2025-03-12 Nr. AB-4498-3-61-3-05726-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1484-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05726-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. (R. K.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal R. K. (R. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (R. K.) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2024 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 24S219207 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui; 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 24S223778 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 12 mėnesių (1 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

2. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

2.1. Pareiškėjas 2019 m. liepos 13 d. susituokė su Lietuvos Respublikos piliete, 2023 m. gruodžio 13 d. pareiškėjui ir jo sutuoktinei gimė sūnus. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno išduoto leidimo laikinai gyventi pagrindu. Paskutinis išduotas leidimas gyventi galiojo iki 2024 m. rugpjūčio 5 d. ir 2024 m. balandžio 5 d. pareiškėjas pateikė prašymą pratęsti leidimą gyventi Lietuvoje.

2.2. Migracijos departamentas tik 2024 m. liepos 22 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) paprašė pateikti papildomus paaiškinimus dėl vykimo į Baltarusiją 2022 m. ir 2023 m. Pareiškėjas tą pačią dieną pateikė paaiškinimus, kad jo vizitai buvo susiję su motinos, kuri yra pensininkė, lankymu ir pagalbos jai teikimu.

2.3. Pasibaigus pareiškėjui išduoto leidimo gyventi galiojimui – 2024 m. rugsėjo 16 d., per MIGRIS paprašyta pateikti papildomus paaiškinimus dėl Migracijos departamento klausimyne pateikto atsakymo, susijusio su tarnyba karo akademijoje 2013 – 2019 m. Išsamius atsakymus į užduotus klausimus pareiškėjas pateikė 2024 m. rugsėjo 17 d., paaiškino, kad sprendimą atlikti tarnybą Baltarusijos karo akademijoje lėmė finansinės priežastys ir noras įgyti aukštąjį išsilavinimą, tačiau neturėjo noro ir tikslo sieti gyvenimo ir (ar) karjeros su tarnyba, tai patvirtina, kad savo noru nutraukė tarnybą po 5 metų, kadangi anksčiau nutraukus tarnybą būtų prievolė atlyginti už mokslus mokėtiną sumą. Pareiškėjas, būdamas 17 metų amžiaus, negalėjo prognozuoti politinių pokyčių ateityje, o jiems įvykus nedelsiant ėmėsi veiksmų tarnybos nutraukimui ir išvyko iš gimtosios šalies.

2.4. Pareiškėjas, persikėlęs gyventi į Lietuvą užmezgė stiprų ryšį su Lietuvos Respublika, t. y. sukūrė šeimą, sūnus ir sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos piliečiai, be to, turėjo pastovų darbą ir dirbo logistikos srityje, privačiame sektoriuje, išmoko lietuvių kalbą. Pareiškėjas savo ateitį siejo ir tebesieja su Lietuvos Respublika, buvo apsisprendęs po 5 metų gyvenimo Lietuvoje siekti nuolatinio leidimo gyventi ir planavo išlaikyti lietuvių kalbos ir Konstitucijos egzaminus, o nuo 2024 m. nesilankė Baltarusijoje iki kol buvo priverstas išvykti iš Lietuvos.

2.5. Pareiškėją pažįstantys ir su juo tiek darbinėje, tiek ir privačioje aplinkoje susidūrę asmenys akcentuoja ypač teigiamas pareiškėjo asmenines savybes, t. y. draugiškumą, atvirumą, profesionalumą, sąžiningumą, mandagumą, taip pat sėkmingą integraciją Lietuvoje ir pagarbą Lietuvos Respublikai, jos kultūrai ir įstatymams, pagarbą ir rūpinimąsi šeima, atvirą ir nuoširdų charakterio būdą, norą ir siekį integruotis Lietuvoje ir kurti Lietuvoje savo bei šeimos ateitį. Pareiškėjo darbdavys yra pažymėjęs, kad pareiškėjas nuolat profesine prasme tobulėjo, domėjosi naujovėms, siekė integruoti įgytas žinias darbe, dėl to buvo ypač vertinamas darbdavio ir darbuotojų kolektyvo.

2.6. Pareiškėjas visuomet laikėsi moralės ir dorovės standartų, Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo parapijos klebonas teiktoje charakteristikoje yra pažymėjęs, kad pareiškėją ir šeimą pažįsta 5 metus, per kuriuos ne kartą lankėsi šeimos gyvenamojoje vietoje, asmeniškai pažino pareiškėją, kuri charakterizuoja kaip mylintį ir rūpestingą tėvą, pareiškėjo šeimą charakterizavo kaip darnią, tikinčią bei katalikišką.

2.7. Pareiškėjo šeima 2022 m. spalio 19 d. įsigijo namą, esantį Vilniaus r., su žemės sklypu, kurio įsigijimui kartu su sutuoktine sudarė kredito sutartį ir šiuo metu turi kreditorinių įsiskolinimų. Be to, 2022 m. lapkričio 30 d. sudarė investicinio gyvybės draudimo sutartį, kurios numatytas draudimo laikotarpis yra iki 2071 m. lapkričio 29 d.

2.8. Pareiškėjas yra deklaravęs išvykimą iš Baltarusijos Respublikos, todėl yra išbrauktas iš karinės prievolės registracijos, neteko teisės į pensiją, negali įgyti Baltarusijoje nekilnojamojo turto, gauti medicininių paslaugų (išskyrus mokamas), sudaryti nuomos sutarčių, be to, Baltarusijoje būtų sudėtinga gauti vairuotojo pažymėjimą, vaikus leisti į mokyklas, tvarkyti paveldėjimo klausimus. Tai patvirtina, kad deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje sąmoningai atsisakė visų garantijų ir nutraukė bet kokius ryšius, susijusius su atlikta karine tarnyba.

2.9. Sprendime Nr. 1 ir Sprendime Nr. 2 (toliau kartu – ir Sprendimai) atsakovo išdėstyta pozicija, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, padaryta netinkamai ir formaliai įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją bei nesant teisinio pagrindo nusprendus apriboti pareiškėjo gyvenimą Lietuvoje ir galimybę atvykti į Lietuvos Respubliką.

2.10. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – VSD), teikdamas išvadą ir atsakovas priimdamas Sprendimus, netinkamai įvertino reikšmingus įrodymus, o šių institucijų nurodyti motyvai nėra pakankami pripažinti, kad Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, kadangi vien tik tarnybos karo akademijoje faktas negali būti vertinamas atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų ir surinktos informacijos.

2.11. Pareiškėjo sutuoktinei nuo 2024 m. kovo 4 d. iki 2025 m. rugsėjo 13 d. yra suteiktos vaiko priežiūros atostogos, todėl sutuoktinės gaunama vaiko priežiūros išmoka neužtikrins pilnaverčio šeimos išlaikymo esant kreditoriniams įsiskolinimams. Nepanaikinus Sprendimų pareiškėjas negali tęsti savo darbinės veiklos ir galimybės visapusiškai aprūpinti šeimą tapo ypač apsunkintos, be to, pareiškėjas neturės galimybės dalyvauti auginant sūnų, jį auklėti, todėl esamas ryšys susilpnės, tai sukels ypač neigiamas pasekmes pareiškėjo šeimos tarpusavio santykiams.

2.12. Atsakovo vertinimas, kad šeima galės bendrauti, yra nepagrįstas, kadangi vykimas per Lietuvos – Baltarusijos valstybines sienas yra apsunkintas patikromis, eilėmis, todėl kelionė su kūdikių nėra įmanoma, be to, Lietuvos Respublikos piliečiams šiuo metu apskritai nepatariama vykti į Baltarusijos Respubliką, todėl atsakovo išvada yra ne tik prieštaraujanti valstybės politikai, saugančiai savo piliečius, tačiau ir realiai neįgyvendinama.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

4.1. Sprendimai priimti remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, t. y. išvada yra pagrįsta tarnyba Baltarusijos Respublikos karo akademijai, lojalumu jai, remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbu). Be to, Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius.

4.2. Pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Nors pareiškėjas Lietuvoje gyveno ir gyvena su leidimu laikinai gyventi, tai neįrodo, kad asmuo integravosi į Lietuvos Respublikos visuomenę ar palaiko vieningą Europos Sąjungos poziciją, be to, vien tai, kad asmuo turi leidimą laikinai gyventi ir dirba Lietuvoje, nepaneigia pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjas išduoto leidimo laikinai gyventi laikotarpiu periodiškai grįždavo į Baltarusiją (fiksuoti 42 sienos kirtimai), kur praleisdavo 1 – 2 dienas.

4.3. Įvertinus šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas būti Lietuvos Respublikoje su nacionaline viza ar leidimu gyventi negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galbūt patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.

4.4. Nustatyti pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (asmens sutuoktinė ir nepilnametis sūnus yra Lietuvos Respublikos piliečiai, deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvoje); pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, nustatytas 12 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

6.1. Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 4 dalis įpareigoja VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD 2024 m. liepos 11 d. raštu Nr. 18-6441 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo (panaikinimo)“ (toliau – VSD išvada) pateikė Migracijos departamentui vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas 2008 – 2013 m. studijavo ir 2013 – 2019 m. tarnavo Baltarusijos karo akademijoje. Pareiškėjo betarpiška studijų ir tarnybos Baltarusijos kariuomenėje patirtis truko daugiau nei du trečdalius pareiškėjo, kaip suaugusio asmens, gyvenimo trukmės (11 metų). Pareiškėjo ryšiai su Baltarusijos kariuomene nebuvo atsitiktiniai, tarnybą Baltarusijos kariuomenėje pareiškėjas pasirinko kryptingai, po tikslinių studijų Baltarusijos aukštojoje karo mokykloje. Situacija, kai Baltarusijos pilietis, pabaigęs studijas Baltarusijos karo akademijoje, pasirenka pagal sutartį tarnauti Baltarusijos kariuomenėje, pagrįstai leidžia tvirtinti apie tokio asmens lojalumą Lietuvai priešiškos valstybės valdžiai, o dabartinės situacijos Lietuvos kaimynystėje kontekste yra pakankamas pagrindas vertinimui, kad toks asmuo, gavęs galimybę gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudojamas žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

6.2. VSD turimais duomenimis, pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus su pareiškėju, kaip Baltarusijos kariuomenės atsargos vyriausiuoju leitenantu. Pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

6.3. Pareiškėjas nepateikė duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Baltarusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis. Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą Migracijos departamento klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimų neteisėtais.

6.4. Nors pareiškėjas savo integraciją Lietuvoje grindžia 2022 m. įsigijus namą Vilniaus rajone, tačiau kaip savo faktinę gyvenamąją vietą pareiškėjas iki šiol nurodo visiškai kitas gyvenamąsias patalpas Vilniaus mieste, kurios pareiškėjui nuosavybės teise nepriklauso, todėl pareiškėjo akcentuojamas namo, kuriame jis faktiškai negyvena, įsigijimas nepatvirtina jo tvarios integracijos Lietuvoje.

II. 7. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo R. K. (R. K.) skundą atmetė.

8. Teismas iš bylos medžiagos nustatė:

8.1. Pareiškėjas, Baltarusijos Respublikos pilietis, Migracijos departamentui 2024 m. kovo 10 d. pateikė prašymą išduoti pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena sutuoktinė, kartu nurodydamas, kad santuoka sudaryta 2019 m. liepos 13 d., gyvena Vilniuje, 2023 m. lankėsi Baltarusijoje. Pareiškėjas, 2024 m. kovo 10 d. pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad Baltarusijos karo akademijoje 2013 m. įgijo aukštąjį išsilavinimą (teisininko); laikotarpiais: 2013 – 2019 m. dirbo Baltarusijos karo akademijoje (kurso karininkas), 2020 – 2023 m. dirbo transporto vadybininku privačiose įmonėse; privalomosios būtinosios karo tarnybos neatliko, 2013 – 2019 m. tarnavo Baltarusijos karo akademijoje pagal sutartį (kurso karininkas, vyresnysis leitenantas); nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje; Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Ukrainai.

8.2. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvykdavo ir į Baltarusiją išvykdavo nuosekliai nuo 2019 m. gruodžio 31 d. iki 2024 m. rugpjūčio 30 d.

8.3. VSD išvadoje nurodyta, jos Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907, (toliau – ir Nacionalinė saugumo strategija) 16 punkte, pateiktas vertinimas, kad pareiškėjas studijuodamas ir tarnaudamas Baltarusijos karo akademijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Baltarusijos valstybės įstaigose (institucijose, įmonėse, strateginės reikšmės sektoriuose) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įstaigose (institucijose, įmonėse, strateginės reikšmės sektoriuose) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus.

VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis.

Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. VSD vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Jeigu, įvertinus visas susijusias aplinkybes, bus priimtas sprendimas užsieniečiui neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje ar jį panaikinti, VSD prašė įrašyti šį asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui.

8.4. Migracijos departamentas per MIGRIS 2024 m. liepos 22 d. kreipėsi į pareiškėją, prašydamas paaiškinti ir nurodyti, kokiu tikslu 2022 m. ir 2023 m. vyko į Baltarusiją. Pareiškėjas 2024 m. liepos 22 d. atsakovą informavo, kad kelionių tikslas aplankyti motiną, kuri yra pensininkė (tėvas mirė 2001 m.).

8.5. Migracijos departamentas per MIGRIS 2024 m. rugsėjo 16 d. kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti paaiškinimą dėl studijų Baltarusijos karo akademijoje ir tarnybos kariuomenėje. Pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 17 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad Baltarusijos karo akademijoje studijavo dėl ekonominių priežasčių, norėdamas įgyti aukštąjį išsilavinimą, kadangi mokslas buvo nemokamas, mokama stipendija ir studijuojant buvo teikiamas išlaikymas. Sprendimą nutraukti tarnybą kariuomenėje pareiškėjas priėmė, nes blogėjo politinė ir ekonominė situacija, pažiūros nesutapdavo su vadovų pažiūromis, kildavo konfliktinės situacijos. Nutraukus tarnybą anksčiau nei po 5 metų būtų reikėję grąžinti didelę pinigų sumą už suteiktus mokslus, tačiau pareiškėjas tokių finansinių galimybių neturėjo. Pareiškėjas dirbo administracinio pobūdžio darbą, turėjo studentus, kuriems organizavo mokymo procesą, pavaldinių neturėjo, sprendimų nepriiminėjo. Pareiškėjui nutraukus tarnybą Baltarusijos karo akademijoje, jis išvyko į Lietuvą ir Baltarusijoje deklaravo išvykimą, todėl Baltarusijoje yra panaikintos turėtos garantijos ir teisės, išmokų iš Baltarusijos negauna. Pareiškėjas nurodė, kad su sutuoktine susipažino Baltarusijoje, o mirus sutuoktinės močiutei, sutuoktinė į Baltarusiją nebevyksta.

8.6. Migracijos departamentas Spendimu Nr. 1 atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendimas Nr. 1 priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai).

8.7. Migracijos departamentas Spendimu Nr. 2 nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 12 mėnesių (1 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Tvarka) 5 p., 37 p., 38.3 p., 39 p., Įstatymo 133 str. 5 d.).

8.8. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais Sprendimais, kreipėsi į teismą, nurodydamas, kad Sprendimai priimti netinkamai įvertinus pareiškėjo individualią situaciją, be to, nėra nustatyta aplinkybių, pagrindžiančių, kad pareiškėjo gyvenimas gali grėsti valstybės saugumui.

9. Teismas, apžvelgęs ginčo teisiniams santykiams aktualų teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Sprendimai priimti nesant pakankamai duomenų apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui ir neatsižvelgus į individualias nagrinėjamo atvejo aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas 2013 m. baigęs studijas Baltarusijos karo akademijoje, 2013 – 2019 m. tarnavo šioje įstaigoje ir pareiškėjui buvo suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis, t. y. pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos valdžiai ir jos vykdomai politikai. Šios aplinkybės, jas vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, aspektu, bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Be to, teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tokia galimybė šiuo atveju yra nustatyta ir nepaneigta.

10. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos priežastys, kad mokėsi Baltarusijos karo akademijoje dėl finansinių priežasčių ir savo noru, po 5 metų (kad nepatirtų finansinių nuostolių) nutraukė tarnybą; su Lietuva sieja savo ateitį; dirba privačiame sektoriuje; gyvendamas Lietuvoje į Baltarusiją vyko lankyti ir padėti motinai – savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su Baltarusijos Respublikos karo akademijos ir tarnybos kolegomis, yra išnykusi. Tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su vidaus tarnybos struktūrose (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz. buvę kolegos ir pan.) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

11. Teismas laikė, kad VSD surinkti duomenys sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, ir šie duomenys nebuvo paneigti. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai, Sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos ir Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

13. Teismas konstatavo, kad iš Sprendimų turinio matyti, jog Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, todėl skundo argumentai, jog Sprendimuose remtasi tik VSD išvada, bet neįvertinta individuali situacija, atmestini kaip nepagrįsti. Teismo vertinimu, vien tai, kad pareiškėjas nuo 2020 m. dirbo Lietuvoje, o pareiškėjo sutuoktinė ir pareiškėjo nepilnametis sūnus yra Lietuvos Respublikos piliečiai, turi finansinių įsipareigojimų kredito įstaigoms (būsto pirkimas su įkeitimu, investicinio gyvybės draudimo sutartis), akcentuojamas integracijos lygis (lietuvių kalbos mokėjimas, bažnyčios ir darbovietės charakterizavimas, gyvenamosios vietos registravimas Lietuvos Respublikoje ir aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teisiniu statusu kilmės valstybėje) savaime nėra reikšmingesnės aplinkybės nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą. Teismas sprendė, kad nurodytos individualios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti, kad Sprendimai yra neproporcingi. Pareiškėjo buvęs darbas (tarnyba) Baltarusijos karo akademijoje, jį vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos autoritarinio rėžimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

14. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Baltarusijos vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą (šią aplinkybę teismas pripažino visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 1 d.) ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, sprendė, kad neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Be to, pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismo vertinimu, Sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui.

15. Vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Tvarkos 37, 39 punktais, 38.3 papunkčiu bei 5 punktu, atsižvelgęs į tai, kad VSD prašė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, pripažinęs, kad pareiškėjo gyvenimas ir buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, byloje yra nustatyti pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, teismas sprendė, kad Sprendimu Nr. 2 nustatytas 12 mėnesių (1 metų) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad nėra pagrindo išvadai, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjo teises.

16. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimus, kurie atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija), todėl Sprendimų naikinti nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjo skundą. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas – iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, yra išvestinis, todėl netenkinus reikalavimo panaikinti Sprendimus nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 17. Pareiškėjas R. K. (R. K.) apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. sausio 6 d. sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašo prie bylos prijungti papildomus įrodymus.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:

18.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino Sprendimuose pateiktus deklaratyvaus, neindividualizuoto ir šabloninio pobūdžio samprotavimus ir spėjimus pateiktų faktinių aplinkybių ir pareiškėjo įrodytų aplinkybių kontekste, tuo nukrypo nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pareiškėjui iškeltas pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas, suponuojantis, kad pareiškėjas turėjo įrodymais paneigti Sprendimuose nurodytas iš esmės standartizuoto pobūdžio prielaidas ir spėjimus, aplinkybes, kurių niekuomet neegzistavo pareiškėjo situacijoje, tai yra, kitaip tariant, pareiškėjui iškelta pareiga įrodyti tai, ko nėra, ir ko įrodyti iš esmės neįmanoma, tuo pareiškėjui sukeliant pareigą įrodymais paneigti hipotetinio pobūdžio samprotavimus ir prielaidas.

18.2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, reikalaudamas, kad pareiškėjas paneigtų Sprendimuose nurodytą hipotetinio pobūdžio perspektyvinį vertinimą – nebendradarbiavimą su Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybomis, nerinkimą informacijos apie strateginius objektus ir infrastruktūrą, šių duomenų neperdavimą, nebuvimą susaistytu su Baltarusijos Respublikos tarnybomis.

18.3. Byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas 2020 – 2023 m. vyko į Baltarusijos Respubliką, įprastai, kelioms dienoms, susijusios su tuo, kad Baltarusijos Respublikoje gyvena pareiškėjo motina, kuri yra vyresnio amžiaus, gyvena privačiame name, jai sudėtinga atlikti būtinus ūkinius darbus. Jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, pareiškėjo motinai buvo nustatytas būtinumas pagalbos ūkyje (tai patvirtinantis įrodymas pridedamas prie apeliacinio skundo ir prašoma jį prijungti prie bylos), kas patvirtina, kad pareiškėjas, nurodydamas visas aplinkybes dėl jo vykimo į Baltarusijos Respubliką ir tikslą, atskleidė teisingą ir išsamią informaciją. Šio įrodymo pateikti anksčiau pareiškėjas negalėjo, kadangi jis buvo išduotas jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Didžioji dalis išvykimų į Baltarusijos Respubliką buvo savaitgaliais (nedarbo dienos) – šeštadienį ir / ar sekmadienį ir pareiškėjas pagal bylos duomenis grįždavo į Lietuvos Respubliką tą pačią dieną ir / ar sekančią savaitgalio dieną. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos oficialiomis rekomendacijomis bei suvokdamas vykimo grėsmę asmeniškai, pareiškėjas nuo 2024 m. nebevyko į Baltarusijos Respubliką, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino.

18.4. Nei Sprendimuose, nei bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, kuriomis vadovaujantis galėtų būti daroma išvada, kad pareiškėjas yra lojalus, bendradarbiauja su Baltarusijos Respublikos institucijomis, kad pareiškėjas gali būti pažeidžiamas. Pareiškėjas neturi Baltarusijos Respublikoje turto, nėra kitaip priklausomas finansiškai ar kaip nors kitaip nuo šios šalies. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog potencialiai pareiškėjas gali kelti grėsmę ir neva gali bendradarbiauti su Baltarusijos Respublikos tarnybomis, yra tariamai lojalus Baltarusijos Respublikos režimui, yra pažeidžiamas asmuo, palaiko ryšius neparemta jokiais objektyviais įrodymais ir duomenimis, prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams, kurie charakterizuoja pareiškėją ir jo individualią situaciją.

18.5. Vien faktas, kad pareiškėjas atliko tarnybą negali suponuoti išvados apie pareiškėjo neva keliamą grėsmę ir šį faktą konstatuoti atsietai nuo kitų asmenį charakterizuojančių aplinkybių. Pareiškėjas niekuomet neneigė ir neslėpė šios informacijos apie save, Migracijos departamentui buvo žinoma šį aplinkybė ir niekuomet nebuvo kėlusį įtarimų. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo mokslo vietos ir tarnybos fakto pagrindu priėjo išvados, kad pareiškėjas neva turėjo būti ir yra lojalus Baltarusijos Respublikos režimui, tačiau nebuvo įvertintos aplinkybės ir bylos nagrinėjimo metu duoti pareiškėjo paaiškinimai.

Pareiškėjo mokslo karo akademijoje ir tarnybos vietos pasirinkimą lėmė ne jo noras, o sunki materialinė padėtis, t. y. jam būnant vaiku mirė tėvas, vienintelė maitintoja ir šeimos išlaikytoja tapo jo motina, kuri negalėjo apmokėti pareiškėjo mokslų, todėl pareiškėjas pasinaudojo galimybe įgyti išsilavinimą neatlygintinai, tuo metu pareiškėjui buvo 17 metų. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad tuo metu, kai pareiškėjas įstojo į karo akademiją geopolinė situacija buvo visiškai kitokia ir pareiškėjas negalėjo prognozuoti jos pokyčių.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino, kad pareiškėjas savanoriškai paliko tarnybą dar 2019 m., tai yra, iki karo pradžios. Nacionalinio saugumo strategija, kuri akcentuojama pirmosios instancijos teismo sprendime, įsigaliojo kuomet pareiškėjas jau buvo užbaigęs savanoriškai tarnybą, o be to, ir jos atlikimo laikotarpiu pareiškėjo funkcijos buvo administracinio pobūdžio, akademinio proceso koordinavimas. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad pareiškėjo prisiimti įsipareigojimai (būsto kreditas, įgytas nekilnojamas turtas) yra ilgalaikiai įsipareigojimai, kurie tiesiogiai implikuoja į tai, kad pareiškėjas ateitį savo ir šeimos sieja būtent su gyvenimu Lietuvos Respublikoje ir yra lojalus demokratiniam režimui, moka lietuvių kalbą, turi pastovų ir gerai apmokamą darbą, nėra baustas ar teistas.

Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime iš esmės yra atkartojama Sprendimuose nurodyta argumentacija, kad neva tikimybė, jog pareiškėjas gali palaikyti ryšius su Baltarusijos Respublikos tarnybomis per pažįstamus, perduoti informacija ir kt., tačiau visiškai nevertinas tokių galimybių realumas. Pareiškėjas dirbo ne valstybės tarnyboje, o privačiame sektoriuje, neturėjo ir neturi prieigos prie jokios strateginės reikšmės informacijos, niekuomet neskleidė jokios dezinformacijos, nepriklausė jokiems susivienijimams, organizacijoms, nėra kitų duomenų, leidžiančių objektyviai ir realiai bei pagrįstai spręsti, kad pareiškėjas palaiko kokius nors ryšius Baltarusijos Respublikoje.

Šios išvados nulemtos vien tik faktu, kad pareiškėjas atliko karinę tarnybą, kurią pats nutraukė dar 2019 m. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime visiškai nevertinti realūs įrodymai charakterizuojantys pareiškėją, pateiktos charakteristikos iš asmenų, kurie betarpiškai pažinojo pareiškėją ir jo šeimą, darbdavio, kurie nurodė, kad pareiškėjas pasižymi šeimos vertybėmis, kruopštumu, mokosi lietuvių kalbos, kalba lietuviškai, stengiasi integruotis į visuomenę, yra atsakingas ir pagarbus, vertinamas darbovietėje.

Taipogi liko neįvertinti įrodymai ir realūs duomenys apie tai, kad pareiškėjas, deklaravęs išvykimą iš Baltarusijos Respublikos, gavo pasą serijos „PP“, kuris užkerta kelią į visas socialines garantijas Baltarusijos Respublikoje, įsidarbinimą, o svarbiausia, pareiškėjas išbrauktas iš karinės apskaitos.

18.6. Pareiškėjas viso proceso metu davė nuoseklius ir tikslius paaiškinimus, nuosekliai ir tiksliai atsakė į visus teismo posėdžio metu jam pateiktus klausimus, priešingai nei atsakovo atstovas, kuris negalėjo pateikti apskritai jokio paaiškinimo dėl Sprendimų turinio, atlikto individualaus vertinimo ir kitų aplinkybių dėl priimtų Sprendimų, nurodydamas, kad vadovavosi išimtinai VSD išvadomis ir jose pateiktu vertinimu.

18.7. Migracijos departamentas formaliai Sprendimuose nurodė, o pirmosios instancijos teismas pritarė, kad pareiškėjo ir jo šeimos gyvenamąją vietą skiria apie 50 km, todėl neva sutuoktinė galės atvykti ir nebus suvaržytos pareiškėjo galimybės matytis su šeima. Tokia išvada prieštarauja ne tik oficialiai Lietuvos Respublikos pozicijai, kuria raginama Lietuvos Respublikos piliečius nevykti į Baltarusijos Respubliką dėl pavojaus, tačiau ir neįgyvendinama (pasieniuose nuolatos atliekamos išsamios patikros, susidaro eilės, todėl tokia kelione su kūdikiu yra neįgyvendinama, kaip ir bet kuri kita ilgesnė kelionė už Lietuvos Respublikos ribų).

18.8. Liko neįvertintos ir aplinkybės, kad pareiškėjo sutuoktinė yra motinystės atostogose, turi mažas pajamas, šeima turi didelį ir ilgalaikį kreditorinį įsipareigojimą, pareiškėjas buvo vienintelis šeimos išlaikytojas, kurio atlyginimas didesnis nei vidutinis Lietuvos Respublikoje, todėl uždraudimas atvykti į Lietuvos Respublikos bei atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgiant į motyvus, kuriais jis priimtas, sukelia visiškai neproporcingus ir netgi šeimai pražūtingus padarinius – visgi skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime tik lakoniškai nurodyta, kad ekonominiai ir socialiniai ryšiai neatsveria valstybės intereso. Pareiškėjui ne tik buvo ir išlieka apribota galimybė matytis su šeima, matyti kaip auga sūnus, auklėti bei rūpintis juo, šiuo metu pareiškėjas nematė šeimos beveik pusę metų. Šiuo metu šeima gyvena iš santaupų ir neturi jokių realių galimybių ilgainiui vykdyti finansinių įsipareigojimų, neturi pragyvenimo šaltinio. Palikus galioti Sprendimus bus sukelti negrįžtamo pobūdžio padariniai ne tik pareiškėjui, tačiau ir jo šeimai, vaikui.

18.9. Repatrijavusių asmenų teisės Baltarusijos Respublikoje yra varžomos kaip nepatikimų ir nelojalių šaliai asmenų, jie neturi galimybės įsidarbinti pagal išsilavinimą ir / ar turimą kvalifikaciją, todėl net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas deklaruotų atvykimą ir surastų kokį nors darbą, jo pajamų neužtektų išlaikyti šeimos ir vykdyti finansinius įsipareigojimus Lietuvoje. Tačiau svarbiausia pasekmė ta, kad pareiškėjui deklaravus atvykimą ir pakeitus asmens dokumentus į nuolatinio gyventojo Baltarusijos Respublikoje, jis būtų įtrauktas į karinę apskaitą. Pareiškėjas Migracijos departamentui ir teismui yra ne kartą nurodęs, kad nepalaiko Baltarusijos Respublikos vykdomos užsienio politikos ir vidinės politikos, todėl būtent ir nutraukė tarnybą bei išvyko iš šalies, suvokdamas visas pasekmes, o tiksliau, kad nutraukia bet kokius santykius su savo gimtąja šalimi ir neturės galimybės grįžti į jos socialinį gyvenimą, esant besikeičiančiai geopolitinei situacijai, kas taip pat patvirtina pareiškėjo sprendimo tvirtumą ir negrįžtamumą bei, kad pareiškėjas yra lojalus Lietuvos Respublikai, į kurią atvyko gyventi ir kurti ateitį.

18.10. Duomenys apie pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius, jų pobūdis, ilgalaikiškumas patvirtina pareiškėjo integraciją ir lojalumą, ketinimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

18.11. Sprendimas, kuriuo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 12 mėnesių laikotarpiui aptariamu atveju yra neproporcinga priemonė, kuri riboja pareiškėjui galimybę matytis su šeima, dalyvauti vaiko auklėjime. Pareiškėjas šio skundo pateikimo dienai nesimatė su šeima beveik puse metu, todėl laikosi pozicijos, kad draudimas atvykti, atsižvelgiant į Tvarkos 5 punktą arba neturėtų būti taikomas, arba turėtų būti ženkliai trumpinamas.

19. Pareiškėjas, prašydamas prie bylos prijungti naujus įrodymus, patvirtinančius, kad jo motinai būtina pagalba, taip pat, duomenis, patvirtinančius, kad pareiškėjas nutraukė tarnybą savanoriškai, bei įrodymą, patvirtinantį, kad pareiškėjas yra išbrauktas iš karinės apskaitos Baltarusijos Respublikoje, paaiškina, kad šie įrodymai nėra savo esme nauji ir / ar nurodantys kitokias aplinkybes, kurios nebuvo žinomos ir vertinamos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau patvirtinantys pareiškėjo duotų parodymų ir paaiškinimų tikrumą.

Be to, pareiškėjas pažymi, kad skundžiamame sprendime pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl tarnybos nutraukimo, motinai pagalbos reikalingumo, vieši duomenys apie tai, kad pareiškėjas turėdamas „PP“ serijos pasą yra išbrauktas iš karinės apskaitos, pirmosios instancijos teismo visiškai nebuvo vertinami nagrinėjant pareiškėjo individualią situaciją, apsiribota tik šių aplinkybių išvardijimu, nemotyvuojant šių aplinkybių įtakos ginčijamiems Sprendimams ir jų pagrįstumui. Todėl teikiami įrodymai nėra iš esmės nauji ar nurodantys kitokias aplinkybes, tačiau patvirtinantys aplinkybes, kurias nuosekliai atskleidė pareiškėjas Migracijos departamentui ir pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo nurodęs, kad turint „PP“ serijos pasą yra apsunkintos galimybės gauti bet kokius duomenis iš Baltarusijos Respublikos institucijų ir įstaigų, kadangi įprastai tokie duomenys teikiami per ilgą laikotarpį, Baltarusijos Respublikoje yra galimai tyčia vilkinami deklaravusių išvykimą asmenų prašymai ir jų nagrinėjimui. Duomenys apie tai, kad pareiškėjas yra išbrauktas iš karinės apskaitos buvo pareiškėjui pateikti tik 2025 metų sausio mėnesį, tai yra kai buvo pasibaigęs procesas pirmosios instancijos teisme.

Pareiškėjas teikė į bylą viešus duomenis, patvirtinančius, kad deklaravus išvykimą iš šalies, asmenys yra išbraukiami iš karinės apskaitos, todėl su apeliaciniu skundu teikia pažymą, patvirtinančią, kad ir pareiškėjas asmeniškai yra išbrauktas iš karinės apskaitos. Taip pat pareiškėjas kartu teikia kopiją iš karinio bilieto, kuri patvirtina, kad pareiškėjas nutraukė tarnybą 2019 m. savo noru. Pareiškėjas pripažįsta, kad buvusio karinio bilieto kopiją rado atsitiktinai tarp senų dokumentų, kadangi karinis bilietas yra išimamas deklaruojant išvykimą iš Baltarusijos Respublikos ir gaunant pasą serijos „PP“, karinio bilieto kopijų Baltarusijos Respublikos institucijos neišduoda tarnybą baigusiems asmenims.

20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

21.1. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas.

21.2. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

21.3. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, nurodė aktualias teisės normas, kuriomis remdamasis padarė savo išvadas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas. Pareiškėjo skundo argumentas, kad tinkamai neįvertintos aplinkybės, vertinamas kaip deklaratyvus, nes priešingai, nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas tinkamas vertinimas.

21.4. Migracijos departamentas neapsiribojo vien VSD išvada, o vertino ir kitas reikšmingas aplinkybes.

21.5. Įstatymas nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia prieiti prie išvados, jog pareiškėjo asmeninis interesas būti Lietuvos Respublikoje su nacionaline viza ar leidimu gyventi negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento vertinimu, vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.

21.6. Pareiškėjo nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika nėra analogiška ar aktuali nagrinėjamai situacijai. Nurodytoje praktikoje yra pasisakoma dėl leidimo gyventi neišdavimo užsieniečiui, dėl kurio įtrauktas perspėjimas į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS). Ginčijami Sprendimai priimti dėl keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.), o ne dėl kitos valstybės įtraukto perspėjimo į SIS (Įstatymo 35 str. 1 d. 3 p.).

21.7. Teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Ši teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.

21.8. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nustatytas laikotarpis uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką (12 mėn.) yra neproporcingas. Laikotarpis nustatytas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, įvertinus tai, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui ir VSD prašo uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, į tai, kad nustatyti šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (asmens sutuoktinė ir nepilnametis sūnus yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir yra deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvoje), taip pat į tai, kad pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgus į Tvarkos 37 punktą, 38.3 papunktį ir 39 punktą bei vadovaujantis Tvarkos 5 punktu.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

23.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijami Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Baltarusijos piliečio teisėms ir interesams.

23.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas tinkamai laikantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

23.3. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką būtent byloje dalyvaujantis užsienietis, nesutikdamas su grėsmės valstybės saugumui pagrindu priimtu Migracijos departamento sprendimu, privalo pateikti teismui konkrečius įrodymus, paneigiančius VSD išvadoje bei ginčijamame Migracijos departamento sprendime nurodytas aplinkybes. Priimant skundžiamą teismo sprendimą buvo tinkamai laikomasi tokios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp bylos proceso šalių. Pareiškėjas įrodymais nurodytų aplinkybių nepaneigė, todėl teismas jomis pagrįstai vadovavosi priimdamas skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo neturi jokio pagrindo.

23.4. Pareiškėjo betarpiška studijų ir tarnybos Baltarusijos karo akademijoje patirtis truko daugiau nei du trečdalius pareiškėjo, kaip suaugusio asmens, gyvenimo trukmės (11 metų). Pareiškėjo ryšiai su Baltarusijos kariuomene nebuvo atsitiktiniai, tarnybą Baltarusijos kariuomenėje pareiškėjas pasirinko kryptingai, po tikslinių studijų Baltarusijos aukštojoje karo mokykloje. Situacija, kai Baltarusijos pilietis, pabaigęs studijas Baltarusijos karo akademijoje, pasirenka pagal kontraktą tarnauti Baltarusijos kariuomenėje, pagrįstai leidžia tvirtinti apie tokio asmens lojalumą Lietuvai priešiškos valstybės valdžiai, o dabartinės situacijos Lietuvos kaimynystėje kontekste yra pakankamas pagrindas vertinimui, kad toks asmuo, gavęs galimybę gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudojamas žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

23.5. Pareiškėjas be jokio pagrindo teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų dėl jo lojalumo Baltarusijos valdžiai. Nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, įstaigose, įmonėse, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas, vertindamas jo keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, turėjo suabejoti jo lojalumu Baltarusijos valdžiai. Jokie byloje esantys įrodymai neabejotinai nepagrindžia pareiškėjo akivaizdaus priešiškumo Baltarusijos valdžios politikai, veikimo prieš režimą. Atitinkamai jokie bylos įrodymai nesudaro pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Baltarusijos valdžiai, kurį jis privalėjo demonstruoti itin ilgą laiką studijuodamas ir tarnaudamas Baltarusijos karo akademijoje.

23.6. Tarnybos / darbo pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Baltarusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.

23.7. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad vykimas į Baltarusiją nepatvirtina jo keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjo periodinis vykimas į Baltarusiją didina pareiškėjo pažeidžiamumą ir tikimybę, kad jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų Lietuvos nacionaliniam saugumui priešingiems tikslams. Vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių (kaip nurodo pareiškėjas, jis į Baltarusiją nuolat vyko padėti savo motinai ūkyje), kelia akivaizdžias rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti kontaktus su pareiškėju. Apeliaciniame skunde nepagrįstai bandoma susiaurinti grėsmių valstybės saugumui sampratą, neva grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui gali eliminuoti, pareiškėjo nuomone, pateisinamos vykimo į Baltarusiją priežastys.

23.8. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad dėl Baltarusijos nusikalstamo režimo agresyvių veiksmų prieš kaimynines valstybes Baltarusijos piliečių, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atžvilgiu turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas.

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 24S219207 (Sprendimas Nr. 1), kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, ir Migracijos departamento 2024 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. 24S223778 (Sprendimas Nr. 2), kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 12 mėnesių (1 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Sprendimų panaikinimo atmetė.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo šalims taisykles, pareiškėjui iškėlė pareigą įrodyti tai, ko neįmanoma – paneigti hipotetinio pobūdžio samprotavimus ir prielaidas; teismas neindividualizavo situacijos pagal pareiškėjos nurodytas aplinkybes, rėmėsi standartizuotomis prielaidomis, t. y. netinkamai vertino pareiškėjo tarnybos Baltarusijos karo akademijoje priežastis, pareiškėjo vykimo į Baltarusiją aplinkybes, neatsižvelgė į jo integracijos laipsnį Lietuvoje bei šeimos situaciją. Taip pat prašė prie bylos pridėti papildomus įrodymus – dokumentus, patvirtinančius pagalbos jo motinai namų ūkyje būtinumą, duomenis apie pareiškėjo išbraukimą iš karinės apskaitos, karinio bilieto kopiją.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu.

29. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Sprendžiant dėl pareiškėjo pateiktų papildomų įrodymų pridėjimo prie bylos, atkreiptinas dėmesys, kad reikšmingais laikytini tik tokie duomenys, kurie patvirtina tam tikrų aplinkybių egzistavimą ginčijamų administracinių Sprendimų priėmimo metu, todėl pareiškėjo pateikiami dokumentai apie pagalbos jo motinai namų ūkyje būtinumą, kurie tuo metu nebuvo priimti, negali būti laikomi turinčiais įtakos ginčijamų Sprendimų pagrįstumui, ir dėl tos priežasties nagrinėjamu atveju negali būti pridėti prie bylos. Kiti pareiškėjo prašomi pridėti dokumentai (apie išbraukimą iš karinės apskaitos, karinio bilieto kopija) galėjo būti pateikti anksčiau pirmosios instancijos teismui, pareiškėjo nurodomos priežastys (užtruko informacijos gavimas, rado atsitiktinai) yra nulemtos subjektyvaus elgesio, negali būti pripažintos svarbiomis, todėl prašymas dėl jų pridėjimo prie bylos taip pat netenkintinas.

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

31. Atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai yra nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, vienas iš jų – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.). Jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, taip pat uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką. Uždraudimo atvykti laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai (Įstatymo 133 str. 5 d.).

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023, 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1387-968/2024).

33. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-408-968/2024). Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu remiantis byloje esančiais įrodymais susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl vienokio ar kitokio įrodymų vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, pakanka. Teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar tarp įrodymų nėra prieštaravimų ir panašiai. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, tačiau ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas ir įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.

34. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo studijomis 2008 – 2013 m. Baltarusijos karo akademijoje ir 2013 – 2019 m. tarnyba Baltarusijos karo akademijoje pagal sutartį (kurso karininkas, atsargos vyresnysis leitenantas), vertinimu kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas išduoto leidimo laikinai gyventi laikotarpiu periodiškai grįždavo į Baltarusiją (fiksuoti 42 sienos kirtimai), kur praleisdavo 1 – 2 dienas. Pareiškėjas nurodė, kad išvykos buvo susiję su motinos, kuri yra pensininkė, lankymu ir pagalbos jai teikimu.

35. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

36. Grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Dėl keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

37. Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023;; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje eA-1211-552/2024 ir kt.).

38. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl jo buvusios tarnybos pobūdžio, nurodomų tarnybos pasirinkimą nulėmusių priežasčių (sunki materialinė padėtis, jaunas amžius), tarnybos santykių pabaigos aplinkybių (pasitraukė savo noru pasibaigus sutarties terminu, anksčiau negalėjo dėl materialinių priežasčių), teisėjų kolegija pažymi, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje tarnybos vietoje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; kt.). Pareiškėjo šiuo metu išreikštos pažiūros į geopolitinę situaciją taip pat nesudaro pagrindo paneigti jo nustatytų praeityje ryšių bei egzistavusio lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžiai, taigi ir iš to išplaukiančio asmens pažeidžiamumo. Ta aplinkybė, kad pareiškėjo pažeidžiamumas grėsmių valstybei aspektu buvo konstatuotas remiantis byloje nustatytais faktais apie jo studijas ir tarnybą Baltarusijos karo akademijoje, kurie nėra ginčijami byloje, negali būti vertinama kaip neproporcingos įrodinėjimo naštos perkėlimas pareiškėjui, jo argumentai, kad jam byloje buvo nustatyta pareiga paneigti hipotetinio pobūdžio prielaidas apie jo keliamą grėsmę valstybės saugumui yra nepagrįsti. Tiek atsakovo, tiek teismo išvados yra grindžiamos minėtais nustatytais faktais ir jų vertinimu, nurodant konkrečius tokio vertinimo motyvus, ir tai, kad pareiškėjas su juo nesutinka, savaime nesudaro pagrindo kitokiam vertinimui.

39. Vertinant pareiškėjo argumentus apie jo integraciją į Lietuvos visuomenę, socialinius ir šeimos ryšius (pareiškėjas yra deklaravęs išvykimą iš Baltarusijos Respublikos, 2019 m. liepos 13 d. susituokė su Lietuvos Respublikos piliete, 2023 m. gruodžio 13 d. pareiškėjui ir jo sutuoktinei gimė sūnus, pareiškėjo šeima 2022 m. spalio 19 d. įsigijo namą, esantį Vilniaus r., su žemės sklypu, kurio įsigijimui kartu su sutuoktine sudarė kredito sutartį ir šiuo metu turi kreditorinių įsiskolinimų; 2022 m. lapkričio 30 d. sudarė investicinio gyvybės draudimo sutartį, kurios numatytas draudimo laikotarpis yra iki 2071 m. lapkričio 29 d., turėjo pastovų darbą ir dirbo logistikos srityje, privačiame sektoriuje, išmoko lietuvių kalbą), pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės, nors ir patvirtina pareiškėjo socialinių ir šeiminių ryšių Lietuvoje egzistavimą, atsižvelgiant į pakankamai ilgą pareiškėjo studijų ir tarnybos Baltarusijos karo akademijoje trukmę (apie 10 metų), ir santykinai trumpą laikotarpį nuo tarnybos pabaigos, laikytinos neatsveriančios potencialios pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui realumo.

40. Nagrinėjamos bylos kontekste papildomai paminėtina, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

41. Taigi teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024 ir kt.). Esant aukščiau įvardintoms nustatytoms aplinkybėms, nepaneigiančioms pareiškėjo pažeidžiamumo, nulemto jo elgesio, pareiškėjo siekis gyventi laikino leidimo gyventi Lietuvoje pagrindu negali nusverti nacionalinio saugumo interesų. Todėl jo siekiui gyventi Lietuvoje laikino leidimo pagrindu (Sprendime Nr. 1 teisingai nustatytomis, detaliai išvardintomis ir išsamiai įvertintomis aplinkybėmis) negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.

42. Kadangi asmenys, dirbę darbą priešiškos valstybės institucijose potencialiai gali būti panaudoti priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalūs ir patikimi valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas pareiškėjo situaciją individualizuojančias faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, pasikeitusią ir šiuo metu aktualią geopolitinę situaciją, daro išvadą, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, byloje ginčijame Sprendime Nr. 1 tuo aspektu, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos nacionalinio saugumo interesams, pagrįstai atsisakė pareiškėjui pratęsti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

43. Vertindama pareiškėjui nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

44. Sprendime Nr. 2 dėl draudimo atvykti nurodyta, kad pareiškėjui uždraudžiama 12 mėnesių (1 metus) atvykti į Lietuvos Respubliką. Pripažintina, kad priimant Sprendimą Nr. 2 dėl draudimo atvykti buvo tinkamai įvertinti pareiškėjo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, šių ryšių pobūdis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Sprendimu Nr. 2 pareiškėjui nustatytas 1 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra sąlyginai neilgas, laikytinas proporcingu, atitinkantis balansą tarp konstitucinio bendratautinio gėrio, t. y. nacionalinio saugumo, apsaugos ir pareiškėjo, kaip galinčios kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, teisėtų šeimos interesų bei teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ribojimo. Analogiškos pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1814-556/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2527-1047/2024).

45. Pabrėžtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo nustatytus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui atvykti, t. y. dėl galimybės užsieniečiui laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybės.

46. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs nagrinėjamą ginčą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, pagrįstai sprendė, jog ginčijami atsakovo Sprendimas Nr. 1 bei Sprendimas Nr. 2, yra pagrįsti ir teisėti, atitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, todėl naikinti aptartą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. (R. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Danius Raižys

Virginija Volskienė