2020-04-01 Nr. AB-6619-3-62-3-01091-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-859-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01091-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (A. L.) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Nuo 2011 m. birželio 7 d. iki 2017 m. sausio 1 d. jam bausmę atliekant Alytaus PN nebuvo išduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai. Pareiškėjas ne kartą dėl to žodžiu kreipėsi į Alytaus PN administraciją, tačiau jo prašymai nebuvo tenkinti. Pareiškėjas negalėjo palaikyti asmeninės higienos, buvo nesiskutęs, neplautais dantimis. Dėl to teko kreiptis į odontologą, nuo kalinimo pradžios jam buvo ištraukti daugiau nei 5 dantys. Bausmę atlikdamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė pažeminimą, diskriminaciją (suimtieji tokias higienos priemones gaudavo, o nutiestieji – ne), kitų nuteistųjų patyčias, neigiamas emocijas, psichologines kančias, nepatogumus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų, esančių pataisos namų vaikų namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas, galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d., bausmę atliekantiems nuteistiesiems kiekvieno mėnesio pradžioje mėnesiui turėjo būti išduodama: 200 g skalbiamojo muilo; 100 g tualetinio muilo; 1 rulonas tualetinio popieriaus. Teisės aktuose iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo numatyta, jog nuteistieji turėtų būti aprūpinami dantų pasta, dantų šepetukais ar skutimosi priemonėmis. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, pagal kurio nuostatas nuteistiesiems per mėnesį išduodamas vienas dantų šepetėlis, 4 vienetai skutimosi peiliukų ir kas du mėnesius – 75 ml dantų pastos.

3.2. Viso ginčo laikotarpį pareiškėjas higienos priemonėmis nebuvo aprūpintas, nes neteikė rašytinių prašymų. Be to, pareiškėjas pats galėjo įsigyti higienos priemonių, kadangi buvo mokus. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista.

5. Teismas atsakovo atstovo prašymu pareiškėjo skundo reikalavimui priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2011 m. birželio 7 d. iki 2015 m. gegužės 27 d., atlyginimą taikė ieškinio senaties terminą ir šį reikalavimą atmetė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo 2011 m. birželio 7 d., nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos namų administraciją, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš įstaigos ar kitų institucijų reikiamą informaciją, kreiptis dėl pažeistų teisių į teismą. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie skunde nurodytus pažeidimus, tai pat nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo teismo iniciatyva atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą teismas analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2017 m. sausio 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

6. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su dantų pastos, dantų šepetėlių ir skutimosi peiliukų išdavimu nuteistiesiems, iš esmės neginčija, tik nurodo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė minėtų daiktų išdavimo nuteistiesiems, be to, pareiškėjas buvo mokus ir neteikė rašytinių prašymų dėl higienos priemonių išdavimo.

7. Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (galiojo iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – ir Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos), pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo, t. y. pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau pagal tų pačių Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punktą suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Atsižvelgdamas į tai, teismas pabrėžė, kad ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos.

8. Atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus, susijusius su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnio taikymu, teismas sprendė, kad esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumo, nes nagrinėjamo klausimo kontekste suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį.

9. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos nenumatė tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Teismas, nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 suformuotos praktikos analogiško pobūdžio bylose, atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, taip pat į tai, jog Konvencijos pažeidimas gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2017 m. sausio 1 d., konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme.

10. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2017 m. sausio 1 d. buvo pažeista, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir trukmę, nesant duomenų, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas skundais ar prašymais kreipėsi į atsakovo atstovą ar kitas kompetentingas institucijas, atsižvelgęs į tai, kad pagal bylos duomenis pareiškėjas šiuo laikotarpiu sąskaitoje turėjo lėšų, todėl galėjo savarankiškai įsigyti higienos priemonių, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kadangi tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 11. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodoma:

11.1. Teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Bausmės atlikimo Alytaus PN metu pareiškėjo niekas neinformavo dėl jo teisių pažeidimo, nors pagal įstatymą tai turėjo padaryti pati Alytaus PN administracija.

11.2. Pareiškėjas prašo priimant sprendimą remtis ne tik Lietuvos Respublikos teisės aktais bet ir Konvencija, Europos Sąjungos teisės aktais, kadangi Konvencijos 2 ir 3 straipsnių pažeidimams nėra taikomas senaties terminas.

12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

12.1. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą lemti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Bylos dalykas – 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui A. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl Alytaus PN neišduotų higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlių ir skutimosi peiliukų) nuo 2011 m. birželio 7 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

14. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neišduotų higienos priemonių, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog Alytaus PN administracijai neaprūpinus pareiškėjo higienos priemonėmis nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2017 m. sausio 1 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Taip pat pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį ir atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2011 m. birželio 7 d. iki 2015 m. gegužės 27 d. (įskaitytinai), atlyginimą.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo tenkinti jo skundą, t. y. priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais (5 000 Eur) ir netaikyti ieškinio senaties termino. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, nurodydamas, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, todėl nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kad pareiškėjas neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto. Atsižvelgiant į atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui neturi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, neišduodant higienos priemonių. Atsakovas apeliacinio skundo nepadavė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo nagrinėti atsakovo nurodytų aplinkybių, kad nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str.).

17. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Atsižvelgdamas į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, t. y. ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, nustatęs, jog atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo teisę būti aprūpintam higienos priemonėmis nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2017 m. sausio 1 d., nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiribojo pripažinimu, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista; ar teisėtai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

19. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą, pirmiausia pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

20. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

21. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015; kt.).

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; kt.).

23. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

24. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

25. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2011 m. birželio 7 d. iki 2017 m. sausio 1 d., tačiau skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2018 m. gegužės 28 d. (b. l. 3), t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

26. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

27. Kaip jau minėta, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

30. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nenurodė jokių argumentų ir neteikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo žinomi teisės aktai, reglamentuojantys pareiškėjo teises ir jo teisinę padėtį, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.

31. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktų normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą, ir šioje byloje pareiškėjo reikalavimui pagrįstai ir teisėtai taikė sutrumpintą ieškinio senatį.

32. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas šioje byloje padarė išvadą, kad nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2017 m. sausio 1 d. neišduodami pareiškėjui asmens higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlių ir skutimosi peiliukų) Alytaus PN pažeidė Konvencijos nuostatas, tačiau konstatavo, jog pareiškėjo dėl minėto jo teisių pažeidimo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, kad atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl jos atlyginimo pinigine išraiška.

33. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti pažeidimo pripažinimu, pažymėtina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

34. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

35. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.).

36. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, aplinkybes, sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.).

37. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl nepriteisė pareiškėjui piniginės kompensacijos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pažeidimo mastas ir trukmė, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas skundais ar prašymais kreipėsi į atsakovo atstovą ar kitas kompetentingas institucijas, o pagal bylos duomenis pareiškėjas šiuo laikotarpiu sąskaitoje turėjo lėšų, todėl galėjo savarankiškai įsigyti higienos priemonių, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo skriauda buvo tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pinigais.

38. Atsižvelgiant į nustatytą pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas būtų teikęs atsakovo atstovo administracijai prašymą raštu dėl aprūpinimo dantų pasta, dantų šepetuku ir skutimosi peiliukais iki 2017 m. sausio 1 d., kurie patvirtintų, jog pareiškėjui šis klausimas būtų buvęs itin aktualus. Byloje taip pat nustatyta ir nepaneigta aplinkybė, jog pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu buvo mokus, nes jis gaudavo darbo užmokestį ir pašalpą iš Socialinės paramos fondo (b. l. 17–19). Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose įvardijo tik bendro pobūdžio teiginius, jo argumentai, kad dėl neišduotų higienos priemonių jis negalėjo palaikyti asmeninės higienos, buvo nesiskutęs, neplautais dantimis, dėl dantų nepriežiūros teko lankytis pas odontologą, kelia pagrįstas abejones, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu įstaigos teritorijoje esančioje parduotuvėje negalėjo įsigyti už savo lėšas higienos priemonių ir kad jam kilo būtent tokios neigiamos pasekmės, kurias jis nurodo savo skunde.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

40. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose, kai yra nustatoma, jog asmuo neteikė atsakovo atstovui prašymo išduoti higienos priemones (dantų pastą, dantų šepetuką ir skutimosi peiliukus), asmuo turėjo galimybę įsigyti pats higienos priemones, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1597-442/2019; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-187-629/2020; 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-658-1062/2020).

41. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė