a33bf01d-5d1d-4076-a70a-d846ef2cda69 · Vilniaus apygardos teismas

CivCivilinės bylos numeris 2A-2327-262/2015Teisminio proceso numeris 2-52-3-01232-2014-7 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14.; 3.3.1.21.VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S Lietuvos Respublikos vardu 2015 m. lapkričio 30 d. Vilnius              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Surgailienės ir Andriaus Veriko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės A.

D. apeliacinį skundÄ , pareikÅ¡tÄ dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieÅ¡kovės A. D. ieÅ¡kinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės Å«kio ministerijos dėl įpareigojimo parduoti namų valdos žemės sklypÄ (trečiasis asmuo, nepareiÅ¡kiantis savarankiÅ¡kų reikalavimų, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos), n u s t a t ė: Ginčo esmė              ieÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydama įpareigoti atsakovę parduoti jai be aukciono Vilniaus rajono Sudervės apylinkės tarybos 1-ojo Å¡aukimo 9-os sesijos 1992 m. vasario 28 d. sprendimu suteiktÄ namų valdos žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas; ginčo žemės sklypas).

             PaaiÅ¡kino, kad jai Vilniaus rajono Sudervės apylinkės tarybos 1-ojo Å¡aukimo 9-os sesijos 1992 m. vasario 28 d. sprendimu buvo suteiktas žemės sklypas, 1994 m. balandžio 5 d. buvo iÅ¡duota statybos registracijos pažyma (statybos leidimas) ir leista suteiktame žemės sklype statyti gyvenamÄ jį namÄ ir Å«kinį pastatÄ . IeÅ¡kovė už jai suteiktÄ Å¾emės sklypÄ yra iÅ¡ dalies atsiskaičiusi vienkartinėmis iÅ¡mokomis. IeÅ¡kovei Vilniaus rajono Sudervės apylinkės tarybos I Å¡aukimo 12-os sesijos 1993 m. sausio 12 d. sprendimu buvo suteiktas 2,00 ha asmeninio Å«kio žemės sklypas.

IeÅ¡kovė vienkartinėmis iÅ¡mokomis sumokėjo už šį žemės sklypÄ . Suteiktame 0,25 ha namų valdos žemės sklype yra 0,15 ha žemės Å«kio naudmenų, todėl ieÅ¡kovei buvo leista iÅ¡sipirkti tik 1,85 ha asmeninio Å«kio žemės, nurodant, kad likusi žemės sklypo dalis bus įskaityta į iÅ¡perkamÄ namų valdos žemės sklypÄ . Laikytina, kad ieÅ¡kovė yra iki 2004 m. vasario 21 d. vienkartinėmis iÅ¡mokomis iÅ¡sipirkusi 0,15 ha žemės Å«kio naudmenų, esančių namų valdos žemės sklype.

Ginčo žemės sklypas yra naudojamas pagal paskirtį – jame yra nebaigtas statyti gyvenamasis namas. IeÅ¡kovė nori pakeisti gyvenamojo namo statybos projektÄ . Vilniaus rajono savivaldybė negali iÅ¡duoti specialiųjų architektÅ«ros reikalavimų namo techniniam projektui pertvarkyti ir naujo statybos leidimo, nes neiÅ¡spręsti žemės nuosavybės klausimai.              Atsakovė nesutiko su ieÅ¡kiniu. PaaiÅ¡kino, jog ieÅ¡kovei iÅ¡ tikrųjų buvo suteiktas žemės sklypas individualaus namo statybai.

IeÅ¡kovė turėjo teisinį pagrindÄ vykdyti žemės sklype individualaus namo statybas, be to, turėjo galimybę, pastačius namÄ arba nustatyta tvarka sumokėjus už žemės sklypÄ pinigais ar valstybės vienkartinėmis iÅ¡mokomis, lengvatinėmis sÄ lygomis privatizuoti žemės sklypÄ . IeÅ¡kovė to nepadarė. Atsakovė negali lengvatinėmis sÄ lygomis parduoti ieÅ¡kovei žemės sklypo.              Trečiasis asmuo, nepareiÅ¡kiantis savarankiÅ¡kų reikalavimų, prašė teismo nuožiÅ«ra iÅ¡spręsti ieÅ¡kinio pagrįstumo klausimÄ .

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė              Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu atmetė ieÅ¡kinį. Pirmosios instancijos teismas, be kitų aplinkybių, nustatė, jog valstybinės žemės sklype yra ieÅ¡kovei nuosavybės teise priklausantis nebaigtas statyti gyvenamasis namas. Å is objektas negali bÅ«ti laikomas statiniu, kaip statinys yra apibrėžtas Statybos įstatyme. Žemės sklypas nėra naudojamas pagal paskirtį. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieÅ¡kovės nurodoma aplinkybė, kad ji už suteiktÄ Å¾emės sklypÄ yra iÅ¡ dalies atsiskaičiusi vienkartinėmis iÅ¡mokomis, yra nepagrįsta.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai              IeÅ¡kovė pareiÅ¡kė apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ patenkinti ieÅ¡kinį. PraÅ¡o priimti jos naujai teikiamus įrodymus, kurie, pasak jos, negalėjo bÅ«ti pateikti pirmosios instancijos teisme. IeÅ¡kovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad nebaigtas statyti gyvenamasis namas negali bÅ«ti laikomas statiniu.

IeÅ¡kovei priklausantis gyvenamasis namas, kaip statinys, yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Å io registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl nėra pagrindo abejoti, kad nebaigtas statyti gyvenamasis namas atitinka statinio sÄ vokÄ , numatytÄ Statybos įstatyme. Be to, nepagrįsta ir ta pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog ieÅ¡kovė nepagrindė aplinkybės, kad ji už suteiktÄ Å¾emės sklypÄ yra iÅ¡ dalies atsiskaičiusi vienkartinėmis iÅ¡mokomis.

             Atsakovė praÅ¡o atmesti ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ . Nurodo, jog nėra įstatymo numatytų sÄ lygų, kurios yra bÅ«tinos, siekiant be aukciono privatizuoti valstybinės žemės sklypÄ . Pirma, ginčo žemės sklype yra tik statinio pamatai. Antra, ieÅ¡kovė jos nurodomomis iÅ¡mokomis yra atsiskaičiusi už asmeninio Å«kio žemę, skirtÄ Vilniaus rajono Sudervės apylinkės tarybos 1-jo Å¡aukimo 12 sesijos 1993 m. sausio 12 d. sprendimu.              Trečiasis asmuo, nepareiÅ¡kiantis savarankiÅ¡kų reikalavimų, neatsiliepė į ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ .

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir iÅ¡vados              Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

             Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).              Dėl naujų įrodymų              Apeliantė prie savo skundo pridėjo įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme.

PraÅ¡o priimti Å¡iuos įrodymus, motyvuodama, kad, pirma, vieni įrodymai buvo gauti, pirmosios instancijos teismui iÅ¡nagrinėjus bylÄ , antra, apeliacinės instancijos teisme kilo bÅ«tinybė pateikti kitus įrodymus.              Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimtus naujus įrodymus, kurie galėjo bÅ«ti pateikti pirmosios instancijos teisme, iÅ¡skyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai Å¡ių įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo vėliau.

             Apeliantės prie skundo pridėti įrodymai – jos 2014 m. kovo 10 d. praÅ¡ymas, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014 m. kovo 31 d. raÅ¡tas, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos 2014 m. balandžio 15 d. raÅ¡tas – galėjo bÅ«ti, bet nebuvo, pateikti pirmosios instancijos teisme. Apeliantė, pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylÄ , jau disponavo Å¡iais įrodymais. Ji nepateikė argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, jog objektyvios priežastys sukliudė jai pateikti Å¡iuos įrodymus pirmosios instancijos teisme.

Todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti aukščiau įvardytus įrodymus.              Specialieji architektÅ«ros reikalavimai buvo iÅ¡duoti vėliau (2015 m. vasario 25 d.), negu buvo priimtas skundžiamas sprendimas. IÅ¡ kitos pusės, apeliantė net nenurodo, kokias bylai reikÅ¡mingas aplinkybes patvirtina jos teikiami įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariami įrodymai nėra reikÅ¡mingi, sprendžiant Å¡ios bylos ginÄÄ . Todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ir Å¡iuos įrodymus.

             Dėl bylos esmės              Apeliantė pareiÅ¡kė teisme materialinį subjektinį reikalavimÄ dėl valstybinės žemės sklypo lengvatinėmis sÄ lygomis – be aukciono – įsigijimo. Apeliantė Å¡ios bylos procese laikosi pozicijos, kad nuosavybės teisei į valstybinės žemės sklypÄ Ä¯gyti yra du pagrindai, kurie numatyti Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 ir 3 punktuose.              Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, jog valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, iÅ¡skyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiÅ¡kios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba Å«kinės veiklos pobÅ«džio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui.

Valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris bÅ«tinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įraÅ¡ytÄ jų tiesioginę paskirtį.             Apeliantei nuosavybės teise priklauso nebaigtas statyti gyvenamasis namas, unikalus numeris 4400-1958-7862, kuris yra ginčo valstybinės žemės sklype. Gyvenamojo namo statybos baigtumas – 8 procentai. Pati apeliantė pripažįsta, be to, ji pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog ginčo žemės sklype stovi tik gyvenamojo namo pamatai.

             Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog statinys – pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiÄ sias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantei priklausantis gyvenamasis namas, kaip toks, Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme nėra statinys. Apeliantė netinkamai interpretuoja statinio sÄ vokÄ .

Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog pastatas – apdengtas stogu statinys, kurio didžiausiÄ dalį sudaro patalpos. Statybos įstatymo 2 straipsnio 68 dalyje numatyta, jog laikančiosios konstrukcijos – konstrukciniai statinio elementai, kurių svarbiausia paskirtis – laikyti apkrovas (konstrukcijų, įrenginių, sniego, vėjo, žmonių, grunto ir pan.) ir užtikrinti statinio mechaninį atsparumÄ ir pastovumÄ . Apeliantei priklausantis gyvenamasis namas yra ne tik be stogo, bet ir be laikančiųjų konstrukcijų – sienų.

Kaip nustatyta, ginčo žemės sklype stovi tik gyvenamojo namo pamatai. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra akivaizdi ta aplinkybė, jog apeliantei priklausantis gyvenamasis namas negali bÅ«ti laikomas statiniu.              Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog ginčo žemės sklypas Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto prasme nėra užstatytas statiniu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantė Å¡iuo pagrindu neturi teisės lengvatinėmis sÄ lygomis įgyti ginčo žemės sklypo.

             Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 3 punkte numatyta, jog valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie suteikti individualiems gyvenamiesiems namams statyti miesto ir kaimo gyvenamosiose vietovėse ir už Å¡iuos žemės sklypus nustatyta tvarka įmokėtos įmokos pinigais ar valstybės vienkartinėmis iÅ¡mokomis.             Vilniaus rajono Sudervės apylinkės taryba 1992 m. vasario 28 d. sprendimu suteikė apeliantei ginčo žemės sklypÄ individualaus namo statybai.

Vadinasi, egzistuoja pirminė sÄ lyga, numatyta Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 3 punkte, nuosavybės teisei į ginčo žemės sklypÄ lengvatinėmis sÄ lygomis įgyti. Kita vertus, kaip tinkamai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji nustatytu terminu valstybės vienkartinėmis iÅ¡mokomis sumokėjo už ginčo žemės sklypÄ . Apeliantė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog ji 1994 m. spalio 28 d. pagal 1994 m. spalio 19 d. mokėjimo praneÅ¡imÄ valstybės vienkartinėmis iÅ¡mokomis sumokėjo 108 Lt.

Å iame mokėjimo praneÅ¡ime užfiksuota, jog įmokos valstybės vienkartinėmis iÅ¡mokomis sumokėtos už perkamÄ asmeninio Å«kio žemės sklypÄ , kurio plotas – 2 ha. Apeliantė pagal 2010 m. gruodžio 29 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis įgijo nuosavybėn du žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Å ie valstybinės žemės sklypai buvo parduoti atitinkamai už 36,18 Lt ir 63,72 Lt, kuriuos apeliantė sumokėjo valstybės vienkartinėmis iÅ¡mokomis. Apeliantės nuosavybėn perleistų valstybinės žemės sklypų plotas (1,85 ha) yra mažesnis negu žemės, kuri jos asmeniniam Å«kiui buvo suteikta pagal Vilniaus rajono Sudervės apylinkės tarybos 1993 m. sausio 12 d. sprendimÄ , plotas (2 ha).

Å ių žemės sklypų kainoms sumokėti buvo panaudotos ne visos valstybės vienkartinės iÅ¡mokos. Kaip nustatyta, ieÅ¡kovė pagal 1994 m. spalio 19 d. mokėjimo praneÅ¡imÄ valstybės vienkartinėmis iÅ¡mokomis sumokėjo 108 Lt, o žemės sklypai buvo parduoti už 99,90 Lt. Bet Å¡ios aplinkybės, prieÅ¡ingai negu jas traktuoja apeliantė, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ji valstybės vienkartinėmis iÅ¡mokomis sumokėjo ir už ginčo žemės sklypÄ (jo dalį). Kaip nustatyta, Å¡is žemės sklypas buvo suteiktas individualaus namo statybai.

Ä®mokos valstybės vienkartinėmis iÅ¡mokomis, kas aiÅ¡kiai ir tiesiogiai nurodyta 1994 m. spalio 19 d. mokėjimo praneÅ¡ime, buvo sumokėtos už asmeninio Å«kio žemę. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė pagrįstai atsikerta, jog apeliantės sumokėtos valstybės vienkartinės iÅ¡mokos negali bÅ«ti panaudotos kitaip negu pagal tiesioginę paskirtį. Apibendrinus iÅ¡dėstytus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad apeliantė neįrodė, jog ji valstybės vienkartinėmis iÅ¡mokomis sumokėjo už ginčo žemės sklypÄ (jo dalį), yra pagrįsta.

Apeliantei neįrodžius Å¡ios aplinkybės, negali bÅ«ti taikomas Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 3 punktas, kaip pagrindas lengvatinėmis sÄ lygomis įgyti valstybinės žemės sklypÄ .              Apibendrinus nustatytas aplinkybes, iÅ¡dėstytus argumentus ir iÅ¡vadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai iÅ¡sprendė bylÄ . Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).              Kiti apeliantės argumentai nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingi.

Todėl apeliacinės instancijos teismas jais nepasisako.              Apeliantė pralaimėjo ginÄÄ apeliacinės instancijos teisme. Todėl ji neįgijo procesinės teisės į bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė bylinėjimosi iÅ¡laidas.              Bylinėjimosi iÅ¡laidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos, nes jos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetÄ priteistinas bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

             Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas n u t a r i a:              palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimÄ nepakeistÄ . O A. D. apeliacinį skundÄ atmesti.                           Teisėjai                                                                                           Ona Gasiulytė                                                                              Eglė Surgailienė                                                                                                                                                                                                                 Andrius Verikas