2018-06-01 Nr. AB-10930-3-61-3-03494-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2362-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03494-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. su skundu (I t., b. l. 1–30) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, STT) 2016 m. rugpjūčio 10 d. aktą Nr. 4-01-6136 „Dėl skundo, registracijos Nr. 5-01-9725“ (toliau – ir sprendimas Nr. 4-01-6136) ir įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; 2) panaikinti STT 2016 m. rugpjūčio 24 d. aktą Nr. 4-01-6486 „Dėl Jūsų skundo, registracijos Nr. 5-01-10068, nagrinėjimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 5-01-10068) ir įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; 3) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis teismas) su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) (redakcija nuo 2016 m. liepos 1 d.), taikomas administracinėje byloje Nr. I-8944-815/2016, savo turiniu ir priėmimo tvarka neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos teisingumo ir teisinės valstybės principams; 4) stabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar ABTĮ, taikomas administracinėje byloje Nr. I-8944-815/2016, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos teisingumo ir teisinės valstybės principams.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2016 m. rugpjūčio 3 d. pateikė STT direktoriui skundą su žyma „asmeniškai“, reg. Nr. 5-01-9725 (toliau – ir skundas Nr. 1), tačiau šį skundą gavo ir sprendimą netirti pareigūnų korupcijos ir nusikaltimų priėmė STT Administravimo valdybos viršininkas R. Knyza. STT pareigūnai tinkamai neįvertino skundo Nr. 1 faktinių ir teisinių argumentų ir duomenų, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų ir tinkamai nepritaikė BPK teisės normų. Pagal skundą Nr. 1 laiku nepriimtas baudžiamojo proceso tvarka procesinis sprendimas ir nesurašyti procesiniai dokumentai, t. y. nutarimas pradėti ikiteisminį tyrimą ar nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, ir tai įrodo ikiteisminio tyrimo įstaigos neveikimą.

3. STT sprendimas Nr. 4-01-6486, priimtas dėl pareiškėjo skundo, reg. Nr. 5-01-10068 (toliau – ir skundas Nr. 2), yra akivaizdžiai ir absoliučiai neteisėtas, neteisingas, žalingas ir turi būti naikinimas, nes STT direktoriaus veiksmai ir neveikimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tarptautinėms sutartims, įstatymams, kitiems teisės aktams.

4. Atsakovas STT atsiliepime į pareiškėjo V. K. skundą (I t., b. l. 157–164) prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad STT 2016 m. rugpjūčio 3 d. gautas pareiškėjo skundas Nr. 1 dėl galimos korupcijos įvairiose institucijose, pareiškėjo netenkinančių sprendimų, dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-23584-728/2016. STT, reaguodama į skundą Nr. 1, sprendime Nr. 4-01-6136 nurodė, kad dėl pareiškėjo keliamų klausimų atsakyta ne vieną kartą, STT atsakymai buvo skųsti teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalį pakartotinis skundas nebus nagrinėjimas, kad STT negali kištis į teismų darbą, duoti teismams nurodymus dėl sprendimų, o taip pat juos vertinti ar revizuoti, taip pat išaiškino jo apskundimo tvarką. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 16 pateikė skundą Nr. 2, atsakydama į šį skundą STT sprendime Nr. 4-01-6486 nurodė, kad pareigūnai veikė jiems suteiktų įgaliojimų ribose, todėl nesant objektyvių duomenų apie teisės aktų reikalavimų pažeidimą nėra pagrindo atlikti neigiamos informacijos patikrinimo procedūrą, kad STT jau ne kartą išnagrinėjo skunde Nr. 2 keliamus klausimus ir pateikė atsakymus, kuriuose nurodytos priežastys, dėl kurių nėra teisinio pagrindo pradėti tyrimą pagal STT priskirtą kompetenciją ir išaiškinta STT atsakymų (sprendimų) apskundimo tvarka.

6. STT, išnagrinėjusi minėtus skundus, konstatavo, kad duomenų apie veikas, turinčias nusikalstamos veikos požymių, nepateikta, todėl ikiteisminio tyrimo nepradėjo, o į pareiškėjo skundus atsakė VAĮ nustatyta tvarka. Be to, pareiškėjui buvo paaiškintos ne tik priežastys, dėl kurių nepradedamas ikiteisminis tyrimas, bet ir aplinkybės, kodėl į skundus nereaguojama BPK nustatyta tvarka – konkrečių duomenų apie korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas nebuvimas. Esminė aplinkybė, dėl kurios nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas – konkrečios informacijos, sudarančios pagrindą įžvelgti nusikalstamos veikos sudėties požymius, nebuvimas.

7. STT pateikti ginčijami atsakymai, dėl ko nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir dėl ko pareiškėjo prašymai nagrinėti VAĮ nustatyta tvarka, yra aiškūs ir informatyvūs, atitinka gerojo administravimo principus, VAĮ 8 straipsnyje nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, juose nurodytas teisinis pagrindas, tinkamai ištirtos ir įvertintos visos faktinės aplinkybės, nurodyta apskundimo tvarka. STT pagal suteiktą kompetenciją kaip viešojo administravimo subjektas tinkamai ištyrė ir įvertino pareiškėjo skunduose nurodytas aplinkybes bei pateikė informaciją. Taigi, sprendimai Nr. 4-01-6136 ir Nr. 4-01-6486 yra teisėti ir pagrįsti.

8. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2856-463/2016 dėl STT atsakymų yra įsiteisėjęs, tačiau, nepaisydamas to, pareiškėjas šioje administracinėje byloje kvestionuoja minėto sprendimo teisėtumą, nors pagal ABTĮ 16 straipsnio 1 dalį įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims.

9. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad dauguma pareiškėjo argumentų, nurodytų skunde, taip pat minimų jo skunduose Nr. 1 ir Nr. 2 yra visiškai nesusiję su STT kompetencija.

10. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į aplinkybes, šuo atveju nėra pagrindo sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

12. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, šį prašymą atmetė, nurodydamas, kad administracinių teismų jurisdikcija turi būti atribota nuo Konstitucinio Teismo bei bendrosios kompetencijos teismų jurisdikcijos. Be to, iš esmės analogiškus klausimus (dėl administracinių teismų kompetencijos) Konstitucinis Teismas jau nagrinėjo 2010 m. gegužės 13 d. nutarime.

13. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs skundžiamų STT aktų turinį, sprendė, jog atsakovas pagrįstai nenagrinėjo pakartotinių pareiškėjo skundų, STT sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo jų naikinti. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad ne visada skundai turi būti nagrinėjami baudžiamojo proceso tvarka, nes baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio priemonė, t. y. taikoma tik išskirtinai įstatyme nustatytais atvejais.

III. 14. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą, jo skundą tenkinti, kreiptis į Konstitucinį Teismą.

15. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Be to, teismas netyrė jam pateiktų įrodymų ir faktų, neįtraukė trečiųjų suinteresuotų asmenų, nepasisakė dėl visų pareiškėjo argumentų, sprendimas yra nemotyvuotas, todėl naikintinas.

16. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šių nuostatų: dėl draudimo Lietuvos Respublikos piliečiams tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tarptautinėms sutartims, įstatymams ir kitiems teisės aktams; dėl ABTĮ nuostatų atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei kitiems bendriesiems teisės principams; dėl VAĮ 23 straipsnio 6 dalies atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei kitiems bendriesiems teisės principams. Taip pat pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teismų sprendimų ir viešojo administravimo subjektų sprendimų atitikties Konstitucijai ir bendriesiems principams.

17. Atsakovas STT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad jo skundą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. STT pažymi, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl teisėjo Ernesto Spruogio nušalinimo, tačiau jo prašymas buvo atmestas. Pareiškėjo argumentai dėl galimai neteisėtos sudėties teismo iš esmės susiję su teismo priimtu sprendimu pareiškėjo nenaudai, o ne pagrįsti konkrečiais įrodymais. Jokių argumentų dėl teisėjų šališkumo, suinteresuotumo bylos baigtimi pareiškėjas nepateikė, o jo teiginiai deklaratyvūs. Aplinkybė, kad tos pačios sudėties teisėjų kolegija nagrinėjo kitą administracinę bylą ir nepriėmė pareiškėjui naudingo sprendimo, taip pat nesudaro pagrindo išvadai, kad teisėjai, nagrinėję bylą, buvo šališki ir suinteresuoti bylos baigtimi.

19. Atsakovas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų. Tai, kad teismo atliktas faktinių bylos aplinkybių teisinis vertinimas nesutapo su pareiškėjo nuomone, nereiškia, kad teismo sprendimas nemotyvuotas. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, todėl sutikti, jog sprendimas yra neteisėtas, nėra jokio pagrindo.

20. Atsakovas nurodo, kad STT direktorius negalėjo būti trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje byloje, nes pagal ABTĮ 47 straipsnio 3 dalį bylas juridinių asmenų vardu gali vesti institucijų, įstaigų, tarnybų, įmonių, organizacijų vadovai, o įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka – ir kiti darbuotojai ar valstybės tarnautojai, veikiantys pagal įstatymuose, kituose teisės aktuose ir steigimo dokumentuose jiems suteiktas teises ir pareigas. Šie asmenys pateikia teismui dokumentus, patvirtinančius jų pareigas. Šiuo atveju STT atstovavo tinkamai įgaliotas atstovas, kuris posėdžio metu pateikė dokumentus, patvirtinančius jam suteiktas teises atstovauti STT vardu.

21. STT atkreipia dėmesį, jog dauguma pareiškėjo skunde išdėstytų motyvų nesusiję su nagrinėjama administracine byla.

22. Dėl STT atsakymo teisėtumo, atsakovas pažymėjo, kad tais atvejais, kai asmuo išreiškia nuomonę, kad padarytos nusikalstamos veikos ir reikalauja jas tirti, reagavimo į tokį kreipimąsi į teisėsaugos instituciją tvarką lemia visų pirma pateiktos informacijos konkretumas ir tai, ar pateiktoje informacijoje galima įžvelgti konkrečių nusikalstamų veikų sudėties požymių. Šiuo atveju STT suteikta diskrecija vertinant skundo turinį spręsti, ar yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su STT pateiktais atsakymais Nr. 1 ir Nr. 2, nepatvirtina, jog STT netinkamai ištyrė pareiškėjo skundus ir juose išdėstytas aplinkybes.

23. Atsakovas pažymi, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme pagal pareiškėjo skundą STT (Nr. I-2856-463/2016) iš esmės buvo keliami vienodi reikalavimai, pareiškėjas naujų aplinkybių ir įrodymų nepateikė.

24. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamu atveju nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

25. STT nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia naujus reikalavimus – nori, kad teismas kreiptųsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismas spręsti, ar poįstatyminis teisės aktas – Vilniaus apygardos teismo pirmininko funkcijas vykdančios teisėjos 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartis savo turiniu ir priėmimo tvarka neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems principams.

26. Atsakovo teigimu, apeliacinis skundas turėtų būti atmestas, nes jame tik pateikiama subjektyvi pareiškėjo nuomonė apie subjektų savivalę ir jo nepasitikėjimą institucijomis, o pavienių nacionalinių ir tarptautinių teisės normų išdėstymas nelaikytini argumentais dėl sprendimo neteisėtumo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl STT 2016 m. rugpjūčio 10 d. ir 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimų, kuriais buvo atsakyta į pareiškėjo skundus, teisėtumo ir pagrįstumo, bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti STT pašalinti padarytus pažeidimus ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą.

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame 2017 m. balandžio 12 d. sprendime, be kita ko, konstatavęs, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą bei kad STT pagrįstai nenagrinėjo pakartotinių pareiškėjo skundų, pareiškėjo V. K. skundą atmetė. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą.

29. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pateikto apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą: teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

31. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo neteisėta sudėtimi, šališkumu, pažymėtina, kad pareiškėjas reiškė nušalinimą bylą posėdžiui rengusiam teisėjui, tačiau, nenustačius aplinkybių, patvirtinančių teisėjo galimą šališkumą, suinteresuotumą bylos baigtimi, pareiškėjo pareiškimas dėl teisėjo nušalinimo nebuvo tenkintas, ABTĮ nustatyti pagrindai, dėl kurių bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos nariai negalėjo dalyvauti ją nagrinėjant, nenustatyti bylą nagrinėjant ir apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip to norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas. Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, savaime negali būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą.

32. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacijos, pagrindžiančios jo išvadas dėl STT 2016 m. rugpjūčio 10 d. ir 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimų, kuriais buvo atsakyta į pareiškėjo skundus, teisėtumo, stokos, pažymėtina, motyvuojamosios teismo sprendimo dalies paskirtis – pagrįsti teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Hirvisaari prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 4968/99, p. 30). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimus R. T. prieš Ispaniją and H. B. prieš Ispaniją, p. 29, ir p. 27; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją, p. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją, p. 61).

33. Ginčo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs STT 2016 m. rugpjūčio 10 d. ir 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimus, kuriais, išnagrinėjus pareiškėjo šiai institucijai 2016 m. rugpjūčio 3 d. ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. pateiktų dokumentų, įvardytų skundais, kuriuose iš esmės visi prašymai, grindžiami apibendrintais pasvarstymais, suformuluoti itin abstrakčiai (pavyzdžiui, imtis realių veiksmų kovoje su aukščiausio lygio sistemine, politine teisine korupcija įvairiose valstybės institucijose, prokuratūroje ir teismuose), nusprendė, kad atsakovas pagrįstai nenagrinėjo kartotinių pareiškėjo skundų, taip pat – kad jie (ginčijami STT sprendimai) atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde argumentų, paneigiančių tokių teismo išvadų pagrįstumą, nenurodė.

34. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui taip pat nurodė, kad dėl STT veiksmų, atliktų priimant 2016 m. rugpjūčio 10 d. ir 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimus, kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, kur tokie veiksmai vertinami tinkamų ikiteisminio tyrimo veiksmų kontekste pagal baudžiamojo proceso įstatymų, iš jų – ir įvardytų pareiškėjo skunde, nuostatas.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo nurodytų aktų – ABTĮ, VAĮ ir kt. – atitikimo aukštesnės galios teisės aktams. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.).

36. Nagrinėjamoje byloje pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kurio teisėtumo tyrimas priskiriamas Konstitucinio Teismo kompetencijai ir kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, dėl ko nėra pagrindo tenkinti ir tokio pobūdžio pareiškėjo prašymų, nurodytų apeliaciniame skunde ir papildomuose prašymuose, teiktuose apeliacinės instancijos teismui.

37. Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalis nustato, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams: 1) Respublikos Prezidento aktai; 2) Respublikos Vyriausybės aktai. Atsižvelgiant į šias Konstitucijos nuostatas, Konstitucinis Teismas nenagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams kita dalis pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytų aktų – teismų sprendimų, viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, todėl tokie pareiškėjo prašymai taip pat netenkinami.

38. Dėl pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymėtina, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Dory prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją).

39. Nagrinėjamu atveju byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas ir apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjas nenurodė. Dėl šių nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

40. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan