2016-04-12 Nr. AB-8267-3-61-3-02949-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-610-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02949-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja T. S. kreipėsi į teismą su skundu. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartimi priimti nagrinėti skundo reikalavimai panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2730 ir 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3751 (b. l. 1–9, 89–90).

Pareiškėja nurodė, kad 2014 m. vasario 7 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus paprašė pateikti informaciją apie išmokėtą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją (toliau – senatvės pensija) ir nurodyti, kokia senatvės pensijos dalis kiekvieną mėnesį nebuvo išmokėta taikant Konstitucijai prieštaraujančias įstatymų nuostatas. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius 2014 m. vasario 18 d. raštu Nr. (10.1)3-20657 pranešė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kai pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, skirtumas tarp perskaičiuotos pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – Laikinasis įstatymas) ir mokėtos, atsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas, senatvės pensijos yra 13 216,00 Lt.

Pareiškėja 2014 m. vasario 19 d. kreipėsi į VSDFV dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, o 2014 m. kovo 24 d. gavo atsakymą Nr. (6.5)I-2730 „Dėl 2014-02-19 prašymo“, kuriame nurodoma, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, taigi apie tai, kad pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius moka ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų sausio mėnesį. Į VSDFV valdybą su 2014 m. vasario 19 d. prašymu išmokėti 2010–2011 metais sumažintą senatvės pensijos dalį kreipėsi praėjus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytam 3 metų terminui.

VSDFV padarė išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti pareiškėjai sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją (kaip valinio akto, veiksmo) apskundimo terminą pareiškėja praleido. Pareiškėja 2014 m. balandžio 12 d. pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, argumentuodama tuo, kad tik įstatymo leidėjas gali nustatyti senatvės pensijų kompensavimo tvarką, todėl, pasitikėdama Lietuvos Respublikos įstatymo leidėju, tikėjosi minėto kompensavimo mechanizmo patvirtinimo, bet nesulaukusi kreipėsi į VSDFV, siekdama gauti neišmokėtą pensijos dalį.

Iš VSDFV gavo 2014 m. balandžio 22 d. atsakymą Nr. (6.5)I-3751 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti 2014-02-19 ir 2014-04-12 prašymus“, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėja 2014 m. balandžio 12 d. prašyme nenurodė aplinkybių ar dokumentų, kurie galėtų įrodyti, kad 3 metų apskundimo terminą praleido dėl pateisinamų, nuo pareiškėjos nepriklausiusių aplinkybių, todėl VSDFV, vadovaudamasi VSDFV direktoriaus 2008 kovo 18 d. įsakymu patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – Taisyklės) 31 punktu, atsisako atnaujinti terminą VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus sprendimui (kaip valiniam aktui, veiksmui) mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskųsti ir nagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 19 d. ir 2014 m. balandžio 12 d. prašymus, kaip paduotus praleidus apskundimo terminą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 95–98).

Nurodė, kad VSDFV, įvertinusi tai, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, o pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų sausio mėnesį, nustatė, jog, kreipdamasi į VSDFV su 2014 m. vasario 19 d. prašymu išmokėti 2010–2011 metais sumažintą senatvės pensijos dalį, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV nustatytą 3 metų terminą.

Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2730, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 19 d. prašymą ir nurodė, kad jei pareiškėja iki 2014 m. balandžio 18 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja kreipėsi į VSDFV, prašydama išnagrinėti jos skundą iš naujo ir išmokėti jai senatvės pensijos skirtumą, apskaičiuotą ir pateiktą VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2014 m. vasario 18 d. pažymoje Nr. (10.1)3-20657.

Pareiškėja šiame prašyme išreiškė nuomonę, kad ji nepraleido 3 metų termino, kadangi per šį laikotarpį Konstitucinis Teismas ilgai nagrinėjo skundus dėl senatvės pensijos susidariusios dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo išmokėjimo bei Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas nenustatė senatvės pensijos kompensavimo tvarkos. VSDFV 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3751 įvertino pareiškėjos nurodytus argumentus ir nustatė, kad pareiškėja nenurodė aplinkybių ir nepateikė dokumentų, kurie galėtų įrodyti, kad 3 metų apskundimo terminą pareiškėja praleido dėl pateisinamų ir nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, todėl vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, VSDFV atsisakė atnaujinti praleistą terminą VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus sprendimui (kaip valiniam aktui, veiksmui) mokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskųsti ir nenagrinėjo jos 2014 m. vasario 19 d. ir 2014 m. balandžio 12 d. prašymų, kaip pateiktų praleidus apskundimo terminą.

Pareiškėja dėl nuo 2010 metų sausio mėnesio negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi praleidusi 3 metų terminą, įrodymų, kurių pagrindu šis terminas galėtų būti atnaujintas, nepateikė. Taigi pareiškėja privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka nepasinaudojo, todėl VSDFV 2014 m. kovo 24 d. sprendimas Nr. (6.5)I-2730 ir 2014 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. (6.5)I-3751, kuriais atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymus, kaip pateiktus praleidus kreipimosi į VSDFV terminą, yra teisėti ir pagrįsti.

Šie sprendimai priimti vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Taisyklių 20 ir 31 punktais, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika, todėl pareiškėjos reikalavimai panaikinti ginčijamus sprendimus atmestini kaip nepagrįsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika tokio pobūdžio bylose, nustatė, kad pareiškėjos kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme laikytina 2014 m. vasario 19 d., t. y. data, kai ji kreipėsi į VSDFV. Taigi pareiškėja akivaizdžiai, t. y. daugiau nei metus, praleido terminą paduoti skundą. VSDFV 2014 m. balandžio 22 d. sprendime Nr. (6.5)I-3751, įvertinusi pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis, konstatavo, kad jos 2014 m. balandžio 12 d. prašyme nenurodytos aplinkybės ar dokumentai, kurie galėtų įrodyti, kad 3 metų apskundimo terminą pareiškėja praleido dėl pateisinamų, nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, todėl atsisakė atnaujinti praleistą terminą VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus sprendimui (kaip valiniam aktui, veiksmui) mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskųsti ir nagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 19 d. ir 2014 m. balandžio 20 d. prašymus, kaip paduotus praleidus apskundimo terminą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos 3 metų termino dėl neišmokėtos senatvės pensijos priteisimo atnaujinimui, konstatavo, kad nėra jokio pagrindo naikinti ginčijamą 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2730, kuriuo VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 19 d. prašymą išmokėti Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu neišmokėtą senatvės pensijos dalį, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą, bei nurodė, kad jeigu iki 2014 m. balandžio 15 d. VSDFV pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Taip pat nėra jokio pagrindo naikinti ir VSDFV 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3751, kuriuo VSDFV atsisakė atnaujinti praleistą terminą VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus sprendimui (kaip valiniam aktui, veiksmui) mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskųsti ir nagrinėti pareiškėjos prašymus, kaip paduotus praleidus apskundimo terminą.

III. Pareiškėja T. S. pateikė apeliacinį skundą, prašydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat prašė atnaujinti procedūrinį terminą jos 2014 m. vasario 19 d. prašymui nagrinėti (b. l. 133–137). Apeliantė palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, nesutinka su termino skundui dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų paduoti skaičiavimu. Mano, kad šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. vasario 6 d. (Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo) arba turėtų būti atnaujintas, atsižvelgiant į pareiškėjos teisinių žinių stoką, garbų amžių ir pasitikėjimą valstybės institucijomis.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 142–144) prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas remiasi su atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika tokio pobūdžio bylose bei skundžiamame teismo sprendime išdėstytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytos pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėnesio.

Iš bylos matyti, kad į VSDFV dėl neišmokėtos pensijos išmokėjimo pareiškėja kreipėsi su 2014 m. vasario 19 d. prašymu (b. l. 99–102). VSDFV 2014 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2730 nustatė, jog yra praleistas kreipimosi terminas ir pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. balandžio 15 d. pateikti įrodymus dėl galimo termino atnaujinimo (b. l. 105–106). Pareiškėja su 2014 m. balandžio 12 d. prašymu kreipėsi į VSDFV prašydama jos skundą nagrinėti iš naujo, išmokėti pensijos skirtumą (b. l. 103–104). VSDFV 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3751 atsisakė atnaujinti praleistą terminą skųsti pensijos sumažinimą (b. l. 107–108).

Taigi ginčas šioje byloje kilo dėl VSDFV sprendimų, kuriais nustatyta, kad praleistas skundo atsakovui padavimo terminas ir šį terminą atsisakyta atnaujinti, teisėtumo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV paduotas 2014 m. vasario 19 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo pagrindu sumažinta senatvės pensija. Todėl atsakovas 2014 m. kovo 24 d. sprendime pagrįstai konstatavo termino praleidimą ir vadovaudamasis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDF valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės) 20 punktu, nustatė terminą pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą terminą atnaujinti.

Pareiškėja 2014 m. balandžio 12 d. prašyme nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Nurodė mananti, kad termino nepraleido, byla dėl aktualių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo buvo ilgai nagrinėjama Konstituciniame Teisme, o įstatymų leidėjas nenustatė senatvės pensijos kompensavimo tvarkos. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, nepagrįsta pozicija, kad terminas skundui paduoti skaičiuotinas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai priėmimo, ar jo paskelbimo. Garbus amžius, teisinių žinių stoka ar pasitikėjimas valstybės institucijų sprendimais taip pat savaime nelaikomos priežastimis, sudarančiomis pagrindą minėtą terminą atnaujinti (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.). Visa tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 31 punkte.

Apeliaciniame skunde pareiškėja naujų argumentų iš esmės nepateikia. Prašo atnaujinti terminą jos 2014 m. vasario 19 d. prašymui nagrinėti. Pasisakydama dėl pareiškėjos praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo galimybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip minėta, individualių priežasčių, kurios galėtų kliudyti pareiškėjai pateikti skundą per įstatymų nustatytą 3 metų terminą pareiškėja nenurodė, todėl nebuvo pagrindo praleistą terminą atnaujinti.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos T. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė