susitikęs tik 2016 m. pavasarį, vėliau jokio kontakto su pastaruoju nebuvo. Atsakovas, atsižvelgęs į prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją bei kilmės valstybės informaciją, teigė, jog jo subjektyvus tariamos grėsmės iš D. J. suvokimas nėra paaiškinamas realia situacija. Atsakovas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad D. J. turi tikslą pareiškėjams pakenkti arba fiziškai susidoroti.

Teigė, kad pareiškėjų baimė patirti jų nurodytus veiksmus nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi pareiškėjų gyvenamoji vieta kilmės valstybėje yra (duomenys neskelbtini), atsakovas konstatavo, kad jiems negresia karinių veiksmų sąlygojamas beatodairiškas smurtas, dėl kurio kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjams negali būti suteikta papildoma apsauga. Migracijos departamentas tvirtino, kad atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas vadovavosi 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 12 straipsnio 1 dalies, 1 straipsnio A dalies 2 punkto, Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1 dalies, Aprašo 96, 116, 19 punktų nuostatomis.

7. Teismo vertinimu, atsakovas Išvadose detaliai įvertino pareiškėjų pateiktus argumentus pagal tikimybių pusiausvyros principą. Atsakovas aplinkybes dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini) išsamiai išanalizavo, t. y. nustatė, kad (duomenys neskelbtini) nėra (duomenys neskelbtini) pareigybės ir inicialų, įrašai padaryti ranka, dokumentas netvarkingas, nurodyta, kad jis turi atvykti (duomenys neskelbtini). Atsakovas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) buvo pervadintas į (duomenys neskelbtini). Kilo pagrįstų abejonių, kad (duomenys neskelbtini) siųstų (duomenys neskelbtini) praėjus pusei metų po pakeitimo buvusio miesto pavadinimu. Pareiškėjai šių aplinkybių nepaaiškino. Pateiktas dokumentas kėlė abejonių dėl savo autentiškumo, o jokių kitų duomenų nei atsakovui, nei teismui pareiškėjai nepateikė. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai šiuos paaiškinimus vertino remdamasis Aprašo 116 punkte įtvirtintais kriterijais. Teismas nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad šiai pasakojimo daliai turėjo būti taikomas abejonės privilegijos principas.

8. Teismas pažymėjo, kad ir pats pareiškėjas pirminės apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) neturi, o vėliau nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Tai patvirtino ir A. S.. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, atsakovo išvada, kad labiau tikėtina nei netikėtina, jog S. S. nėra (duomenys neskelbtini), yra pagrįsta.

9. Teismo vertinimu, pareiškėjo aiškinimas dėl jo sumušimo (duomenys neskelbtini), įvertinus tai, kad jis jokių duomenų apie tokį sumušimą, nepateikė, t. y. nesikreipė iš karto po tokio įvykio nei į teisėsaugos, nei į medicinos įstaigas, o taip pat nepaaiškino, kodėl nesikreipė, rodo, jog toks pasakojimas negali būti vertinamas kaip nuoseklus ir patikimas. Išvykimas į Lenkiją dirbti, teismo vertinimu, rodo ekonominį išvykimo tikslą. Pažymėta, kad išvyko vienas, be šeimos. Šiuo atveju pateikti duomenys rodo, jog oficialios valstybinės paieškos ar, jam vykstant per valstybinę sieną, pareiškėjo sulaikymų ar apklausų nebuvo. Be to, aplinkybė, kad būnant Lenkijoje, jam skambino žmona dėl grasinimo namiškiams, negali būti vertinta kaip reali grėsmė patirti persekiojimą. Tik vienkartis tokio apsilankymo atvejis, kad būtent dėl grasinimo (duomenys neskelbtini) jis bus sumuštas, yra pareiškėjo subjektyvus manymas. Pareiškėjai nenurodė jokių kitų faktų, kad daugiau jų bute būtų lankęsi nepažįstami asmenys ir būtų grasinę.

10. Taip pat atsakovas atliko išsamų vertinimą ir dėl (duomenys neskelbtini), pagrindė išsamiu aplinkybių bei surinktos informacijos tyrimu ir vertinimu. Remiantis kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini). Įvertinęs S. S. pateiktą informaciją, atsakovas nustatė, kad jis (duomenys neskelbtini). Taip pat tris kartus kirto kilmės valstybės sieną ir jokių problemų su pasienio tarnybomis neturėjo.

11. Teismo vertinimu, pagrįstai (duomenys neskelbtini) atmestas dėl patikimumo stokos, taigi ir mažai tikėtina, jog S. S. galėjo būti (duomenys neskelbtini) ir gauti kvietimus į (duomenys neskelbtini). Pastarųjų aplinkybių atsakovas nelaikė nustatytais materialiniais faktais ir pagrįstai nevertino sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjams. Kadangi pareiškėjo S. S. pasakojimą dėl jo (duomenys neskelbtini) atsakovas atmetė, tai ir sumušimo (duomenys neskelbtini) faktas neturėjo būti vertintas sprendžiant dėl prieglobsčio pareiškėjams suteikimo.

12. Teismas, remdamasis viešai prieinama informacija, akcentavo, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas Išvadoje detaliai įvertino padėtį šalyje ir visi nustatyti faktai yra reikšmingi sprendimų priėmimo metu.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) tautybės ir moka (duomenys neskelbtini) kalbą. Teismas konstatavo, jog diskriminacijos faktui nustatyti yra itin reikšminga, kad jie nėra (duomenys neskelbtini) tautybės asmenys. Kuo pasireiškė diskriminacija, pareiškėjai neindividualizavo. Vien tik abstraktus (duomenys neskelbtini) kalbos vartojimo faktas nepagrindžia jų persekiojimo realios grėsmės. Ta aplinkybė, kad jie kalba (duomenys neskelbtini) kalba ir gali patirti persekiojimą, yra jų vertinimas, kuris konkrečiais faktais nepagrįstas. Jokių duomenų, kad bent vienas iš šeimos narių dėl to būtų persekiojamas ar diskriminuojamas, nebuvo. Atsakovas neturi pareigos paneigti tokių aplinkybių. Patys pareiškėjai visą laiką gyveno toje teritorijoje ir jokių konkrečių aplinkybių apie jų diskriminaciją šiuo aspektu nenurodė.

14. Teismo vertinimu, pareiškėjo vienintelis susitikimas su D. J. nepatvirtina objektyvios grėsmės faktoriaus, o vertintinas kaip subjektyvus suvokimas. Jei jie yra kaimynai, neabejotina, kad minėtas asmuo turėjo galimybę telefonu susisiekti su pareiškėju ir atitinkamai jam grasinti ar persekioti. Šiuo atveju pareiškėjų nurodoma grėsme yra jų manymas, abstraktus vertinimas. Taigi, ir pareiškėjų nurodyta baimė patirti jų nurodytus veiksmus nelaikytina visiškai pagrįsta. Šiuo atveju objektyvusis baimės faktorius neegzistuoja. Jokios objektyvios grėsmės, kad D. J. turi tikslą jiems pakenkti, nenustatyta. Vienkartinis pokalbis tokios baimės realumo negali pagrįsti, o pareiškėjų vertinimas yra jų vidinis įsitikinimas.

15. Teismas taip pat nurodė, jog atsakovas ištyrė ir įvertino V. P. pasakojimo argumentus, kad kuratorė pranešė, jog jos ieškojo koledže, kai pastaroji sirgo, buvo namuose, negali būti laikomas pagrįstu ir objektyviu faktu nei Įstatymo 86, nei 87 straipsnio taikymo aspektu. Tai pačios V. P. vidinis įsitikinimas, kuris neturi jokios objektyvios persekiojimo baimės faktoriaus. Niekada jai asmeniškai niekas neskambino ir neieškojo. Taigi, šis pasakojimas grindžiamas trečiųjų asmenų – kuratorės pasakojimu ir pagrįstai toks pasakojimas negali būti laikomas pagrįstu Įstatymo 83 straipsnio 2 dalies taikymo prasme. Pati V. P. pripažino, kad daugiau jos nepažįstami asmenys neieškojo. Taigi, vienkartis nurodytas atvejis yra subjektyvus pareiškėjos vertinimas dėl grėsmės būti persekiojamai. Taigi, jos baimė patirti persekiojimą nėra visiškai pagrįsta. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu.

16. Teismo vertinimu, atsakovas taip pat tinkamai ištyrė kilmės valstybės situaciją, remdamasis aktualia kilmės valstybės informacija. Šeima prašymo pateikimo metu gyveno (duomenys neskelbtini). Atsakovas konstatavo, kad (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, atsakovo išvada, kad jiems negresia karinių veiksmų sąlygojamas beatodairiškas smurtas, dėl kurio kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjams negali būti suteikta papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pagrįsta. Papildoma apsauga remiantis vien tik bendra informacija apie saugumo padėtį šalyje negali būti suteikta, kadangi tiesioginiai kariniai veiksmai pareiškėjo gyvenamojoje vietoje nevyksta. Pažymėta, kad atsakovas tyrė ir vertino situaciją, sprendimų priėmimo metu.

17. Teismas nusprendė, kad atsakovas, įvertinęs surinktą medžiagą, tinkamai taikė tikimybių pusiausvyros principą, vertindamas pareiškėjų prašymuose nurodytus argumentus.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko kartu su šeima, turėdami vizas, kuriose nurodytas išvykimo tikslas – turizmas. Be to, nurodyta bendro pobūdžio ekonominė, politinė situacija (duomenys neskelbtini) nesuteikia pagrindo pareiškėjams suteikti papildomą apsaugą. Pareiškėjai nenurodė individualių aplinkybių, dėl kurių galėtų būti persekiojami kilmės valstybėje. Atsakovas taip pat vertino tą faktą, kad pareiškėjas ne kartą grįžo į (duomenys neskelbtini) ir jokių problemų neturėjo.

19. Teismas darė išvadą, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nebuvo pagrindo.

20. Bylos duomenys patvirtino, kad atsakovas, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo, atliko pareiškėjų detalias apklausas, tinkamai įvertino apklausų metu pateiktus paaiškinimus, ir atsižvelgdamas į juos, surinkęs aktualią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Migracijos departamentas, atlikdamas vertinimą, Aprašo nuostatų nepažeidė. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai nepaneigia atsakovo atlikto tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Taigi, ginčijami sprendimai negali būti naikintini, remiantis pareiškėjų skunde išdėstytomis aplinkybėmis. Netenkinus pagrindinio reikalavimo, negali būti tenkinami ir išvestiniai reikalavimai įpareigoti pareiškėjų prašymus nagrinėti iš naujo.

III. 21. Pareiškėjai V. P., A. S., S. S., I. S. ir V. S. (įstatyminiai atstovai S. S. ir A. S.) pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą.

22. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pareiškėjų išdėstytų aplinkybių ir jiems gresiančio pavojaus.

23. Pareiškėjai pažymi, kad iš jų pateiktų dokumentų Migracijos departamentas ir teismas vertino tik S. S. pateiktą (duomenys neskelbtini). Kiti rašytiniai įrodymai patvirtina jų šeimos gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) ir tai, kad S. S. pažinojo D. J., bei tai, kad dėl Migracijos departamentui žinomų S. S. ir D. J. kardinaliai skirtingų požiūrių į (duomenys neskelbtini) D. J. grasinimų tikimybė yra didžiulė.

24. Pareiškėjai neginčija, kad pagal galiojančius (duomenys neskelbtini) įstatymus S. S. negalėtų būti (duomenys neskelbtini). Tačiau pareiškėjas S. S. buvo (duomenys neskelbtini) D. J. ir jam pavaldžių asmenų. Migracijos departamento ir teismo vertintas (duomenys neskelbtini) buvo ne oficialios (duomenys neskelbtini) valdžios dokumentas, o dokumentas, kurio pagalba pareiškėjas buvo neteisėtai iškviestas į (duomenys neskelbtini) sukuriant šių veiksmų teisėtumo įvaizdį. Šias aplinkybes patvirtina ir tas faktas, kad pareiškėjai neturėjo problemų kertant valstybinę sieną – S. S. buvo persekiojamas įtakingų (duomenys neskelbtini) asmenų, nepavaldžių (duomenys neskelbtini) valdžiai. Nei Migracijos departamentas, nei teismas nevertino tos aplinkybės, jog S. S. yra (duomenys neskelbtini).

25. Pareiškėjai pažymi, kad šiuo atveju nei Migracijos departamentas, nei teismas negalėjo tinkamai įvertinti pareiškėjų parodymų nenustačius aplinkybių, susijusių su jų persekiotojais. Migracijos departamentas turėjo įvertinti D. J. biografiją ir asmenybę.

26. Skundžiamame sprendime teismas nenurodė, kodėl pareiškėjų atveju netaikytinas abejonės privilegijos principas. Pareiškėjų pasakojimas yra nuoseklus, neprieštaringas. Be to, dėl bet kokių abejonių Migracijos departamentas galėjo paklausti pareiškėjų jų apklausos metu.

27. Pareiškėjų manymu, vien tai, kad V. P. faktines aplinkybes grindė trečiojo asmens paaiškinimais, automatiškai nereiškia, kad tokios aplinkybės apskritai neegzistavo ir neturi būti vertinamos. Nors (duomenys neskelbtini) apsilankymas V. P. mokymo įstaigoje ir buvo vienkartinis atvejis, tačiau jis turėjo būti vertinamas visos bylos ir grasinimų, kuriuos sulaukė kiti šeimos nariai, kontekste. Be to, šis (duomenys neskelbtini) apsilankymas Mokytojų koledže yra tiesiogiai susijęs su jos tėvo S. S. (duomenys neskelbtini), todėl V. P. turi pagrįstą baimę būti persekiojama.

28. Pareiškėjų teigimu, teismas klaidingai nurodo, kad jokių duomenų, kad bent vienas iš šeimos narių dėl (duomenys neskelbtini) kalbos būtų diskriminuojamas, nėra. Priešingai – pareiškėjai nurodė, kad dažnai susiduria su neigiamu požiūriu (duomenys neskelbtini), nuolatos jaučia aplinkinių priešiškumą dėl vartojamos (duomenys neskelbtini) kalbos ir dėl to patiria diskriminaciją. Be to, pareiškėjai paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) kalbos vartojimas niekada nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurios jie bijo grįžti į (duomenys neskelbtini). Nei Migracijos departamentas, nei teismas nevertino kokias savybes pareiškėjams gali priskirti jų persekiojimo dalyviai dėl to, kad jie kalba (duomenys neskelbtini) kalba. Be to, nebuvo vertinama ir diskriminacijos bei persekiojimų tikimybė ne bendrame (duomenys neskelbtini) gyvenimo (duomenys neskelbtini) kontekste, o pareiškėjų konkrečios situacijos kontekste.

29. Teismas, vadovaudamasis bendro pobūdžio informacija, nevertino aplinkybės, jog pareiškėjų gyvenamoji vieta yra netoli (duomenys neskelbtini) ir nevertino realios grėsmės ir karinio konflikto galimo staigaus kitimo ir perėjimo į (duomenys neskelbtini), neatliko tinkamos analizės dėl bendros saugumo padėties pareiškėjų kilmės valstybėje ir tinkamai neįvertino, ar pareiškėjams gali būti suteikta papildoma apsauga.

30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

31. Atsakovas pažymi, kad iš pareiškėjas Migracijos departamentui niekada nebuvo nurodęs, kad į (duomenys neskelbtini) jis buvo kviečiamas neoficialiai. Priešingai – pareiškėjas pasakojo, kad buvo kviečiamas atvykti į (duomenys neskelbtini), o nuvykęs gavo (duomenys neskelbtini), o ne į (duomenys neskelbtini), kurios yra minimos apeliaciniame skunde.

32. Atsakovas pažymi, kad vienintelis dokumentas, kuriuo pareiškėjai grindė pasakojimą apie S. S. (duomenys neskelbtini), buvo pareiškėjų pateiktas (duomenys neskelbtini) Kaip matyti iš Išvadų turinio, Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo pateiktą (duomenys neskelbtini) ir pagrįstai suabejojo dokumento autentiškumu. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjai viso prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pasakojo, kad S. S. gavo (duomenys neskelbtini) ir vyko būtent į (duomenys neskelbtini) (o ne (duomenys neskelbtini)), todėl Migracijos departamentas ir teismas pagrįstai vertino pateikto (duomenys neskelbtini) atitikimą oficialios institucijos dokumentui.

33. Pareiškėjai poziciją, kad S. S. yra (duomenys neskelbtini), išreiškė tik gavę Migracijos departamento sprendimą atsisakyti suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, be to, tokia pozicija prieštarauja pačių pareiškėjų paaiškinimams.

34. Atsakovas pažymi, jog Migracijos departamentas ne tik apklausų metu uždavinėjo pareiškėjams patikslinančius klausimas, bet ir organizavo papildomas pareiškėjų apklausas, kurių metu prašė pareiškėjų paaiškinti jų pasakojimuose esančius nesutapimus.

35. Atsakovo teigimu, V. P. savo teiginius, kodėl ji negali grįžti į kilmės valstybę, grindžia išimtinai trečiųjų asmenų, kurių pasakojimų neįmanoma objektyviomis priemonėmis patikrinti bei kurių neįmanoma apklausti kaip pirminio informacijos šaltinio, tariamai pateikta informacija, o ne savo asmenine patirtimi.

36. Atsakovas nurodo, jog patys pareiškėjai prašymo nagrinėjimo metu nesiejo savo vartojamos kalbos ir S. S. (duomenys neskelbtini) su tariamai vykdytu persekiojimu, jie nenurodė jokių individualių aplinkybių, susijusių su tariamu persekiojimu dėl jų vartojamos kalbos.

37. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjų gyvenamoji vieta kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini), todėl jiems negresia karinių veiksmų sąlygojamas beatodairiškas smurtas, dėl kurio kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

39. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.

40. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

41. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

42. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

43. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (dabar Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

45. Šio teisinio reglamentavimo ir teisės aiškinimo kontekste vertinant atsakovo atliktą faktinių aplinkybių tyrimą konstatuotina, kad aplinkybės, kuriomis pareiškėjai grindė savo prašymą, pagrįstai paneigtos dėl faktų tyrimo metu nenustatytų jokių net minimalius patikimumo standartus atitinkančių duomenų, patvirtinančių tokias aplinkybes.

46. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

47. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, padarė teisingą išvadą, kad atsakovo atlikto pareiškėjų nurodytų faktų tyrimo metu jų nurodomos aplinkybės nepasitvirtino, paneigtos ir neatspindi tikrosios padėties, todėl buvo teisinis pagrindas pareiškėjų prašymą netenkinti.

48. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo prieiti prie išvados, kad teismo sprendimo priėmimo dieną egzistuojanti padėtis yra pakitusi ir yra nustatyta tokių faktų, kurie paneigtų atsakovo pateiktus aplinkybių vertinimus ar būtų visiškai nauji, dėl ko būtų teisinis pagrindas priimti kitokį sprendimą dėl pareiškėjų prašymo.

49. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pripažinta, kad nėra teisinių pagrindų pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą (Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis) ar papildomą apsaugą (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis), paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. P., A. S., S. S. (S. S.), I. S. (I. S.) ir V. S. (įstatyminiai atstovai S. S. ir A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys