A-525-2919-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-2919/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00077-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant atsakovo Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, atstovei Agnei Jarušauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. B. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. B., Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja N. B. skundu (b. l. 4−5), kurį patikslino (b. l. 93), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) 1 225,48 Lt žalos atlyginimo ir 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki procesinio sprendimo priėmimo.

Nurodė, jog 2011 m. vasario 12 d. D. B., važiuodamas jai priklausančiu automobiliu Renault Laguna, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tunelio gatve nuo Baršausko gatvės link Čiurlionio tilto kairiąja puse, įvažiavo į duobę, esančią važiuojamoje kelio dangoje. Į eismo įvykio vietą iškviesta policija, surašytas protokolas ir išrašyta Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos pažyma. Dėl įvažiavimo į duobę automobiliui buvo padarytas pažeidimas – sugadintas kairės pusės priekinis ratas (ratlankis, padanga, rato slėgio jutiklis). Rėmėsi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktu ir Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintos Kelių priežiūros tvarkos (toliau – ir Tvarka) 6, 8.1, 12.1−12.2 ir 13.5 punktais ir darė išvadą, kad Savivaldybė, būdama atsakinga už kelio dangos priežiūrą, šios funkcijos neatliko, nes važiuojamoji kelio dalis, kurioje buvo duobė, nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka suremontuota ar paženklinta įspėjamuoju ženklu, todėl pareiškėjos patirta žala priteistina iš atsakovo. Pagrįsdama nuostolių dydį, pateikė UAB „Sostena“ sudarytą nuostolių apskaičiavimą.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 18−23), kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėja neįrodė, visų būtinų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, o nenustačius nors vienos jų, atsakovui nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimis bylose Nr. A525-2745/2011, N575-1998/2011, II-505-422/2009 ir A146-2618/2011 ir darė išvadą, kad vien tai, kad pareiškėjos pateiktame policijos nutarime užfiksuotas duobės buvimo faktas, savaime nereiškia žalos padarymo fakto pareiškėjos transporto priemonei. Teigė, kad pareiškėja neįrodė skunde nurodytų aplinkybių, nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų.

Atsakovo nuomone, policijos nutarimas ir UAB „Sostena“ pasiūlymas nėra tinkami rašytiniai įrodymai žalos padarymo faktui ir priežastiniam ryšiui pagrįsti, nes policijos nutarime užfiksuoti tik vairuotojo paaiškinimai, nėra policijos išvados dėl įvykio buvimo/nebuvimo, o UAB „Sostena“ pasiūlymas taip pat nepagrindžia sąsajų tarp atliktų paskaičiavimų ir įvažiavimo į ginčo duobę. Atkreipė dėmesį, kad automobilis šiuo metu jau suremontuotas. Pažymėjo, kad neturi duomenų apie nepriekaištingą Tunelio gatvės būklę eismo įvykio metu ir duobė joje galėjo būti, tačiau remdamasis LVAT nutartimi byloje Nr. A525-2697/2011, darė išvadą, kad byloje nėra vienareikšmių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio tarp duobės ir automobiliui padarytos žalos.

Atsakovas teigė, jog tomis pačiomis duobėtomis miesto gatvėmis kasdien važinėja dideli automobilių srautai, tačiau ne visiems atsiranda tokio masto sugadinimai, todėl, atsakovo nuomone, įvykį sąlygojo ir paties vairuotojo neatsargumas, taigi net ir nustačius, kad įvykis buvo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.253 straipsnio 1 dalimi, atsakovas nuo civilinės atsakomybės turėtų būti atleistas. Dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti 5 procentų dydžio palūkanas, pastebėjo, jog CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčui dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo netaikytinos.

Teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje nustato viešosios teisės normos, o jose palūkanų priteisimas nenumatytas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 28 d. sprendimu (b. l. 119−123) skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjos naudai iš atsakovo priteisė 1 038,83 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog UAB „Sostena“ pasiūlymas nėra objektyvus įrodymas patirtiems nuostoliams pagrįsti, nes jame numatyta preliminari remonto kaina tuo atveju, jei sugadintos detalės būtų keičiamos naujomis. Tuo tarpu byloje nustatyta, jog autoįvykio metu sugadintos automobilio detalės buvo padėvėtos, todėl teismas rėmėsi UAB „Nepriklausomų ekspertų agentūra“ 2012 m. gegužės 11 d. Transporto priemonės vertinimo ataskaita (toliau – ir Ataskaita), kurioje nurodyta, kad automobilio atkūrimo sąnaudų piniginė išraiška yra 1 050,07 Lt, o be PVM – 888,83 Lt.

Teismas rėmėsi Susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/101 patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos (toliau – ir Vertės nustatymo tvarka) 10 ir 15 punktais ir darė išvadą, kad automobiliui esant nesuremontuotam, pareiškėjui turi būti atlyginta suma, kuri reikalinga transporto priemonei suremontuoti. Atkreipė dėmesį, kad tai, jog 2012 m. sausio 2 d. (po įvykio) buvo atlikta transporto priemonės techninė apžiūra ir Techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) Nr. 204-0043939 išvadoje nurodyta, kad minėta transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus, nepatvirtina automobilio remonto, nes pareiškėja ir tretysis suinteresuotas asmuo D.

B. nurodė, kad automobilis po autoįvykio buvo eksploatuojamas ir atlikta jo transporto priemonės techninė apžiūra, uždėjus skolintą kitų ratų komplektą. Minėti paaiškinimai yra nuoseklūs, prieštaravimų nenustatyta, todėl jais netikėti teismui nėra pagrindo. Teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovas kitų įrodymų, patvirtinančių ginčo automobilio remontą ir paneigiančių pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens nurodytas aplinkybes teismui nepateikė. Atkreipė dėmesį, kad abejoti automobilio būsimo remonto atkūrimo kaštus įvertinusio turto vertintojo kompetencija nėra pagrindo, todėl Turto vertinimo ataskaita Nr. 1205A107 pripažintina tinkamu ir patikimu įrodymu, pagrindžiančiu būsimo remonto išlaidas.

Teismas pabrėžė, jog nors turto vertinimas buvo atliktas po įvykio praėjus daugiau kaip metams laiko, tačiau turto vertintojas vadovavosi įvykio metu užfiksuotais duomenimis (Kauno apskrities VPK kelių policijos autoįvykio medžiaga, UAB „Sostena“ Serviso pasiūlymu, sugadintų detalių fotonuotraukomis), jam buvo pateiktos sugadintos automobilio detalės, todėl atsakovo argumentai dėl detalių laikymo sąlygų neturi esminės reikšmės ginčui. Sprendime taip pat pažymėta, jog atsakovo argumentai dėl vairuotojo neatsargumo, neapdairumo grindžiami vien prielaidomis, įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie autoįvykio kilimo, teismui nepateikta, todėl konstatuoti, kad pareiškėjas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, nėra pagrindo, objektyvių duomenų, kad pareiškėjas būtų pažeidęs Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas byloje taip pat nėra, todėl įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teismas darė išvadą, jog atsakovas konkrečiu atveju neužtikrino Tunelio gatvės tinkamos priežiūros ir remonto, dėl neteisėto neveikimo buvo sugadinta pareiškėjai priklausanti transporto priemonė, todėl pareiškėja turi teisę reikalauti dėl įvykio atsiradusios turtinės žalos atlyginimo.

Kartu teismas pažymėjo, kad gali būti kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, o pareiškėja nepateikė įrodymų, jog ji automobilį remontuos įmonėje, kuri bus PVM mokesčio mokėtoja, todėl priteistinos žalos dydis sumažintinas 186,65 litais (ši suma Ataskaitoje nurodyta kaip PVM mokestis) (rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis Nr. 3K-3-507/2008 ir 3K-3-381/2006). Pareiškėjai taip pat priteista 150 Lt už patirtas turto vertinimo išlaidas ir 5 procentų dydžio metinės palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (rėmėsi LVAT nutartimi byloje Nr. A756-2195/2010).

III. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 126−128), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta pareiškėjai iš atsakovo priteisti 1 038,83 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinės palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde, be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, nurodo, kad:

1. pirmosios instancijos teismo sprendimas sudaro sąlygas piktnaudžiauti savivaldybių pareiga prižiūrėti kelius, nes tam, kad prisiteistų žalos atlyginimą, asmeniui pakanka apgadintą automobilį pastatyti netoli išlaužos kelyje ir iškviestiems policijos pareigūnams nurodyti, kad sugadinimai atsirado dėl jos. Nurodo, kad iš teismo sprendimo nėra aišku, kodėl apskaičiuojant priteistiną žalą vadovautasi preliminaria, o ne faktine padangų kaina, kodėl vienos šalies paaiškinimai, nepagrįsti dokumentais laikytini tinkamais įrodymais, o kitos šalies paaiškinimai − tik prielaidomis. Teigia, kad byloje nėra nei vieno dokumento, pagrindžiančio, kad būtent ginčo duobė sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus ir žalą, įvertintą 1 038,83 Lt. Atkreipia dėmesį, kad Kelių policijos valdybos 2012 m. vasario 12 d. nutarimas (toliau – ir Nutarimas) negali būti traktuojamas tik vienos šalies naudai, nes buvo tiriamos eismo įvykio aplinkybės, o ne ik vairuotojo veiksmai. Mano, kad Nutarimas nelaikytinas tinkamu rašytiniu įrodymu žalos padarymo faktui ir priežastiniam ryšiui tarp ginčo duobės ir tariamos žalos pagrįsti;

2. teismo sprendimas suponuoja išvadą, kad už visų Kauno mieste esančių automobilių važiuoklių ir su tuo susijusius sugadinimus atsakinga tik Savivaldybė. Remiasi Tvarkos 42 punktu ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3-457 patvirtintų Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos nuostatų (toliau – ir Direkcijos nuostatai) 10.1.3-10.1.4, 10.5 ir 20.19 punktais ir daro išvadą, kad už padarytą žalą taip pat atsakingi policijos pareigūnai, atsakingi už saugaus eismo užtikrinimą, laiku uždraudžiant ar apribojant eismą, ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Direkcija), atsakinga už vietinės reikšmės kelių priežiūrą, jų tvarkymo kontrolę, lėšų keliams tvarkyti skirstymą ir kontrolę;

3. teismai formuoja nevieningą praktiką sprendžiant dėl metinių palūkanų priteisimo tokio pobūdžio bylose. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011 ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimais bylose Nr. I-839-402/2011 ir I-809-402/2011, kuriose reikalavimai dėl palūkanų buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėja pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 132−135), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime, be argumentų, nurodytų skunde, pažymi:

1. pretenzija dėl žalos atlyginimo atsakovui buvo įteikta praėjus pusantros dienos po įvykio, o atsakovo atsiliepimas parengtas praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams po pretenzijos pateikimo. Per visą šį laiką atsakovas į pretenziją nereagavo ir tik po daugelio telefoninių skambučių buvo gautas Savivaldybės administracijos direktoriaus atsakymas, kuriame, be to, nebuvo pateiktas prašymas parodyti apgadintą automobilį, nekeltas klausimas dėl žalos dydžio, neginčytos eismo įvykio aplinkybės, tik pateiktas prašymas pateikti remonto kainą pagrindžiančius įrodymus. Nurodo, kad automobilis dėl lėšų stygiaus iki šiol nėra suremontuotas;

2. dėl apelianto argumento, kad neįrodytas priežastinis ryšys tarp duobės ir automobilio sugadinimų, pabrėžia, kad įvykio dieną automobilis turėjo galiojančią techninės apžiūros rezultatų ataskaitą, tai įrodo, kad iki įvykio buvo techniškai tvarkingas. Į eismo įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas nustatė automobilio apgadinimus, nubraižė įvykio schemą, papildomuose policijos dokumentuose pateikti duomenys apie duobės dydį, gylį, jos sukeltus automobilio apgadinimus, tiek atsakovui, tiek teismui buvo pateiktos nuotraukos, įrodančios, kad dėl atsakovo veiksmų apgadintas automobilis ir padaryta žala, automobilio apgadinimai detalizuoti ir autorizuoto Renault automobilių serviso UAB „Sostena“ darbuotojo. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima ginčyti įvykio aplinkybes ar sugadinimų atsiradimą įtakojusius veiksnius;

3. pabrėžia, kad policija Nutarime nurodė ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė todėl, kad „automobilio vairuotojo veiksmuose kelių eismo taisyklių pažeidimo neįžiūrėta“. Teigia, kad net ypač atsargus vairuotojas negalėjo išvengti netikėtai lygiame kelyje atsiradusios kliūties, todėl ginčo automobilio vairuotojas nėra atsakingas už tai, kad įvažiavo į duobę. Atsakydamas į apelianto teiginį, kad kiti automobiliai Kauno mieste tokių apgadinimų išvengia, pažymėjo, kad atsakovo darbuotojas, pokalbių telefonu metu yra nurodęs, kad yra kalnai tokių pretenzijų. Kartu pateikia prašymą teismui, išreikalauti duomenis apie eismo įvykius ir pretenzijas dėl automobilių apgadinimų Kauno mieste.

4. dėl apeliacinio skundo argumento, kad dėl žalos atsakinga ne tik Savivaldybė, remdamasi Tvarkos nuostatomis, daro išvadą, kad kelių priežiūros ir tvarkymo funkcija perduota Savivaldybei, todėl ji ir yra atsakinga už pareiškėjos patirtą žalą. Pareiškėjos nuomone, o pinigų stygius ar kitos aplinkybės nepateisina Savivaldybės neveikimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Direkcija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 136−139), kuriuo teismo prašo priimti sprendimą savo nuožiūra.

Pažymi, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad Direkcija atsakinga už vietinės reikšmės kelių priežiūrą. Remiasi Direkcijos nuostatų 9 ir 10.4 punktais ir daro išvadą, kad Direkcija Kelių priežiūros programos lėšų naudojimą kontroliuoja tik tiek, kiek jai leidžia teisės aktai. Jai pavesta kontroliuoti, ar skirtos lėšos naudojamos pagal paskirtį, vykdyti darbų kokybės priežiūros kontrolę ir, nenustačius pažeidimų, sumokėti už atliktus darbus. Pateikia duomenis apie 2010 metais Savivaldybei skirtas Kelių priežiūros programos lėšas: Direkcijos direktoriaus įsakymu atsakovui buvo paskirta 10 7779,2 tūkst. Lt, kuriuos atsakovas, pagal finansavimo sutartį dėl lėšų panaudojimo ir sutarties priedus, įsipareigojo naudoti tam tikriems darbams miesto gatvėse atlikti 2010 metais, tarp jų − 1 649 730 Lt asfalto duobėms užtaisyti (94 100 m2); 6 244 053,61 Lt – asfalto dangų paprastajam, kapitaliniam remontams ir rekonstravimui (75 831 m2). Pažymi, kad pagal minėtą finansavimo sutartį atsakovas nepanaudojo 109 443,77 Lt, tačiau šios lėšos yra tik vienas iš vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektų finansavimo šaltinių. 2011 metais atsakovas vietinės reikšmės keliams ir gatvėms prižiūrėti, taisyti, tiesti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti savo lėšų, lyginant su Direkcijos paskirtomis lėšomis, panaudojo tik 13,6 procentų, kai tuo tarpu kitų miestų analogiškas rodiklis yra – 84,6 procentų, rajono savivaldybių – 33,7 procentų, visų savivaldybių – 52,2 procentų. Taip pat nurodo, kad 2011 metams Direkcijos direktorius atsakovui skyrė 12 025,6 tūkst. Lt. Atkreipia dėmesį, kad Direkcija turi kontroliuoti, kad lėšos būtų panaudotos pagal paskirtį ir kontroliuoti darbų techninės priežiūros atlikimą, o kokiems objektams naudoti lėšas nustato savivaldybė. Teigia, kad šiuos duomenis įvertinęs pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Direkcija nėra atsakinga už žalos dėl kelių nepriežiūros atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo pareiškėjai reiškiant reikalavimą dėl turtinės žalos, patirtos jos vyrui jai priklausančiu automobiliu įvažiavus į kelio važiuojamojoje dalyje buvusią, įspėjamaisiais ženklais nepažymėtą duobę, atlyginimo, iš už žalą atsakingo asmens – atsakovo ir kaip inžinerinio statinio (kelio) savininko, ir kaip asmens, atsakingo už tinkamą kelių priežiūrą.

Kaip yra pažymėta Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 30 d. nutartyje dėl teismingumo Nr. T-XX-58/2012, pagal bendrą taisyklę ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis). Civilinio kodekso 6.266 straipsnis reglamentuoja statinių savininko (valdytojo) atsakomybę už žalą, padarytą dėl statinių, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų. Ginčai dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Pažymėtina, kad nors pareiškėja savivaldybės atsakomybę kildinama iš viešojo administravimo veikos, įgyvendinant savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros funkciją (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas), tačiau ginčas taip pat susijęs ir su savivaldybės, kaip inžinierinio statinio (kelio) savininkės, atsakomybe pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį. Kadangi ginčas peržengia ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos administracinio teismo nagrinėjamų ginčų kategorijos ribas, jis turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 30 d. nutartį dėl teismingumo Nr. T-XX-58/2012). Nurodyta Specialiosios teisėjų kolegijos nutartimi byla buvo paskirta nagrinėti administraciniam teismui tik atsižvelgiant į individualias konkrečios bylos aplinkybes, į tai, kad ji buvo iškelta ir ilgą laiką buvo administracinių teismų žinioje ir jos perdavimas bendrosios kompetencijos teismui būtų nesuderinamas su proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, todėl būtent tą konkrečią bylą buvo nuspręsta baigti nagrinėti administraciniame teisme.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, visą šios bylos medžiagą, byla visapusiškiau ir išsamiau galėtų būti išnagrinėta bendrosios kompetencijos teisme. Toks sprendimas neprieštarauja proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principams, nes bylos medžiaga patvirtina, jog iki šiol ši byla buvo nagrinėta pakankamai operatyviai, be to, minėti principai negali būti priešpastatomi siekiui bylą išnagrinėti nepažeidžiant proceso teisės normų, teisingai, išsamiai ir visapusiškai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas ir aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad bylos nagrinėjimo ribos peržengia administracinių teismų kompetencijos ribas, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies − Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimas naikintinas, bylą pagal kompetenciją ir atsakovo buveinės vietą perduodant Kauno miesto apylinkės teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti.

Bylą pagal kompetenciją perduoti nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė