a33397ff-2b07-4b3e-9b44-e1774fe4388d · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr Civilinė byla Nr. 2A-512-178/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02002-2014-6Procesinio sprendimo kategorija 2.5.11.5 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. liepos 1 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Kazio KailiÅ«no, Alvydo PoÅ¡kaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto ViÅ¡inskio, teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovų E. K. ir I. K. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3607-340/2015 pagal ieÅ¡kovų E. K. ir I.

K. ieÅ¡kinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. Ginčo esmė Byloje yra kilęs ginčas dėl centralizuotos Å¡ilumos energijos mokėjimų perskaičiavimo, Å¡ilumos paskirstymo paskaičiavimui tinkamiausio metodo taikymo.IeÅ¡kovai E. K. ir I. K. praÅ¡o įpareigoti atsakovę perskaičiuoti Å¡ilumos paskirstymÄ ir iÅ¡taisyti klaidingas sÄ skaitas už Å¡ildymÄ pagal bendraturčių pasirinktÄ Å¡ilumos paskirstymo metodÄ , taikant nulinį koeficientÄ , taip pat priskiriant dalį Å¡ilumos asmeninio naudojimo Å¡iltoms patalpoms rÅ«syje (sandėliukams) už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d.

Nurodė, kad nesutinka su atsakovės priskaičiuotais ir jos nuožiÅ«ra paskirstytais mokesčiais už ieÅ¡kovų buto ir bendro naudojimo patalpų, esančių daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), Å¡ildymÄ bei karÅ¡to vandens temperatÅ«ros palaikymÄ , nes atsakovė juos apskaičiavo pažeisdama teisės aktų reikalavimus. IeÅ¡kovų butas ir bendrojo naudojimo patalpos nėra Å¡ildomos centralizuotai, atsakovė namo bendro naudojimo patalpose suvartotÄ Å¡ilumÄ skirstė nepagrįstai ir neteisėtai, taikė netinkamas Å¡ilumos paskirstymo metodikas, pažeidinėjo galiojančius teisės aktus, Å¡ilumos apskaitai naudojo metrologiÅ¡kai nepatikrintus apskaitos prietaisus.

IeÅ¡kovų teigimu, atsakovė neteisėtai 2010 m. – 2012 m. namui taikė netinkamÄ Å¡ilumos paskirstymo metodÄ Nr. 5 (toliau – Metodas Nr. 5), nors privalėjo parinkti labiausiai tinkančiÄ namui metodikÄ , t. y. turėjo ir toliau taikyti Å¡ilumos paskirstymo metodÄ Nr. 4 (toliau – Metodas Nr. 4), nes visa centralizuota Å¡iluma yra suvartojama tik centralizuotai Å¡ildomuose butuose, o ne tik bendro naudojimo patalpose, kurios nėra Å¡ildomos centralizuotai. Metodas Nr. 4 taip pat buvo taikomas netinkamai, nes jis yra skirtas namams, kuriuose yra centralizuotai ruoÅ¡iamas karÅ¡tas vanduo ir centralizuotai ruoÅ¡iamo karÅ¡to vandens cirkuliacija.

Visi namo Å¡ildymo vartotojai naudojasi elektriniais boileriais karÅ¡tam vandeniui paruoÅ¡ti, name nėra centralizuotai ruoÅ¡iamo karÅ¡to vandens ir nėra centralizuotai ruoÅ¡iamo vandens cirkuliacijos mokesčio. Nesuprantamas atsakovės skaičiuojamas mokestis už bendro naudojimo patalpų Å¡ildymÄ , nes patalpos nėra centralizuotai Å¡ildomos, ieÅ¡kovai jomis nesinaudoja, nes butas turi atskirÄ Ä¯Ä—jimÄ . IeÅ¡kovų teigimu, atsakovė MetodÄ Nr. 5 galėjo taikyti tik nuo 2011 m. gruodžio 4 d. pagal namo bendraturčių daugumos sprendimÄ dėl bendro naudojimo patalpų Å¡ildymo nulinio koeficiento nustatymo, kas reiÅ¡kia, kad bendro naudojimo patalpos nėra centralizuotai Å¡ildomos.

Atsakovei neparinkus tinkamiausio metodo, jai tenka visa atsakomybė už netinkamÄ Å¡ilumos paskirstymÄ name, taip pat prievolė perskaičiuoti visus mokėjimus už bendro naudojimo patalpų bei individualių butų centralizuotÄ Å¡ildymÄ . Kai gyventojai pasirinko Å¡ilumÄ skirstyti pagal MetodÄ Nr. 5 taikant nulinį koeficientÄ , atsakovė nepagrįstai atsisakė vykdyti šį gyventojų sprendimÄ , kuris yra teisėtas ir nenuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Visos kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai) yra Å¡iltos, nors nėra centralizuotai Å¡ildomos Å¡ildytuvais, todėl atsakovė nepagrįstai priskiria ieÅ¡kovams Å¡ilumos energijos dalį buto ir jam tenkančių bendro naudojimo patalpų Å¡ildymui.

Minėti atsakovės veiksmai rodo didelį aplaidumÄ tiekiant Å¡ilumÄ namui. NetinkamÄ Å¡ilumos paskirstymÄ Ä¯rodo ir atsakovės pateiktas Å¡ilumos paskirstymo auditas ir teismo ekspertizė, kurioje nustatyta, kad ieÅ¡kovai negavo centralizuotos Å¡ilumos energijos kiekio iÅ¡ atsakovės ginčo laikotarpiu, o atsakovė netinkamai skirstė Å¡ilumos energijÄ . IeÅ¡kovų teigimu, jie neprivalo mokėti už patalpų, kurios net nėra Å¡ildomos, Å¡ildymÄ . II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieÅ¡kinio netenkino.

Teismas konstatavo, kad ieškovai tinkamai pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka bei teismo posėdžio metu patikslino ieškinio dalyko ribas į laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. Teismas nurodė, kad 2011 m. gruodžio 4 d. namo bendrasavininkių sprendimas negali būti taikomas ieškovų ir atsakovės santykiams dėl apmokėjimo už šilumos, priskirtos namo bendrosioms reikmėms, susiformavusiems iki šio sprendimo priėmimo 2011 m. gruodžio 4 d.

IeÅ¡kovų reikalavimas dėl įpareigojimo perskaičiuoti Å¡ilumos paskirstymÄ pareikÅ¡tas dviem skirtingais faktiniais pagrindais – nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gruodžio 4 d. ieÅ¡kovai kildino prievolės mokėti už Å¡ilumos, priskirtos namo bendrosioms reikmėms, nebuvimÄ iÅ¡ buto atjungimo nuo centrinės Å¡ildymo sistemos fakto ir kitų aplinkybių (atskiras įėjimas į butÄ , sandėliuko arba rÅ«sio neturėjimas ir pan.) bei nuo 2011 m. gruodžio 4 d. iki 2013 m. gegužės 1 d., kai ieÅ¡kovai tokios prievolės neturėjimÄ pagrindė dar ir 2011 m. gruodžio 4 d. butų savininkų sprendimu dėl nulinio koeficiento taikymo.Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovę perskaičiuoti mokėjimus už Å¡ildymÄ nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gruodžio 4 d.

Bylos duomenys nepatvirtina ieÅ¡kovų versijos, kad namas ginčo laikotarpiu nebuvo centralizuotai Å¡ildomas. Å is namas yra daugiabutis (12 butų ir kitos paskirties patalpų), turintis vienÄ Å¡ilumos įvadÄ , vienÄ atskirÄ Å¡ilumos punktÄ , vienÄ Ä¯vadinį Å¡ilumos paskaitos prietaisÄ . Ginčo laikotarpiu dalis butų (tarp jų ir ieÅ¡kovų) buvo teisėtai atjungti nuo centrinio Å¡ildymo, o nuo 2013 m. gegužės 1 d. visi butai atsijungė nuo centrinio Å¡ildymo. Todėl ginčo laikotarpiu namas buvo Å¡ildomas centralizuotai.

Aplinkybė, kad name nebuvo centralizuotai ruoÅ¡iamo karÅ¡to vandens ir atitinkamo mokesčio (visi namo gyventojai naudojosi boileriais), teismo vertinimu, nepaneigia fakto, kad namui buvo centralizuotai tiekiamos atsakovės paslaugos. Pagal teismų praktikÄ svarbu atriboti, kurios iÅ¡laidos skirtos bendram turtui iÅ¡laikyti ir iÅ¡saugoti, o kurios – butų savininkų poreikiams tenkinti. Teismo vertinimu, tai, kad ieÅ¡kovų butui suteiktas unikalus numeris ir jis turi atskirÄ Ä¯Ä—jimÄ , nereiÅ¡kia, kad butas yra atidalintas kaip atskiras nuosavybės objektas, izoliuotas nuo namo laikančių bei kitų bendrų konstrukcijų ir ieÅ¡kovų bendroji dalinė nuosavybė bei su ja susijusios pareigos baigėsi.

Daugiabutis namas yra vientisas objektas, todėl dalis centralizuotai tiekiamos Å¡ilumos paskirstoma namo pamatų, sienų, stogo ir kitų bendro naudojimo objektų Å¡ildymui. IeÅ¡kovai yra bendrosios dalinės nuosavybės objekto – daugiabučio namo bendrasavininkiai ir privalo mokėti už dalį namui kaip vientisam objektui tiekiamos Å¡ilumos. IeÅ¡kovai be pagrindo rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1117-265/2012, nes Å¡ios bylos aplinkybės iÅ¡ esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, todėl ji nesukuria precedento nagrinėjamoje byloje.Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad dėl to, jog dalis butų buvo atjungta nuo namo centralizuoto Å¡ildymo sistemos ir buvo Å¡ildomos kitokiu bÅ«du, Å¡ilumos energija pagrįstai buvo iÅ¡dalinama pagal pastato Å¡ildymo sistemÄ bei įrengtus apskaitos prietaisus labiausiai atitinkantį bei nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d. galiojusių Å ilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Ūkio ministro 2008 m. gruodžio 4 d.

įsakymu Nr. 4-617, 210.2.4 punktÄ ir Å¡iuo metu galiojančių Å ilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Ūkio ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, 29.2.4 punkte numatytÄ MetodÄ Nr. 4. ((Taisyklių 1 priedo 61 punktas, pagal kurį visas pastate suvartotas Å¡ilumos kiekis apskaitomas atsiskaitomuoju Å¡ilumos apskaitos prietaisu – įvadiniu Å¡ilumos skaitikliu) kartu su Metodu Nr. 5 (Taisyklių 1 priedo 60 punktas), kuris įvardijamas kaip Å¡ilumos kiekis bendrojo naudojimo patalpų Å¡ildymui ir gali bÅ«ti taikomas kartu su bet kuriuo iÅ¡ Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) rekomenduojamu ar vartotojų siÅ«lomu ir su ja suderintu Å¡ilumos paskirstymo metodu, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų yra teisėtai atjungta nuo centralizuoto Å¡ildymo sistemos ir yra Å¡ildoma kitokiu bÅ«du.

Duomenų, kad namo bendrasavininkai pasinaudotų savo teisę pasirinkti kitÄ iÅ¡ Komisijos rekomenduojamų ar pasitvirtintų su Komisija naujÄ Å¡ilumos paskirstymo metodÄ , byloje nėra. Todėl teismas atmetė ieÅ¡kovų argumentÄ , kad atsakovė nepagrįstai 2010 m. - 2012 m. namui taikė MetodÄ Nr.

5. Be to, nuo 2010 m. gruodžio 1 d. pradėjus taikyti MetodÄ Nr. 5, sÄ skaitos už Å¡ilumos kiekį bendrojo naudojimo patalpų Å¡ildymui iki 2010 m. gruodžio 1 d. ieÅ¡kovams nebuvo iÅ¡raÅ¡omos, t. y. ieÅ¡kovų reikalavimo dalis dėl mokėjimų perskaičiavimo nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. yra nepagrįsta. Teismas nurodė, kad kiti ieÅ¡kovų argumentai yra susiję su netinkamu Å¡ilumos kiekio bendrojo naudojimo patalpų Å¡ildymui paskirstymu butų ir kitų patalpų savininkams.

Todėl svarbu atskirti namo bendrojo naudojimo patalpas, kurios nuosavybės teisė priklauso visiems namo bendraturčiams, nuo konkrečių patalpų, kurios nuosavybės teisė priklauso konkretiems asmenims. Teismo vertinimu, ieškovai neįrodė, kad jų išvardintos rūsyje esančios patalpos priskirtos ne visiems namo butų ir patalpų savininkams, o tik savininkų daliai. VĮ „Registrų centras“ 2015 m. rugsėjo 7 d. rašte nurodyta, kad namo (korpusas 2A 2p) rūsyje esančios patalpos (koridorius, šiluminis mazgas, sandėliukai) plane pažymėtos nuo R-1 iki R-21) kaip atskiri nekilnojamieji daiktai nesuformuotos; atskiros rūsio patalpos butų Nr. 11, 12, 15, 16, 17, 18, 30 įsigijimo dokumentuose neidentifikuotos.

Duomenų apie tai, kad atskiros rÅ«sio patalpos bÅ«tų pajungtos prie namo centrinio Å¡ildymo sistemos, byloje nėra, bylos duomenimis visos namo rÅ«sio patalpos neÅ¡ildomos. Todėl atsakovė pagrįstai priskyrė neÅ¡ildomas ir neindividualizuotas rÅ«sio patalpas prie daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų ir paskirstė rÅ«sio patalpoms priskiriamÄ Å¡ilumos dalį visiems namo butų ir patalpų savininkams proporcingai kiekvieno nuosavybės daliai. Dėl analogiÅ¡kų motyvų teismas nesutiko su ieÅ¡kovų argumentais dėl Å¡ilumos kiekio, priskirto laiptinės Å¡ildymui, paskirstymo.

Laiptinė negali priklausyti bendrosios dalinės nuosavybės teise tik daliai namo butų ir kitų patalpų savininkų; ji yra namo bendro naudojimo patalpa ir priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems namo butų ir patalpų savininkams (CK 4.82 str. 1 d., Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 4 d.). Pagal bendrÄ jÄ taisyklę bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų iÅ¡laidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams iÅ¡laikyti, iÅ¡saugoti, atnaujinti, jų bÅ«tiniems pagerinimams atlikti.

Å iai taisyklei taikyti yra teisiÅ¡kai nereikÅ¡minga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos iÅ¡laidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (dažnumas, intensyvumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). IeÅ¡kovai iÅ¡ esmės tapatina bendrasavininkių iÅ¡ daiktinės teisės kildinamÄ prievolę apmokėti už bendro naudojimo patalpoms priskiriamÄ Å¡ilumos dalį su buto ar kitos patalpos savininko prievole atsiskaityti už jam individualiai kaip vartotojui tiekiamÄ Å¡ilumÄ (prievolė, kildinama iÅ¡ sutartinių santykių).

Tokia pozicija prieÅ¡tarauja teismų praktikai dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių daugiabučio namo bendrasavininkių teises ir pareigas aiÅ¡kinimo ir taikymo analogiÅ¡kose bylose. Todėl teismas atmetė ieÅ¡kovų argumentus dėl netinkamo ir neproporcingo Å¡ilumos paskirstymo.Dėl 2011 m. gruodžio 4 d. bendraturčių susirinkimo nutarimo. Teismo vertinimu, CK 4.85 straipsnis, Metodo Nr. 5 normos ir kt. nenumato imperatyvaus draudimo butų ir kitų patalpų savininkams susitarti, kad už bendrosioms reikmėms skirtÄ Å¡ilumos energijÄ nemokėtų teisėtai atsijungusių nuo centrinio Å¡ildymo bÅ«tų savininkai. 2011 m. gruodžio 4 d. susirinkimas suÅ¡auktas po atsakovės 2011 m. lapkričio 28 d. raÅ¡te pateikto iÅ¡aiÅ¡kinimo.

Name yra 12 butų ir kitų patalpų savininkų, o minėtame susirinkime dalyvavo ir protokolÄ pasirašė 9 savininkai. Nustatyta, kad už 16 buto savininkus V. M. ir O. A. V. M. pasirašė J. M.; kitoje civilinėje byloje Å¡io buto savininkai pareiÅ¡kė, kad nesutinka su susirinkimo sprendimu, t. y. sprendimas buvo priimtas 8 iÅ¡ 12 butų ir kitų savininkų balsų dauguma. Protokole aiÅ¡kiai suformuluotas susirinkimo sprendimas – nurodyta, kad nutarta Å¡ilumos kiekio dalis bendrosioms reikmėms priskirti koeficientÄ lygų nuliui, todėl negalima sutikti su atsakovės argumentais, kad susirinkimo protokole nėra duomenų, jog konkrečiai buvo balsuojama sprendimo bendro naudojimo priskyrimo klausimais.

Nors susirinkime priimtas sprendimas butų ir kitų savininkų balsų dauguma, tačiau, teismo nuomone, jis negali bÅ«ti vertinamas kaip bendraturčių susitarimas dėl nulinio koeficiento taikymo. Pagal 2011 m. gruodžio 4 d. susirinkime balsų dauguma priimtÄ sprendimÄ už bendrosioms reikmėms skirtÄ Å¡ilumos energijÄ mokėtų tik centralizuotai besiÅ¡ildantys savo butus bendrasavininkiai, kas iÅ¡ esmės reiÅ¡kia, kad tokiÄ prievolę už atjungtų nuo centralizuoto Å¡ildymo butų savininkus vykdytų neatsijungusių butų ir patalpų savininkai.

Teismas pažymėjo, kad kitas asmuo gali įvykdyti prievolę už skolininkÄ geranoriÅ¡kai arba Å¡alių susitarimo pagrindu (CK 6.38, 6.50 str.), tačiau toks susitarimas pasiektas nebuvo. Bylos duomenimis butų ir kitų patalpų savininkai UAB „Provisus“, UAB „Delfa“, M. P., sutuoktiniai Merkevičiai nesutinka prisiimti prievolę mokėti visas namo bendrų patalpų Å¡ildymo iÅ¡laidas. Todėl teismas sutiko su atsakove, kad minėtame susirinkime priimtas sprendimas negali bÅ«ti vertinamas kaip bendrasavininkių susitarimas dėl Å¡ilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms nustatymo ir nesukelia atsakovei pareigos skirstyti mokėjimus už Å¡ilumos kiekį skirtÄ namo bendrosioms reikmėms ieÅ¡kovų nurodytu bÅ«du.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai IeÅ¡kovai (toliau - apeliantai) apeliaciniame skunde praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Atsakovė ginčo laikotarpiu namui taikė netinkamÄ MetodÄ Nr. 5, nors privalėjo, įvertinusi esmines aplinkybes, kad name nėra bendro naudojimo patalpų, kurios bÅ«tų Å¡ildomos centralizuotai, parinkti namui labiausiai tinkantį metodÄ .

„Bendro naudojimo patalpų šildymo“ šiluma buvo suvartota asmeniniuose centralizuoto šildymo vartotojų butuose, o ne bendro naudojimo patalpose, kurios faktiškai yra šildomos tik šiluma, išskiriama tiek vietiniu būdu šildomų butų, tiek centralizuotu būdu šildomų butų. Išskiriamos šilumos dydis yra proporcingas butų dydžiui. Atlikti šilumos auditas ir teismo ekspertizė patvirtina, jog apeliantai negavo šilumos energijos, priskirtos bendro naudojimo patalpų šildymui.

Teismas nemotyvavo, kodėl Å¡ie įrodymai atmesti. Metode Nr. 5 nurodytas koeficientas 0,20 yra rekomendacinis. Todėl Å¡ilumos tiekėjas, kol gyventojai nepasirinko Å¡ilumos paskirstymo metodo, privalo parinkti tokį koeficientÄ , kuris atitinka vartotojų namo Å¡ildymo įrenginius ir bendro naudojimo patalpas, o ne pagal nutylėjimÄ taikyti rekomenduojamÄ koeficientÄ . To nepadarius, atsakovei tenka atsakomybė už netinkamÄ Å¡ilumos paskirstymÄ name, taip pat ir prievolė perskaičiuoti visus mokėjimus už bendro naudojimo patalpų bei individualių butų centralizuotÄ Å¡ildymÄ .Apeliantai kaip vartotojai privalo apmokėti tik už faktiÅ¡kai gautÄ Å¡ilumos energijos kiekį (CK 6.317 str. 1 d., 6.329 str. 1 d., 6.388 str. 1 d.).

Lietuvos Aukščiausias Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005 nurodė, kad tais atvejais, kai Å¡ilumos vartojimas buvo nutrauktas, iÅ¡ buvusio abonento negali bÅ«ti iÅ¡ieÅ¡komas mokestis už faktiÅ¡kai nesuvartotÄ Å¡ilumos energijÄ , nes tai prieÅ¡tarautų Vartotojų teisių gynimo įstatymo 2 straipsnyje numatytai vartotojo teisei pirkti prekes ar paslaugas savo nuožiÅ«ra.Teismas nepagrįstai atmetė apeliantų argumentus dėl reikalavimo atlikti perskaičiavimÄ nuo 2011 m. gruodžio 4 d., nes nuo Å¡ios datos atsakovė privalėjo taikyti gyventojų daugumos nustatyta tvarka pasirinktÄ koeficientÄ (CK 4.85 str. 1 d.).

Teismas nepagrįstai sprendė, jog sprendimas dėl nulinio koeficiento pasirinkimo turi bÅ«ti priimtas visų butų savininkų sprendimu, o ne jų daugumos. Paneigdamas teismo motyvus dėl sprendimo dėl Å¡ilumos paskirstymo priėmimo visų bendraturčių bendru sutarimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analogiÅ¡komis aplinkybėmis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009 iÅ¡aiÅ¡kino, kad sprendimai dėl bendro naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, įskaitant jų priežiÅ«rÄ ir eksploatacijÄ , kuri apima ir patalpų Å¡ildymÄ , priimami daugiabučio namo butų savininkų daugumos balsais.

Taip pat tokia situacija nagrinėta Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1059-577/2014 ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-225-241/2015.Šilumos energijos paskirstymas name yra neteisėtas ir dėl to, kad name yra kitos paskirties asmeninio naudojimo patalpos, kurioms nebuvo priskirtas joks šilumos kiekis – nei kaip šildomoms, nei kaip nešildomoms patalpoms. VĮ „Registrų centras“ duomenimis namo rūsyje yra asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos (sandėliukai), kurioms nėra centralizuotai šildomos šildytuvais, tačiau yra šiltos.

Komisijos 2014 m. rugpjūčio 12 d. raÅ¡te teigiama, kad atsakovė nepagrįstai priskiria apeliantams Å¡ilumos energijos dalį buto ir jam tenkančių bendro naudojimo patalpų Å¡ildymui, tačiau jų kaimynų turimiems asmeninio naudojimo sandėliukams ir pastogei nėra priskiriama jokia namo patalpų Å¡ildymui suvartotos Å¡ilumos dalis, taip pažeidžiamas proporcingumo principas. Pagal CK 4.82 straipsnio 5 dalies tikslus ir su bendrosios dalinės nuosavybės dalimi įstatymų siejamas savininko teises ir pareigas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis, į palyginamuosius naudinguosius plotus turi bÅ«ti įskaičiuojamas ir rÅ«sio patalpų plotas, taip pat ir bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatinėjama, atitinkamame gyvenamajame name faktiÅ¡kai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad Å¡ios patalpos nėra teisiÅ¡kai įregistruotos bei įteisintos (Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-524-676/2011).

Tai konstatuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009. AnalogiÅ¡komis aplinkybėmis Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-36-803/2014 įpareigojo Å¡ilumos tiekėjÄ perskaičiuoti Å¡ilumos energijos paskirstymÄ , nes jis, bÅ«damas nepakankamai apdairus kaip verslininkas, nepriskyrė dalies Å¡ilumos energijos asmenino naudojimo palėpei, apie kurios įsigijimÄ vartotojai nepranešė tiekėjui. Å ios aplinkybės taip pat nagrinėtos ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1242/2014.

VI „Registrų centras“ duomenimis apeliantai negauna centralizuotos Å¡ilumos bendro naudojimo patalpose, jos nėra Å¡ildomos ir jomis nesinaudoja. Apeliantų butas turi atskirÄ Ä¯Ä—jimÄ iÅ¡ lauko, todėl neprivalo mokėti už patalpų, kurios nėra Å¡ildomos, Å¡ildymÄ . AnalogiÅ¡komis aplinkybėmis Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1117-265/2012 iÅ¡aiÅ¡kino, kad vartotojas neprivalo mokėti už Å¡ilumos energijÄ , kurios jis negauna. Tai konstatuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013.IeÅ¡kiniui nėra taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas ieÅ¡kinio senaties terminas ieÅ¡kiniams dėl žalos atlyginimo, nes reikalavimas atsakovei atlikti Å¡ilumos paskirstymo, karÅ¡to vandens paruoÅ¡imui ir jo temperatÅ«ros palaikymui skirtos Å¡ilumos energijos mokėjimų perskaičiavimÄ nėra reikalavimas atlyginti žalÄ .Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o jį atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:Namo butų (patalpų) savininkams mokėjimai už Å¡ilumos energijÄ buvo skaičiuojami pagal Å ilumos Å«kio įstatymo 12 straipsnio 2 punkto nuostatas. Apeliantai iÅ¡ esmės neginčija, kad Å¡ilumos energija namui buvo tiekiama, ji apeliantams buvo tiekiama kaip bendrosios nuosavybės dalininkams. Abiejų Å¡alių valia – tiekti ir gauti Å¡ilumos energijÄ , realizuota konkliudentiniais veiksmais. Namo Å¡ilumos įrenginiai yra prijungti prie centralizuotų Å¡ilumos perdavimo tinklų, todėl pagal CK 1.71, 6.384 straipsnius reikalavimus tarp Å¡alių sudaryta neterminuota energijos pirkimo-pardavimo sutartis.

Dėl to apeliantams atsirado prievolė mokėti už tiekiamÄ Å¡ilumos energijÄ galiojančių teisės aktų bei Komisijos nustatyta tvarka ir tarifais.Pagal Å¡ilumos paskirstymo reglamentavimo nuostatas bei name esančiÄ Å¡ildymo sistemÄ , atjungus nuo centrinio Å¡ildymo butus/patalpas, name negali bÅ«ti taikomas tik Metodas Nr. 4, nes tai pažeistų imperatyvias (CK 4.76 str., 4.82 str., Å ilumos Å«kio įstatymo 25 str., 29 str. 3 d.) teisės normas bei Å ilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punktÄ .

Name Metodo Nr. 4 ir papildomo Metodo Nr. 5 taikymas atitinka jų taikymo sÄ lygas. Atsakovė negali ir neturi teisės skirstyti Å¡ilumos kiekio (atitinkamai ir apskaičiuoti mokesčių) kitaip nei numato teisės aktai.Namo 15 buto savininko 2010 m. gruodžio 16 d. praÅ¡ymu buvo surinkta bei pagal nekilnojamojo turto registro duomenis papildomai patikrinta visa reikiama informacija Metodo Nr. 5 realizavimui namo vartotojams ir Å¡is papildomas metodas name suvartotos Å¡ilumos paskirstymui buvo pradėtas taikyti nuo 2010 m. gruodžio 1 d.

Apeliantai ginčija ne tiek Metodo Nr. 5 taikymo laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 4 d., kiek Å¡ios metodikos nuostatų taikymÄ konkrečiai jiems. Tiek apeliantams, tiek ir kitiems namo bendraturčiams nuosavybės teise priklauso butai ir kitos patalpos, o pareiga apmokėti už namo bendrojo naudojimo patalpose sunaudotÄ Å¡ilumos energijÄ kyla iÅ¡ CK 4.76 straipsnio. Namo bendraturtis nėra atleidžiamas nuo pareigos iÅ¡laikyti bendrÄ turtÄ net ir tais atvejais, kai jam priklausančio namo dalis yra atjungta nuo centrinio Å¡ildymo.

Tai, kad bendro naudojimo laiptinėje nėra centralizuoto Å¡ildymo radiatorių, nereiÅ¡kia, kad Å¡ilumos energija bendroms reikmėms nebuvo suvartota namo bendro naudojimo įrenginiuose (pvz. Å¡ildymo sistemos paskirstymo vamzdžiuose namo rÅ«syje, stovuose ir pan.), be to, dalis Å¡ilumos nuostolių atsiranda ir per pastato stogÄ , perdangas virÅ¡ rÅ«sio, grindis ant grunto, galines pastatų sienas, paskirstomuosiuose Å¡ildymo sistemų vamzdynuose. Ä®statyminė pareiga prisidėti prie namo iÅ¡laikymo nesiejama su galimybe naudotis bendrojo naudojimo patalpomis ar su realiu naudojimusi.Atsakovė savo veiklÄ vykdo laikydamasi imperatyvių teisės aktų nuostatų, todėl teisėtai ir pagrįstai name Å¡ilumos kiekio skirstymui taikė Metodo Nr. 4 ir Metodo Nr. 5 taisykles (tai ne kartÄ patvirtino ir Komisija).

Kol namo bendraturčiai nepateikė pastato energijos vartojimo audito duomenų ir tinkamai įforminto sprendimo, pagrįsto energetinio audito rezultatais, taikyti kitÄ nei Metodo Nr. 5 3.1 punkte įtvirtintÄ vidutinį Å¡ilumos kiekio dalies namo bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficientÄ , nėra teisinio pagrindo.Atsakovė nėra gavusi namo bendraturčių sprendimo, jog jie su Komisija bÅ«tų suderinę kitÄ /savo Å¡ilumos paskirstymo metodÄ . Todėl apeliantai privalo mokėti už Å¡ilumos energijÄ , skirtÄ bendro naudojimo objektams iÅ¡laikyti.

Bendrojo naudojimo patalpų (pvz. laiptinių) (ne)buvimas pastate, jų plotas bei kitos charakteristikos turi įtakos tik šilumos kiekio, priskirtino pastato bendrosioms reikmėms, reikšmei, tačiau minėtos aplinkybės neatleidžia pastato ir jame įrengtos šildymo sistemos bendrasavininkų nuo pareigos apmokėti šilumos nuostolius, susidarančius pastate esančiuose šilumos tiekimo vamzdynuose, kuriais tiekiama šiluma nuo šilumos punkto iki butuose/patalpose įrengtų šildymo prietaisų.Nulinio koeficiento taikymas ir sprendimo dėl jo priėmimas yra reguliuojamas CK normomis.

Teismas nuosekliai ir tinkamai pagrindė, kodėl 2011 m. gruodžio 4 d. daugiabučio namo savininkų susirinkimo sprendimas negali bÅ«ti vertinamas kaip bendraturčių susitarimas dėl nulinio koeficiento taikymo. Apeliantų siekis, kad už bendrosioms reikmėms skirtÄ Å¡ilumos energijÄ mokėtų tik centralizuotai besiÅ¡ildantys savo butus bendrasavininkai prieÅ¡tarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms (CK 1.80 str., 4.85 str., Metodo Nr. 5 3 punkto sisteminiam aiÅ¡kinimui). Be to, nulinio koeficiento taikymo Metodas Nr. 5 nenumato.

Metodo Nr. 5 nuostatos taip pat neleidžia nustatyti koeficientų individualiai konkrečiam butui, metodas reguliuoja Å¡ilumos paskirstymÄ pastate. Namo bendraturčiai (M. P., O. M., V. M., UAB „Provisus“, UAB „Delfa“) teigia, kad apeliantai neteisingai tvirtina, kad 2011 m. gruodžio 4 d. daugiabučio namo butų savininkų dauguma vieÅ¡o aptarimo bÅ«du nusprendė, jog minėto namo Å¡ilumos kiekio dalis bendrosioms reikmėms priskiriama nuliniam koeficientui. Bendraturčių teigimu, tokio sprendimo jie nėra priėmė.Namo suvartotos Å¡ilumos paskirstymui butų ir kitų plotas atitinka Nekilnojamojo turto registro duomenis.

Suinteresuoti asmenys, kuriems žinoma apie tai, kad į šį registrÄ Ä¯raÅ¡yti duomenys neatitinka dokumentų, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir iÅ¡taisytų arba neiÅ¡samus papildytų. Namo rÅ«sio patalpų Å¡ildymas nėra numatytas ir jokių Å¡ildymo prietaisų Å¡iose patalpose nėra. Ä® naudingÄ jį bÅ«sto plotÄ neįeina balkonų, terasų, rÅ«sių, neÅ¡ildomų lodžijų grindų plotas, todėl namo rÅ«sio plotas nėra ir negali bÅ«ti įskaičiuotas į namo naudingÄ plotÄ .

Pagal Komisijos patvirtintus metodus, reikalaujančius Å¡ilumos paskirstymÄ vykdyti proporcingai patalpų naudingam plotui, namo rÅ«sio patalpų plotas negali bÅ«ti taikomas Å¡ilumos paskirstymui. Nors apeliantai reikalauja Å¡ilumos paskirstymui taikyti ir namo rÅ«syje esančių patalpų plotÄ , tačiau nepateikė jokių dokumentų įrodančių, jog minėtos patalpos asmeninės nuosavybės teise priklauso atskiriems savininkams, taip pat nenurodė jokių konkrečių asmenų bei Å¡iems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklausančių namo rÅ«sio patalpų ploto.Ekspertizės iÅ¡vadoje pateikiami galimi (eksperto nuomone) sprendimai ateičiai Å¡ioje byloje yra neaktualÅ«s, nes namas nuo 2013 m. gegužės 1 d. yra atsijungęs nuo centralizuotos Å¡ildymo sistemos, be to, nesutampa laikotarpiai.

Eksperto V. S. pateikta iÅ¡vada vertintina tik kaip subjektyvi jo nuomonė. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.              Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, spręstina dėl apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo.             Apeliacinis skundas netenkintinas.             IÅ¡ apeliantų procesinių dokumentų matyti, kad nesutikimÄ su atsakovės priskaičiuotais mokesčiais apeliantai grindžia tuo, kad jų butas ir bendro naudojimo patalpos nėra Å¡ildomos centralizuotai; atsakovė neteisėtai skirstė namo bendro naudojimo patalpose suvartotÄ Å¡ilumÄ ; taikė netinkamas Å¡ilumos paskirstymo metodikas bei nepagrįstai ignoruoja 2011 m. gruodžio 4 d. namo butų savininkų susirinkime priimtÄ sprendimÄ dėl nulinio koeficiento Metode Nr. 5 pasirinkimo.

Pirmosios instancijos teismas minėtus argumentus laikė nepagrįstais. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis. Dėl apeliantų prievolės mokėti už namo reikmėms teikiamÄ Å¡ilumos dalį Apeliantų teigimu, jie neturi prievolės mokėti už viso namo reikmėms teikiamÄ Å¡ilumos dalį, nes namas nėra centralizuotai Å¡ildomas, jame nėra centralizuotai ruoÅ¡iamo karÅ¡to vandens. Su Å¡iais argumentais pirmosios instancijos teismas nesutiko, su jais sutikti neturi pagrindo ir teisėjų kolegija.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad daugiabutis namas turėjo vienÄ Å¡ilumos įvadÄ , vienÄ atskirÄ Å¡ilumos punktÄ bei vienÄ Ä¯vadinį Å¡ilumos apskaitos prietaisÄ , ginčo laikotarpiu tik dalis butų buvo teisėtai atjungti nuo centrinio Å¡ildymo (visi butai atsijungė nuo centrinio Å¡ildymo nuo 2013 m. gegužės 1 d.), pagrįstai sprendė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. namas buvo Å¡ildomas centralizuotai. Apeliantai apeliaciniame skunde Å¡ių aplinkybių iÅ¡ esmės nekvestionuoja.

Pažymėtina, kad minėtos iÅ¡vados nepaneigia ir ta aplinkybė, kad name nebuvo centralizuotai ruoÅ¡iamo karÅ¡to vandens ir atitinkamo mokesčio. Nepagrįstai apeliantai nesutikimÄ mokėti už viso namo reikmėms tiekiamÄ Å¡ilumos dalį grindžia tuo, kad jų butas turi atskirÄ Ä¯Ä—jimÄ ir jie nesinaudoja bendro naudojimo patalpomis.              Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga.

Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiÅ«rėti ir pan. (CK 4.83 str. 3 d.). Pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigÄ apmokėti iÅ¡laidas jam iÅ¡laikyti ir iÅ¡saugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Prie jų priskirtini ir mokesčiai už bendro naudojimo patalpų Å¡ildymui sunaudotÄ energijÄ . Å ilumos paskirstymo vartotojams pagrindai įtvirtinti Å ilumos Å«kio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje, kurioje yra nurodyta, kad tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas Å¡ilumos vartotojas, visas pastate suvartotas Å¡ilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų Å¡ilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam paskirtÄ Å¡ilumos kiekį, iÅ¡matavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su jais suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartota Å¡ilumos kiekio dalis tenka tam Å¡ilumos vartotojui.

Pažymėtina, kad Å¡i nuostata galioja iÅ¡ esmės nepakitusi nuo Å¡io įstatymo įsigaliojimo datos, t. y. 2003 m. liepos 1 d. Å ilumos Å«kio įstatymo redakcijoje, galiojusioje nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., atsiskaitymÄ už bendrojo naudojimo patalpas reglamentavo Å ilumos Å«kio įstatymo 25 straipsnis, nustatęs, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančiÄ dalį Å¡ilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms Å¡ildyti, nesvarbu, kokiu bÅ«du Å¡ildomos jam priklausančios patalpos.

Taigi, butų ir (ar) kitų patalpų savininkai, nepaisant pasirinkto jiems asmeniÅ¡kai priklausančių patalpų Å¡ildymo bÅ«do, turi pareigÄ atsiskaityti už Å¡ilumos dalį, tenkančiÄ daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms Å¡ildyti. Apeliantai savo pozicijÄ grindžia, be kita ko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013 esančiu iÅ¡aiÅ¡kinimu, jog tuo atveju, kai radiatorių patalpose nėra, jos nėra centralizuotai Å¡ildomos. Su tokia pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kadangi apeliantų cituojamoje byloje buvo pasisakyta dėl teismo sprendimo prejudicinės ir res judicata reikÅ¡mės teismui pripažinus, jog bendrojo naudojimo patalpų neÅ¡ildymo faktas jau buvo nustatytas kitoje byloje, todėl laikytinas prejudiciniu faktu ir tame konkrečiame ginče. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad precedento galiÄ turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiÅ¡kose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panaÅ¡ios į nagrinėjamos bylos.

Kadangi apeliantų nurodomos bylos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, todėl joje pateiktais iÅ¡aiÅ¡kinimais negali bÅ«ti remiamasi. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad kitose civilinėse bylose įsiteisėjusiais teismų sprendimais bÅ«tų nustatyti reikÅ¡mingi nagrinėjamame ginče prejudiciniai faktai. Pažymėtina, kad pareigos atsiskaityti už bendrojo naudojimo patalpų Å¡ildymÄ klausimai buvo iÅ¡samiai analizuoti teismų praktikoje, kurioje pripažįstama, jog tiek pagal bendrÄ sias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas, tiek pagal Å ilumos Å«kio įstatymo nuostatas turto, esančio daugiabučiame name, savininkui tenka pareiga proporcingai jų daliai atlyginti iÅ¡laidas bendro naudojimo patalpoms Å¡ildyti net ir tuo atveju, kai jų nuosavybės teise valdomas butas yra atjungtas nuo centralizuoto Å¡ildymo, o bendrojo naudojimo patalpose centralizuoto Å¡ildymo įrenginių nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2012m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015, iÅ¡nagrinėjęs ginÄÄ dėl bendraturčio prievolės mokėti už dalį daugiabučiam namui pateiktos Å¡ilumos energijos, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms Å¡ildyti, kai bendrojo naudojimo patalpose nebuvo įrengta Å¡ildymo prietaisų, yra konstatavęs, kad daugiabučio namo butų savininkų padėtis Å¡ilumos energijos vartojimo atžvilgiu dvejopa. Be Å¡ilumos ir karÅ¡to vandens vartojimo santykių yra ir atlyginimo už iÅ¡laidas, skirtas bendram turtui iÅ¡laikyti, aspektas.

Kaip vartotojas, abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra Å¡ilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Visa tiekiama į namÄ energija turi bÅ«ti apskaitoma ir pagal įstatymÄ paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita – bendrųjų patalpų Å¡ildymas, karÅ¡to vandens temperatÅ«ros palaikymas turi bÅ«ti apmokėta namo savininkų. Å i dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iÅ¡ bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu, proporcingai savo daliai, taip pat privalo apmokėti iÅ¡laidas jam iÅ¡laikyti.

Å i pareiga tenka ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros Å¡ildymo sistemos. Taigi, nurodyti iÅ¡aiÅ¡kinimai paneigia apeliacinio skundo teiginius, jog apeliantai, bÅ«dami bendraturčiais, neturi pareigos atsiskaityti už bendrojo naudojimo patalpų Å¡ildymÄ . Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog sprendžiant dėl taikytino precedento, yra svarbus jo suformavimo laikas. Nagrinėjamu atveju apeliantų nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013 suformuluoti iÅ¡aiÅ¡kinimai nėra aktualÅ«s ir dėl to, kad naujausia praktika suformuota bÅ«tent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015.

Todėl pripažintina, kad vartotojas privalo kompensuoti jam tenkančiÄ Å¡ilumos energijos dalį, tiek už bendrojo naudojimo patalpoms iÅ¡spinduliuojamÄ per namo konstrukcijas ir vamzdynus Å¡ilumÄ , tiek ir už karÅ¡to vandens cirkuliacijos palaikymui tenkančiÄ energijÄ tol, kol jis yra daugiabučio namo bendraturtis. Dėl taikomų Å¡ilumos paskirstymo metodų teisėtumoApeliantų teigimu, atsakovė neteisėtai namui taikė netinkamÄ MetodÄ Nr. 5, nors, atsižvelgiant į tai, kad name nėra centralizuotai Å¡ildomų bendro naudojimo patalpų, privalėjo parinkti namui labiausiai tinkantį metodÄ , taip pat netinkamai buvo taikomas ir Metodas Nr. 4, nes jis yra skirtas namams, kuriuose yra centralizuotai ruoÅ¡iamas karÅ¡tas vanduo ir centralizuotai ruoÅ¡iamo karÅ¡to vandens cirkuliacija.

Pirmosios instancijos teismas šį apeliantų argumentÄ atmetė kaip nepagrįstÄ , su Å¡ia iÅ¡vada sutinka ir teisėjų kolegija.  Visų pirma, nors apeliantai savo procesiniuose dokumentuose (ieÅ¡kinyje, apeliaciniame skunde) ir kvestionuoja taikytus Å¡ilumos paskirstymo metodus, tačiau nenurodo, koks nagrinėjamu atveju metodas (-ai) turėjo bÅ«ti taikomi, t. y. neaiÅ¡ku, kokį metodÄ (-us) patys apeliantai pripažįsta tinkamiausiu. Atsakovė pagrįstai nurodo, kad negali veikti savo nuožiÅ«ra nesilaikant teisės aktų nuostatų.

Antra, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovės argumentais, kad atsižvelgiant į tai, jog dalis butų buvo atjungti nuo namo centralizuoto Å¡ildymo sistemos ir buvo Å¡ildomi kitokiu bÅ«du, Å¡ilumos energija pagrįstai buvo iÅ¡dalinama pagal pastato Å¡ildymo sistemÄ bei įrengtus apskaitos prietaisus labiausiai atitinkantį MetodÄ Nr. 4, pagal kurį visas pastate suvartotas Å¡ilumos kiekis apskaitomas atsiskaitomuoju Å¡ilumos apskaitos prietaisu – įvadiniu Å¡ilumos skaitikliu, kartu su Metodu Nr. 5, kuris gali bÅ«ti taikomas kartu su bet kuriuo iÅ¡ Komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siÅ«lomu ir su Komisija suderintu Å¡ilumos paskirstymo metodu, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų yra teisėtai atjungta nuo centralizuoto Å¡ildymo sistemos ir yra Å¡ildoma kitokiu bÅ«du.

Byloje nėra duomenų, kad ginčo namo bendrasavininkai bÅ«tų pasinaudoję savo teise pasirinkti kitÄ iÅ¡ Komisijos rekomenduojamų ar pasitvirtintų su Komisija naujÄ Å¡ilumos paskirstymo metodÄ (dėl 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo pasisakytina žemiau). Taigi, apeliantai kartu su kitais butų savininkais nerealizavo teisės aktuose numatytos teisės pasirinkti kitokį Å¡ilumos paskirstymo metodÄ . Todėl Å¡iame kontekste atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantų argumentai, kad, kol gyventojai nepasirinko Å¡ilumos paskirstymo metodo, privalo bÅ«ti parinktas toks koeficientas, kuris atitinka vartotojų namo Å¡ildymo įrenginius ir bendro naudojimo patalpas, o ne pagal nutylėjimÄ taikyti (ir faktiÅ¡kai taikytÄ ) rekomenduojamÄ 0,20 koeficientÄ .

Pažymėtina, kad vėlgi patys apeliantai nenurodo, koks bei kodėl kitoks koeficientas, jei netinkamas 0,20, turėjo bÅ«ti taikomas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su atsakove, kad ginčo name teisėtai ir pagrįstai Å¡ilumos kiekio skirstymui taikytas Metodas Nr. 4 ir Metodas Nr. 5, kÄ yra patvirtinusi ir Komisija. Apeliantai nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1242/2014 pateiktu teisės aiÅ¡kinimu, nes pastarojoje byloje Komisija buvo pripažinusi, jog Å¡ilumos tiekėjas netinkamai parinko Å¡ilumos paskirstymo metodus ir dėl Å¡ios priežasties buvo sprendžiamas mokėjimų perskaičiavimo klausimas, kas, atitinkamai, ir sudarė prielaidas įpareigoti perskaičiuoti mokėjimus už Å¡ilumos energijÄ .

Taigi, minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (ratio decidendi) nėra tapačios.Dėl 2011 m. gruodžio 4 d. susirinkimo nutarimo              Apeliantų teigimu, atsakovė nepagrįstai ignoruoja 2011 m. gruodžio 4 d. namo butų savininkų susirinkime priimtÄ sprendimÄ dėl nulinio koeficiento pasirinkimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad minėtame susirinkime priimtas sprendimas negali bÅ«ti vertinamas kaip bendrasavininkių susitarimas dėl Å¡ilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms nustatymo ir nesukelia atsakovei pareigos skirstyti mokėjimus už Å¡ilumos kiekį skirtÄ namo bendrosioms reikmėms apeliantų nurodytu bÅ«du.

Sutiktina ir su Å¡ia iÅ¡vada. IÅ¡ 2011 m. gruodžio 4 d. įvykusio daugiabučio namo savininkų vieÅ¡o aptarimo protokolo matyti, kad gyventojai nutarė Å¡ilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms priskirti koeficientÄ lygų nuliui (t. 1, b.l. 13-14). Neginčytina, kad sprendimas priimtas balsų dauguma, tačiau, kaip minėta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad Å¡is sprendimas negali bÅ«ti vertinamas kaip bendrasavininkių susitarimas dėl Å¡ilumos kiekio dalies bendrosios reikmėms nustatymo.

Å ilumos paskirstymÄ reglamentuojantys teisės aktai inter alia Metodas Nr. 5 nenumato imperatyvaus draudimo butų ir kitų patalpų savininkams susitarti, kad už bendrosioms reikmėms skirtÄ Å¡ilumos energijÄ nemokėtų teisėtai atsijungusių nuo centrinio Å¡ildymo bÅ«tų savininkai. Metode Nr. 5 yra pateikiami trys galimi Å¡ilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms nustatymo bÅ«dai – pagal metode pateiktÄ rekomendacijÄ (3.1 punktas), pagal pastato energetinio audito duomenis (3.2 punktas) ir Å¡alių susitarimu (3.3 punktas).

Pažymėtina, kad atsakovė 2011 m. lapkričio 28 d. raÅ¡te informavo, kad jeigu namo butų (patalpų) savininkai tarpusavio susitarimu nustatytų Å¡ilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms priskyrimo nulinį koeficientÄ , tuomet visas name suvartotas Å¡ilumos kiekis bÅ«tų paskirstomas tik centralizuotai Å¡ildomų butų (patalpų) savininkams (t. 1, b.l. 11). Nors Metodo Nr. 5 3.3 punktas 2011 m. gruodžio 4 d. sprendimu bendrasavininkių balsų dauguma ir buvo priimtas, tačiau ir teisėjų kolegijos nuomone nesutiktina su apeliantais, kad tokiam sprendimui priimti užtenka balsų daugumos ir taip priimtas sprendimas atitinka susitarimÄ Metodo Nr. 5 prasme.

Tai, kad susitarimas tarp visų bendrasavininkių nėra pasiektas, patvirtina faktas, kad kitoje civilinėje byloje penki butų ir kitų patalpų savininkai (UAB „Provisus“, UAB „Delfa“, M. P., V. M. ir O. M.) ginčija nulinio koeficiento taikymo teisėtumÄ (t. 1, b.l. 132-135). 2011 m. gruodžio 4 d. susirinkime balsų dauguma buvo priimtas sprendimas, pagal kurį už bendrosioms reikmėms skirtÄ Å¡ilumos energijÄ faktiÅ¡kai mokėtų tik centralizuotai besiÅ¡ildantys savo butus bendrasavininkiai, kas iÅ¡ esmės reiÅ¡kia, kad tokiÄ prievolę už atjungtų nuo centralizuoto Å¡ildymo butų savininkus vykdytų neatsijungusių butų ir patalpų savininkai.

Namo bendrasavininkiams UAB „Provisus“, UAB „Delfa“, M. P., V. M. ir O. M. nesutikus prisiimti prievolės mokėti visas namo bendrų patalpų Å¡ildymo iÅ¡laidas, t. y. nesutikus už apeliantus vykdyti jų prievolę, pagrįstai tiek atsakovė, tiek pirmosios instancijos teismas laikė, kad tarp visų namo bendrasavininkių toks susitarimas nepasiektas. Pirmiau jau minėta, kad kiekvienas iÅ¡ namo butų ir kitų patalpų bendrasavininkių turi prievolę prisidėti prie visų iÅ¡laidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams iÅ¡laikyti, iÅ¡saugoti, atnaujinti, jų bÅ«tiniems pagerinimams atlikti, todėl kitas asmuo (asmenys) gali įvykdyti prievolę už skolininkÄ (skolininkus) – nagrinėjamu atveju už apeliantus, tik geranoriÅ¡kai bendru Å¡alių susitarimu.

PrieÅ¡ingas aiÅ¡kinimas galėtų iÅ¡kreipti tokios prievolės proporcingumo principÄ ir suinteresuotų asmenų daugumos valia nulemti jiems neproporcingai mažas iÅ¡laidas (arba net jų nepatirti), kitiems – neproporcingai dideles prieÅ¡ jų valiÄ . Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad 2011 m. gruodžio 4 d. susirinkime priimtas sprendimas negali bÅ«ti vertinamas kaip patalpų savininkų susitarimas dėl Å¡ilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms nustatymo, ir pripažįsta nepagrįstu apeliantų aiÅ¡kinimÄ , kad atsakovė nuo 2011 m. gruodžio 4 d. privalėjo skirstyti mokėjimus už Å¡ilumos kiekį skirtÄ namo bendrosioms reikmėms apeliantų nurodytu bÅ«du, t. y. kad visas name suvartotas Å¡ilumos kiekis bÅ«tų paskirstomas tik centralizuotai Å¡ildomų butų (patalpų) savininkams (nulinio koeficiento taikymas).

Dėl energijos bendrojo naudojimo patalpų šildymui paskirstymo perskaičiavimoApeliantai nurodo, kad šilumos energijos paskirstymas name yra neteisėtas ir dėl to, kad VĮ „Registrų centras“ duomenimis namo rūsyje yra asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos (sandėliukai), kurios nėra centralizuotai šildomos, tačiau yra šiltos bei šioms patalpoms nebuvo priskirtas joks šilumos kiekis – nei kaip šildomoms, nei kaip nešildomoms patalpoms. Nors apeliantai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis išaiškinimas nagrinėjamu atveju nepaneigia taikytos apmokėjimo tvarkos teisėtumo ir nešalina/nekeičia bendrosios dalinės nuosavybės savininko pareigos pagal daiktinės teisės normas padengti išlaidas, susijusias su tokios nuosavybės eksploatavimu/išlaikymu.

Juo labiau, kad nagrinėjamu atveju apeliantai ir nurodė tik abstrakčius, nepagrįstus jokiais objektyviais duomenimis pasvarstymus apie kaimynų asmeninio naudojimo patalpas. Byloje neįrodyta, kad duomenys apie sandėliukų plotus buvo pateikti šilumos tiekėjui, tačiau šis į juos neatsižvelgė. VĮ „Registrų centras“ 2015 m. rugsėjo 7 d. rašte nurodyta, kad ginčo namo rūsyje esančios patalpos (koridorius, šiluminis mazgas, sandėliukai) plane pažymėtos nuo R-1 iki R-21) kaip atskiri nekilnojamieji daiktai nesuformuotos; atskiros rūsio patalpos butų Nr. 11, 12, 15, 16, 17, 18, 30 įsigijimo dokumentuose neidentifikuotos (t. 1, b.l. 248-249).

Duomenų apie tai, kad atskiros rÅ«sio patalpos bÅ«tų pajungtos prie namo centrinio Å¡ildymo sistemos, byloje nėra, taigi, visos namo rÅ«sio patalpos neÅ¡ildomos. Todėl sutiktina su atsakove, kad namo suvartotos Å¡ilumos paskirstymui butų ir kitų plotas atitinka Nekilnojamojo turto registro duomenis, o suinteresuoti asmenys, kuriems žinoma, kad į šį registrÄ Ä¯raÅ¡yti duomenys neatitinka dokumentų, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir iÅ¡taisytų arba neiÅ¡samus papildytų.

Nors apeliantai ir reikalauja Å¡ilumos paskirstymui taikyti ir namo rÅ«syje esančių asmeninių patalpų plotÄ , tačiau nepateikė jokių dokumentų įrodančių, jog patalpos rÅ«syje asmeninės nuosavybės teise priklauso atskiriems konkretiems savininkams, Å¡iems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklausančių namo rÅ«sio patalpų plotÄ . Todėl, nesant duomenų, jog atsakovė buvo informuota apie sandėliukų plotus ir jų konkrečius valdytojus, nėra pagrindo pripažinti, jog Å¡i aplinkybė turi įtakos vertinant atsakovės veiksmų, priskiriant suvartotos Å¡ilumos energijos kiekius konkretiems vartotojams, teisėtumÄ .

Atsižvelgiant į tai, pripažintina teisinga pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad atsakovė pagrįstai priskyrė neÅ¡ildomas ir neindividualizuotas rÅ«sio patalpas prie daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų ir paskirstė rÅ«sio patalpoms priskiriamÄ Å¡ilumos dalį visiems namo butų ir patalpų savininkams proporcingai kiekvieno nuosavybės daliai. Dėl analogiÅ¡kų motyvų pagrįstai pirmosios instancijos teismas nesutiko ir su apeliantų argumentais dėl Å¡ilumos kiekio, priskirto laiptinės Å¡ildymui, paskirstymo.

Nors apeliantai ir turi atskirÄ Ä¯Ä—jimÄ Ä¯ butÄ bei, jų teigimu, nesinaudoja laiptine. Tačiau laiptinė negali priklausyti bendrosios dalinės nuosavybės teise tik daliai namo butų ir kitų patalpų savininkų, nes ji yra namo bendro naudojimo patalpa ir priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems namo butų ir patalpų savininkams (CK 4.82 str. 1 d.). Nagrinėjamai bylai neturi reikÅ¡mės ir eksperto V. S. pateikta techninės ekspertizės iÅ¡vada (t. 1, b.l. 28-33). Kaip matyti iÅ¡ Å¡ios iÅ¡vados, Å¡i ekspertizė, kuria nagrinėjamoje byloje remiasi apeliantai, atlikta Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-4284-566/2014, todėl jos pagrįstumas ir reikÅ¡mė vertintinas pastarosios bylos pareikÅ¡tų reikalavimų ribose.

Be to, atsižvelgiant į aukščiau iÅ¡dėstytus argumentus, darytina iÅ¡vada, kad eksperto V. S. pateikta nuomonė nepaneigė apeliantų prievolės mokėti už buto ir jam tenkančių bendro naudojimo patalpų Å¡ildymui priskiriamÄ Å¡ilumos energijos dalį. Apibendrinant tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiÅ¡kino bei taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

             Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,              n u t a r i a :              Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .                           Teisėjai                                                                 Kazys KailiÅ«nas                                                                                            Alvydas PoÅ¡kus                                                                                            Vigintas ViÅ¡inskis