2013-10-14 Nr. AB-6215-3-61-3-00995-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1017/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00995-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. balandžio 6 d. (pagal gavimo datą) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerijos) 2012 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (1.23.)7R-1856; 2) įpareigoti Teisingumo ministeriją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti išsamų ir pilną tarnybinį tyrimą dėl ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorės J. B. ir E. N. veiksmų; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės J. K. naudai 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti iš atsakovo Teisingumo ministerijos J. K. naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad 2012 m. sausio 3 d. skundu kreipėsi į teisingumo ministrą, prašydamas inicijuoti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) neeilinį veiklos patikrinimą ir įvertinimą, susijusį su jo pateikto skundo nagrinėjimu, spręsti klausimą dėl Tarnybos darbuotojų neeilinės atestacijos bei pavesti Tarnybai iš naujo išnagrinėti jo skundą, pateiktą dėl nekokybiško jo įsigyto mobilaus telefono. Pažymėjo, jog gavęs Teisingumo ministerijos 2012 m. vasario 20 d. raštą Nr. (1.23.)7R-1273, kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2012 m. sausio 3 d. skundą, 2012 m. kovo 1 d. pateikė dar vieną skundą Teisingumo ministrui, kad būtų inicijuotas Teisinių institucijų departamento direktorės J. B. ir E. N. tarnybinis patikrinimas ir priimtas sprendimas dėl drausminės atsakomybės taikymo. Teisingumo ministerijos kancleris 2012 m. kovo 9 d. raštu Nr. (1.23.)7R-1856 nurodė, kad neturi teisinio pagrindo inicijuoti tarnybinio patikrinimo dėl Teisingumo ministerijos tarnautojų veiksmų, taip pat, kad Teisingumo ministerija nevertina Tarnybos sprendimų teisėtumo. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjant skundą nebuvo laikomasi Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 30 punkto reikalavimų. Manė, jog ginčijamas atsakovo sprendimas vertintinas kaip formalus funkcijų vykdymas, neteisėtų veiksmų slėpimas, vilkinimas pradėti pareiškėjo prašomą tarnybinį tyrimą, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 31 straipsnyje nustatytus terminus. Pridūrė, jog Teisingumo ministerija taip pat pažeidė VAĮ įtvirtintus objektyvumo, subsidiarumo bei „vieno langelio“ principus. Pareiškėjas taip pat paaiškino, jog dėl neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, moralinę skriaudą, pažeminimą, kuriuos vertina kaip jam padarytą neturtinę žalą.

Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė bylą dėl reikalavimų panaikinti Teisingumo ministerijos 2012 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (1.23.)7R-1856 ir įpareigoti Teisingumo ministeriją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti išsamų ir pilną tarnybinį tyrimą dėl ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorės J. B. ir E. N. veiksmų, - nutraukti, o skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog ginčijamas 2012 m. kovo 9 d. raštas nėra administracinio pobūdžio sprendimas, nes nesukėlė ir negalėjo sukelti pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Tai nėra valinis viešojo administravimo subjekto patvarkymas, kuris būtų pagrindas atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti teisiniams santykiams, jame nėra numatyta jokių privalomų vykdyti įpareigojimų ar nurodymų. Pažymėjo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad administraciniai teismai nesprendžia ginčų, kilusių ne dėl teisės, o dėl fakto, nes reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinį ginčą ir, kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti bylos dalyku. Ginčijamas raštas laikytinas Taisyklių 5 punkte nurodytu atsakymu, kuriame išdėstyta institucijos nuomonė apie asmens kritiką, pasiūlymus ar pageidavimus. Į asmens kreipimąsi atsakoma laisvos formos raštu (Taisyklių 41.4 p.), o atsakymai parengiami atsižvelgiant į kreipimosi turinį (Taisyklių 41 p.).

Taip pat pažymėjo, jog teisme nenagrinėtinas ir pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti tarnybinį tyrimą dėl ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorės J. B. ir E. N. veiksmų. Išdėstė, jog tarnybinio ar drausminio pažeidimo objektas yra tarnybos tvarka ir tarnybinės pareigos, todėl pareigūno nenubaudimas už padarytą tariamą tarnybinį nusižengimą negali būti laikomas kito privataus asmens subjektinės teisės ar intereso pažeidimu. Manė, jog tokio skundo reikalavimo tenkinimas, nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl įpareigojimas atlikti tarnybinį patikrinimą negali būti nagrinėjamo teisme dalyku.

Pažymėjo ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas, tam, kad valstybei kiltų civilinė atsakomybė, t. y. pareiga atlyginti žalą, turi būti nustatytos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žalos padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nagrinėjamu atveju nenustatyti Teisingumo ministerijos ar jos tarnautojų neteisėti veiksmai, todėl nesant būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą. Be to, pareiškėjas neįrodė ir kitos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti – žalos fakto. Pareiškėjo teiginiai dėl patirtos žalos yra deklaratyvūs ir abstraktūs, nesudarantys pagrindo pripažinti, kad buvo patirta reali žala.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu, be kita ko, pareiškėjo J. K. skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Teisingumo ministerijos 2012 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (1.23)7R-1856 ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės J. K. naudai 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atmetė kaip nepagrįstą, o bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Teisingumo ministeriją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti išsamų ir pilną tarnybinį tyrimą dėl Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorės J. B. ir E. N. veiksmų nutraukė.

Teismas nustatė tokias bylos faktines aplinkybes: pareiškėjas J. K. 2012 m. sausio 3 d. pateikė Teisingumo ministerijai skundą, kuriuo prašė:

1) inicijuoti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos neeilinį veiklos patikrinimą, įvertinimą, tarnybai nagrinėjus pareiškėjo skundą, o nustačius atskirų asmenų veiksmuose drausminio nusižengimo ir/ar kt. teisės pažeidimų požymius, inicijuoti jų atžvilgiu drausmės bylų iškėlimą ir jų patraukimą atsakomybėn ir/ar spręsti klausimą dėl jų neeilinės atestacijos;

2) pavesti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, iš naujo įsigilinti į tarnybai 2011 m. lapkričio 20 d. pateiktą skundą, išnagrinėti jį visapusiškai ir pilnutinai, objektyviai ir išsamiai įvertinant ne atskirai paimtą, o pareiškėjo išdėstytų aplinkybių visetą. Išnagrinėjusi pareiškėjo 2012 m. sausio 3 d. skundą, Teisingumo ministerija 2012 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. (1.23)7R-1273 nurodė pareiškėjui, kad Teisingumo ministerija nėra įgaliota kontroliuoti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos priimtų sprendimų, nagrinėjant konkretų vartotojo ginčą, pagrįstumo, pakeisti ar panaikinti tokius sprendimus.

Taip pat išaiškino, kad pareiškėjas siekdamas išspręsti tarp jo ir pardavėjo kilusį ginčą, turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – Vartotojų teisių apsaugos įstatymo) 29 straipsnį toks kreipimasis nėra Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sprendimo apskundimas. Pareiškėjas J. K. 2012 m. kovo 1 d. Teisingumo ministerijai pateikė skundą, kuriame prašė:

1) inicijuoti Teisinių institucijų departamento direktorės J. B. ir E. N., nagrinėjusių pareiškėjo skundus, tarnybinį patikrinimą ir drausminės atsakomybės taikymą ir/ar klausimo sprendimą dėl jų neeilinės atestacijos, o nustačius piktnaudžiavimo ar tarnybos pareigų neatlikimo požymių, - ir kreiptis į atitinkamas institucijas;

2) eliminuoti formalų ir vilkinamą „atsirašinėjimą“ bei užtikrinti visos medžiagos išreikalavimą iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ir pilną, visapusišką, objektyvų ir savalaikį pareiškėjo 2009 m. lapkričio 20 d. skundo pakartotinį nagrinėjimą. Teisingumo ministerija 2012 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. (1.23)7R-1856 nurodė, kad Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų vertinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sprendimų teisėtumo, nes tokie sprendimai skundžiami Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba tiesiogiai Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teisingumo ministerija taipogi padėkojo už pareikštas pastabas ir atsiprašė dėl laiku nepateikto atsakymo į pareiškėjo 2012 m. sausio 3 d. skundą. Nurodė, jog imsis organizacinių priemonių, kad ateityje raštai (atsakymai) pareiškėjams būtų pateikiami laikantis VAĮ nustatytų administracinės procedūros terminų.

Teismas rėmėsi VAĮ 2 straipsnio 14, 15 ir 16 dalimis bei pažymėjo, jog iš pareiškėjo 2012 m. kovo 1 d. skundo turinio matyti, kad į Teisingumo ministeriją jis iš esmės kreipėsi siekdamas apginti savo teises ir teisėtus interesus, kurie, jo manymu, buvo pažeisti Teisingumo ministerijos valstybės tarnautojų neveikimu nagrinėjant jo 2012 m. sausio 3 d. skundą, todėl prašė atlikti tarnybinį tyrimą dėl J. B. ir E. N. veiksmų bei užtikrinti jo 2011 m. lapkričio 20 d. skundo Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje išnagrinėjimą. Nurodė, jog nepaisant minėtųjų aplinkybių, pareiškėjo kreipimasis vienareikšmiškai negali būti vertinamas kaip skundas VAĮ 2 straipsnio 14 dalies prasme. Sprendė, jog skundu nelaikytina pareiškėjo J. K. kreipimosi dalis, kuria pareiškėjas prašo inicijuoti Tarnybos neeilinį veiklos patikrinimą, įvertinimą, Tarnybai nagrinėjus pareiškėjo skundą, o nustačius atskirų asmenų veiksmuose drausminio nusižengimo ir/ar kt. teisės pažeidimų požymius, inicijuoti jų atžvilgiu drausmės bylų iškėlimą ir jų patraukimą atsakomybėn ir/ar spręsti klausimą dėl jų neeilinės atestacijos. Akcentavo, jog reikšdamas tokį reikalavimą, pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų patenkintas jo 2012 m. kovo 1 d. skunde pateiktas prašymas. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 ir 22 straipsniais bei pažymėjo, jog teismai nenagrinėja teisinių pasekmių negalinčių sukelti aktų ar veiksmų. Pridūrė, jog būtina sąlyga skundą pripažinti pagrįstu, yra pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas, o ne vien tik viešojo administravimo srityje padarytas pažeidimas. Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nebuvo informuotas apie tai, ar Teisingumo ministerijos tarnautojų J. B. ir E. N. atžvilgiu, buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, tačiau pareiškėjas tokio reikalavimo teismui nereiškia. Konstatavo, jog todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir įpareigoti minėtųjų Teisingumo ministerijos darbuotojų atžvilgiu atlikti tarnybinį patikrinimą, kadangi tokio reikalavimo tenkinimas niekaip neįtakotų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų apimties. Atsižvelgęs į tai, teismas šią bylos dalį, remdamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, nutraukė.

Pažymėjo ir tai, jog antruoju skundo reikalavimu pareiškėjas iš esmės siekė, jog Teisingumo ministerija, kaip kontroliuojanti institucija, įpareigotų Tarnybą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2011 m. lapkričio 20 d. pateiktą skundą. Rėmėsi VAĮ 23 straipsnio 1 dalimi bei akcentavo, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus. Apžvelgė Teisingumo ministerijos kompetenciją, nustatytą Vyriausybės 1998 m. liepos 19 d. nutarimo Nr. 851, 8 punkte bei darė išvadą, kad iš aktualaus teisinio reglamentavimo matyti, kad Teisingumo ministerijos kompetencijai nepriskirta vertinti ir peržiūrėti Tarnybos priimtų sprendimų teisėtumą, nagrinėti asmenų skundus dėl, jų manymu, netinkamai Tarnyboje išnagrinėto skundo, spręsti dėl Tarnybos veiklos, darbuotojų veiksmų teisėtumo. Todėl teismas pripažino, kad Teisingumo ministerija 2012 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. (1.23)7R-1856 pagrįstai atsisakė tenkinti J. K. reikalavimą įvertinti Tarnybos veiklą, bei jos priimto sprendimo teisėtumą. Rėmėsi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi bei pažymėjo, jog pareiškėjas Tarnybos nutarimą gali apskųsti teismui ABTĮ numatyta tvarka, ką ginčijamame rašte nurodė ir atsakovas. Atkreipė dėmesį, jog atsakovas taip pat pažymėjo, kad kompetenciją spręsti dėl Tarnybos darbuotojų tarnybinio patikrinimo inicijavimas, nustačius, kad galėjo būti padarytas nusižengimas, turi Tarnybos direktorius. Teismas vertino, jog minėtosios išvados atitinka Vyriausybės 2002 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 3 punkto nuostatas, o atsakovas tinkamai atsakė į pareiškėjo 2012 m. kovo 1 d. skundo reikalavimą, todėl pagrindo naikinti 2012 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (1.23)7R-1856 nėra.

Teismas taip pat nurodė, jog pareiškėjas siekia ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis, kaip suprastina, kildina iš neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų, t. y. būtent to, jog konkrečiu atveju buvo netinkamai ir neobjektyviai išnagrinėti jo 2012 m. sausio 3 d. ir 2012 m. kovo 1 d. skundai, praleistas 2012 m. sausio 3 d. skundo nagrinėjimo terminas. Šiuo aspektu teismas apžvelgė CK 6.271 straipsnį, 6.250 straipsnį bei rėmėsi VAĮ 23 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei 31 straipsniu bei pažymėjo, jog atsakovas neneigia tos aplinkybės, kad buvo praleistas 20 dienų terminas jo skundui išnagrinėti ir dėl to atsiprašė pareiškėjo 2012 m. kovo 9 d. sprendime. Taip pat nurodė, jog atsakovas neturėjo teisinio pagrindo persiųsti pareiškėjo skundo nagrinėti pagal kompetenciją, nes, siekdamas išspręsti kilusį ginčą jis turėtų vadovautis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnio nuostatomis ir kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Akcentavo, jog į teismą kreipiamasi su nustatytos formos ieškiniu (skundu), laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso reikalavimų, todėl Teisingumo ministerija pagrįstai nepersiuntė pareiškėjo skundo, o jį išnagrinėjusi išaiškino, kaip pareiškėjas galėtų ginti savo, kaip vartotojo teises. Pažymėjo ir tai, jog pareiškėjas jam suteiktais išaiškinimais nesivadovavo ir į bendrosios kompetencijos teismą dėl ginčo su pardavėju išsprendimo nesikreipė, kas, teismo nuomone, neatitiko apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio. Pridūrė, jog net ir pripažinus, kad pareiškėjo skundas nebuvo laiku išnagrinėtas, negali būti pripažįstama, kad būtent dėl to buvo padaryta neturtinė žala, nes pareiškėjas žalos padarymo faktą grindė bendro pobūdžio, abstrakčiais teiginiais apie patirtus dvasinius išgyvenimus. Todėl sprendė, jog konkrečiu atveju pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo nėra.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Teisingumo ministerijos 2012 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (1.23.)7R-1856, įpareigoti Teisingumo ministeriją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti išsamų ir pilną tarnybinį tyrimą dėl Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorės J. B. ir E. N. veiksmų, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjo naudai 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovo Teisingumo ministerijos pareiškėjo naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde išdėsto ginčijamo sprendimo turinį bei nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nutraukė bylos dalį, konstatavęs, kad pareiškėjo reikalavimo tenkinimas niekaip neįtakotų pareiškėjo teisų ir teisėtų interesų apimties. Mano, jog teismas netinkamai taikė ABTĮ 2 straipsnio 4 dalies, 3 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio nuostatas, nes, priešingai nei buvo konstatuota, būtent įpareigojus Teisingumo ministeriją atlikti išsamų ir pilną tarnybinį tyrimą, o tokį atlikus ir nustačius, kad Teisinių institucijų departamento direktorė J. B. ir E. N. savo veiksmais padarė tarnybinį ar kitokį pažeidimą, pareiškėjui atsirastų pagrindas kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Pažymi, jog teismas nepagrįstai vertino, ar Teisingumo ministerija yra kompetentinga ir įgaliota vertinti ir peržiūrėti Tarnybos priimtų sprendimų teisėtumą bei nagrinėti asmenų skundus dėl Tarnyboje netinkamai išnagrinėto skundo, todėl padarė klaidingas išvadas. Nurodo, jog teismas nepagrįstai nevertino to, jog Teisingumo ministerija 2012 m. kovo 9 d. raštu Nr. (1.23.)7R-1856 jokio sprendimo nepriėmė, o į pareiškėjo 2012 m. kovo 1 d. prašymą inicijuoti tarnybinį patikrinimą, iš viso neatsakė, be to, pareiškėjo skundo Tarnybai nepersiuntė. Akcentuoja, jog Tarnyba paliko jo prašymą nenagrinėtą, todėl jis ir kreipėsi į Teisingumo ministeriją, kad ši atskaitingai institucijai pavestų išnagrinėti jo keliamus klausimus dėl pinigų, sumokėtų už mobilaus telefono įsigijimą, grąžinimo. Atitinkamai nevertindamas to, jog Teisingumo ministerijos buvo prašoma pavesti Tarnybai išnagrinėti pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismas priėjo prie klaidingos išvados, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atlyginti neturtinę žalą. Teigia, jog atsakovo veiksmai vertintini kaip biurokratizmas, o jo raštais iš pareiškėjo buvo pasišaipyta, jis patyrė stiprius nervinius sukrėtimus, stresą ir pan. Taip pat nesutinka su teismo išvada, jog jo paties veiksmai, nesiekiant iš esmės apginti savo, kaip vartotojo, teisių, neatitiko apdairumo ir rūpestingumo kriterijų.

2013 m. liepos 1 d. papildomais argumentais nurodo, kad Teisingumo ministerija, rengdama 2012 m. vasario 20 d. ir 2012 m. kovo 9 d. atsakymus į pareiškėjo skundus, nebuvo išsireikalavusi Tarnybos 2011 m. gruodžio 27 d. nutarimo, dėl to negalėjo objektyviai nagrinėti jo skundų.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime išdėsto pirmosios instancijos teismo sprendimo bei apeliacinio skundo esmę bei nurodo, jog teismas teisingai sprendė, kad pareiškėjo kreipimasis atlikti tarnybinį tyrimą dėl skunde nurodytų asmenų negali būti vertinamas kaip skundas VAĮ 2 straipsnio 14 dalies prasme. Taip pat pažymi, jog teismas teisingai nustatė, kad Teisingumo ministerijos kompetencijai nepriskirta vertinti ir peržiūrėti Tarnybos priimtų sprendimų teisėtumą, nagrinėti asmenų skundus dėl, jų manymu, netinkamai Tarnyboje išnagrinėto skundo, spręsti dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos veiklos, darbuotojų veiksmų teisėtumo. Nurodo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad dėl jo 2012 m. kovo 1 d. skundo turėjo būti priimtas VAĮ numatytas sprendimas. Pažymi, kad iš pareiškėjo 2012 m. kovo 1 d. skundo turinio buvo matyti, kad jis skundė tarnautojų veiksmus (neveikimą), kurie, jo nuomone, netinkamai atliko savo pareigas, piktnaudžiavo tarnyba, vilkino atsakyti bei netinkamai atsakė į skundą. Mano, jog pareiškėjo minėtame skunde išdėstyti teiginiai ir reikalavimai laikytini Taisyklių 2 punkte numatytu asmens kreipimųsi, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus, pateikiami pasiūlymai ir pan. Todėl Teisingumo ministerijos 2012 m. kovo 9 d. raštas pareiškėjui laikytinas Taisyklių 5 punkte nurodomu atsakymu, kuriame išdėstyta institucijos nuomonė apie asmens kritiką, pasiūlymus ar pageidavimus. Pažymi, jog Taisyklių 41 punktas nurodo, kad atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į jo turinį, o Taisyklių 41.4 punktas įtvirtina, kad į asmens kreipimąsi atsakoma laisvos formos raštu.

Nurodo ir tai, jog pareiškėjo 2012 m. kovo 1 d. skundas neturėjo būti persiųstas Tarnybai, nes jame buvo nurodyta apie pažeidimus, kurie buvo daromi Teisingumo ministerijos tarnautojų. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog pareiškėjas nereiškė reikalavimo pradėti tarnybinį tyrimą dėl tarnautojų veiksmų, todėl Teisingumo ministerija apie tai 2012 m. kovo 9 d. raštu nepasisakė. Taip pat pažymi, jog teismas pagrįstai pasisakė, kad Teisingumo ministerija neturėjo teisinio pagrindo persiųsti pareiškėjo skundo nagrinėti pagal kompetenciją, nes, siekdamas išspręsti ginčą, jis turėtų vadovautis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnio nuostatomis ir kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 pateikiamais išaiškinimais apie neturtinę žalą bei nurodo, jog pareiškėjo teiginiai dėl 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo yra abstraktūs ir deklaratyvūs. Tikina, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad 2012 m. kovo 9 d. raštu iš jo buvo pasityčiota, kadangi iš jo turinio matyti, kad pareiškėjui buvo padėkota už jo išreikštas pastabas. Todėl mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundo dalį dėl žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimo teisėtumo, įpareigojimo atlikti tarnybinį patikrinimą ir neturtinės žalos priteisimo.

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjas 2011 m. lapkričio 20 d. su skundu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas spręsti tarp jo ir jam mobilaus ryšio telefoną pardavusio asmens kilusį ginčą ikiteismine tvarka, ir imtis priemonių, kad mobilaus ryšio telefono pardavėjas geruoju įvykdytų jo pretenziją bei grąžintų jam už telefoną išleistus 560 Lt.

Tarnyba 2011 m. gruodžio 27 d. nutarimu minėtojo pareiškėjo reikalavimo netenkino.

Pareiškėjas, kurio netenkino minėtasis Tarnybos 2011 m. gruodžio 27 d. nutarimas, 2012 m. sausio 3 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydamas inicijuoti Tarnybos neeilinį veiklos patikrinimą ir įvertinimą, Tarnybai nagrinėjus jo ir kitų pareiškėjų skundus, o nustačius drausminio nusižengimo ar kitokio pažeidimo požymių atskirų asmenų veiksmuose inicijuoti jų atžvilgiu drausmės bylų iškėlimą, jų patraukimą atsakomybėn, spręsti klausimą dėl jų neeilinės atestacijos bei pavesti Tarnybai iš naujo išnagrinėti jo 2011 m. lapkričio 20 d. pateiktą skundą.

Teisingumo ministerija 2012 m. vasario 20 d. raštu Nr. atsakė į pareiškėjo skundą, jog Teisingumo ministerija pagal kompetenciją negali inicijuoti Tarnybos neeilinio veiklos patikrinimo vertinant konkretaus sprendimo pagrįstumą ar pavesti Tarnybai pakartotinai išnagrinėti jo 2011 m. lapkričio 20 d. pateiktą skundą, dėl kurio 2011 m. gruodžio 21 d. buvo priimtas Tarnybos nutarimas.

Pareiškėjas 2012 m. kovo 1 d. pakartotinai su skundu kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydamas inicijuoti Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorės J. B. ir E. N., nagrinėjusių jo skundą, tarnybinį patikrinimą ir drausminės atsakomybės taikymą ir spręsti klausimą dėl jų neeilinės atestacijos, o nustačius piktnaudžiavimo ar tarnybos pareigų neatlikimo požymių kreiptis į atitinkamas institucijas. Pareiškėjas minėtuoju skundu taip pat prašė eliminuoti formalų ir vilkinamą „atsirašinėjimą“ bei užtikrinti visos medžiagos išreikalavimą iš Tarnybos bei visapusį, objektyvų bei savalaikį jo skundo pakartotinį išnagrinėjimą.

Teisingumo ministerija 2012 m. kovo 9 d. raštu atsakė pareiškėjui, jog Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų vertinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sprendimų teisėtumo, nes tokie sprendimai skundžiami Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba tiesiogiai Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teisingumo ministerija taip pat padėkojo už pareikštas pastabas ir atsiprašė dėl laiku nepateikto atsakymo į pareiškėjo 2012 m. sausio 3 d. skundą. Nurodė, jog imsis organizacinių priemonių, kad ateityje raštai (atsakymai) pareiškėjams būtų pateikiami laikantis VAĮ nustatytų administracinės procedūros terminų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pastaruoju Teisingumo ministerijos atsakymu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Teisingumo ministerijos 2012 m. kovo 9 d. sprendimą; 2) įpareigoti Teisingumo ministeriją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti išsamų ir pilną tarnybinį tyrimą dėl Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorės J. B. ir E. N. veiksmų; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės J. K. naudai 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti iš atsakovo Teisingumo ministerijos J. K. naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Teisingumo ministerijos 2012 m. kovo 9 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės J. K. naudai 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atmetė kaip nepagrįstą, o bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Teisingumo ministeriją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti išsamų ir pilną tarnybinį tyrimą dėl Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorės J. B. ir E. N. veiksmų nutraukė.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo pirminiame skunde teismui išreikštus reikalavimus.

Pirmajame apeliacinio skundo punkte pareiškėjas teigia, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėjusi pareiškėjo skundą, nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl to, kad pareikšto reikalavimo tenkinimas niekaip nedarytų įtakos pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams. Pareiškėjas teigia, jog įpareigojus Teisingumo ministeriją atlikti išsamų ir pilną tarnybinį tyrimą ir paaiškėjus, jog Teisinių institucijų departamento direktorė J. B. ir E. N. padarė tarnybinį pažeidimą, pareiškėjui būtų pagrindas kreiptis dėl žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnis laiduoja piliečiams teisę kritikuoti valdžios įstaigų ir pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis nustato, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė, šis principas įtvirtintas ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundą dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse byloje Nr. A11 – 443/2005, Nr. A502-884/2008). Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004).

Pagal minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiamo rašto teisėtumo klausimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į pareiškėjo ginamų teisių ar teisėtų interesų kontekstą, t.y. turi būti įvertinta, ar tenkinant pareiškėjo reikalavimus, bus apgintos kokios nors jo pažeistos teisės ar įstatymų saugomi interesai, ar turės įtakos kokioms nors jo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjęs pareiškėjo skundą ir nusprendęs bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Teisingumo ministeriją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti išsamų ir pilną tarnybinį tyrimą dėl ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorės J. B. ir E. N. veiksmų nutraukti, neteisingai pritaikė ABTĮ normas. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą buvo įsitikinęs, jog skundžiamas aktas pažeidžia jo teises ir kad tarnybinis tyrimas turėjo įtakos pareiškėjo subjektinėms teisėms. Teismas, priėmęs pareiškėjo skundą, turėjo nustatyti, ar objektyviai pažeistos asmens teisės ir tokiu atveju apginti jas vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs tokių aplinkybių, teismas turėjo vadovautis ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu ir skundą atmesti.

Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje įtvirtinta, kad nors piliečiams suteikiama teisė inicijuoti tarnybinių patikrinimų atlikimą, tačiau jie neturi teisės apskųsti tokių patikrinimų išvadų ar vadovų, turinčių teisę skirti nuobaudas, sprendimų (tokia teisė suteikta tikrinamiems pareigūnams). Asmenys, inicijavę tarnybinio patikrinimo atlikimą, pagal bendruosius gero administravimo principus, įgyja tik teisę būti informuoti apie konkretaus tarnybinio patikrinimo rezultatus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2745/2012).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipdamasis į Vilniaus apygardos administracinį teismą kaip vieną iš reikalavimų nurodė įpareigoti Teisingumo ministeriją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti išsamų ir pilną tarnybinį tyrimą dėl ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorės J. B. ir E. N. veiksmų. Tokio reikalavimo tenkinimas nedarytų įtakos pareiškėjo teisėms ar interesams, nes iš esmės jis galėtų daryti įtaką tik asmens, kurio atžvilgiu pradėtas tarnybinis patikrinimas, ir vadovo, davusio nurodymą, teisėms.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog tarnybinis patikrinimas yra pagrindas kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo teisė kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo minėto straipsnio pagrindu nėra ribojama tarnybinio tyrimo išvada, dėl to negalima teigti, kad reikalavimas pradėti tarnybinį tyrimą daro įtaką pareiškėjo subjektinėms teisėms.

Pirmosios instancijos teismas nutraukė bylą pagal reikalavimą patraukti atsakovo darbuotojus drausminėn atsakomybėn, tačiau teismo sprendimo motyvuose išnagrinėjo visas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendimo pagal šį reikalavimą priėmimui, t.y. iš esmės teisingai pasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo teisės, būtent dėl pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo nagrinėjamo reikalavimo, negalinčio pareiškėjui sukurti pasekmių, kontekste. Dėl to, nėra pagrindo grąžinti bylos naujam nagrinėjimui, byla išsprendžiama iš esmės – pareiškėjo reikalavimas atmestinas vadovautis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu, 90 straipsniu kaip nepagrįstas.

Antruoju ir trečiuoju apeliacinio skundo punktu pareiškėjas kelia klausimą, ar tinkamai jo skundai buvo nagrinėjami, remiantis VAĮ įtvirtintais reikalavimais. Pareiškėjas daugiausia remiasi tuo, kad teismas netinkamai aiškino santykius tarp Teisingumo ministerijos ir Tarnybos. VAĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatytas bendras principas, jog kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus. Šiuo reguliavimu siekiama įtvirtinti, jog viešojo administravimo subjektai gali priimti atitinkamus sprendimus tik veikdami savo kompetencijos ribose, neperžengiant įgaliojimų, jiems suteiktų jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais.

Nagrinėjamos bylos kontekste aktualus klausimas, ar Teisingumo ministerija turi tam tikrus įgaliojimus Tarnybos atžvilgiu, pavyzdžiui, ar ji gali įpareigoti Tarnybą atlikti pakartotinį skundų nagrinėjimą. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 10 straipsnyje yra įtvirtinta valstybės ir savivaldybių institucijų kompetencija vartotojų teisių apsaugos srityje. Teisingumo ministerijai pagal minėtą įstatymą yra priskirta dalyvauti formuojant ir įgyvendinant politiką vartotojų teisių apsaugos srityje, dalyvauti organizuojant vartotojų teisių apsaugą ir atlikti kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.

Teisingumo ministerijos kompetenciją įtvirtinančiuose Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintuose Teisingumo ministerijos nuostatuose tarp teisingumo ministerijos funkcijų nėra Tarnybos priimtų sprendimų peržiūrėjimo ir vertinimo, taip pat kaip ir teisių nagrinėti asmenų skundus dėl netinkamai Tarnybos išnagrinėto skundo ar vertinti Tarnybos ar jos darbuotojų veiklos teisėtumą. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuostatuose, patvirtintuose 2007 m. balandžio 11 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 359 yra įtvirtinta, jog Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra įstaiga prie Teisingumo ministerijos, taip pat, kad Teisingumo ministerija įstatymų nustatyta tvarka koordinuoja ir kontroliuoja Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos veiklą.

Tačiau nuostatuose minima kontrolė negali būti suprantama kaip teisė peržiūrėti Tarnybos priimtus nutarimus, atlikti pakartotinį skundų nagrinėjimą ar kitaip kištis į Tarnybos veiklą. Tokios teisės Teisingumo ministerijai nesuteikia joks teisės aktas, nes tarnyba yra savarankiškas juridinis asmuo, kuris įgyvendina valstybės politiką vartotojų teisių apsaugos srityje ir užtikrina vartotojų apsaugą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog Teisingumo ministerija turėjo persiųsti jo skundą Tarnybai ir to nepadarė taip pažeisdama „vieno langelio principą“, įtvirtintą VAĮ 3 straipsnio 8 punkte. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Vartotojų teisių apsaugos įstatyme yra nustatyta pažeistų vartotojų teisių gynimo būdai. Pagal šį reglamentavimą Tarnyba yra ikiteisminė ginčą nagrinėjanti institucija. Minėtas įstatymas numato, kad galima kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl ginčo, atsirandančio iš vartojimo teisinių santykių, išnagrinėjimo. Toks kreipimasis nėra laikomas Tarnybos priimto nutarimo apskundimu (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 str.). Pareiškėjas minėtu būdu nepasinaudojo, tačiau teikė skundus Teisingumo ministerijai. Todėl, norėdamas tinkamai apginti savo pažeistas teises, pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Akivaizdu, jog Teisingumo ministerija pagrįstai nepersiuntė jo skundo, nes į teismą kreipiamasi įstatymuose nustatyta ir aiškiai reglamentuota tvarka, kurios būtina laikytis. Dėl to pareiškėjui buvo tiesiog paaiškinta, kokia tvarka jis gali ginti savo teises. Be to, Tarnyba jau buvo priėmusi 2011 m. gruodžio 21 d. nutarimą dėl pareiškėjo prašymo ir to nutarimo peržiūrėjimas nėra Tarnybos kompetencijos ribose. Apskųsti Tarnybos nutarimą galima tik ABTĮ nustatyta tvarka teismui (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 49 str.). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje teisingai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Ketvirtajame apeliacinio skundo punkte pareiškėjas nagrinėja neturtinės žalos klausimą. Pareiškėjas pateikia aplinkybes, kuriomis grindžia neturtinės žalos atsiradimo faktą. Pirmiausia akcentuotina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog asmuo gali prašyti atlyginti neturtinę žalą net ir tada, kai teisme nėra reiškiamas reikalavimas dėl tam tikro administracinio akto teisėtumo. Teismas turi įvertinti valstybės tarnautojų ar institucijų veiksmų teisėtumą. Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja CK 6.271 straipsnis.

Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Pažymėtina, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų.

Nagrinėjamoje byloje neturtinė žala kildinama iš neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų, nes netinkamai buvo išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. sausio 3 d. ir 2012 m. kovo 1 d. skundai, praleistas 2012 m. sausio 3 d. skundo nagrinėjimo terminas. Pareiškėjas dėl to teigia patyręs pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, moralines nuoskaudas, garbės ir orumo paniekinimą. Teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, turėtų nustatyti, kokias teisės normas, reglamentuojančias tos institucijos veiklą, ji pažeidė ir kaip tie pažeidimai pasireiškė pareiškėjo atžvilgiu.

Šiuo atveju pareiškėjas turi ne abstrakčiai nurodyti neturtinės žalos atsiradimo faktą, bet kokie konkretūs neteisėti veiksmai ir kokios tų veiksmų pasekmės lėmė neturtinės žalos atsiradimo faktą CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas teigia, kad Teisingumo ministerija jo skundų nenagrinėjo ir nepersiuntė. Tačiau pagal bylos aplinkybes matyti, jog Teisingumo ministerija į pareiškėjo skundus atsakė (Teisingumo ministerijos 2012 m. vasario 20 d. ir 2012 m. kovo 9 d. raštai), o jų nepersiuntė dėl anksčiau nurodytų priežasčių.

Nagrinėjamoje byloje taip pat buvo pripažinta, kad buvo praleistas 2012 m. sausio 3 d. skundo nagrinėjimo terminas ir to neneigė Teisingumo ministerija. Pastebėtina, kad atsakius į pareiškėjo skundą, pažeidimas - termino, per kurį turėjo būti atlikti viešojo administravimo subjekto veiksmai, praleidimas - yra pašalintas. Tačiau vien fakto, kad skundas nebuvo laiku išnagrinėtas, neužtenka teigti, kad dėl to kilo neturtinė žala pareiškėjui. Pareiškėjas neįrodė, kad būtent dėl skundo neišnagrinėjo laiku atsirado jo apeliaciniame skunde minimi išgyvenimai ir pažeminimas.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog jis patyrė neturtinę žalą. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui tuo aspektu, kad, viena vertus, pareiškėja galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, tačiau, kita vertus, šie išgyvenimai pagal savo pobūdį laikytini tokiais, jog pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14)). Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, teisingai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti šioje apeliacinio skundo dalyje išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Pareiškėjo teiginiai apie tai, kad Teisingumo ministerija, rengdama 2012 m. vasario 20 d. ir 2012 m. kovo 9 d. atsakymus į pareiškėjo skundus, nebuvo išsireikalavusi Tarnybos 2011 m. gruodžio 21 d. nutarimo, dėl to negalėjo objektyviai nagrinėti jo skundų, paneigti Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 4 d. atsakyme „Dėl įpareigojimo vykdymo administracinėje byloje Nr. A602-1017/2013“. Jame Teisingumo ministerija pranešė, kad Tarnybos 2011 m. gruodžio 21 d. nutarimą gavo su Tarnybos 2012 m. sausio 16 d. raštu Nr. 4-445, kuriame Tarnyba pateikė informaciją apie pareiškėjo 2012 m. sausio 3 d. skunde nurodytas aplinkybes (minėtas raštas su priedais iš Tarnybos buvo gautas elektroniniu paštu). Dėl išdėstytų aplinkybių nėra pagrindo teigti, jog Teisingumo ministerija, rengdama 2012 m. vasario 20 d. ir 2012 m. kovo 9 d. atsakymus į pareiškėjo skundus, nebuvo išsireikalavusi Tarnybos 2011 m. gruodžio 21 d. nutarimo ir dėl to negalėjo objektyviai išnagrinėti jo skundų. Dėl nurodytų motyvų, nėra pagrindo konstatuoti, kad viešojo administravimo subjektas nebuvo surinkęs pakankamai įrodymų, turinčių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo dalį, kuria administracinė byla dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Teisingumo ministeriją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti išsamų ir pilną tarnybinį tyrimą dėl ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorės J. B. ir E. N. veiksmų nutraukta, panaikinti ir šioje dalyje pareiškėjo J. K. skundą atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius