2018-05-09 Nr. AB-9184-3-61-3-02921-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1060-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02921-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Kauno tardymo izoliatoriui, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus ir Kalėjimų departamentui prie Lietuos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 49-120 (toliau – ir Kauno TI Sprendimas), panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 2S-3633 (toliau – ir Kalėjimų departamento Sprendimas) ir įpareigoti Kalėjimų departamentą iš naujo išnagrinėti jo 2016 m. gegužės 18 d. skundą, priteisti solidariai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI ir Kalėjimų departamento, 10 000 eurų neturtinę žalą, patirtą dėl jo teisių pažeidimų ir diskriminacijos jo atžvilgiu (b. l. 24).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI 2016 m. gegužės 11 d. pateikė prašymą dėl leidimo leisti laikinai išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų siekdamas dalyvauti sūnaus sutvirtinimo sakramento priėmimo apeigose Šiluvoje (toliau – ir Prašymas). Pareiškėjas teigė, jog Kauno TI prašymą netinkamai užregistravo – jis nepasirašė gaunamų dokumentų registracijos žurnale, prašymas nebuvo išnagrinėtas ir dėl jo nebuvo priimtas individualus administracinis aktas per dieną, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme (toliau – ir SVĮ) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ patvirtintose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės), su teise per tris dienas apskųsti jį Kalėjimų departamentui. Dėl šių neteisėtų Kauno TI veiksmų 2016 m. gegužės 16 d. padavė skundą kalėjimų departamentui, tačiau pastarasis skundą 2016 m. gegužės 24 d. persiuntė nagrinėti Kauno TI, t. y. tai pačiai institucijai, dėl kurios neteisėtų veiksmų buvo paduotas skundas. Kauno TI Sprendimu Prašymo netenkino. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs 2016 m. gegužės 18 d. skundą, Sprendimu jį atmetė.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog Kalėjimų departamentas Sprendimu pažeidė skundo nagrinėjimo terminą ir procedūrą, slėpė neteisėtus Kauno TI veiksmus, formaliai pripažindamas skundą nepagrįstu, taip suvaržydamas jo teisę iki 2016 m. gegužės 22 d. paduoti tinkamą kasacinį skundą kitoje byloje.

4. Pareiškėjo nuomone, Kauno TI ir Kalėjimų departamentas organizuotais neteisėtais veiksmais padarė jam žalą, pasireiškusią konstitucinių teisių suvaržymu ir pažeidimu, sukeldami nepatogumus, trukdymus gintis civilinėje byloje ir dvasinius pergyvenimus šeimoje.

5. Atsakovas Kauno TI, kartu atstovaudamas ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime (b. l. 45–47) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad, pareiškėjo prašyme išduoti leidimą trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų nurodyta priežastis neatitiko SVĮ 30 straipsnyje nustatytų sąlygų, todėl leidimas jam nebuvo išduotas.

7. Be to, Kauno TI pažymėjo, kad Prašymas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų prašymų ir skundų nagrinėjimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. lapkričio 23 d.) (toliau – ir Taisyklės) 34 punktą turi būti išnagrinėjamas per dvidešimt darbo dienų nuo prašymo užregistravimo institucijoje, todėl pareiškėjui į jo Prašymą atsakyta nepažeidus termino.

8. Atsakovas Kalėjimų departamentas, kartu atstovaudamas ir Lietuvos valstybę, atsiliepime (b. l. 20–22) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skunde nebuvo pateikta jokių faktinių duomenų ir kitų aplinkybių bei argumentų, leidžiančių ginčyti Kauno TI Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Vadovaujantis SVĮ 30 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašyme nurodyta priežastis, nepatenka į SVĮ nurodytų priežasčių sąrašą, kurių pagrindu gali būti leista išvykti už tardymo izoliatoriaus teritorijos ribų, todėl leidimas išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų pareiškėjui nebuvo duotas.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad SVĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatuose numatytos trumpalaikės išvykos yra tikslinės, o prašymo leisti išvykti už tardymo izoliatoriaus teritorijos ribų vienos dienos nagrinėjimo terminas taikytinas ir išvada dėl atsisakymo suteikti suimtajam trumpalaikę išvyką už tardymo izoliatoriaus ribų surašoma tik tuo atveju, kai suimtojo prašyme nurodytos aplinkybės atitinka SVĮ 30 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjo Prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka SVĮ 30 straipsnio 1 dalies sąlygų todėl teismas padarė išvadą, kad Kauno TI Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti leidimą trumpalaikiai išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų. Teismas taip pat laikė nepagrįstais pareiškėjo skundo teiginius, kad toks atsisakymas suvaržė jo teisę dalyvauti religinėse apeigose. Suimtųjų teisę atlikti religines apeigas nustato SVĮ 21 straipsnio 1 dalis, pagal kurią suimtieji turi teisę dienotvarkėje nustatytu laisvalaikio metu tardymo izoliatoriuose vieniems arba kartu su kitais suimtaisiais atlikti religines apeigas, todėl pagal šią teisės normą suimtieji aptariama teise gali naudotis tik tardymo izoliatoriaus teritorijoje ir tik laikantis dienotvarkės. Nei SVĮ, nei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nenustatyta sąlygų, kurioms egzistuojant suimtasis galėjo aptariama teise naudotis už tardymo izoliatoriaus ribų.

13. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamentas teisingai ir visapusiškai išnagrinėjo kilusį ginčą, tinkamai taikė ginčą reglamentuojančius teisės aktus ir 2016 m. birželio 30 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Kadangi Kalėjimų departamentas Sprendime pasisakė ir dėl Prašyme nurodytų aplinkybių, ir šių aplinkybių vertinimo teisėtumas patikrintas teisme, nebuvo teisinio pagrindo įpareigoti šį viešojo administravimo subjektą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą.

14. Teismas konstatavo, kad byloje nenustačius neteisėtų Kauno TI ir Kalėjimų departamento veiksmų, valstybei civilinė atsakomybė nekilo, todėl priteisti pareiškėjui jo prašytos neturtinės žalos atlyginimą nebuvo teisinio pagrindo.

III. 15. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, jog teismo sprendimas yra priimtas šališko teismo, nemotyvuotas ir nėra išnagrinėti visi jo nurodyti reikalavimai. Pareiškėjas teigia, kad teismas vilkina skundo priėmimą, trukdo įgyvendinti procesinę teisę kitoje byloje, todėl ginčija teismo sprendimo pagrįstumą.

17. Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, todėl byloje esantys įrodymai laikytini tinkamais. Be to, pareiškėjo skunde nebuvo pateikta jokių faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ir ginčyti priimtų sprendimų pagrįstumą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialines normas taikė teisingai, procesinių normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

19. Atsakovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti.

20. Atsakovas sutinka su Kalėjimų departamento atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad, jo teigimu, nepagrįstai jam nebuvo išduotas leidimas trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų bei jo skundas dėl trumpalaikės išvykos nesuteikimo buvo išnagrinėti nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

22. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. SVĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems gali būti leidžiama išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip penkioms paroms dėl sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirties ar sunkios ligos, gresiančios gyvybei, dėl gaivalinės nelaimės, padariusios didelę turtinę žalą suimtajam ar jo sutuoktiniui, sugyventiniui arba artimiesiems giminaičiams. Minėto straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta, kad leidimą išvykti, gavęs suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinį sutikimą, duoda tardymo izoliatoriaus direktorius, atsižvelgdamas į suimtojo asmenybę ir jo elgesį buvimo tardymo izoliatoriuje laiku. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas.

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų, motyvuodamas tuo, jog nori dalyvauti teikiant sūnui sutvirtinimo sakramentą Šiluvoje. Pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės neatitiko SVĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai nustatė, jog Kauno TI pagrįstai atsisakė išduoti leidimą trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų.

25. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog nagrinėjant jo prašymą išduoti leidimą laikinai išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų nebuvo laikytasi įstatyme nustatyto termino, nes Kauno TI administracijai prašymas išduoti leidimą laikinai išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų buvo pateiktas 2016 m. gegužės 11 d., o Kauno TI Sprendimas Nr. 49-120 buvo priimtas 2016 m. gegužės 18 d.

26. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 116 punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, gavusi dokumentus, privalo nedelsdama apie tai pranešti suimtajam. Suimtojo rašytinį prašymą leisti išvykti už tardymo izoliatoriaus teritorijos ribų tardymo izoliatoriaus administracija turi išnagrinėti per vieną dieną. Tai, kad Kauno TI pareiškėjo prašymą leisti išvykti už tardymo izoliatoriaus teritorijos ribų išnagrinėjo nesilaikydamas Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 116 punkte nustatyto termino yra procedūrinis pažeidimas.

27. Pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Tačiau ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416/2005). Taigi skundžiamas teisės aktas negali būti naikinamas dėl formalių procedūrą reglamentuojančių taisyklių pažeidimo. Pagrindas panaikinti skundžiamą teisės aktą dėl procedūros pažeidimo galimas tik tuomet, kai nustatoma, jog procedūros taisyklių nesilaikymas turėjo įtakos priimto akto objektyvumui bei pagrįstumui. Objektyvumas sietinas su reikšmingų akto priėmimui aplinkybių nustatymu ir nešališku jų įvertinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-412-442/2018).

28. Kaip jau buvo minėta, nebuvo jokio teisinio pagrindo pareiškėjui išduoti leidimą trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų, todėl teisės aktuose nustatyto termino nesilaikymas priimant Kauno TI Sprendimą Nr. 49-120 neturėjo jokios įtakos šio administracinio akto objektyvumui bei pagrįstumu. Dėl to šis procedūrinis pažeidimas nelaikytinas esminiu, sudarančiu pagrindą panaikinti ginčijamą Kauno TI Sprendimą Nr. 49-120.

29. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, Kalėjimų departamentas 2016 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 2S-3633 pagrįstai netenkino pareiškėjo skundų dėl Kauno TI Sprendimo Nr. 2S-3633 panaikinimo, o pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundo reikalavimus dėl minėtų ginčijamų atsakovų sprendimų panaikinimo, priėmė teisėtą sprendimą.

30. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 16 d. padavė skundą Kalėjimų departamentui, kuriame nurodė, jog Kauno tardymo izoliatorius neįregistravo pasirašytinai gaunamų skundų (prašymų) registravimo žurnale jo 2016 m. gegužės 11 d. prašymo išduoti leidimą trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų ir nepriėmė individualaus administracinio akto per parą, kaip tai numatyta SVĮ ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (b. l. 25).

31. Šio pareiškėjo skundo padavimo metu sprendimas dėl jo prašymo išduoti leidimą trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų dar nebuvo priimtas. SVĮ 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad leidimą išvykti, gavęs suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinį sutikimą, duoda tardymo izoliatoriaus direktorius, atsižvelgdamas į suimtojo asmenybę ir jo elgesį buvimo tardymo izoliatoriuje laiku. Pagal SVĮ 30 straipsnio 2 dalį Kalėjimų departamentas nėra kompetentingas priimti sprendimo dėl suimtojo prašymo išduoti leidimą trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų.

32. Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalis (galiojusi iki 2017 m. kovo 31 d.) nustatė, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui. Kadangi Kalėjimų departamentas neturi įgaliojimų išduoti pareiškėjui leidimą trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų, todėl pagrįstai perdavė pareiškėjo 2016 m. gegužės 16 d. skundą Kauno TI, nes tik jo direktorius turi įgaliojimus išduoti minėtą leidimą.

33. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

34. Nustačius, kad nėra pagrindo panaikinti pareiškėjo ginčijamus atsakovų sprendimus bei pripažinti, jog Kalėjimų departamentas neteisėtai perdavė pareiškėjo 2016 m. gegužės 16 d. skundą nagrinėti Kauno TI, t. y. nenustačius neteisėtų Kauno tardymo izoliatoriaus ir Kalėjimų departamento veiksmų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys